Nepriklausomas rašinys,
paremtas įvairių sričių
tyrimais ir patirtimi
Jėzaus Kristaus keliai žmogaus sąmonėje ir pasaulinėse permainose
Turinys: Į 1 dalį: Keliaujant per evangelijas Į 2 dalį: Keliaujant per Apreiškimą Jonui 4 dalis: Senasis Testamentas ir straipsniai apie kitas religijas:Norėdami naudotis
greitosiomis nuorodomis, palaukite, kol puslapis bus visiškai perkeltas. Į pradžios puslapį su nuoroda į pilną visų dalių versiją, skirtą spausdinti Autorinės
teisės (Kristaus kelių leidimo duomenys) |
Šis papildomas puslapis yra skirtas geriau suprasti Senąjį Testamentą ir religijų dialogą bei gilesnius dvasinius aspektus. Senojo Testamento knygos čia nėra taip išsamiai aprašomos kaip Evangelija pagal Joną ir Apaštalų darbai (Sekminės) mūsų pagrindiniuose tekstuose.
Šventųjų raštų tarpusavio ryšys
Jėzus Kristus ir jo mokiniai dažnai cituodavo klausytojams žinomus Šventuosius raštus, tai yra
Senąjį Testamentą. Jame aprašyta sukūrimo istorija, žydų tautos istorija, surašyti įstatymai, perteiktos pranašiškos žinios, apokrifiniai tekstai ir kt. Jėzus ir jo mokiniai paaiškino, jog jie nei siekia niekais paversti visą Senąjį Testamentą, nei išaiškinti raštus. Svarbiausia gyventi išlaikant tiesioginį ryšį su Dievu ir Kristumi. (Taip pat žr. Etinių vertybių pagrindai pagrindiniame Kristaus kelių tekste.) Iš čia atsiranda naujos, palyginti su Senuoju Testamentu, pažiūros.Naujajame Testamente
randame daug netiesioginių nuorodų į tuo metu vyravusias kitas religines sroves. Pavyzdžiui, Evangelijoje pagal Joną akivaizdžiai dažnai kalbama žmonėms, susipažinusiems su gnostikų filosofija, jų kalba aiškinant išskirtinį krikščionišką mokymą. Paprastas pavyzdys iš Jono 1-ojo skyriaus Jis yra tikroji šviesa". Kai kuriuose Pauliaus laiškuose atsižvelgiama į tai, jog žmonės žinojo senąsias mistines religijas, kurios jiems kartais būdavo geriau pažįstamos už žydų tradicijas. Apie kitas filosofijos kryptis nenusimanančiam žmogui sunku tai įžvelgti. Ne žydų raštai šiose Naujojo Testamento vietose nėra smerkiami. Smerkiami tik konkretūs iškrypę kultai ir piktnaudžiavimas jais, perspėjant žmones vengti šių kelių. Senesnis ir teisingesnis evangelizacijos (skelbimo) būdas buvo kalbėti žmonėms jiems suprantama kalba, užuot tikėjusis, kad jie pamirš iš kur yra kilę. Pastaruoju atveju jie būtų dar labiau linkę neklausyti, tuo tarpu atpirkimas pašalina bet kokius skirtumus ir žmones išgydo. Nebuvo tikimasi, kad kitos kilmės žmonės perims visas žydų tradicijas, tačiau su jais nebuvo elgiamasi šališkai. Vis dėlto tarp mokinių kildavo su tuo susijusių ginčų jie kyla ir šiandien.Jėzaus darbai šiuo pavidalu tais laikas buvo įmanomi tik remiantis tikėjimu Dievu ir viltimis dėl esminio, taip pat ir likusį pasaulį paveikiančio pasikeitimo, kaip jį Izraelyje skelbė pranašai. Tačiau nuo tada tikrai būtų įmanoma išvystyti krikščionybę ir kitų religinių tradicijų, o ne Senojo Testamento, pagrindu. Pavyzdžiui, pirmaisiais amžiais buvo bandyta krikščionybę pagrįsti monoteistine Zaratustros (Zoroastro) religija. (...) Tačiau čia šių bandymų nenagrinėsime.
Be hebrajų Biblijos, žydų religija paliko ir daugiau raštų, kaip antai
Talmudą, kurį sudaro įstatymų rinkinys Mišna ir jo komentarai Gemara. Buvo sukurtos dvi Talmudo versijos Babilono Talmudas ir Jeruzalės Talmudas. Taip pat išliko atskirų mokyklų raštai, pavyzdžiui, mistinės ezoterinės kabalos srovės knygos Zohar" ir Sepher Jezirah". Teigiama, jog šios knygos buvo parašytos XIII amžiuje, tačiau jos gali siekti ir senesnes tradicijas. Jos net primena senovės Egiptą. Šiandien taip pat egzistuoja žydų misticizmas.Doktrinos apie Dievą
Abraomo Dievas" buvo patiriamas, iš vienos pusės, kaip asmeninis šeimos, genties ir tautos Dievas, bet iš kitos pusės ir kaip visatos Dievas. Šis tikėjimas griežtą monoteistinį pavidalą, prie kurio vis kvietė pranašai, įgavo tik bėgant laikui.* Pradžioje, Senajame Testamente, Dievas vadinamas Elohim" (pažodžiui reiškia dieviško Kūrėjo dvasios) tai nėra genų inžinerijos dėka atsiradusios materialios nežemiškos būtybės, kaip samprotaujama tam tikrose knygose. (Vėliau atsirado įvairių aiškinimą komplikuojančių tendencijų.) Semitų žodžiai Elohim" ir Alachas" (Allah, islamiškas Dievo vardas) be abejo yra tokios pačios kilmės, taip pat kaip ir kanaaniečių El.
Toliau Senajame Testamente atsiranda vardas Jahv
ė (Jehova). Įvairių epochų metu Dievui priartėjant prie žmonių, anot mistikų J. Lorbero ir R. Steinerio, priartėja Dievo kaip Jehovos patyrimas. Tik vertimuose visada naudojami tie patys Dievo vardai, todėl nepastebimi skirtingų epochų žmonių patyrimai. Galbūt tikrasis Dievo kaip Jehovos patyrimas kartais būna užtemdytas, o blogio jėgos kartais būna ne kas kita kaip suklaidinti žmonės. Daug painių šiuolaikinių teorijų visa tai aiškina savaip. Visose religijose pastebėsime reiškinį, kad kalbant pranašams silpno tikėjimo, neapykantos pilni žmonės nebuvo pasiruošę pakeisti savo nuomonės. Kaip teigia profesorius iš JAV J. J. Hurtakas, ne kiekvienoje Senojo Testamento istorijoje kalbama apie tikrąjį Jahvę ar YWHW. Tačiau tai nereiškia, jog visus Senajame Testamente aprašomus įvykius galima analizuoti pasitelkus žmogišką logiką. Dievas geriau už mus žino, ką ir kodėl daro, ir ką ir kodėl nori, kad žmonės darytų.Tikėjimas Mesiju ir Kristus
Christos" žodis, reiškiantis pranašautąjį
Meshiah", minimas dar Septuagintoje, graikiškame hebrajiškos Biblijos vertime, žydų parašytame žydams apie III-II a. pr. Kr. Taigi Mesijas nėra Šv. Pauliaus išsigalvojimas, kaip tvirtina kai kurie šiuolaikiniai rašytojai. Urvuose prie Negyvosios jūros (Kumrane) rasti ritiniai rodo, jog dievobaimingi žydai ne vieną dešimtmetį ir amžių prieš Kristų laukė mesijinės taikos karalystės, kaip aprašyta Izaijo 11 skyriuje (t. p. žr. Jer 31, 31-34). Tačiau jau tais laikas buvo paplitusios įvairios nuomonės apie Mesiją. Jėzaus mokiniai tai pat sunkiai suvokė, jog naujoji karalystė" bus ne tautos sukilimas prieš romėnus, o viską keičiantis dvasinis augimas Dangaus karalystė. (Žr. Laišką Žydams.)Dažnai teigiama, kad Kumrano bendruomenė priklausė esėjų ordinui, trečiajai greta fariziejų ir sadukiejų tuo metu egzistavusiai žydų mokyklai. Tačiau tai buvo nepriklausoma bendruomenė, kuri laikėsi esėjams artimo mokslo. Jie palaikė glaudžius ryšius su visokiausiomis mokyklomis ne tik taikiais esėjais, bet ir karingais zelotais, fariziejais iš Jeruzalės (kurie jiems davė šventyklos lobių sąrašą nepaisant nuomonių skirtumų, Kumrano bendruomenė akivaizdžiai buvo laikoma labai patikima). Jų Bendruomenės statute (1QS) yra aprašytas laukiamasis Mesijas. Jie net laukė dviejų Mesijų arba dviejų Mesijo
genealogijos medžių. (Pagal to meto įstatymus, Jėzus atitiko šį aprašymą: Juozapas buvo iš Dovydo namų, o Marija iš Aarono kunigų linijos. Šį požiūrį mini ir Carstenas Peteris Thiede, ritinius nagrinėjantis Izraelio senovės radinių institucijai.)Atrodo, jog to meto mesijinis judėjimas nepastebėjo arba nelaikė svarbia
Michėjo 5, 1 pranašystės, kad Jėzus kils iš Betliejaus. Vis dėlto Matas pamini Jėzaus gimimo vietą. Kai kurie mokslininkai tai skubotai vadina Mato išsigalvojimu, nes buvo sakoma, jog Jėzaus namai yra toli esančiame Nazarete. Mistiko Jakobo Lorbero, kuris XIX amžiuje neturėjo jokio pagrindo paneigti tokias spėliones, raštuose skaitome, kad Jėzus buvo kilęs iš Betliejaus, tačiau ne iš šių dienų Betliejaus, o iš greta Nazareto buvusio seno kaimo Betliejaus.Pranašo žodžiai Danieliaus 9, 25 dažnai siejami su Kristumi: 69 savaitės nuo įsakymo atstatyti Jeruzalę
(žr. Nehemijo 2, 18, apie 445 m. pr. Kr.) iki (antrojo) Pateptojo" mirties. Jei šios savaitės iš tiesų reiškia metų savaites (plg. su metinėmis atostogomis), jos iš tiesų apytiksliai nurodo Jėzaus nukryžiavimo laiką.(...)
Tačiau yra ir mesijietiškų žydų, pripažįstančių Jėzų savo
Mesijumi.
Kitą idėją pateikė R. Steineris, ir ją sunku paaiškinti remiantis
teologija, kuri krikščionybę ribotai apibrėžia kaip religinę organizaciją,
bet galbūt ji įdomi kitoms kultūroms. Jis teigia, kad Kristus kaip būtybė,
žinomas aukštiesiems ikikrikščioniškiems išminčiams, apsireiškė kaip
induistų Višva Karman, parsų Ahura Mazda, į saulę panaši Egipto būtybė
Ozyris, keltų Baldras ir Apolonas. (Taip pat žr. pagrindinio Kristaus kelių
teksto skyrių Pradžioje buvo žodis".)
Taip pat galite pasižiūrėti Rudolfo
Steinerio kristologiją ir paskaitų rinkinius: Dvasinės būtybės dangiškuose
kūnuose (1912), Įžanginiai Golgotos paslapties etapai (1913), Nuo
Jėzaus iki Kristaus (1911), Kristologija.*
Po 2000 metų įvykusį Kristaus įsikūnijimą, kai jis prisiėmė žmogišką kūną ir visą žmoniją sugrąžino į gyvenimą, laikome pasaulio evoliucijos lūžiu. Senieji kultai iš dalies iškrypo, o krikščionybė vėliau tapo paviršutiniška (šias tendencijas būtų įdomu panagrinėti išsamiau). Kristus pasirodė kaip jam priskiriamo vaidmens atskiros religinės bendruomenės galios garanto neatitinkantis asmuo, vien atgaivintą žmoniją simbolizuojantis asmuo, naujasis Golgotos Adomas.
* Tyrinėjant Senąjį Testamentą naudinga atsižvelgti į įkvėptus
ateities vizijų aprašymus, suvokiant jų ypatingą pobūdį. Šiuo atveju, be
Rudolfo Steinerio raštų, galima pasižiūrėti Anna Katharina Emmerich, Das
Geheimnis (Die Geheimnisse) des Alten Bundes (vok. k.).
Apie laikus prieš Centrinės Azijos tvaną ir Naujojo Testamento laikus žr.,
pavyzdžiui, mistiko Jakobo Lorbero knygas (www.lorber-verlag.de; daug knygų
yra išversta į anglų kalbą) ir Rudolfo Steinerio raštus. Jei pritariate
krikščioniško misticizmo liudijimui, galite visiškai pamiršti kitų autorių,
teigiančių, jog Jėzus niekada neegzistavo kaip realus asmuo arba kad jis
tebuvo keliaujantis pamokslininkas, teorijas.
Mūsų puslapiai apie kitas religijas indėlis į geresnį jų supratimą ir religijų dialogą. Krikščionybės teiginiai pagrįsti nepriklausomais tyrimais bei senomis giliomis dvasinėmis įžvalgomis. Senoji persų religija zoroastrizmas čia nėra išsamiai aprašyta, tačiau pateikiame mums svarbius jos aspektus.
Zaratustra
Šiandien parsizmo atstovai, turintys šventąjį raštą Zend Avesta, laikosi pirminio zoroastrizmo mokymo. Šią religiją Indijoje tiriantys mokslininkai nustatė, jog graikų istoriografas Herodotas buvo teisus sakydamas, kad (pirmasis) Zaratustra gyveno kelis tūkstantmečius prieš Kristų. (...)
Zaratustra dvasinį apsivalymą suderino su teigiamu požiūriu į fizinį gyvenimą. Be to, taip pat buvo nustatyta, kad ši religija nagrinėjo ne tik kovą tarp šviesos ir tamsos virš šių kosminių jėgų buvo vienas asmeniškas Dievas, čia vadinamas Ahura Mazda. Ahuros Mazdos prašoma padėti per įvairias angeliškas būtybes, tačiau jų egzistavimas nereiškia, jog šis tikėjimas politeizmas. Beasmenė Dievo pusė vadinama Ahu.
(Daugiausia dvasinių tyrinėjimų apie šią religiją rasite: Mazdayasnie Monasterie, Mustafa Bldg., Sir Pherozeshah Mehta Rd., Bombay 400001, Indija; www.indiayellowpages.com/zoroastrian ; mazocol@hotmail.com ).
Jie taip pat pabrėžia, jog apie Zaratustros kultūrą kalbama ir tyrinėtojų iš Vakarų knygose. Žinoma, ši religija prarado daug jos pradinio gilumo, kurį, kaip ir kitose religijose, šiandien vėl reikia atrasti. (...)Kai kurie islamo teologai iš Irano parsizmo pasekėjus taip pat pripažįsta kaip raštų tautą drauge su žydais ir krikščionimis, tai yra ne kaip netikinčiuosius, bet kaip tuo pačiu Dievu tikinčius žmones, kuriems apie Dievą dažnai primindavo pranašai.
(...)Dvasinio kelio etika
Etinės zoroastrizmo vertybės panašios į pasaulio religijų vertybes:
geros mintys, geri žodžiai ir geri darbai. (...)
Krikščionims Jėzus Kristus padeda tikėti ir atkurti nutrauktą ryšį su
Dievu.
Tarpreliginis dialogas
Ši informacija tai indėlis į geresnį religijų tarpusavio supratimą ir į taikų tarpreliginį dialogą, kuris vyksta jau daugelį metų. Šiomis pastabomis nesiekiame išsamiai apibūdinti viso islamo, juo labiau, kad ir pačiame islame yra skirtingų teologijos mokyklų.****
Koranas*) ir kitos apreikštosios religijos
Islamas reiškia Paklusimą (Dievo valiai), taip
pat Atsidavimą (Dievui).
Tikima, jog islamo Šventasis Raštas, Koranas, atsirado iš dieviško apreiškimo,
kurį pranašui Mahometui perdavė angelas Gibrilas jį
galima tapatinti su taip pat ir krikščionims žinomu arkangelu Gabrieliumi.
Suprantama, Koranas turėtų būti laikomas svarbiausiu šventraščiu. Be jo,
interpretacijai svarbios ir kitos tradicijos (Suna; pažodžiui: įprotis),
pasiekusios mus iš pranašo laikų (Chadysai). Savo asmeniniu elgesiu net ir
pranašas yra žmogus, o ne Dievas. Taip pat reikėtų nepamiršti, jog
su savo Šventuoju Raštu gerai nesusipažinusių musulmonų yra tiek pat daug,
kaip ir apie Bibliją nedaug nutuokiančių krikščionių.
Korane į krikščionis ar žydus kartais kreipiamasi tiesiai: Jūs, Šventojo Rašto žmonės (Knygos žmonės, pvz., sura 4,171*) ir Jūs, Izraelio vaikai. Taigi ir jie gali domėtis Koranu*) nors to jie dažniausiai ir nedaro. Bet kuriuo atveju religijos mokslai nagrinėja visų religijų Šventuosius raštus ir, be kitų dalykų, tiria istorinį jų aiškinimo vystymąsi. Tačiau Šventuosius Raštus visada reikėtų studijuoti pagarbiai. Dalis Korano komentatorių musulmonų rašė, kad gerai saugomas pas Dievą egzistuoja pirminis Korano pavidalas, prieinamas tik tyriesiems angelams ir nesusitepusiems žmonių apaštalams, kita jų dalis teigė, kad žemėje esančio Korano skaitytojas turi būti malonės būsenoje.
Pranašas laikomas siųstuoju tam tikram laikui (arba tarpiniam
laikui;
kitas vertimas: po kurio laiko), kuriame nėra apaštalų (sura 5, 19*). Korane išskiriami
tikintieji pranašo Mohameto mokymo prasme, knygos žmonės (Šventojo Rašto
žmonės) ir netikintieji. Knygos žmonėmis visų pirma vadinami
judėjai ir krikščionys, kaip ir musulmonai besiremiantys ta pačia tradicija;
kartais ir zoroastrizmo išpažinėjai (sura 22,17*). Nes Koranas pripažįsta
ir pranašų liniją, kurie visi vienodai mokė apie Vieną Dievą,
Paskutinįjį teismą ir maldą už savo tautas ar savo laikmetį (pvz., sura
6, 83-92; sura 7, sura 4,136*). Tiek, kiek šių religijų žmonės tiki
bendrais pagrindais, pačiame Korane jie nepriskiriami prie netikinčiųjų (sura
5,48* ir kt.) Pirmaisiais islamo šimtmečiais krikščionys
ir judėjai nebuvo verčiami pereiti į islamą (laikantis Korano mokymo, kad
religijoje nėra prievartos, žr. surą 2, 256*).
Abraomas yra laikomas vienu iš hanifų, kurie kaip atskiri asmenys
patys atrado tiesioginį kelią į tikrąjį tikėjimą Vienatiniu Dievu.
Semitiškas žodis Allah" (Alachas)
prieš islamo laikų arabų kalba al-ilah tikrai yra tokios pačios
kilmės, kaip ir Elohim, hebrajiškas Dievo varas Mozės knygose.
Griežtai paėmus, pranašo Mohameto laikais netikinčiaisiais" (pažodžiui maždaug dengiantieji") buvo laikomi politeistai, stabmeldžiai, su kuriais jis kovojo Arabijoje ir dėl kurių įspėjo jau ir žydų ir krikščionių Biblija. Platesne prasme šiandieniniame islame netikinčiaisiais laikomi tie, kurie netiki Vienatiniu Dievu ir Paskutiniuoju teismu. Kartais ši sąvoka neteisingai taikoma bendrai visiems ne musulmonams, kartais netgi kitos pakraipos musulmonams.
Jėzus Kristus Korane
Apie Jėzų kalbama ne tik Biblijoje, bet ir Korane
(VII a.). Čia yra ir panašumų, ir skirtumų. Pažymėtina, kad Koranas keliose vietose Jėzų pripažįsta kaip pranašą,
kaip Dievo pasiuntinį ir kaip tiksliau neapibrėžtą Dievo Žodį, bei
kaip Dievo Dvasią (sura 4,171*), sukurtą kaip Adomas (suros 2,
3, 5, ...). Taigi gerai suprastame islame tai reiškia tikrai daugiau, negu
mano kai kurie šiuolaikiniai teologai krikščionys, Jėzų laikantys tik
visuomenės pertvarkytoju. Tik Jėzaus kaip Dievo sūnaus Mahometo laikais
krikščionys tai įsivaizdavo labai fiziškai vėlesnėje Trejybės
doktrinoje Koranas nepripažįsta. Krikščionių, kurie būtų galėję autentiškai
paaiškinti pirminę mintį taip, kad ji būtų suprantama ir žmonėms, žiūrintiems
iš kito išeities taško, beveik nebebuvo. (Pvz., sura 6, 101*). Laiške
Romiečiams 1.4 parašyta, kad Jėzus šventumo Dvasia buvo pristatytas Dievo
sūnumi, o ne gimė.
Taigi krikščionys tikriausiai galėtų sutikti su musulmonų įsitikinimu, kad
Dievas negimė, o Jėzus nebuvo pagimdytas, bet sukurtas. Be to, graikiškas žodis
logos, Biblijoje naudojamas dieviškai Jėzaus Kristaus kilmei arba
misijai aprašyti, Evangelijose buvo išverstas ir kaip žodis (žr.
pirmiau), o taip Jėzus vadinamas Korane. Gal Korano kaip ir Biblijos
apreiškimuose slypi musulmonų ir krikščionių dar ne iki galo atskleistų
paslapčių ir dėl to kyla bereikalingi ginčai dėl sąvokų? Kai krikščionys
šį mokymą pristato taip, kad jis gali būti suvokiamas kaip politeistinė
religija, tai neatitinka paties Jėzaus mokymo: ko tik prašytumėte tėvą
(Dievą) mano vardu (t. y., vidiniai susieję su Jėzumi) Biblija,
Evangelija pagal Joną 15,16. Visas Jėzaus gyvenimas sukasi aplink Vienatinį
Dievą, su kuriuo jis buvo glaudžiai susijęs ir pas kurį žmones atvesti gali
būtent jis.
Sąvoka Logos" (graikiškai, Evangelijoje pagal Joną 1 Dievo Žodis, apibūdinimas, ten siejamas su Kristumi) Paretso Korano vertime (į vokiečių k.) pasirodo nepriklausomai nuo Jėzaus, tačiau kituose Korano leidimuose suprantamas kaip Dievo reikalas" ar Dievo įsakymas (sura 13,2 ir sura 13,11*).
Korane sakoma, kad Jėzus buvo kaip Adomas, Dievo sukurtas iš žemės (sura 3, 59*) ir kalbama apie Dievo Dvasios Pasiuntinį, tarpininkaujantį nekaltai mergelei Miriam (Marijai) pagimdant Jėzų (sura 19,17-22*). Krikščioniškojoje versijoje Viešpaties Angelas paskelbia apie Jėzaus gimimą iš Šventosios dvasios. Be to, Korane parašyta, kad Jėzų sustiprino Šventoji Dvasia (šventumo dvasia) (sura 5,110*).
Pagal Koraną, apie savo prisikėlimą iš numirusiųjų Jėzus paskelbė dar
būdamas jaunas (sura 19,33*); vis dėlto galbūt čia kalbama apie jo grįžimą
Paskutiniojo Teismo dieną, kurią prisikels tikintieji, dažnai minimą Korane
(žr. toliau; sura 4,159*). Korane
sakoma, kad Jėzus buvo gyvas paimtas į dangų (sura 4,157-159*, sura 3,55*).
Musulmonai ir krikščionys nesutaria, ar Jėzus prieš
užžengdamas į dangų buvo nukryžiuotas, mirė ir per Dievą nugalėjo mirtį,
kaip teigia krikščionys, ar jis be nukryžiavimo buvo gyvas paimtas į dangų,
kaip tiki musulmonai. Tačiau ir vieni, ir kiti tiki, kad paėmimo metu jis
jokiu būdu nebuvo miręs, bet, pvz., mokė žmones.
Jau surose 3,55* ir 5,48* pasakyta: ...aš jį padarysiu tyrą ir ... jūs
visi sugrįšite pas mane, ir aš (Dievas) nuspręsiu, dėl ko jūs nesutarėte
(šiame gyvenime). Tad užuot ginčijęsi, krikščionys ir musulmonai galėtų
ramiai laukti, kol bus atskleistos likusios paslaptys.
Į Koraną taip pat įtrauktas Paskutinysis Teismas ir tikinčiųjų prisikėlimas
(sura 36,77-83, sura 69,13 37, suros 75 ir 99* ir kt.). Tada
Jėzus sugrįš ir paliudys apie Šventojo Rašto tikinčiuosius (sura 4,159;
plg. surą 16,89*). Pagal Koraną tie, kurie tiki Dievu ir
Paskutiniuoju Teismu, taip pat ir ne musulmonai, ir daro gerą, neturi bijoti
Teismo (sura 2,62; sura 4,123-124; sura 7,170*).
Tiek Korane, tiek Biblijoje Teismas yra vienareikšmiškai Dievo, o ne žmonių
reikalas, nesvarbu, ar tai būtų krikščionys, ar musulmonai ar judėjai.
(Tokiais palyginimais čia nesiekiama sukelti abejonių dėl Korano
nepriklausomybės).
Apie islamo ir krikščionybės etikos principus
Tarpusavyje glaudžiai susiję ir šių trijų Abraomo religijų
etikos principai. Dievo įsakymai, tegu ir ne taip pat išvardinti, žinomi
ir islame, be kitų, suroje 17,22-39; suroje 5,38-40; suroje 2,188; suroje
4,135; suroje 2,195; ir suroje 17,70* (žmogaus orumas). Koranas,
pvz., griežčiausiai ir be išimčių draudžia žudyti nekaltus žmones (sura
5,27-32*). Sąvoka Gihad" (džihadas) reiškia tik kovą;
Šventojo karo" prasmė paimta ne iš Korano, bet iš pranašo Mahometo
posakių ir islamo teisės mokyklų***). Vidinė dvasinė ir moralinė kova su
savo pačių nuo Dievo atitolinančiomis aistromis vadinama Didžiuoju džihadu"
ir ši kova laikoma daug svarbesne už visus išorinius konfliktus. (Plg. su
Jėzaus mokymu pirmiau išritink rąstą iš savo akies...: tada daug
išorinių konfliktų liktų be pagrindo). Žodžio džihadas"
reiškia taikų savo tikėjimo skelbimą. Džihadas su ranka aktyvus,
pamokomas tikinčiojo pavyzdys. Kardo džihadas", taip pat vadinamas
mažuoju džihadu", leistinas tik ginant puolamus tikinčiuosius ir
neperžengiant ribų (plg. Korano surą 2,190*). Tačiau ūmumo
bendraujant su kitatikiais rasime ir pačiame Korane (sura 48,29*, sura 47,4*);
tokie aršūs pasažai gali būti lyginami su kitomis vietomis, kur jiems
apibrėžiamos ribos (kaip kadReligijoje nėra prievartos, sura 2,256).
Yra labai daug tradicinių taisyklių, reguliuojančių lyčių tarpusavio
santykius, tame tarpe ir draudimas tuoktis su kitų religijų atstovais ir pan.
Islamo praktika tai:
- išpažinimas, kad nėra kito Dievo tik Alachas, o Mahometas yra Dievo apaštalas;
- nurodytų kasdienių maldų laikymasis (sura 2,177*);
- kasmetinis pasninkas Ramadano mėnesį (sura 2,185*);
- bent kartą gyvenime atliekama piligriminė kelionė (sura 2,196*);
- ir mokamas zakatas (mokestis labdaros tikslais) (sura 2,177*).
Šiandieniniame islame nėra centrinės institucijos, sprendžiančios religinius ir etinius klausimus. Tačiau nuomonės, kurių laikytųsi didžioji gerbiamų islamo teisės mokytojų dauguma, tikriausiai būtų plačiai pripažįstamos.
*) Naudotas Koranas, Rudi Pareto vertimas", išleistas Kohlhammer" leidykloje (vokie
čių k.), kurio vertimas atitinka mokslinius reikalavimus ir aiškiai skiria pažodžiui išverstas ir geresniam teksto supratimui įterptas vietas. Tekste pateikta islamo erdvėje paplitusi egiptietiška eilučių numeracija. Kituose vertimuose gali būti naudojama viena iš dviejų kitų numeracijų; tada minimą vietą rasite šiek tiek pirmiau ar toliau nuo nurodytos eilutės numerio toje pačioje suroje. Korano vertimo sunkumai nėra svarbūs minėtųjų vietų atveju, kadangi jos yra aiškiai suprantamos. Korano vietų reikšmė buvo palyginta ir su leidiniu Koranas, išvertė ir komentavo Adel Theodor Khoury, 2007 (vokiečių k.)"; šis vertimas vertinamas ir islamo mokslininkų (pvz., Dr. Inamullah Khan, tuometinio Pasaulinės islamo konferencijos Generalinio sekretoriaus), o jo komentaruose atsižvelgiama į tradicines islamo teisės mokyklų interpretacijas.***) Viduramžių krikščionių kryžiaus žygiai taip pat buvo pagrįsti ne Biblija, o noru atlikti žygdarbius, ir neturi geros reputacijos tarp, pvz., šių laikų krikščionių Europoje.
****) (Plg. islame Korano surą 164,125.)
.
Čia panagrinėsime, kuo budizmo ir savo dvasinę gelmę suvokiančios krikščioniškos mokyklos yra panašios, ir kuo jos skiriasi. Todėl Budos gyvenimo (500 m. pr. Kr.) ir mokymo išsamiai neaprašinėsime.* Detaliau panagrinėsime svarbiausius religijos aspektus.
Niekas" ir Aš"
Tikrojo Budos mokymo esmė ja vis dar grindžiamas hinajanos krypties budizmas kuo labiau išsilaisvinti iš to, kas nėra žmogaus esybės dalis. Į kančią vedantys jausmai ir protas turi būti pripažinti kaip nesantys individo savastimi (anatta) ir galiausiai išnykti bei atvesti į
nirvanos būseną. Ją galima pasiekti tam tikru gyvenimo būdu ir pratybomis, įskaitant ir meditaciją. Vėlesnė budizmo mahajanos mokykla ji mokė ne apie atsiskyrimą nuo pasaulio, o vienovę su visomis būtybėmis ypač dažnai klaidingai suvokdavo nesavasties" koncepciją. Šios mokyklos atstovai teigė, jog atsikračius žemų, egoistinių savybių, aš iš viso nebeliks. Todėl nirvaną jie taip pat interpretuoja kaip nieką. Vis dėlto pats Buda dažnai kalbėdavo apie aukštesnius savo patyrimus (devintąjį žingsnį): Ir aš (taip pat) pažvelgiau pro nei suvokimo, nei nesuvokimo" sritį. Laikui bėgant ji man tapo visiškai aiški, ir (aš) prasiskverbiau į suvokimo ir jausmo panaikinimo džiaugsmą. Man jo buvo gana... Ir nuo to laiko įgyju visiškai panaikinęs nei suvokimą, nei nesuvokimą suvokimo ir jausmo panaikinimą ir pasilieku jame; ir kai visa tai perprantu protu, jų poveikis išsenka (Suta Anguttara Nikaya" 9, Nr. 41).Pakartosime, kad Jėzus Kristus taip pat įkvepia žmones gryninti savo charakterį ir, užuot puolus kritikuoti kitus, pradėti nuo savęs
(žr. pagrindinį Kristaus keliai tekstą). Nei savęs, nei savo mokinių jis netapatina su pasauliu ar kokia nors pasaulietine veikla, tačiau aiškiau nei budizmas juos apibūdina kaip priklausančius pasauliui: gyvenančius ir dirbančius pasaulyje bei tarsi raugas keičiančius jį (Jono 17 sk.).Vis dėlto Jėzaus ir Budos pasisakymai apie gyvenimą yra tokie panašūs,
kad ištisus dešimtmečius kai kurie žmonės manė, jog Jėzus mokė budizmo.
Tačiau taip manyti klaidinga. Šiems panašumams paaiškinti mums nereikia išorinių
šaltinių, kaip tai įsivaizduoja kai kurie šiuolaikiniai tyrėjai nors
vienoks ar kitoks kontaktas galėjo ir būti.
Lygiai taip pat galėtume teigti, kad jis mokė
apie kurią nors kitą senąją religiją. Pagrindiniame tekste paaiškinome,
kad tokius panašumus (dalinius atitikimus) lemia dvasinė tikrovė, kurią gali
patirti kiekvienas žmogus nekopijuodamas kitų. *****
Iš krikš
čionių mistikų arčiausiai beasmenio rytietiško požiūrio yra Meistras Eckhartas.Iš budizmo pakraipų tiltu tikriausiai galėtų būti Nichiro mokymas. Iš kitų Indijos išminčių Europos personalizuotam arba vidinės vertės požiūriui artimiausias yra Sri Aurobindo ir jo partnerė, Motina: jis perėjo nirvaną ir atpažino atrodo, panašiu būdu, kaip ir kai kurie krikščionys mistikai kad už nirvanos potyrio yra ne Niekas", bet kažkas visiškai kito.Jis kalba apie Aukščiausiąjį ir nori parnešti tam tikrus šiojo Aukščiausiojo aspektus atgal į žemę.Yra žmonių, kuriems būtent Sri Aurobindo tapo tiltu grįžimui į krikščionybę bet į pačią jos šerdį, kur kalba eina, pavyzdžiui, apie labai realų sekimą Kristumi iki pat jėgų, kuriaspademonstravo Jėzus savo prisikėlimu.Paskutinė tikrovė ir klausimas, ar yra Dievas.
Judaizmas, krikščionybė ir islamas žmogaus savybes, kurios turi būti išgrynintos,
papildomai sieja su nuodėmingumu prieš Dievą.
Viena vertus, tai susiję su religinių etinių taisyklių laikymusi, tiksliau,
mus nuo Dievo skiriančių bruožų nugalėjimu. Paprastai vyrauja įsitikinimas
tikriausiai ir tarp daugumos budistų, kad Budizme nėra Dievo. Todėl
bendros etinės religijų deklaracijos mini tik už šio fizinio pasaulio esančią
paskutinę tikrovę, kurią pripažįsta ir savaip interpretuoja visos
religijos. Vis dėlto teiginys, kad Budizme nėra Dievo, nėra visiškai
teisingas. Buda niekada neteigė, jog Dievo nėra, tačiau savo laiku apsiribojo
kalbėdamas apie žmogaus kelio įžvalgas. Į induistų kunigų klausimus apie
Brahmą, induizmo Dievą Kūrėją, Buda atsakė: Gerai pažįstu Brahmą ir
Brahmos pasaulį ir žinau į Brahmos pasaulį vedantį kelią bei kaip Brahma
pasiekė tą pasaulį (Digha Nikaya, 13 kalba
nurodo dvasinius patyrimus, o ne tik induizmo
knygų išmanymą).
Induistų
Brahmos negalima tiesiog prilyginti Tėvui, apie kurį mokė Jėzus Kristus.
Brahma veikiau yra tam tikrų Dievo savybių, laikui bėgant iškilusių įvairiose
kultūrose, personifikacija. Tačiau Brahma nėra blogio jėgų vardas.
Jis kalba apie visa ko, netgi
induistų dievybių, kilmę. Tai apie ką gi jis kalba? (...)
(...) Žr.
taip pat 2) pastabą apie archetipus mūsų puslapyje Religija kaip ryšio su
Dievu atkūrimas.
Evangelijose
ir Apreiškime Jonui" Tėvas aprašomas kaip kūrinijos pradžia ir pabaiga (Alfa ir Omega). Sakoma, jog jis yra aukščiau kūrinijos ir viso to, kas yra joje, ir prieš ateinant Kristui nebuvo įmanoma jį pasiekti. Remdamiesi savo autentiška patirtimi, tokie krikščionys mistikai kaip Jakobas Boehme teigė, kad šis Dievas yra ne tik virš fizinės kūrinijos, bet ir aukščiau pirmosios, dangiškos kūrinijos.** Daugumos mokslininkų bandymas palyginti religijas neįtraukiant tų, kurie turėjo gilios dvasinės patirties, daug naudos neatneš.*** Be to, taip net neįmanoma rasti visiems suprantamos bendros kalbos.Budizmo kelias veda į nirvaną, esančią anapus anapus, kuri daugeliui budistų atrodo tokia tolima, kokia tolima daugeliui krikščionių atrodo mistinė vienybė su Dievu.**** Vis dėlto budizmas taip pat moko, kad bodhisatva, išsilaisvinusysis nuo reinkarnacijų, gali savanoriškai padėti likusiai žmonijai.
Kristus užžengė pas Tėvą (ir kapas buvo tuščias"; t. p. žr. skyrius apie prisik
ėlimą ir užžengimą), pažadėjęs vėl sugrįžti. Dėl Kristaus ir jo kelio aukščiausioji dieviška tikrovė šiandien gali prasiskverbti į žemiau esantį fizinį lygmenį.Čia vertėtų paminėti ir Rudolfą
Steinerį. Jis teigia, jog Buda mokė apie meilės
išmintį, o Kristus atnešė galią mylėti.
Meilės galia galų gale viską
traukia atgal arba tikriau pirmyn į dieviškąją tobulybę. Prašykite
Tėvo mano vardu tai reiškia, kad krikščioniškasis kelias į Vienatinį
eina kartu su juo, per jį. Čia Buda laikomas
tam tikru pionieriumi. (neu: Absatz) Tas,
kuris nori atpažinti tikrovę, turi pats Kristaus ir (arba) Budos prašyti
pagalbos!
Buda Kalama sutroje": Nesileisk būti vedamas... gandų, ... tradicijų, ... vyraujančių nuomonių, ... šventraščių autoriteto, ... vien proto ir logiškų išvadų, išgalvotų teorijų ir mėgiamų nuomonių, ... asmens pranašumo įspūdžio, ... mokytojo valdžios. Tačiau jei suvoksi pats..." (Tikrasis tikėjimas panašesnis į atpažinimą ir įsitikinimą, o ne suvokimą protu.)
*) Paties Budos perduod
ą mokymą rasite K. E. Neumanno vertimuose į vokiečių kalbą Die Reden des Buddha (Budos kalbos) ir Längere Sammlung (Ilgasis rinkinys).**) Teosofijoje nirvana arba atmanas yra žemiau paranirvanos" ir mahaparanirvanos logikos" dieviškų lygmenų.
***) Krikščionis mistikas mokytojas Ekkehartas savo išgyvenimus aprašė kaip nirvanos būsenos patyrimą nevartodamas šio žodžio, tik skirtumas tas, jog jo patyrimas siejasi su susitikimu su Dievu.
****) Sugrįžimas pas Dievą atsinešant viską iš gyvenimo kelio, viena vertus, tai grįžimas prie to, kas egzistavo visada. Kita vertus, tai ir kažkas naujo, ko seniau ten nebuvo, tarsi du sutampantys trikampiai. Šį paradoksą padės suprasti tik gilūs mistiniai išgyvenimai.
*****) Yra ir filosofinių aspektų. Mahajana budizme Nagarjuna savo Bendruosiuose Prajnaparamita komentaruose aprašė, kad kažkas gali būti laikoma teisinga, neteisinga, teisinga ir neteisinga, bei nei teisinga, nei neteisinga, taigi keturios būsenos, vietoj grynai dualistinio arba-arba. Kadangi klasikinio proto neužtenka, kad būtų galima iki galo tai suprasti, gali būti, kad, kaip ir paradoksalių Zen budizmo sentencijų atveju (žr. pirma), tai gali atvesti prie to, kad žmogus peržengia šį dualistinį protą (nušvitimo forma) ir taip gali įgyti apžvalgą iš aukštesnio požiūrio. Europietiškoje filosofijoje yra kitas mąstymo išplėtimo už to senojo dualistinio arba-arba ribų kelias: Hegelio tezės ir antitezės dialektika įtraukia ir iš to gaunamą sintezę. Taip ji gali patį protą treniruoti užimti virš prieštaravimų ar tariamų prieštaravimų esančią poziciją ir taip tapti atviresniam aukštesniajai Dievo dvasios tiesai. Mūsų krikščioniškas projektas nepriklausomai nuo to išvystė kažką panašaus, kai iš skirtingų požiūrių galima kartu pamatyti atitinkamai iš visaapimančių pozicijų suprantamą, suderinamą dalyką (tariamų prieštaravimų nugalėjimas).
Mūsų papildomi puslapiai apie kitas religijas indėlis į geresnį jų supratimą ir religijų dialogą. Čia panagrinėsime, kuo skiriasi dvasinės induizmo mokyklos nuo gilios dvasinės krikščionybės. Nesiekiame išsamiai aprašyti induizmo religiją, tačiau detaliai panagrinėsime svarbiausius jos aspektus.
Jėzus Kristus
Induizmo mokyme atrasime įvairiai vartojamą terminą avataras: tai žmonės, kurie žemėje yra ne dėl savo pačių pažangos, o tam, kad savo noru prisidėtų prie tautos arba žmonijos pažangos, tarsi dieviškos pilnatvės lašas. Vis dėlto vienas po kito atsirandančių avatarų nuomonių skirtumai susilieja į vieną, tuo tarpu žydai ar krikščionys pabrėžia Istorijos Dievą, vystymosi aspektą ir su tuo susijusį ypatingą Mesijo vaidmenį
(ištrauka iš pagrindinio teksto skyriaus Pradžioje buvo žodis").Vis dėlto indų mentalitetas ir vartojamas žodynas leidžia taip
suprasti Jėzaus Kristaus užduotį. Todėl dažnai indų jogai (mokytojai) pripažįsta, jog Jėzus atliko svarbesnį vaidmenį, negu teigia šiuolaikiniai krikščionys teologai, Jėzų laikantys paprastu žmogumi ir visuomenės pertvarkytoju. Tačiau kai kurie induistai taip pat mano, jog Jėzus buvo tik mokytojas. Nereikia pamiršti, kad dvasinės krikščionybės gelmės iš dalies buvo prarastos ir norint, kad dialogas su kitomis religijomis apskritai būtų įmanomas, šias gelmes reikia iš naujo suvokti. (Tai bandoma padaryti šio tinklalapio tekstuose*).Joga** ir krikščionybė
Prisimenant Jėzaus žodžius: Būkite (tapkite) tobuli, kaip jūsų dangiškasis tėvas yra tobulas
(Mato 5, 48), iškyla įdomiausias klausimas kaip praktikuojama kiekviena religija. Induizme šie keliai tai įvairios jogos rūšys, kuriomis siekiama dieviško sielos tobulumo įvaldant išorinę ir vidinę žmogaus prigimtį.Egzistuoja tam tikri europietiški dvasiniai keliai, kurie naudoja nervų ar sąmonės centrus, jogoje vadinamus čakromis"... Negalima savaime šių idėjų vadinti nekrikščioniškomis, kaip mano daugelis bažnyčių. Šie centrai buvo žinomi krikščionims teosofams dar viduramžiais (Johann Georg Gichtel), o dabar atpažįstame juos egzistuojant kiekviename iš mūsų lygiai kaip akupunktūriniai taškai, ypač gerai žinomi Kinijoje, savaime nėra daosizmo dalis, nes šiuos taškus ir linijas galima nustatyti elektriniais prietaisais ir laikyti žmogaus audinių dalimi.
(Ištrauka iš pagrindinio teksto skyriaus Šventas įtūžis.) Vokiškoje Albrechto Frenzo knygoje Christlicher Yoga (Krikščioniška joga") teigiama, kad krikščionybė ir joga yra suderinamos.Tačiau krikščionių akimis toks požiūris gali pasirodyti apgaulingas: ar pratimai laikomi pasiruošimu atsiverti Dievui, ar klaidingai manoma, kad tam tikri pratimai padės pasiekti dievišką tobulumą (kūno ir kvėpavimo pratimai, mantrų kartojimas garsų galia, koncentracija, meditacija...)?
Kitas krikščionims svarbus skirtumas: jei jogoje vartojama tokia sąvoka kaip Kristaus jėga, ar gydanti Kristaus jėga laikoma jo dalimi, esanti aukščiau žmogaus ir veikianti jį visą, ar ji patiriama kaip nepriklausoma kosminė jėga? Jei žmogus nepalaiko tiesioginio ryšio su Kristumi, iš kur gali žinoti, kad jo patyrimai iš tiesų yra susiję su Kristumi?
(Pagal pagrindinio teksto skyrių Stebuklų klausimas.*)Egzistuoja ir krikščionybės praktikavimo metodai, kuriuos galima taikyti vietoj skolintų kitų religijų metodų, tačiau juos dar reikia pritaikyti šiems laikams. Pavyzdžiui, Atono kalne gyvenančių ortodoksų vienuolių praktika (kyrie-eleison Viešpatie, pasigailėk) galėtų būti krikščionišku kvėpavimo ir mantros kartojimo metodu.
(Žr. pagrindinio teksto skyrių Tyla dykumoje.*) Taip pat egzistuoja specialus krikščioniškas būdas medituoti evangelijas tuo grindžiamas mūsų pagrindinis tekstas, o meditacija aprašyta papildomame puslapyje Krikščioniška meditacija"*.**) Žodis joga" (pažodžiui: pakinkyti į jungą) hindi kalba reiškia atkurti ryšį su kilme, kaip lotyniškas žodis religija. Joga tai induistų kūno, proto ir dvasios lavinimo metodai.
Krikščioniškas ir induistų misticizmas
Vidiniai nukryžiavimo arba sielos vidurnakčio", mistinės mirties, perėjimo per tuštumą, kai nėra už ko užsikabinti, išgyvenimai juos visi žinomi krikščionys mistikai, pvz., mokytojas Ekkehartas, yra vienaip ar kitaip patyrę kažkuo panašūs į kulminacinį jogų išgyvenimą, Nirvikalpa Samadhi, arba nirvanos tuštumos pajautimą. Krikščioniškas misticizmas pridėjo patyrimą, jog šioje tuštumoje arba už jos kažkas egzistuoja, tai yra Kristus arba Dievas. Aurobindo įrodė, jog įmanoma pereiti per nirvaną į tai, kas yra už jos net ir indų taikomu būdu. Vis dėlto krikščioniškame kelyje iš pat pradžių už visko slypi Dievo pilnatvė, nes per žemę perėjęs Kristus atspindi mus su Dievu jungiantį tiltą.
Kai kas nors kaip Aurobindo susiduria su jėgomis, matomai susijusiomis su Kristaus tobulėjimu, tačiau žmogus neturi su Kristumi nieko bendro, sukuriamas sudėtingos pusiausvyros įspūdis. Tačiau gali nutikti ir taip: kai kurie prisimins knygose aprašytą induisto berniuko vardu
Sadhu Sundar Singh istoriją, kuris apie krikščionybę nieko nežinojo, tačiau intensyviai vidumi šaukdamasis Dievo staiga patyrė gyvąjį Kristų. Taip pat vienų indų tantrų apeigų metu žmonės, tikėjęsi išvysti indų dievus, staiga pamatė Kristaus viziją. Dvasia juda, kur nori.R. Steinerio užuomina apie Kristaus, į saulę panašios būtybės, pažįstamos kai kuriems išminčiams, regėjimą prieš jo atėjimą į žemę sunkiai siejasi su teologija, krikščionybę laikančia religine bendruomene, tačiau yra įdomi kitoms kultūroms. (Ištrauka iš pagrindinio teksto skyriaus Nukryžiavimas ir laidotuv
ės*).Kalbant apie daugybę induistų dievų reikia paminėti tyrimus, kuriais daroma prielaida, kad daugelio senovės kultūrų dievai, jei jie nėra ypatingi genties dievai arba žmogiški didvyriai, tai skirtingi vienos dieviškos būtybės aspektai, kuriuos vėliau pradėta garbinti kaip atskirus stabus. Taigi senas teorinis religijos vadinimas politeizmu (kelis dievus išpažįstančia religija) netenka prasmės. Hebrajiškame Biblijos originale matyti, kad žydai vartojo daug skirtingų Dievo vardų, nurodančių skirtingas jo ypatybes. Tačiau jie nepradėjo jų garbinti kaip atskirų dievybių. Zoroastrizmo (parsizmo) atstovai, pavyzdžiui, taip pat turėjo monoteistinį (vieno Dievo) tikėjimą. Iš induizmo mokyklų, monoteistine religija gali būti laikomas vaišnavizmas.
Įdomu pažymėti, jog egzistuoja kelios mokyklos, nesutinkančios su vyraujančiu požiūriu į natūralų, privalomą kūno mirtingumą, kokio laikėsi Kristus. Pvz., indų filosofas jogas
Aurobindo ir jo dvasinė partnerė Motina" Mira Alfassa. (Ištrauka iš pagrindinio teksto skyriaus Prisikėlimas.*)Mokymas apie karmą ir Dievą
Krikščionių visuomeninę veiklą ir meilės darbus induistai pavadintų karma joga (likimo tyrinimo joga) arba bhakti joga (meilės joga). Išminties įgijimo būdus (įskaitant meditacijas) sulygintų su jnana joga.
Jei žmogus stengsis būti vedamas per gyvenimą Kristuje apreikšto Dievo, iš tiesų patirs, kaip gyvenimas tampa organiška visuma. O jei tikės, jog gyvenimą valdo mechaniški likimo dėsniai anot induistų, karmos pusiausvyra, gyvenimas iš tiesų paklus šiems principams. Kristus taip pat kalba apie atsiskaitymą iki paskutinio skatiko, bet nesako, kad tai vyks akis už akį ir dantis už dantį principu (kaip parašyta Senajame Testamente). Pirmoje vietoje atsiranda nauja užduotis pasirinkti ir panaudoti tuos sugebėjimus, kurie bus naudingi pačiam žmogui ir jo aplinkai. Susitvarkymas su praeitimi nebėra savitikslis ar priežastis tobulėti. O dabar dar ir matome, kaip darydami pasirinkimus žmonės sulaukia pagalbos iš aukščiau".
(Ištrauka iš pagrindinio teksto skyriaus Nukryžiavimas ir laidotuvės, taip pat yra papildomas puslapis, susijęs su mokymu apie karmą ir reinkarnaciją.*)Etinės vertybės
Pasaulio religijos panašiausios savo etiniais principais, ir šioje srityje religijų dialogas pažengė toliausiai. Pvz., pagrindinė klasikinės Patandžalio jogos sėkmės sąlyga yra jama: nedaryti žalos jokiai gyvai būtybei nei mintimis, nei žodžiais, nei darbais, nebūti godžiam, būti teisingam, laikytis seksualinio tyrumo, nepriimti aukų (būti nepriklausomam). Antrasis etapas yra nijama: vidinis ir išorinis apsivalymas, kuklumas, nesididžiavimas, asketiškumas, dosnumas, pasiryžimas aukotis, dievybės tyrinėjimas ir garbinimas, entuziazmas ir tikėjimas. Jogai moko, kad net Bhavagadgitoje aprašytas kovos laukas tai apvalantis žmogaus viduje vykstančios kovos laukas. Akivaizdžiai jogų mokyme atrasime panašumų į Dešimt įsakymų ir Jėzaus mokymą. Induistai, krikščionys ir daugelio kitų religijų atstovai pritarė projektui
Pasaulio etosas".Šventieji raštai
Seniausias induizmo religijos pamatas Vedos, priskiriamos aukso amžiaus išminčiams riši. Vėliau buvo pridėtas epas Mahabharata su priešistorinių įvykių ir karų, todėl ne tokio auksinio amžiaus, aprašymais, dažnai laikomais mitais. Vėliau atsirado išminties knygos Upanišados. Bhagavad Gitayra vienas iš svarbiausių induizmo šventraščių, senesniųjų vedų tradicijas susiejantis su upanišadų filosofija bei jogos išmintimi ir esantis Mahabharatos dalimi.Šios didaktinės poemos herojus Krišna yra Aukščiausios dievybės žmogiškoji inkarnacija avataras (žr. pirmiau).
Grįžtį į turinį
.
Papildomi internetinio projekto Kristaus keliai" puslapiai apie įvairias kitas religijas yra įnašas į geresnį jų supratimą bei tarpreliginį dialogą.Šiame papildomame puslapyje išnagrinėti taoizmo / konfucianizmo ir krikščionybės panašumai ir skirtumai krikščionybės, (vėl) įsisąmoninančios dvasines savo pačios gilumas.Čia nesiekiama išsamiai aprašyti Laodzi arba Konfucijaus gyvenimo ir tradicijų, bet tikslai aptariami esminiai punktai.
Tradiciniame kinietiškame dvasingume susiliejo keletas giminingų šaltinių:
1. Pirmapradis mokymas apie aukščiausiąjį principą.
Pirmapradis mokymas apie aukščiausiąjį principą Tao, apie kurį nieko
pasakyti negalima, yra ir pirmapradė vienovė visų dalykų pradžioje,
taigi prieš padalinant į polius Yin ir Yang*), o po to į 5 elementus*).
Šiandien ši pradinė vienovė slypi už šių kosmoso pasireiškimo formų.
Iš krikščionių misionierių, pavyzdžiui, jėzuitai šiame aukščiausiajame
principe mate kažką, atitinkantį Dievą; tuo tarpu pranciškonų ir
benediktinų vienuoliai, o galų gale ir popiežius, su tuo nesutiko.Iš vienos
pusės, Tao neatitinka naujajam Dievo Tėvo, į kurį galima
kreiptis asmeniškai, kaip tai mokė Jėzus, sampratos. Iš kitos pusės,
negalima atmesti galimybės, kad tai senesnis patirties būdas ar Dievo paieškos,
kokios jos buvo galimos senosios Kinijos laikais.
*) Yin yra plėtimosi,moteriškas principas, pvz., simpatinė nervų sistema, Yang sutraukiantis, vyriškas principas, pvz., parasimpatinė nervų sistema. Jos abi veikia vieną kitą.5 elementai žemė, vanduo, medis, ugnis ir metalas atitinka tokio paties tipo padalinimą į 4 elementus ar pasireiškimo formas žemę, vandenį, orąir ugnį (= karštį), kurie buvo žinomi daugelyje senosios Europos alchemijos bei hermetikų mokyklų ir kitose kultūrose (alchemikų taip pat buvo ir krikščionių). 5-asis kiniečių elementas, taip vadinamas metalas, Europoje kartais būdavo vadinamasprima materia (lotynų kalba tai reikštų pirminę medžiagą, plg. šiuolaikinę elementariųjų dalelių teoriją) arba eteriu, apie kurį, pvz., senovės Indijos ir antropozofiniuose šaltiniuose teigiama, kad jis savo ruožtu yra kelių lygmenų, taip kad iš viso esą 7 tokios agregatinės būsenos.Toks senas pažinimas šiais laikas nebebūtų priskiriamas religijai siaurąja prasme, tačiau tai nėra ir grynai abstrakti filosofija; tai sena, savaip pažangi gamtamokslinio charakterio kosmologija netgi jei tuometiniai pažinimo metodai skiriasi nuo dabartinių.
Tai visiškai nedaro įtakos faktui, kad senosios Kinijos ir vėlesnių taoizmo meistrų praktika buvo dvasinio pobūdžio.Nes į tuometinius tyrimų rezultatus apie elementų reikšmę ar jėgas žmoguje buvo atsižvelgiama tik todėl, kad dvasinio tobulėjimo kelyje praktiškai neįmanoma nekreipti dėmesio į žemiškąjį netobulumą.Tai dvasingumas, nebandantis pabėgti nuo žemiškų dalykų, kitaip nei kai kurios kitos dvasinės tradicijos.Tobulumo siekis pats savaime dar nėra priešprieša krikščioniškam mokymui apie žmogaus išganymą.Dažnai pamirštama, kad Jėzus sakė: Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas (Mt 5,48).Tačiau metodai skiriasi.Pirmiesiems krikščionims ir pan. buvo visiškai aišku, kad žmogus gali aktyviai pasiruošti ir atsiverti Dievo veikimui; bet krikščionybėje taip pat visada buvo aišku, kad tokiais veiksmais neįmanoma tiesiog išpešti Dievo malonės. Dievas taip pat yra laisvas.
Visur tarp įvykių danguje, kinų T'ien, žemės ir žmogaus, visų kilusių iš tos pačios pirmapradės vienovės buvo matomi atitikmenys (panašiai kaip ir viduramžių Europos aukštųjų mokyklų 7 laisvieji menai). Taip visos pastangos buvo nukreiptos žmogiškojo gyvenimo harmonijai su dangumi" šiandienine aukščiausia jėga ir žeme.Tai, šalia dvasinio, rodo ir religinį pastangų charakterį.Re-ligija" (iš lotynų kalbos) reiškia atgalinis ryšys, pakartotinis prisijungimas, o būtent prie pirminės visų dalykų priežasties. Bet krikščionybės požiūriu pirminė visų dalykų priežastis, visko pradžia ir pabaiga yra Kūrėjas, į kurį galima kreiptis tiesiogiai, o Jėzus Kristus yra jungiamoji grandis, padedanti mums užmegzti šį ryšį.
Bėgant laikui Kinijoje buvo garbinama ir visa eilė atskirų dievų: dangus, žemės dievybės, vietinės dvasios ir šventieji. Tokioms religijoms naudojamas terminas Politeizmas čia nelabai tinka, nes šie dievai", kaip ir kai kuriose kitose religijose, pirmiausia buvo tik vieno pirmapradžio principo charakteristikos (išskyrus, pvz., šventųjų garbinimą tačiau tai turėtų būti žinoma ir kai kurioms krikščioniškoms bažnyčioms).
Tokiu keliu visų pasaulio reiškinių skirstymas į Yin ir Yang gali dar labiau sukaustyti žmogaus protą šiame poliškume; tačiau, dedant atitinkamas pastangas, gali ir nuvesti už jų toliau, į mistines sąmonės būsenas.
2. Taoizmas.
Pirmiau pateikti dėstymai didele dalimi liko bendru vėliau susikūrusių
Laodzi ir Konfucijaus mokyklų pagrindu (kurias istorikai dažniausiai datuoja
maždaug 500 metais pr. Kr.).
Taoizmas (be kitų, Laodzi knyga Tao-te-king") pagrindinį dėmesį
skyrė veikimui iš neveikimo" (wu-wei) meditacinės būsenos: kad
niekas nevyktų išeinant iš egoistinio ir intelektinio paviršutinio žmogaus
sluoksnio, o tik iš natūralių gerosios žmogaus šerdies, esančios
harmonijoje su gamta, instinktų. Tai sąlygotų tam tikrą natūralią
nesavanaudiškumo ir kuklumo etiką.
Geroji šerdis šia prasme dar nėra automatiškai tapati Jėzui, įsikūnijusiam
žmoguje ir vaisingai veikiančiam (Jn. 15: Pasilikite manyje, tai ir aš
jumyse pasiliksiu").Bet šiuolaikiniai teologai nebegali be kompromisų
neigti kitatikių gerosios šerdies, juo labiau, kad glaudžiai gimininga
daugumos religijų etika rodo, jog visur daugiau ar mažiau įsitvirtino gėris.Netgi
Šventa Dvasia pučia, kur nori" (Jn.
3).
Taoistai visais laikais buvo praktikai, o ne
teoretikai. Taoizme naudojama:
- Askezė. Tai žinoma visose religijose. Tačiau randama ir seksualumo
sublimacijos ar transformacijos praktikų (pavyzdžiui, Mantak Chia Tao
joga" ir Meilės tao joga; senieji rytų keliai dažnai prasideda
iš apačios aukštyn", tuo tarpu Europos keliai šiandien labiau prasidėtų
iš viršaus žemyn, t. y., pradedant nuo sąmonės.).
- Fiziniai, kvėpavimo ir susikaupimo pratimai gyvybės energijai Chi pažadinti
ir valdyti. Galima laikyti akupunktūros ir elektroakupunktūros tyrimais
realiai patvirtintu faktu, kad ši gyvybės energija egzistuoja, nors jos kilmė
moksliškai dar nėra vienareikšmiškai išaiškinta.Akupunktūros meridianai
dabar netgi histologiškai (audiniuose) įrodyti kaip egzistuojantys tušti
kanalai. Taigi ši gyvybės energija nėra taoistinis, kaip kad galvojo
kai kurie krikščionys, bet bendražmogiškas fenomenas.Senovės graikų ir
pirmųjų krikščionių laikais ji buvo vadinama pneuma, graikų kalbos
žodžiu, kuris buvo naudojamas ir kvėpavimui, ir gyvybės energijai gyvybėskvapui,
įkvėptam Dievo, ir Šventajai Dvasiai pavadinti.Tačiau Šventoji Dvasia
yra susijusi su Jėzumi Kristumi.Taigi, jei kas nors nesieja savęs su Jėzumi
Kristumi, iš kur jis gali žinoti, kad tai, ką jis išgyvena, sutampa su Šventąja
Dvasia, kurios atėjimą paskelbė Jėzus Kirstus?
- Panašiai kaip ir indų jogai, taoistai tam, kad peržengtų gyvenimo ribotumo
potyrį, naudoja meditacinį įsigilinimą į pirmapradę dalykų esmę. Vaidmenį
vaidino ir alcheminės nemirtingumo paieškos.
3. Konfucionizmas.
Konfucijus (Con-fu-tse) panašiai rekomenduoja žmonėms įsitraukti į
kosminį dorovės įstatymą. Tačiau kitaip nei labiau individualistinis
taoistų kelias, jis labiau ieškojo plačiosios visuomenės moralinio auklėjimo
sistemos.Konfucionistai įpročiais ir pavyzdžiais sąmoningai kultivuoja ir
tobulina gerąją žmogaus šerdį:
Jei šeimoje buvo mokoma meilės ir pagarbos ir pan., tai iš to išauga ir etiška
visuomenė.
- Nuo seniausiųjų laikų Kinijoje buvo draudžiamos, pvz., žmogžudystės,
vagystės, prostitucija ir atvaizdų kultas.
- Panašiai kaip praktiškai visos pasaulinės religijos, Konfucijus mokė
... artimo meilės. Ko nenori sau, niekada nedaryk ir kitam.
- Tam reikalingas susivaldymas, žmogiškumas ir gerumas;
- ar, atitinkamai, etinės dorybės geranoriškumas, teisėtumas, tinkamas
pagarbus elgesys (taip pat ir ainių atžvilgiu),dosnumas, išmintis, atvirumas;
- dvigubos dorybės pagal Shu-djing knygą: draugiškas ir orus, švelnus ir
tvirtas, tiesus ir mandagus, tvarkingas ir pagarbus, išsimokslinęs ir narsus,
atviras ir ramus, atlaidus ir saikingas, stiprus ir patikimas, drąsus ir
teisingas.
- Siekiama būti patenkintu ir virš pykčio, graužaties ir malonumų.
Senuosiuose mokymuose yra ir amžinųjų, ir tam laikotarpiui (buvusios
imperijos) būdingų vertybių.
4. Taigi tarp šių mokyklų buvo sąlyčio
taškų, bet taip pat ir ginčų. Nepaisant to, jau anksti jos imtos laikyti
daugiau viena kitą papildančiomis, o ne konkuruojančiomis.Tai taikytina netgi
vėliau papildomai iš Indijos atėjusiam budizmui su jo į žemiškųjų kančių
nugalėjimą nukreiptu mokymu.
Šiandieninės Kinijos šventovės, pvz., Honkonge, dažnai sudaro gana paprasto
orakulų ar ritualų, užtikrinančių laimę gyvenime, paieškos įspūdį. T. y.,
kaip daugiau ar mažiau ir visose šiandieninėse religijose, buvusįjį dvasinį
gilumą galima rasti nebe visur.
Kaip kinų tradicijų dalį reikia dar paminėti tiesiogine prasme ne religinius
metodus: orakulų knygą I Ching (kinų horoskopą); kinų geomantijos ar
statybų biologijos variantą Feng shui ir jau pirma minėtą tradicinę
kinų mediciną.
Įdomų ankstyvo krikščionių ir taoistų susitikimo liudijimą galima rasti Martino Palemerio knygoje Jėzaus sutros (Martin Palmer, The Jesus Sutras", Ballantine Wellspring, Niujorkas, JAV). Šiandien nebeegzistuojanti ankstyvosios krikščionybės bažnyčia Kinijoje VIII a. išvertė esminius krikščionybės teiginius, kad jie būtų suprantami taoistiniame kontekste (jei čia minimos kitų autorių knygos, tai nereiški, kad Kristaus keliai automatiškai pritaria visam jų turiniui.)
.
Mūsų papildomi puslapiai apie kitas religijas indėlis į geresnį jų supratimą ir religijų dialogą. Krikščionybės teiginiai pagrįsti nepriklausomais tyrimais, apimančiais senas gilias dvasines įžvalgas ir šiuolaikinius sąmonės tyrimus. Senoji japonų religija šintoizmas (Kami no michi) čia nėra išsamiai aprašyta, tačiau pateikiame mums svarbius jos aspektus.
Japonų šintoizmas, pavyzdžiui, yra viena iš
natūraliųjų religijų, kurios yra susijusios viena su kita visame pasaulyje ir yra senesnės už tokias plačiai žinomas pasaulio religijas kaip budizmas ar krikščionybė.Ankstyvojoje krikš
čionybėje svarbus vaidmuo teko Šventosios Dvasios dovanoms (žr. Jono 16 sk., Kor 12, 7-11, Apaštalų darbų 2, 17-20 ir kt., taip pat žr. pagrindinio teksto skyrių Sekminės). Šventoji Dvasia tai dieviška jėga, antgamtiškai praplečianti žmogaus kūrybiškumą. Nors Šventoji Dvasia nėra vien dešiniojo smegenų pusrutulio veikimas, ji šį pusrutulį išnaudoja. Šventoji Dvasia yra susijusi su Jėzumi. Nors Jėzus mokiniams yra pasakęs: Vėjas (Dvasia) pučia, kur nori", kaip nežvelgdamas į Jėzų Kristų žmogus supras, kad patiria Jėzaus skelbtą Šventąją Dvasią?Kitų tautų
sukūrimo mitai prasideda nuo dangaus ir žemės (ir požeminio pasaulio) sukūrimo, tačiau japonų sukūrimo mite visa tai jau egzistuoja. Tada savaime atsiranda dievai ir gyvena visuose trijuose pasauliuose. Žemėje taip pat gyvena žmonės, o požeminiame pasaulyje daug mirusiųjų ir demonų. Į japonų dievų karalystę buvo įtraukti ir gerbtini senoliai. (...)Garbinimas
vyksta namuose arba šventyklose (šventovėse) sakant nustatytas maldas (padėką ir prašymus) ir aukojant gamtos gėrybes arba simbolines aukas. (...)Natūraliosiose religijose pagrindinį vaidmenį paprastai atlieka
šamanai, turintys ypatingų žinių ir mediumo sugebėjimų, tačiau šintoizmui vadovauja kunigai.Etinis mokymas: šintoizme, pavyzdžiui, yra sudarytas nuodėmių sąrašas, o kontaktų su kitomis religijomis metu išsivystė etikos principai, panašūs į visų pasaulio religijų etikos principus. ( )
*) Pats Jaynes leidžia daryti prielaidą, kad senos,
prigimtinės smegenų funkcijos pakankamas patiriamų dieviškų ar gamtos jėgų
paaiškinimas. Mūsų tyrimai parodė, jog tokia prielaida neteisinga. Jo išvados
neatsako į klausimą, kas yra tos suvokiamos būtybės. Smegenyse nerasime nei
dievų, nei Dievo. Tai ypatingas tikrovės lygmuo, o smegenys gali tik vienaip
ar kitaip jį interpretuoti. Ypač minėtasis mitinis supratimas negalėtų
dirbtinai sukurti tokių fantazijų apie įvairias būtybes, kokias sukuria šiuolaikinė
sąmonė. Panašiai dvasiniai sapnai ar meditaciniai patyrimai kartais stipriai
skiriasi nuo paprastos kasdienybės įspūdžių.
**) Pavyzdžiui, Homero epai buvo sukurti mitinės Europos laikotarpiu, o vėlesni
graikų filosofų laikai jau atspindi intelektinę sąmonę.
Nauji puslapiai anglų
ir vokiečių kalba:
Senosios Amerikos religijos: majų kalendorius
Graikų religijos įvertinimas
Pastabos apie senovės Romos religiją
Senųjų germanų religija
Keltų religija
Ankstyvoji slavų religija
Ankstyvoji Pabaltijo regiono religija
Ankstyvoji baskų religija
Ankstyvoji suomių religija
Į 1 dalį: Evangelijos / Į 2 dalį: Apreiškimas Jonui / Į 3 dalį: Gyvenimo klausimai
Į pradžios puslapį su papildomais straipsniais
Nuoroda į tinklalapius kitomis kalbomis ir autorines teises
Vokiškas ir angliškas tekstai internete šiuo metu atnaujinami. Negarantuojame 100% vertimo tikslumo į kitas kalbas, išskyrus vokiečių ir anglų. Šį tinklalapį leidžiama spausdinti nemokamai ir dalinti kitiems suinteresuotiems asmenims nekeičiant turinio. Trumpos Biblijos citatos iš įvairių vertimų priedai prie atitinkamų pagrindinio Kristaus kelių teksto skyrių. Tačiau šios būdingiausios vietos nepakeis ištisų evangelijų skyrių studijų ar meditacijos. |