Kristaus keliai

Nepriklausomas rašinys,
paremtas įvairių sričių
tyrimais ir patirtimi

 

Jėzaus Kristaus keliai žmogaus sąmonėje ir pasaulinėse permainose

Turinys:

Į 1 dalį: Keliaujant per evangelijas

Į 2 dalį: Keliaujant per „Apreiškimą Jonui“

Į 3 dalį: Gyvenimo klausimai

4 dalis: Senasis Testamentas ir straipsniai apie kitas religijas:

Norėdami naudotis greitosiomis nuorodomis, palaukite, kol puslapis bus visiškai perkeltas.
1.  Senasis Testamentas, žydų religija ir Jėzus Kristus
1b.Zaratustros religija (parsizmas)
3.  Jėzus Kristus ir islamas, pataisyta
4.  Budizmas
4b.Induizmas
--   Paaiškinimas: Jėzus Kristus ir taoizmas bei konfucianizmas
14.Natūraliosios religijos
--  Nauji puslapiai anglų ir vokiečių kalba

Religija kaip ryšio su Dievu atkūrimas

Į pradžios puslapį su nuoroda į pilną visų dalių versiją, skirtą spausdinti

Autorinės teisės („Kristaus kelių“ leidimo duomenys)
El. laiškas

Senasis Testamentas, žydų religija ir Jėzus Kristus...
su ištraukomis iš pagrindinio teksto ir papildymais

Šis papildomas puslapis yra skirtas geriau suprasti Senąjį Testamentą ir religijų dialogą bei gilesnius dvasinius aspektus. Senojo Testamento knygos čia nėra taip išsamiai aprašomos kaip „Evangelija pagal Joną“ ir „Apaštalų darbai“ (Sekminės) mūsų pagrindiniuose tekstuose.

Šventųjų raštų tarpusavio ryšys

Jėzus Kristus ir jo mokiniai dažnai cituodavo klausytojams žinomus Šventuosius raštus, tai yra Senąjį Testamentą. Jame aprašyta sukūrimo istorija, žydų tautos istorija, surašyti įstatymai, perteiktos pranašiškos žinios, apokrifiniai tekstai ir kt. Jėzus ir jo mokiniai paaiškino, jog jie nei siekia niekais paversti visą Senąjį Testamentą, nei išaiškinti raštus. Svarbiausia – gyventi išlaikant tiesioginį ryšį su Dievu ir Kristumi. (Taip pat žr. „Etinių vertybių pagrindai“ pagrindiniame „Kristaus kelių“ tekste.) Iš čia atsiranda naujos, palyginti su Senuoju Testamentu, pažiūros.

Naujajame Testamente randame daug netiesioginių nuorodų į tuo metu vyravusias kitas religines sroves. Pavyzdžiui, „Evangelijoje pagal Joną“ akivaizdžiai dažnai kalbama žmonėms, susipažinusiems su gnostikų filosofija, jų kalba aiškinant išskirtinį krikščionišką mokymą. Paprastas pavyzdys iš Jono 1-ojo skyriaus – „Jis yra tikroji šviesa". Kai kuriuose Pauliaus laiškuose atsižvelgiama į tai, jog žmonės žinojo senąsias mistines religijas, kurios jiems kartais būdavo geriau pažįstamos už žydų tradicijas. Apie kitas filosofijos kryptis nenusimanančiam žmogui sunku tai įžvelgti. Ne žydų raštai šiose Naujojo Testamento vietose nėra smerkiami. Smerkiami tik konkretūs iškrypę kultai ir piktnaudžiavimas jais, perspėjant žmones vengti šių kelių. Senesnis ir teisingesnis evangelizacijos (skelbimo) būdas buvo kalbėti žmonėms jiems suprantama kalba, užuot tikėjusis, kad jie pamirš iš kur yra kilę. Pastaruoju atveju jie būtų dar labiau linkę neklausyti, tuo tarpu atpirkimas pašalina bet kokius skirtumus ir žmones išgydo. Nebuvo tikimasi, kad kitos kilmės žmonės perims visas žydų tradicijas, tačiau su jais nebuvo elgiamasi šališkai. Vis dėlto tarp mokinių kildavo su tuo susijusių ginčų – jie kyla ir šiandien.

Jėzaus darbai šiuo pavidalu tais laikas buvo įmanomi tik remiantis tikėjimu Dievu ir viltimis dėl esminio, taip pat ir likusį pasaulį paveikiančio pasikeitimo, kaip jį Izraelyje skelbė pranašai. Tačiau nuo tada tikrai būtų įmanoma išvystyti krikščionybę ir kitų religinių tradicijų, o ne Senojo Testamento, pagrindu. Pavyzdžiui, pirmaisiais amžiais buvo bandyta krikščionybę pagrįsti monoteistine Zaratustros (Zoroastro) religija. (...) Tačiau čia šių bandymų nenagrinėsime.

Be hebrajų Biblijos, žydų religija paliko ir daugiau raštų, kaip antai Talmudą, kurį sudaro įstatymų rinkinys Mišna ir jo komentarai Gemara. Buvo sukurtos dvi Talmudo versijos – Babilono Talmudas ir Jeruzalės Talmudas. Taip pat išliko atskirų mokyklų raštai, pavyzdžiui, mistinės ezoterinės kabalos srovės knygos „Zohar" ir „Sepher Jezirah". Teigiama, jog šios knygos buvo parašytos XIII amžiuje, tačiau jos gali siekti ir senesnes tradicijas. Jos net primena senovės Egiptą. Šiandien taip pat egzistuoja žydų misticizmas.

Doktrinos apie Dievą

„Abraomo Dievas" buvo patiriamas, iš vienos pusės, kaip asmeninis šeimos, genties ir tautos Dievas, bet iš kitos pusės – ir kaip visatos Dievas. Šis tikėjimas griežtą monoteistinį pavidalą, prie kurio vis kvietė pranašai, įgavo tik bėgant laikui.* Pradžioje, Senajame Testamente, Dievas vadinamas „Elohim" (pažodžiui reiškia „dieviško Kūrėjo dvasios“) – tai nėra genų inžinerijos dėka atsiradusios materialios nežemiškos būtybės, kaip samprotaujama tam tikrose knygose. (Vėliau atsirado įvairių aiškinimą komplikuojančių tendencijų.) Semitų žodžiai „Elohim" ir „Alachas" (Allah, islamiškas Dievo vardas) be abejo yra tokios pačios kilmės, taip pat kaip ir kanaaniečių „El“.

Toliau Senajame Testamente atsiranda vardas Jahvė (Jehova). Įvairių epochų metu Dievui priartėjant prie žmonių, anot mistikų J. Lorbero ir R. Steinerio, priartėja Dievo kaip Jehovos patyrimas. Tik vertimuose visada naudojami tie patys Dievo vardai, todėl nepastebimi skirtingų epochų žmonių patyrimai. Galbūt tikrasis Dievo kaip Jehovos patyrimas kartais būna užtemdytas, o blogio jėgos kartais būna ne kas kita kaip suklaidinti žmonės. Daug painių šiuolaikinių teorijų visa tai aiškina savaip. Visose religijose pastebėsime reiškinį, kad kalbant pranašams silpno tikėjimo, neapykantos pilni žmonės nebuvo pasiruošę pakeisti savo nuomonės. Kaip teigia profesorius iš JAV J. J. Hurtakas, ne kiekvienoje Senojo Testamento istorijoje kalbama apie tikrąjį Jahvę ar YWHW. Tačiau tai nereiškia, jog visus Senajame Testamente aprašomus įvykius galima analizuoti pasitelkus žmogišką logiką. Dievas geriau už mus žino, ką ir kodėl daro, ir ką ir kodėl nori, kad žmonės darytų.

Tikėjimas Mesiju ir Kristus

„Christos" – žodis, reiškiantis pranašautąjį „Meshiah", – minimas dar Septuagintoje, graikiškame hebrajiškos Biblijos vertime, žydų parašytame žydams apie III-II a. pr. Kr. Taigi Mesijas nėra Šv. Pauliaus „išsigalvojimas“, kaip tvirtina kai kurie šiuolaikiniai rašytojai. Urvuose prie Negyvosios jūros (Kumrane) rasti ritiniai rodo, jog dievobaimingi žydai ne vieną dešimtmetį ir amžių prieš Kristų laukė mesijinės taikos karalystės, kaip aprašyta Izaijo 11 skyriuje (t. p. žr. Jer 31, 31-34). Tačiau jau tais laikas buvo paplitusios įvairios nuomonės apie Mesiją. Jėzaus mokiniai tai pat sunkiai suvokė, jog naujoji „karalystė" bus ne tautos sukilimas prieš romėnus, o viską keičiantis dvasinis augimas – „Dangaus karalystė“. (Žr. Laišką Žydams.)

Dažnai teigiama, kad Kumrano bendruomenė priklausė esėjų ordinui, trečiajai greta fariziejų ir sadukiejų tuo metu egzistavusiai žydų mokyklai. Tačiau tai buvo nepriklausoma bendruomenė, kuri laikėsi esėjams artimo mokslo. Jie palaikė glaudžius ryšius su visokiausiomis mokyklomis – ne tik taikiais esėjais, bet ir karingais zelotais, fariziejais iš Jeruzalės (kurie jiems davė šventyklos lobių sąrašą – nepaisant nuomonių skirtumų, Kumrano bendruomenė akivaizdžiai buvo laikoma labai patikima). Jų „Bendruomenės statute“ (1QS) yra aprašytas laukiamasis Mesijas. Jie net laukė dviejų Mesijų arba dviejų Mesijo genealogijos medžių. (Pagal to meto įstatymus, Jėzus atitiko šį aprašymą: Juozapas buvo iš Dovydo namų, o Marija – iš Aarono kunigų linijos. Šį požiūrį mini ir Carstenas Peteris Thiede, ritinius nagrinėjantis Izraelio senovės radinių institucijai.)

Atrodo, jog to meto mesijinis judėjimas nepastebėjo arba nelaikė svarbia Michėjo 5, 1 pranašystės, kad Jėzus kils iš Betliejaus. Vis dėlto Matas pamini Jėzaus gimimo vietą. Kai kurie mokslininkai tai skubotai vadina Mato „išsigalvojimu“, nes buvo sakoma, jog Jėzaus namai yra toli esančiame Nazarete. Mistiko Jakobo Lorbero, kuris XIX amžiuje neturėjo jokio pagrindo paneigti tokias spėliones, raštuose skaitome, kad Jėzus buvo kilęs iš Betliejaus, tačiau ne iš šių dienų Betliejaus, o iš greta Nazareto buvusio seno kaimo Betliejaus.

Pranašo žodžiai Danieliaus 9, 25 dažnai siejami su Kristumi: 69 „savaitės“ nuo įsakymo atstatyti Jeruzalę (žr. Nehemijo 2, 18, apie 445 m. pr. Kr.) iki (antrojo) „Pateptojo" mirties. Jei šios „savaitės“ iš tiesų reiškia „metų savaites“ (plg. su „metinėmis atostogomis“), jos iš tiesų apytiksliai nurodo Jėzaus nukryžiavimo laiką.

(...)
– Tačiau yra ir mesijietiškų žydų, pripažįstančių Jėzų savo Mesijumi.

Kitą idėją pateikė R. Steineris, ir ją sunku paaiškinti remiantis teologija, kuri krikščionybę ribotai apibrėžia kaip religinę organizaciją, bet galbūt ji įdomi kitoms kultūroms. Jis teigia, kad Kristus kaip būtybė, žinomas aukštiesiems ikikrikščioniškiems išminčiams, apsireiškė kaip induistų Višva Karman, parsų Ahura Mazda, į saulę panaši Egipto būtybė Ozyris, keltų Baldras ir Apolonas. (Taip pat žr. pagrindinio „Kristaus kelių“ teksto skyrių „Pradžioje buvo žodis".)
Taip pat galite pasižiūrėti Rudolfo Steinerio kristologiją ir paskaitų rinkinius: „Dvasinės būtybės dangiškuose kūnuose“ (1912), „Įžanginiai Golgotos paslapties etapai“ (1913), „Nuo Jėzaus iki Kristaus“ (1911), „Kristologija“.*

Po 2000 metų įvykusį Kristaus įsikūnijimą, kai jis prisiėmė žmogišką kūną ir visą žmoniją sugrąžino į gyvenimą, laikome pasaulio evoliucijos lūžiu. Senieji kultai iš dalies iškrypo, o krikščionybė vėliau tapo paviršutiniška (šias tendencijas būtų įdomu panagrinėti išsamiau). Kristus pasirodė kaip jam priskiriamo vaidmens – atskiros religinės bendruomenės galios garanto – neatitinkantis asmuo, vien atgaivintą žmoniją simbolizuojantis asmuo, „naujasis Golgotos Adomas“.

* Tyrinėjant Senąjį Testamentą naudinga atsižvelgti į įkvėptus ateities vizijų aprašymus, suvokiant jų ypatingą pobūdį. Šiuo atveju, be Rudolfo Steinerio raštų, galima pasižiūrėti Anna Katharina Emmerich, „Das Geheimnis (Die Geheimnisse) des Alten Bundes“ (vok. k.).
Apie laikus prieš Centrinės Azijos tvaną ir Naujojo Testamento laikus žr., pavyzdžiui, mistiko Jakobo Lorbero knygas (www.lorber-verlag.de; daug knygų yra išversta į anglų kalbą) ir Rudolfo Steinerio raštus. Jei pritariate krikščioniško misticizmo liudijimui, galite visiškai pamiršti kitų autorių, teigiančių, jog Jėzus niekada neegzistavo kaip realus asmuo arba kad jis tebuvo keliaujantis pamokslininkas, teorijas.

Update English/ Deutsch.

Grįžtį į turinį

 Paaiškinimas: Zoroastrizmas (parsizmas)

Mūsų puslapiai apie kitas religijas – indėlis į geresnį jų supratimą ir religijų dialogą. Krikščionybės teiginiai pagrįsti nepriklausomais tyrimais bei senomis giliomis dvasinėmis įžvalgomis. Senoji persų religija zoroastrizmas čia nėra išsamiai aprašyta, tačiau pateikiame mums svarbius jos aspektus.

Zaratustra

Šiandien parsizmo atstovai, turintys šventąjį raštą Zend Avesta, laikosi pirminio zoroastrizmo mokymo. Šią religiją Indijoje tiriantys mokslininkai nustatė, jog graikų istoriografas Herodotas buvo teisus sakydamas, kad (pirmasis) Zaratustra gyveno kelis tūkstantmečius prieš Kristų. (...)

Zaratustra dvasinį apsivalymą suderino su teigiamu požiūriu į fizinį gyvenimą. Be to, taip pat buvo nustatyta, kad ši religija nagrinėjo ne tik kovą tarp šviesos ir tamsos – virš šių kosminių jėgų buvo vienas asmeniškas Dievas, čia vadinamas Ahura Mazda. Ahuros Mazdos prašoma padėti per įvairias angeliškas būtybes, tačiau jų egzistavimas nereiškia, jog šis tikėjimas – politeizmas. Beasmenė Dievo pusė vadinama „Ahu“.

(Daugiausia dvasinių tyrinėjimų apie šią religiją rasite: Mazdayasnie Monasterie, Mustafa Bldg., Sir Pherozeshah Mehta Rd., Bombay 400001, Indija; www.indiayellowpages.com/zoroastrian ; mazocol@hotmail.com  ). Jie taip pat pabrėžia, jog apie Zaratustros kultūrą kalbama ir tyrinėtojų iš Vakarų knygose. Žinoma, ši religija prarado daug jos pradinio „gilumo“, kurį, kaip ir kitose religijose, šiandien vėl reikia atrasti. (...)

Kai kurie islamo teologai iš Irano parsizmo pasekėjus taip pat pripažįsta kaip „raštų tautą“ drauge su žydais ir krikščionimis, tai yra ne kaip netikinčiuosius, bet kaip tuo pačiu Dievu tikinčius žmones, kuriems apie Dievą dažnai primindavo pranašai. (...)

Dvasinio kelio etika

Etinės zoroastrizmo vertybės panašios į pasaulio religijų vertybes: geros mintys, geri žodžiai ir geri darbai. (...)
Krikščionims Jėzus Kristus padeda tikėti ir atkurti nutrauktą ryšį su Dievu.
Zoroastrizmo išpažinėjai paprastai pripažįsta kitų religijų egzistavimą ir nebando žmonių nuvilioti nuo jų tikėjimo.

Grįžtį į turinį

 

Paaiškinimas: Jėzus Kristus ir islamas

Tarpreliginis dialogas

Ši informacija – tai indėlis į geresnį religijų tarpusavio supratimą ir į taikų „tarpreliginį dialogą“, kuris vyksta jau daugelį metų. Šiomis pastabomis nesiekiame išsamiai apibūdinti viso islamo, juo labiau, kad ir pačiame islame yra skirtingų teologijos mokyklų.****

Koranas*) ir kitos apreikštosios religijos

Islamas reiškia „Paklusimą (Dievo valiai)“, taip pat „Atsidavimą (Dievui)“.
Tikima, jog islamo Šventasis Raštas, Koranas, atsirado iš dieviško apreiškimo, kurį pranašui Mahometui perdavė angelas Gibrilas – jį galima tapatinti su taip pat ir krikščionims žinomu arkangelu Gabrieliumi. Suprantama, Koranas turėtų būti laikomas svarbiausiu šventraščiu. Be jo, interpretacijai svarbios ir kitos tradicijos (Suna; pažodžiui: „įprotis“), pasiekusios mus iš pranašo laikų (Chadysai). Savo asmeniniu elgesiu net ir pranašas yra žmogus, o ne Dievas. Taip pat reikėtų nepamiršti, jog su savo Šventuoju Raštu gerai nesusipažinusių musulmonų yra tiek pat daug, kaip ir apie Bibliją nedaug nutuokiančių krikščionių.

Korane į krikščionis ar žydus kartais kreipiamasi tiesiai: „Jūs, Šventojo Rašto žmonės“ (Knygos žmonės, pvz., sura 4,171*) ir „Jūs, Izraelio vaikai“. Taigi ir jie gali domėtis Koranu*) – nors to jie dažniausiai ir nedaro. Bet kuriuo atveju religijos mokslai nagrinėja visų religijų Šventuosius raštus ir, be kitų dalykų, tiria istorinį jų aiškinimo vystymąsi. Tačiau Šventuosius Raštus visada reikėtų studijuoti pagarbiai. Dalis Korano komentatorių musulmonų rašė, kad – gerai saugomas pas Dievą – egzistuoja pirminis Korano pavidalas, prieinamas tik tyriesiems angelams ir nesusitepusiems žmonių apaštalams, kita jų dalis teigė, kad žemėje esančio Korano skaitytojas turi būti malonės būsenoje.

Pranašas laikomas siųstuoju tam tikram „laikui“ (arba „tarpiniam laikui; kitas vertimas: po kurio laiko“), kuriame nėra apaštalų (sura 5, 19*). Korane išskiriami tikintieji pranašo Mohameto mokymo prasme, „knygos žmonės“ (Šventojo Rašto žmonės) ir „netikintieji“. „Knygos žmonėmis“ visų pirma vadinami judėjai ir krikščionys, kaip ir musulmonai besiremiantys ta pačia tradicija; kartais ir zoroastrizmo išpažinėjai (sura 22,17*). Nes Koranas pripažįsta ir „pranašų“ liniją, kurie visi vienodai mokė apie Vieną Dievą, Paskutinįjį teismą ir maldą už savo tautas ar savo laikmetį (pvz., sura 6, 83-92; sura 7, sura 4,136*). Tiek, kiek šių religijų žmonės tiki bendrais pagrindais, pačiame Korane jie nepriskiriami prie netikinčiųjų (sura 5,48* ir kt.) Pirmaisiais islamo šimtmečiais krikščionys ir judėjai nebuvo verčiami pereiti į islamą (laikantis Korano mokymo, kad „religijoje nėra prievartos“, žr. surą 2, 256*).
Abraomas yra laikomas vienu iš „hanifų“, kurie kaip atskiri asmenys patys atrado tiesioginį kelią į tikrąjį tikėjimą Vienatiniu Dievu.
Semitiškas žodis „Allah" (Alachas) – prieš islamo laikų arabų kalba „al-ilah“ – tikrai yra tokios pačios kilmės, kaip ir „Elohim“, hebrajiškas Dievo varas Mozės knygose.

Griežtai paėmus, pranašo Mohameto laikais „netikinčiaisiais" (pažodžiui maždaug „dengiantieji") buvo laikomi politeistai, stabmeldžiai, su kuriais jis kovojo Arabijoje ir dėl kurių įspėjo jau ir žydų ir krikščionių Biblija. Platesne prasme šiandieniniame islame netikinčiaisiais laikomi tie, kurie netiki Vienatiniu Dievu ir Paskutiniuoju teismu. Kartais ši sąvoka neteisingai taikoma bendrai visiems ne musulmonams, kartais netgi kitos pakraipos musulmonams.

Jėzus Kristus Korane

Apie Jėzų kalbama ne tik Biblijoje, bet ir Korane (VII a.). Čia yra ir panašumų, ir skirtumų. Pažymėtina, kad Koranas keliose vietose Jėzų pripažįsta kaip pranašą, kaip Dievo pasiuntinį ir kaip tiksliau neapibrėžtą Dievo „Žodį“, bei kaip Dievo Dvasią (sura 4,171*), „sukurtą kaip Adomas“ (suros 2, 3, 5, ...). Taigi gerai suprastame islame tai reiškia tikrai daugiau, negu mano kai kurie šiuolaikiniai teologai krikščionys, Jėzų laikantys tik visuomenės pertvarkytoju. Tik Jėzaus kaip Dievo sūnaus – Mahometo laikais krikščionys tai įsivaizdavo labai fiziškai – vėlesnėje Trejybės doktrinoje Koranas nepripažįsta. Krikščionių, kurie būtų galėję autentiškai paaiškinti pirminę mintį taip, kad ji būtų suprantama ir žmonėms, žiūrintiems iš kito išeities taško, beveik nebebuvo. (Pvz., sura 6, 101*). Laiške Romiečiams 1.4 parašyta, kad Jėzus šventumo Dvasia buvo „pristatytas Dievo sūnumi“, o ne gimė. 
Taigi krikščionys tikriausiai galėtų sutikti su musulmonų įsitikinimu, kad Dievas negimė, o Jėzus nebuvo pagimdytas, bet sukurtas. Be to, graikiškas žodis „logos“, Biblijoje naudojamas dieviškai Jėzaus Kristaus kilmei arba misijai aprašyti, Evangelijose buvo išverstas ir kaip „žodis“ (žr. pirmiau), o taip Jėzus vadinamas Korane. Gal Korano – kaip ir Biblijos – apreiškimuose slypi musulmonų ir krikščionių dar ne iki galo atskleistų paslapčių ir dėl to kyla bereikalingi ginčai dėl sąvokų? Kai krikščionys šį mokymą pristato taip, kad jis gali būti suvokiamas kaip politeistinė religija, tai neatitinka paties Jėzaus mokymo: „ko tik prašytumėte tėvą (Dievą) mano vardu (t. y., vidiniai susieję su Jėzumi)“ – Biblija, Evangelija pagal Joną 15,16. Visas Jėzaus gyvenimas sukasi aplink Vienatinį Dievą, su kuriuo jis buvo glaudžiai susijęs ir pas kurį žmones atvesti gali būtent jis.

Sąvoka „Logos" (graikiškai, Evangelijoje pagal Joną 1 – „Dievo Žodis“, apibūdinimas, ten siejamas su Kristumi) Paretso Korano vertime (į vokiečių k.) pasirodo nepriklausomai nuo Jėzaus, tačiau kituose Korano leidimuose suprantamas kaip Dievo „reikalas" ar Dievo „įsakymas“ (sura 13,2 ir sura 13,11*).

Korane sakoma, kad Jėzus buvo „kaip Adomas“, Dievo sukurtas iš žemės (sura 3, 59*) ir kalbama apie Dievo Dvasios „Pasiuntinį“, tarpininkaujantį nekaltai mergelei Miriam (Marijai) pagimdant Jėzų (sura 19,17-22*). Krikščioniškojoje versijoje Viešpaties Angelas paskelbia apie Jėzaus gimimą iš Šventosios dvasios. Be to, Korane parašyta, kad Jėzų sustiprino Šventoji Dvasia (šventumo dvasia) (sura 5,110*).

Pagal Koraną, apie savo prisikėlimą iš numirusiųjų Jėzus paskelbė dar būdamas jaunas (sura 19,33*); vis dėlto galbūt čia kalbama apie jo grįžimą Paskutiniojo Teismo dieną, kurią prisikels tikintieji, dažnai minimą Korane (žr. toliau; sura 4,159*). Korane sakoma, kad Jėzus buvo gyvas paimtas į dangų (sura 4,157-159*, sura 3,55*).
Musulmonai ir krikščionys nesutaria, ar Jėzus prieš užžengdamas į dangų buvo nukryžiuotas, mirė ir per Dievą nugalėjo mirtį, kaip teigia krikščionys, ar jis be nukryžiavimo buvo gyvas paimtas į dangų, kaip tiki musulmonai. Tačiau ir vieni, ir kiti tiki, kad paėmimo metu jis jokiu būdu nebuvo miręs, bet, pvz., mokė žmones.
Jau surose 3,55* ir 5,48* pasakyta: „...aš jį padarysiu tyrą“ ir „... jūs visi sugrįšite pas mane, ir aš (Dievas) nuspręsiu, dėl ko jūs nesutarėte (šiame gyvenime)“. Tad užuot ginčijęsi, krikščionys ir musulmonai galėtų ramiai laukti, kol bus atskleistos likusios paslaptys.

Į Koraną taip pat įtrauktas Paskutinysis Teismas ir tikinčiųjų prisikėlimas (sura 36,77-83, sura 69,13 37, suros 75 ir 99* ir kt.). Tada Jėzus sugrįš ir paliudys apie Šventojo Rašto tikinčiuosius (sura 4,159; plg. surą 16,89*). Pagal Koraną tie, kurie tiki Dievu ir Paskutiniuoju Teismu, taip pat ir ne musulmonai, ir daro gerą, neturi bijoti Teismo (sura 2,62; sura 4,123-124; sura 7,170*). Tiek Korane, tiek Biblijoje Teismas yra vienareikšmiškai Dievo, o ne žmonių reikalas, nesvarbu, ar tai būtų krikščionys, ar musulmonai ar judėjai.
(Tokiais palyginimais čia nesiekiama sukelti abejonių dėl Korano nepriklausomybės).

Apie islamo ir krikščionybės etikos principus

Tarpusavyje glaudžiai susiję ir šių trijų „Abraomo religijų“ etikos principai. Dievo įsakymai, tegu ir ne taip pat išvardinti, žinomi ir islame, be kitų, suroje 17,22-39; suroje 5,38-40; suroje 2,188; suroje 4,135; suroje 2,195; ir suroje 17,70* (žmogaus orumas). Koranas, pvz., griežčiausiai ir be išimčių draudžia žudyti nekaltus žmones (sura 5,27-32*). Sąvoka „Gihad" (džihadas) reiškia tik „kovą“; „Šventojo karo" prasmė paimta ne iš Korano, bet iš pranašo Mahometo posakių ir islamo teisės mokyklų***). Vidinė dvasinė ir moralinė kova su savo pačių nuo Dievo atitolinančiomis aistromis vadinama „Didžiuoju džihadu" ir ši kova laikoma daug svarbesne už visus išorinius konfliktus. (Plg. su Jėzaus mokymu „pirmiau išritink rąstą iš savo akies...“: tada daug išorinių konfliktų liktų be pagrindo). „Žodžio džihadas" reiškia taikų savo tikėjimo skelbimą. „Džihadas su ranka“ – aktyvus, pamokomas tikinčiojo pavyzdys. „Kardo džihadas", taip pat vadinamas „mažuoju džihadu", leistinas tik ginant puolamus tikinčiuosius ir „neperžengiant ribų“ (plg. Korano surą 2,190*). Tačiau „ūmumo“ bendraujant su kitatikiais rasime ir pačiame Korane (sura 48,29*, sura 47,4*); tokie „aršūs“ pasažai gali būti lyginami su kitomis vietomis, kur jiems apibrėžiamos ribos (kaip kad„Religijoje nėra prievartos“, sura 2,256).
Yra labai daug tradicinių taisyklių, reguliuojančių lyčių tarpusavio santykius, tame tarpe ir draudimas tuoktis su kitų religijų atstovais ir pan.

Islamo praktika – tai:
- išpažinimas, kad nėra kito Dievo tik Alachas, o Mahometas yra Dievo apaštalas;
- nurodytų kasdienių maldų laikymasis (sura 2,177*);
- kasmetinis pasninkas Ramadano mėnesį (sura 2,185*);
- bent kartą gyvenime atliekama piligriminė kelionė (sura 2,196*);
- ir mokamas zakatas (mokestis labdaros tikslais) (sura 2,177*).

Šiandieniniame islame nėra centrinės institucijos, sprendžiančios religinius ir etinius klausimus. Tačiau nuomonės, kurių laikytųsi didžioji gerbiamų islamo teisės mokytojų dauguma, tikriausiai būtų plačiai pripažįstamos.

*) Naudotas „Koranas, Rudi Pareto vertimas", išleistas „Kohlhammer" leidykloje (vokiečių k.), kurio vertimas atitinka mokslinius reikalavimus ir aiškiai skiria pažodžiui išverstas ir geresniam teksto supratimui įterptas vietas. Tekste pateikta islamo erdvėje paplitusi egiptietiška eilučių numeracija. Kituose vertimuose gali būti naudojama viena iš dviejų kitų numeracijų; tada minimą vietą rasite šiek tiek pirmiau ar toliau nuo nurodytos eilutės numerio toje pačioje suroje. Korano vertimo sunkumai nėra svarbūs minėtųjų vietų atveju, kadangi jos yra aiškiai suprantamos. Korano vietų reikšmė buvo palyginta ir su leidiniu „Koranas, išvertė ir komentavo Adel Theodor Khoury, 2007 (vokiečių k.)"; šis vertimas vertinamas ir islamo mokslininkų (pvz., Dr. Inamullah Khan, tuometinio Pasaulinės islamo konferencijos Generalinio sekretoriaus), o jo komentaruose atsižvelgiama į tradicines islamo teisės mokyklų interpretacijas.

***) Viduramžių „krikščionių kryžiaus žygiai“ taip pat buvo pagrįsti ne Biblija, o noru atlikti žygdarbius, ir neturi geros reputacijos tarp, pvz., šių laikų krikščionių Europoje.

****) (Plg. islame Korano surą 164,125.) 

Grįžtį į turinį

 .

Paaiškinimas: Jėzus Kristus ir budizmas

Čia panagrinėsime, kuo budizmo ir savo dvasinę gelmę suvokiančios krikščioniškos mokyklos yra panašios, ir kuo jos skiriasi. Todėl Budos gyvenimo (500 m. pr. Kr.) ir mokymo išsamiai neaprašinėsime.* Detaliau panagrinėsime svarbiausius religijos aspektus.

„Niekas" ir „Aš"

Tikrojo Budos mokymo esmė – ja vis dar grindžiamas hinajanos krypties budizmas – kuo labiau išsilaisvinti iš to, kas nėra žmogaus esybės dalis. Į kančią vedantys jausmai ir protas turi būti pripažinti kaip „nesantys individo savastimi“ („anatta“) ir galiausiai išnykti bei atvesti į nirvanos būseną. Ją galima pasiekti tam tikru gyvenimo būdu ir pratybomis, įskaitant ir meditaciją. Vėlesnė budizmo mahajanos mokykla – ji mokė ne apie atsiskyrimą nuo pasaulio, o vienovę su visomis būtybėmis – ypač dažnai klaidingai suvokdavo „nesavasties" koncepciją. Šios mokyklos atstovai teigė, jog atsikračius žemų, egoistinių savybių, „aš“ iš viso nebeliks. Todėl nirvaną jie taip pat interpretuoja kaip „nieką“. Vis dėlto pats Buda dažnai kalbėdavo apie aukštesnius savo patyrimus (devintąjį žingsnį): „Ir aš (taip pat) pažvelgiau pro „nei suvokimo, nei nesuvokimo" sritį. Laikui bėgant ji man tapo visiškai aiški, ir (aš) prasiskverbiau į suvokimo ir jausmo panaikinimo džiaugsmą. Man jo buvo gana... Ir nuo to laiko įgyju – visiškai panaikinęs „nei suvokimą, nei nesuvokimą“ – „suvokimo ir jausmo panaikinimą“ ir pasilieku jame; ir kai visa tai perprantu protu, jų poveikis išsenka“ (Suta „Anguttara Nikaya" 9, Nr. 41).

Pakartosime, kad Jėzus Kristus taip pat įkvepia žmones gryninti savo charakterį ir, užuot puolus kritikuoti kitus, pradėti nuo savęs (žr. pagrindinį Kristaus keliai tekstą). Nei savęs, nei savo mokinių jis netapatina su pasauliu ar kokia nors pasaulietine veikla, tačiau – aiškiau nei budizmas – juos apibūdina kaip priklausančius pasauliui: gyvenančius ir dirbančius pasaulyje bei tarsi raugas keičiančius jį (Jono 17 sk.).

Vis dėlto Jėzaus ir Budos pasisakymai apie gyvenimą yra tokie panašūs, kad ištisus dešimtmečius kai kurie žmonės manė, jog Jėzus mokė budizmo. Tačiau taip manyti klaidinga. Šiems panašumams paaiškinti mums nereikia išorinių šaltinių, kaip tai įsivaizduoja kai kurie šiuolaikiniai tyrėjai – nors vienoks ar kitoks kontaktas galėjo ir būti.
Lygiai taip pat galėtume teigti, kad jis mokė apie kurią nors kitą senąją religiją. Pagrindiniame tekste paaiškinome, kad tokius panašumus (dalinius atitikimus) lemia dvasinė tikrovė, kurią gali patirti kiekvienas žmogus nekopijuodamas kitų. *****(...) Tai stiprioji religijų pusė – palyginti su materialistine savanaudiška visuomene, – kurios jos pakankamai neišnaudoja. Tačiau religijų panašumai ir ryšiai nekeičia fakto, jog jos visos tiesia savus, šiek tiek skirtingus kelius. (... atnaujinimai atitinkamame vokiškame puslapyje).

Iš krikščionių mistikų arčiausiai beasmenio rytietiško požiūrio yra Meistras Eckhartas.Iš budizmo pakraipų tiltu tikriausiai galėtų būti Nichiro mokymas. Iš kitų Indijos išminčių Europos personalizuotam arba vidinės vertės požiūriui artimiausias yra Sri Aurobindo – ir jo partnerė, „Motina“: jis perėjo nirvaną ir atpažino – atrodo, panašiu būdu, kaip ir kai kurie krikščionys mistikai – kad už nirvanos potyrio yra ne „Niekas", bet kažkas visiškai kito.Jis kalba apie „Aukščiausiąjį“ ir nori parnešti tam tikrus šiojo Aukščiausiojo aspektus atgal į žemę.Yra žmonių, kuriems būtent Sri Aurobindo tapo tiltu grįžimui į krikščionybę – bet į pačią jos šerdį, kur kalba eina, pavyzdžiui, apie labai realų „sekimą Kristumi“ iki pat jėgų, kuriaspademonstravo Jėzus savo prisikėlimu.

„Paskutinė tikrovė“ ir klausimas, ar yra Dievas.

Judaizmas, krikščionybė ir islamas žmogaus savybes, kurios turi būti išgrynintos, papildomai sieja su nuodėmingumu prieš Dievą. Viena vertus, tai susiję su religinių etinių taisyklių laikymusi, tiksliau, mus nuo Dievo skiriančių bruožų nugalėjimu. Paprastai vyrauja įsitikinimas – tikriausiai ir tarp daugumos budistų, – kad Budizme nėra Dievo. Todėl bendros etinės religijų deklaracijos mini tik už šio fizinio pasaulio esančią „paskutinę tikrovę“, kurią pripažįsta ir savaip interpretuoja visos religijos. Vis dėlto teiginys, kad Budizme nėra Dievo, nėra visiškai teisingas. Buda niekada neteigė, jog Dievo nėra, tačiau savo laiku apsiribojo kalbėdamas apie žmogaus kelio įžvalgas. Į induistų kunigų klausimus apie Brahmą, induizmo Dievą Kūrėją, Buda atsakė: „Gerai pažįstu Brahmą ir Brahmos pasaulį ir žinau į Brahmos pasaulį vedantį kelią bei kaip Brahma pasiekė tą pasaulį“ (Digha Nikaya, 13 kalba – nurodo dvasinius patyrimus, o ne tik induizmo knygų išmanymą). 
Induistų Brahmos negalima tiesiog prilyginti Tėvui, apie kurį mokė Jėzus Kristus. Brahma veikiau yra tam tikrų Dievo savybių, laikui bėgant iškilusių įvairiose kultūrose, personifikacija. Tačiau Brahma nėra blogio jėgų vardas. Jis kalba apie visa ko, netgi induistų dievybių, kilmę. Tai apie ką gi jis kalba? (...) 
(...) Žr. taip pat 2) pastabą apie archetipus mūsų puslapyje „Religija kaip ryšio su Dievu atkūrimas“.

Evangelijose ir „Apreiškime Jonui" Tėvas aprašomas kaip kūrinijos pradžia ir pabaiga (Alfa ir Omega). Sakoma, jog jis yra aukščiau kūrinijos ir viso to, kas yra joje, ir prieš ateinant Kristui nebuvo įmanoma jį pasiekti. Remdamiesi savo autentiška patirtimi, tokie krikščionys mistikai kaip Jakobas Boehme teigė, kad šis Dievas yra ne tik virš fizinės kūrinijos, bet ir aukščiau „pirmosios, dangiškos kūrinijos“.** Daugumos mokslininkų bandymas palyginti religijas neįtraukiant tų, kurie turėjo gilios dvasinės patirties, daug naudos neatneš.*** Be to, taip net neįmanoma rasti visiems suprantamos bendros kalbos.

Budizmo kelias veda į nirvaną, esančią anapus anapus, kuri daugeliui budistų atrodo tokia tolima, kokia tolima daugeliui krikščionių atrodo mistinė vienybė su Dievu.**** Vis dėlto budizmas taip pat moko, kad „bodhisatva“, „išsilaisvinusysis nuo reinkarnacijų“, gali savanoriškai padėti likusiai žmonijai.

Kristus užžengė pas Tėvą („ir kapas buvo tuščias"; t. p. žr. skyrius apie prisikėlimą ir užžengimą), pažadėjęs vėl sugrįžti. Dėl Kristaus ir jo kelio aukščiausioji dieviška tikrovė šiandien gali prasiskverbti į žemiau esantį fizinį lygmenį.

Čia vertėtų paminėti ir Rudolfą Steinerį. Jis teigia, jog Buda mokė apie meilės išmintį, o Kristus atnešė galią mylėti.
Meilės galia galų gale viską traukia atgal – arba tikriau pirmyn – į dieviškąją tobulybę. „Prašykite Tėvo mano vardu“ – tai reiškia, kad krikščioniškasis kelias į Vienatinį eina kartu su juo, per jį. Čia Buda laikomas tam tikru pionieriumi. (neu: Absatz) Tas, kuris nori atpažinti tikrovę, turi pats Kristaus ir (arba) Budos prašyti pagalbos!

Buda „Kalama sutroje": „Nesileisk būti vedamas... gandų, ... tradicijų, ... vyraujančių nuomonių, ... šventraščių autoriteto, ... vien proto ir logiškų išvadų, išgalvotų teorijų ir mėgiamų nuomonių, ... asmens pranašumo įspūdžio, ... mokytojo valdžios. Tačiau jei suvoksi pats..." (Tikrasis tikėjimas panašesnis į atpažinimą ir įsitikinimą, o ne suvokimą protu.)

*) Paties Budos perduodą mokymą rasite K. E. Neumanno vertimuose į vokiečių kalbą „Die Reden des Buddha“ („Budos kalbos“) ir „Längere Sammlung“ („Ilgasis rinkinys“).

**) Teosofijoje nirvana arba atmanas yra žemiau „paranirvanos" ir „mahaparanirvanos logikos" dieviškų lygmenų.

***) Krikščionis mistikas mokytojas Ekkehartas savo išgyvenimus aprašė kaip nirvanos būsenos patyrimą nevartodamas šio žodžio, tik skirtumas tas, jog jo patyrimas siejasi su susitikimu su Dievu.

****) Sugrįžimas pas Dievą atsinešant viską iš gyvenimo kelio, viena vertus, – tai grįžimas prie to, kas egzistavo visada. Kita vertus, tai ir kažkas naujo, ko seniau ten nebuvo, tarsi du sutampantys trikampiai. Šį paradoksą padės suprasti tik gilūs mistiniai išgyvenimai.

*****) Yra ir filosofinių aspektų. Mahajana budizme Nagarjuna savo Bendruosiuose Prajnaparamita komentaruose aprašė, kad kažkas gali būti laikoma teisinga, neteisinga, teisinga ir neteisinga, bei nei teisinga, nei neteisinga, taigi keturios būsenos, vietoj grynai dualistinio arba-arba. Kadangi klasikinio proto neužtenka, kad būtų galima iki galo tai suprasti, gali būti, kad, kaip ir paradoksalių Zen budizmo sentencijų atveju (žr. pirma), tai gali atvesti prie to, kad žmogus peržengia šį dualistinį protą („nušvitimo“ forma) ir taip gali įgyti apžvalgą iš aukštesnio požiūrio. Europietiškoje filosofijoje yra kitas mąstymo išplėtimo už to senojo dualistinio arba-arba ribų kelias: Hegelio tezės ir antitezės dialektika įtraukia ir iš to gaunamą sintezę. Taip ji gali patį protą treniruoti užimti virš prieštaravimų ar tariamų prieštaravimų esančią poziciją ir taip tapti atviresniam aukštesniajai Dievo dvasios tiesai. Mūsų krikščioniškas projektas nepriklausomai nuo to išvystė kažką panašaus, kai iš skirtingų požiūrių galima kartu pamatyti atitinkamai iš visaapimančių pozicijų suprantamą, suderinamą dalyką (tariamų prieštaravimų nugalėjimas).

Update, deutsch

Grįžtį į turinį

 

Paaiškinimas: Jėzus Kristus ir induizmas

Mūsų papildomi puslapiai apie kitas religijas – indėlis į geresnį jų supratimą ir religijų dialogą. Čia panagrinėsime, kuo skiriasi dvasinės induizmo mokyklos nuo gilios dvasinės krikščionybės. Nesiekiame išsamiai aprašyti induizmo religiją, tačiau detaliai panagrinėsime svarbiausius jos aspektus.

Jėzus Kristus

Induizmo mokyme atrasime įvairiai vartojamą terminą „avataras“: tai žmonės, kurie žemėje yra ne dėl savo pačių pažangos, o tam, kad savo noru prisidėtų prie tautos arba žmonijos pažangos, tarsi „dieviškos pilnatvės“ lašas. Vis dėlto vienas po kito atsirandančių „avatarų“ nuomonių skirtumai susilieja į vieną, tuo tarpu žydai ar krikščionys pabrėžia „Istorijos Dievą“, vystymosi aspektą ir su tuo susijusį ypatingą Mesijo vaidmenį (ištrauka iš pagrindinio teksto skyriaus „Pradžioje buvo žodis").

Vis dėlto indų mentalitetas ir vartojamas žodynas leidžia taip suprasti Jėzaus Kristaus užduotį. Todėl dažnai indų jogai (mokytojai) pripažįsta, jog Jėzus atliko svarbesnį vaidmenį, negu teigia šiuolaikiniai krikščionys teologai, Jėzų laikantys paprastu žmogumi ir visuomenės pertvarkytoju. Tačiau kai kurie induistai taip pat mano, jog Jėzus buvo tik mokytojas. Nereikia pamiršti, kad dvasinės krikščionybės gelmės iš dalies buvo prarastos ir norint, kad dialogas su kitomis religijomis apskritai būtų įmanomas, šias gelmes reikia iš naujo suvokti. (Tai bandoma padaryti šio tinklalapio tekstuose*).

Joga** ir krikščionybė

Prisimenant Jėzaus žodžius: „Būkite (tapkite) tobuli, kaip jūsų dangiškasis tėvas yra tobulas“ (Mato 5, 48), iškyla įdomiausias klausimas – kaip praktikuojama kiekviena religija. Induizme šie keliai – tai įvairios jogos rūšys, kuriomis siekiama dieviško sielos tobulumo įvaldant išorinę ir vidinę žmogaus prigimtį.

Egzistuoja tam tikri europietiški dvasiniai keliai, kurie naudoja nervų ar sąmonės centrus, jogoje vadinamus „čakromis"... Negalima savaime šių idėjų vadinti nekrikščioniškomis, kaip mano daugelis bažnyčių. Šie centrai buvo žinomi krikščionims teosofams dar viduramžiais (Johann Georg Gichtel), o dabar atpažįstame juos egzistuojant kiekviename iš mūsų – lygiai kaip akupunktūriniai taškai, ypač gerai žinomi Kinijoje, savaime nėra „daosizmo“ dalis, nes šiuos taškus ir linijas galima nustatyti elektriniais prietaisais ir laikyti žmogaus audinių dalimi. (Ištrauka iš pagrindinio teksto skyriaus „Šventas įtūžis“.) Vokiškoje Albrechto Frenzo knygoje „Christlicher Yoga“ („Krikščioniška joga") teigiama, kad krikščionybė ir joga yra suderinamos.

Tačiau krikščionių akimis toks požiūris gali pasirodyti apgaulingas: ar pratimai laikomi pasiruošimu atsiverti Dievui, ar klaidingai manoma, kad tam tikri pratimai padės pasiekti dievišką tobulumą (kūno ir kvėpavimo pratimai, mantrų kartojimas – garsų galia, koncentracija, meditacija...)?

Kitas krikščionims svarbus skirtumas: jei jogoje vartojama tokia sąvoka kaip „Kristaus jėga“, ar gydanti Kristaus jėga laikoma jo dalimi, esanti aukščiau žmogaus ir veikianti jį visą, ar ji patiriama kaip nepriklausoma kosminė jėga? Jei žmogus nepalaiko tiesioginio ryšio su Kristumi, iš kur gali žinoti, kad jo patyrimai iš tiesų yra susiję su Kristumi? (Pagal pagrindinio teksto skyrių „Stebuklų klausimas“.*)

Egzistuoja ir krikščionybės praktikavimo metodai, kuriuos galima taikyti vietoj skolintų kitų religijų metodų, tačiau juos dar reikia pritaikyti šiems laikams. Pavyzdžiui, Atono kalne gyvenančių ortodoksų vienuolių praktika („kyrie-eleison“ – „Viešpatie, pasigailėk“) galėtų būti krikščionišku kvėpavimo ir mantros kartojimo metodu. (Žr. pagrindinio teksto skyrių „Tyla dykumoje“.*) Taip pat egzistuoja specialus krikščioniškas būdas medituoti evangelijas – tuo grindžiamas mūsų pagrindinis tekstas, o meditacija aprašyta papildomame puslapyje „Krikščioniška meditacija"*.

**) Žodis „joga" (pažodžiui: „pakinkyti į jungą“) hindi kalba reiškia „atkurti ryšį su kilme“, kaip lotyniškas žodis „religija“. Joga – tai induistų kūno, proto ir dvasios lavinimo metodai.

Krikščioniškas ir induistų misticizmas

Vidiniai nukryžiavimo arba „sielos vidurnakčio", „mistinės mirties“, perėjimo per „tuštumą“, kai nėra už ko užsikabinti, išgyvenimai – juos visi žinomi krikščionys mistikai, pvz., mokytojas Ekkehartas, yra vienaip ar kitaip patyrę – kažkuo panašūs į kulminacinį jogų išgyvenimą, Nirvikalpa Samadhi, arba nirvanos tuštumos pajautimą. Krikščioniškas misticizmas pridėjo patyrimą, jog šioje tuštumoje arba už jos „kažkas“ egzistuoja, tai yra Kristus arba Dievas. Aurobindo įrodė, jog įmanoma pereiti per nirvaną į tai, kas yra už jos – net ir indų taikomu būdu. Vis dėlto krikščioniškame kelyje iš pat pradžių už visko slypi Dievo pilnatvė, nes per žemę perėjęs Kristus atspindi mus su Dievu jungiantį tiltą.

Kai kas nors kaip Aurobindo susiduria su jėgomis, matomai susijusiomis su Kristaus tobulėjimu, tačiau žmogus neturi su Kristumi nieko bendro, sukuriamas sudėtingos pusiausvyros įspūdis. Tačiau gali nutikti ir taip: kai kurie prisimins knygose aprašytą induisto berniuko vardu Sadhu Sundar Singh istoriją, kuris apie krikščionybę nieko nežinojo, tačiau intensyviai vidumi šaukdamasis Dievo staiga patyrė gyvąjį Kristų. Taip pat vienų indų tantrų apeigų metu žmonės, tikėjęsi išvysti indų dievus, staiga pamatė Kristaus viziją. „Dvasia juda, kur nori.“

R. Steinerio užuomina apie Kristaus, į saulę panašios būtybės, pažįstamos kai kuriems išminčiams, regėjimą prieš jo atėjimą į žemę sunkiai siejasi su teologija, krikščionybę laikančia religine bendruomene, tačiau yra įdomi kitoms kultūroms. (Ištrauka iš pagrindinio teksto skyriaus „Nukryžiavimas ir laidotuvės“*).

Kalbant apie daugybę induistų dievų reikia paminėti tyrimus, kuriais daroma prielaida, kad daugelio senovės kultūrų „dievai“, jei jie nėra „ypatingi genties dievai“ arba žmogiški didvyriai, – tai skirtingi vienos dieviškos būtybės aspektai, kuriuos vėliau pradėta garbinti kaip atskirus stabus. Taigi senas teorinis religijos vadinimas „politeizmu“ (kelis dievus išpažįstančia religija) netenka prasmės. Hebrajiškame Biblijos originale matyti, kad žydai vartojo daug skirtingų Dievo vardų, nurodančių skirtingas jo ypatybes. Tačiau jie nepradėjo jų garbinti kaip atskirų dievybių. Zoroastrizmo (parsizmo) atstovai, pavyzdžiui, taip pat turėjo monoteistinį (vieno Dievo) tikėjimą. Iš induizmo mokyklų, monoteistine religija gali būti laikomas vaišnavizmas.

Įdomu pažymėti, jog egzistuoja kelios mokyklos, nesutinkančios su vyraujančiu požiūriu į natūralų, privalomą kūno mirtingumą, kokio laikėsi Kristus. Pvz., indų filosofas jogas Aurobindo ir jo dvasinė partnerė „Motina" Mira Alfassa. (Ištrauka iš pagrindinio teksto skyriaus „Prisikėlimas“.*)

Mokymas apie karmą ir Dievą

Krikščionių visuomeninę veiklą ir meilės darbus induistai pavadintų „karma joga“ (likimo tyrinimo joga) arba „bhakti joga“ (meilės joga). Išminties įgijimo būdus (įskaitant meditacijas) sulygintų su „jnana joga“.

Jei žmogus stengsis būti vedamas per gyvenimą Kristuje apreikšto Dievo, iš tiesų patirs, kaip gyvenimas tampa organiška visuma. O jei tikės, jog gyvenimą valdo mechaniški likimo dėsniai – anot induistų, „karmos“ pusiausvyra, – gyvenimas iš tiesų paklus šiems principams. Kristus taip pat kalba apie atsiskaitymą „iki paskutinio skatiko“, bet nesako, kad tai vyks „akis už akį ir dantis už dantį“ principu (kaip parašyta Senajame Testamente). Pirmoje vietoje atsiranda nauja užduotis – pasirinkti ir panaudoti tuos sugebėjimus, kurie bus naudingi pačiam žmogui ir jo aplinkai. Susitvarkymas su praeitimi nebėra savitikslis ar priežastis tobulėti. O dabar dar ir matome, kaip darydami pasirinkimus žmonės sulaukia „pagalbos iš aukščiau". (Ištrauka iš pagrindinio teksto skyriaus „Nukryžiavimas ir laidotuvės“, taip pat yra papildomas puslapis, susijęs su mokymu apie karmą ir reinkarnaciją“.*)

Etinės vertybės

Pasaulio religijos panašiausios savo etiniais principais, ir šioje srityje religijų dialogas pažengė toliausiai. Pvz., pagrindinė klasikinės Patandžalio jogos sėkmės sąlyga yra „jama“: nedaryti žalos jokiai gyvai būtybei nei mintimis, nei žodžiais, nei darbais, nebūti godžiam, būti teisingam, laikytis seksualinio tyrumo, nepriimti aukų (būti nepriklausomam). Antrasis etapas yra „nijama“: vidinis ir išorinis apsivalymas, kuklumas, nesididžiavimas, asketiškumas, dosnumas, pasiryžimas aukotis, dievybės tyrinėjimas ir garbinimas, entuziazmas ir tikėjimas. Jogai moko, kad net Bhavagadgitoje aprašytas „kovos laukas“ – tai apvalantis žmogaus viduje vykstančios kovos laukas. Akivaizdžiai jogų mokyme atrasime panašumų į Dešimt įsakymų ir Jėzaus mokymą. Induistai, krikščionys ir daugelio kitų religijų atstovai pritarė projektui „Pasaulio etosas".

Šventieji raštai

Seniausias induizmo religijos pamatas – Vedos, priskiriamos aukso amžiaus išminčiams riši. Vėliau buvo pridėtas epas „Mahabharata“ su priešistorinių įvykių ir karų, todėl ne tokio „auksinio“ amžiaus, aprašymais, dažnai laikomais mitais. Vėliau atsirado išminties knygos Upanišados. Bhagavad Gitayra vienas iš svarbiausių induizmo šventraščių, senesniųjų vedų tradicijas susiejantis su upanišadų filosofija bei jogos išmintimi ir esantis „Mahabharatos“ dalimi.Šios didaktinės poemos herojus Krišna yra Aukščiausios dievybės žmogiškoji inkarnacija – avataras (žr. pirmiau).

 Grįžtį į turinį

 .

Paaiškinimas: Jėzus Kristus ir taoizmas bei konfucianizmas

Papildomi internetinio projekto „Kristaus keliai" puslapiai apie įvairias kitas religijas yra įnašas į geresnį jų supratimą bei tarpreliginį dialogą.Šiame papildomame puslapyje išnagrinėti taoizmo / konfucianizmo ir krikščionybės panašumai ir skirtumai – krikščionybės, (vėl) įsisąmoninančios dvasines savo pačios gilumas.Čia nesiekiama išsamiai aprašyti Laodzi arba Konfucijaus gyvenimo ir tradicijų, bet tikslai aptariami esminiai punktai.

Tradiciniame kinietiškame dvasingume susiliejo keletas giminingų šaltinių:

1. Pirmapradis mokymas apie aukščiausiąjį principą.
Pirmapradis mokymas apie aukščiausiąjį principą Tao, „apie kurį nieko pasakyti negalima“, yra ir pirmapradė vienovė visų dalykų pradžioje, taigi prieš padalinant į polius Yin ir Yang*), o po to į „5 elementus“*). Šiandien ši pradinė vienovė slypi už šių kosmoso pasireiškimo formų.
Iš krikščionių misionierių, pavyzdžiui, jėzuitai šiame aukščiausiajame principe mate kažką, atitinkantį Dievą; tuo tarpu pranciškonų ir benediktinų vienuoliai, o galų gale ir popiežius, su tuo nesutiko.Iš vienos pusės, „Tao“ neatitinka naujajam Dievo „Tėvo“, į kurį galima kreiptis asmeniškai, kaip tai mokė Jėzus, sampratos. Iš kitos pusės, negalima atmesti galimybės, kad tai senesnis patirties būdas ar Dievo paieškos, kokios jos buvo galimos senosios Kinijos laikais.

*) Yin yra plėtimosi,„moteriškas“ principas, pvz., simpatinė nervų sistema, Yang – sutraukiantis, „vyriškas“ principas, pvz., parasimpatinė nervų sistema. Jos abi veikia vieną kitą.„5 elementai žemė, vanduo, medis, ugnis ir metalas“ atitinka tokio paties tipo padalinimą į „4 elementus ar pasireiškimo formas žemę, vandenį, orąir ugnį (= karštį)“, kurie buvo žinomi daugelyje senosios Europos alchemijos bei hermetikų mokyklų ir kitose kultūrose (alchemikų taip pat buvo ir krikščionių). 5-asis kiniečių elementas, taip vadinamas „metalas“, Europoje kartais būdavo vadinamas„prima materia“ (lotynų kalba tai reikštų „pirminę medžiagą, plg. šiuolaikinę elementariųjų dalelių teoriją) arba „eteriu“, apie kurį, pvz., senovės Indijos ir antropozofiniuose šaltiniuose teigiama, kad jis savo ruožtu yra kelių lygmenų, taip kad iš viso esą 7 tokios agregatinės būsenos.Toks senas pažinimas šiais laikas nebebūtų priskiriamas religijai siaurąja prasme, tačiau tai nėra ir grynai abstrakti filosofija; tai sena, savaip pažangi gamtamokslinio charakterio kosmologija – netgi jei tuometiniai pažinimo metodai skiriasi nuo dabartinių.

Tai visiškai nedaro įtakos faktui, kad senosios Kinijos ir vėlesnių taoizmo meistrų praktika buvo dvasinio pobūdžio.Nes į tuometinius tyrimų rezultatus apie „elementų“ reikšmę ar jėgas žmoguje buvo atsižvelgiama tik todėl, kad dvasinio tobulėjimo kelyje praktiškai neįmanoma nekreipti dėmesio į žemiškąjį netobulumą.Tai dvasingumas, nebandantis pabėgti nuo žemiškų dalykų, kitaip nei kai kurios kitos dvasinės tradicijos.Tobulumo siekis pats savaime dar nėra priešprieša krikščioniškam mokymui apie žmogaus išganymą.Dažnai pamirštama, kad Jėzus sakė: „Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5,48).Tačiau metodai skiriasi.Pirmiesiems krikščionims ir pan. buvo visiškai aišku, kad žmogus gali aktyviai pasiruošti ir atsiverti Dievo veikimui; bet krikščionybėje taip pat visada buvo aišku, kad tokiais veiksmais neįmanoma tiesiog išpešti Dievo malonės. Dievas taip pat yra laisvas.

Visur tarp įvykių danguje, kinų „T'ien“, žemės ir žmogaus, – visų kilusių iš tos pačios pirmapradės vienovės – buvo matomi atitikmenys (panašiai kaip ir viduramžių Europos aukštųjų mokyklų „7 laisvieji menai“). Taip visos pastangos buvo nukreiptos žmogiškojo gyvenimo harmonijai su „dangumi" – šiandienine aukščiausia jėga – ir žeme.Tai, šalia dvasinio, rodo ir religinį pastangų charakterį.„Re-ligija" (iš lotynų kalbos) reiškia „atgalinis ryšys“, „pakartotinis prisijungimas“, o būtent prie pirminės visų dalykų priežasties. Bet krikščionybės požiūriu pirminė visų dalykų priežastis, visko pradžia ir pabaiga yra Kūrėjas, į kurį galima kreiptis tiesiogiai, o Jėzus Kristus yra jungiamoji grandis, padedanti mums užmegzti šį ryšį.

Bėgant laikui Kinijoje buvo garbinama ir visa eilė atskirų dievų: dangus, žemės dievybės, vietinės dvasios ir šventieji. Tokioms religijoms naudojamas terminas „Politeizmas“ čia nelabai tinka, nes šie „dievai", kaip ir kai kuriose kitose religijose, pirmiausia buvo tik vieno pirmapradžio principo charakteristikos (išskyrus, pvz., šventųjų garbinimą – tačiau tai turėtų būti žinoma ir kai kurioms krikščioniškoms bažnyčioms).

Tokiu keliu visų pasaulio reiškinių skirstymas į Yin ir Yang gali dar labiau sukaustyti žmogaus protą šiame poliškume; tačiau, dedant atitinkamas pastangas, gali ir nuvesti už jų toliau, į mistines sąmonės būsenas.

2. Taoizmas.
Pirmiau pateikti dėstymai didele dalimi liko bendru vėliau susikūrusių Laodzi ir Konfucijaus mokyklų pagrindu (kurias istorikai dažniausiai datuoja maždaug 500 metais pr. Kr.).
Taoizmas (be kitų, Laodzi knyga „Tao-te-king") pagrindinį dėmesį skyrė veikimui iš „neveikimo" (wu-wei) meditacinės būsenos: kad niekas nevyktų išeinant iš egoistinio ir intelektinio paviršutinio žmogaus sluoksnio, o tik iš natūralių gerosios žmogaus šerdies, esančios harmonijoje su gamta, instinktų. Tai sąlygotų tam tikrą natūralią nesavanaudiškumo ir kuklumo etiką.
„Geroji šerdis“ šia prasme dar nėra automatiškai tapati Jėzui, įsikūnijusiam žmoguje ir vaisingai veikiančiam (Jn. 15: „Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu").Bet šiuolaikiniai teologai nebegali be kompromisų neigti kitatikių „gerosios šerdies“, juo labiau, kad glaudžiai gimininga daugumos religijų etika rodo, jog visur daugiau ar mažiau įsitvirtino „gėris“.Netgi Šventa Dvasia „pučia, kur nori" (Jn. 3).

Taoistai visais laikais buvo praktikai, o ne teoretikai. Taoizme naudojama:
- Askezė. Tai žinoma visose religijose. Tačiau randama ir seksualumo sublimacijos ar transformacijos praktikų (pavyzdžiui, Mantak Chia „Tao joga" ir „Meilės tao joga“; senieji rytų keliai dažnai prasideda „iš apačios aukštyn", tuo tarpu Europos keliai šiandien labiau prasidėtų „iš viršaus žemyn“, t. y., pradedant nuo sąmonės.).
- Fiziniai, kvėpavimo ir susikaupimo pratimai gyvybės energijai „Chi“ pažadinti ir valdyti. Galima laikyti akupunktūros ir elektroakupunktūros tyrimais realiai patvirtintu faktu, kad ši gyvybės energija egzistuoja, nors jos kilmė moksliškai dar nėra vienareikšmiškai išaiškinta.Akupunktūros meridianai dabar netgi histologiškai (audiniuose) įrodyti kaip egzistuojantys „tušti“ kanalai. Taigi ši gyvybės energija nėra „taoistinis“, kaip kad galvojo kai kurie krikščionys, bet bendražmogiškas fenomenas.Senovės graikų ir pirmųjų krikščionių laikais ji buvo vadinama „pneuma“, graikų kalbos žodžiu, kuris buvo naudojamas ir kvėpavimui, ir gyvybės energijai – gyvybėskvapui, įkvėptam Dievo, – ir Šventajai Dvasiai pavadinti.Tačiau Šventoji Dvasia yra susijusi su Jėzumi Kristumi.Taigi, jei kas nors nesieja savęs su Jėzumi Kristumi, iš kur jis gali žinoti, kad tai, ką jis išgyvena, sutampa su Šventąja Dvasia, kurios atėjimą paskelbė Jėzus Kirstus?
- Panašiai kaip ir indų jogai, taoistai tam, kad peržengtų gyvenimo ribotumo potyrį, naudoja meditacinį įsigilinimą į pirmapradę dalykų esmę. Vaidmenį vaidino ir alcheminės nemirtingumo paieškos.

3. Konfucionizmas.
Konfucijus (Con-fu-tse) panašiai rekomenduoja žmonėms įsitraukti į „kosminį dorovės įstatymą“. Tačiau kitaip nei labiau individualistinis taoistų kelias, jis labiau ieškojo plačiosios visuomenės moralinio auklėjimo sistemos.Konfucionistai įpročiais ir pavyzdžiais sąmoningai kultivuoja ir tobulina gerąją žmogaus šerdį:
Jei šeimoje buvo mokoma meilės ir pagarbos ir pan., tai iš to išauga ir etiška visuomenė.
- Nuo seniausiųjų laikų Kinijoje buvo draudžiamos, pvz., žmogžudystės, vagystės, prostitucija ir atvaizdų kultas.
- Panašiai kaip praktiškai visos pasaulinės religijos, Konfucijus mokė „... artimo meilės. Ko nenori sau, niekada nedaryk ir kitam.
- Tam reikalingas susivaldymas, žmogiškumas ir gerumas;
- ar, atitinkamai, etinės dorybės geranoriškumas, teisėtumas, tinkamas pagarbus elgesys (taip pat ir ainių atžvilgiu),dosnumas, išmintis, atvirumas;
- dvigubos dorybės pagal Shu-djing knygą: draugiškas ir orus, švelnus ir tvirtas, tiesus ir mandagus, tvarkingas ir pagarbus, išsimokslinęs ir narsus, atviras ir ramus, atlaidus ir saikingas, stiprus ir patikimas, drąsus ir teisingas.
- Siekiama būti patenkintu ir virš pykčio, graužaties ir malonumų.
Senuosiuose mokymuose yra ir amžinųjų, ir tam laikotarpiui (buvusios imperijos) būdingų vertybių.

4. Taigi tarp šių mokyklų buvo sąlyčio taškų, bet taip pat ir ginčų. Nepaisant to, jau anksti jos imtos laikyti daugiau viena kitą papildančiomis, o ne konkuruojančiomis.Tai taikytina netgi vėliau papildomai iš Indijos atėjusiam budizmui su jo į žemiškųjų kančių nugalėjimą nukreiptu mokymu.
Šiandieninės Kinijos šventovės, pvz., Honkonge, dažnai sudaro gana paprasto orakulų ar ritualų, užtikrinančių laimę gyvenime, paieškos įspūdį. T. y., kaip daugiau ar mažiau ir visose šiandieninėse religijose, buvusįjį dvasinį gilumą galima rasti nebe visur.
Kaip kinų tradicijų dalį reikia dar paminėti tiesiogine prasme ne religinius metodus: orakulų knygą „I Ching“ (kinų horoskopą); kinų geomantijos ar statybų biologijos variantą „Feng shui“ ir jau pirma minėtą tradicinę kinų mediciną.

Įdomų ankstyvo krikščionių ir taoistų susitikimo liudijimą galima rasti Martino Palemerio knygoje „Jėzaus sutros“ (Martin Palmer, „The Jesus Sutras", Ballantine Wellspring, Niujorkas, JAV). Šiandien nebeegzistuojanti ankstyvosios krikščionybės bažnyčia Kinijoje VIII a. „išvertė“ esminius krikščionybės teiginius, kad jie būtų suprantami taoistiniame kontekste (jei čia minimos kitų autorių knygos, tai nereiški, kad „Kristaus keliai“ automatiškai pritaria visam jų turiniui.)

 Grįžtį į turinį

.

Bendras požiūris į natūraliąsias religijas

Mūsų papildomi puslapiai apie kitas religijas – indėlis į geresnį jų supratimą ir religijų dialogą. Krikščionybės teiginiai pagrįsti nepriklausomais tyrimais, apimančiais senas gilias dvasines įžvalgas ir šiuolaikinius sąmonės tyrimus. Senoji japonų religija šintoizmas (Kami no michi) čia nėra išsamiai aprašyta, tačiau pateikiame mums svarbius jos aspektus.

Japonų šintoizmas, pavyzdžiui, yra viena iš natūraliųjų religijų, kurios yra susijusios viena su kita visame pasaulyje ir yra senesnės už tokias plačiai žinomas pasaulio religijas kaip budizmas ar krikščionybė.
Natūraliosios religijos atsirado tuo metu, kai žmonių sąmonė skyrėsi nuo šiais laikais vyraujančio intelekto. Šį sąmoningumo lygį Jeanas Gebseris, knygos „Ursprung und Gegenwart" autorius vadina „mitine sąmone“. Sąmonės tyrinėtojas Julianas Jaynesas, knygos „The Origin of Consciousness"(„Sąmonės kilmė“) autorius, ją vadina „dviejų rūmų protu“, kur ryšys tarp smegenų pusrutulių yra labiau tiesioginis.* Dešiniojo pusrutulio dėka žmonės visokius reiškinius, pvz., gamtos reiškinius, laikė „būtybėmis“. O kairysis pusrutulis juos „išversdavo“, tad žmonės girdėdavo juos „kalbant“. Visi europietiški mitai apie gaivališkas dvasias ir pasakiškus herojus taip pat kyla iš šios sąmonės ir nėra vien fantazija. Išplitus žodinę tradiciją pakeitusiam raštui, senasis pasaulio suvokimas išnyko. Apie 500 m. pr. Kr. Europoje ir Artimuosiuose Rytuose ši sąmonė beveik visiškai prarado socialinę reikšmę.** Kadangi mitiniais laikais gyvenę protėviai garbindavo vietos ar genčių dvasias, protėvius ar kitokius dievus, anksti pradėjus maišytis kultūroms jų senas sąmoningumas nepriekaištingai nebeveikė. Šios sąmonės nykimą dar labiau paspartino pačios klaidos – dėl jų sąmonė tapo nebenaudinga.
Būtų neteisinga vertinant šiuos sąmonės etapus teigti, kad naujasis intelektas yra vertingesnis, o senasis mąstymo būdas šiandien yra bevertis. Iš tikrųjų, keičiantis sąmonei iškilo nauji sugebėjimai, tačiau buvo prarasti kiti, kurių vien intelektas nepakeis. Vis dėlto įmanoma sąmoningai išsaugoti naują analitišką protą ir atnaujinti senuosius prarastuosius sugebėjimus kurti vaizdingą sintezę, pavyzdžiui, medituojant. Taip bus sukurta abu smegenų pusrutulius suderinanti integruota sąmonė. Dažnai sprendžiant problemas šiandien pasiekiamos intelektinių gabumų ribos. Akivaizdu, jog neįmanoma suprasti ir išspręsti sudėtingų ekologinių problemų vien proto lygmenyje. Dörneris (Vokietija) kalbėjo apie „įvairialypę sąmonę“, kuri yra reikalinga norint laiku suprasti ir išspręsti ekologines problemas, tačiau beveik visi jo tyrime dalyvavusieji studentai tokios sąmonės neturėjo. Žmonija, negalėdama perimti senosios mitinės sąmonės, šiais laikais gali tiesiog pasisemti impulsų iš šių ikiintelektinių tradicijų. Tad skaitykime vaikams pasakas – jos padės sustabdyti ankstyvą dešiniojo pusrutulio atrofavimąsi.

Ankstyvojoje krikščionybėje svarbus vaidmuo teko Šventosios Dvasios dovanoms (žr. Jono 16 sk., Kor 12, 7-11, Apaštalų darbų 2, 17-20 ir kt., taip pat žr. pagrindinio teksto skyrių „Sekminės“). Šventoji Dvasia – tai dieviška jėga, antgamtiškai praplečianti žmogaus kūrybiškumą. Nors Šventoji Dvasia nėra vien dešiniojo smegenų pusrutulio veikimas, ji šį pusrutulį išnaudoja. Šventoji Dvasia yra susijusi su Jėzumi. Nors Jėzus mokiniams yra pasakęs: „Vėjas (Dvasia) pučia, kur nori", kaip nežvelgdamas į Jėzų Kristų žmogus supras, kad patiria Jėzaus skelbtą Šventąją Dvasią?

Kitų tautų sukūrimo mitai prasideda nuo dangaus ir žemės (ir požeminio pasaulio) sukūrimo, tačiau japonų sukūrimo mite visa tai jau egzistuoja. Tada savaime atsiranda dievai ir gyvena visuose trijuose pasauliuose. Žemėje taip pat gyvena žmonės, o požeminiame pasaulyje daug mirusiųjų ir demonų. Į japonų dievų karalystę buvo įtraukti ir gerbtini senoliai. (...)

Garbinimas vyksta namuose arba šventyklose (šventovėse) sakant nustatytas maldas (padėką ir prašymus) ir aukojant gamtos gėrybes arba simbolines aukas. (...)

Natūraliosiose religijose pagrindinį vaidmenį paprastai atlieka šamanai, turintys ypatingų žinių ir mediumo sugebėjimų, tačiau šintoizmui vadovauja kunigai.

Etinis mokymas: šintoizme, pavyzdžiui, yra sudarytas nuodėmių sąrašas, o kontaktų su kitomis religijomis metu išsivystė etikos principai, panašūs į visų pasaulio religijų etikos principus. (…)

*) Pats Jaynes leidžia daryti prielaidą, kad senos, prigimtinės smegenų funkcijos – pakankamas patiriamų dieviškų ar gamtos jėgų paaiškinimas. Mūsų tyrimai parodė, jog tokia prielaida neteisinga. Jo išvados neatsako į klausimą, kas yra tos suvokiamos būtybės. Smegenyse nerasime nei dievų, nei Dievo. Tai ypatingas tikrovės lygmuo, o smegenys gali tik vienaip ar kitaip jį interpretuoti. Ypač minėtasis mitinis supratimas negalėtų dirbtinai sukurti tokių fantazijų apie įvairias būtybes, kokias sukuria šiuolaikinė sąmonė. Panašiai dvasiniai sapnai ar meditaciniai patyrimai kartais stipriai skiriasi nuo paprastos kasdienybės įspūdžių.
**) Pavyzdžiui, Homero epai buvo sukurti mitinės Europos laikotarpiu, o vėlesni graikų filosofų laikai jau atspindi intelektinę sąmonę.

Grįžti į šios dalies turinį

Nauji puslapiai anglų ir vokiečių kalba:
Senosios Amerikos religijos: majų kalendorius
Graikų religijos įvertinimas
Pastabos apie senovės Romos religiją
Senųjų germanų religija
Keltų religija
Ankstyvoji slavų religija
Ankstyvoji Pabaltijo regiono religija
Ankstyvoji baskų religija
Ankstyvoji suomių religija

Į 1 dalį: Evangelijos  /  Į 2 dalį: Apreiškimas Jonui  /  Į 3 dalį: Gyvenimo klausimai

Į pradžios puslapį su papildomais straipsniais

Rašykite elektroninius laiškus „Kristaus keliams" (jei įmanoma, prašome rašyti vokiškai arba angliškai, kitu atveju rašykite trumpais sakiniais ir parašykite kalbos, kuria rašote, pavadinimą)

Nuoroda į tinklalapius kitomis kalbomis ir autorines teises

Vokiškas ir angliškas tekstai internete šiuo metu atnaujinami. Negarantuojame 100% vertimo tikslumo į kitas kalbas, išskyrus vokiečių ir anglų. Šį tinklalapį leidžiama spausdinti nemokamai ir dalinti kitiems suinteresuotiems asmenims nekeičiant turinio.

Trumpos Biblijos citatos iš įvairių vertimų – priedai prie atitinkamų pagrindinio „Kristaus kelių“ teksto skyrių. Tačiau šios būdingiausios vietos nepakeis ištisų evangelijų skyrių studijų ar meditacijos.