Kristaus keliai

Šie 37 skyriai siejasi su įvairiais evangelijų ir „Apreiškimo Jonui“ tekstais. Galima skaityti atskirus skyrius arba skaityti pateikta tvarka, taip dar geriau, norint aiškiau suprasti.

Apokaliptiniai raštai daugelio šiuolaikinių protestantų teologų nedomina. Iš tiesų, taikydami savo intelektinius metodus jie nesugebėtų jų iššifruoti – geriausiu atveju iššifruotų tik fragmentus, nes regėjimų kilmės ir simbolizmo negali pagrįsti savo pačių patirtimi. Katalikų bažnyčioje egzistuoja tam tikros idėjos apie apokalipsę*, tačiau žmonės „Apreiškimą Jonui“ skaito retai, nes knyga šiandieninio pasaulio žmonėms ir bažnyčioms nesuteikia pasitenkinimo savimi. Tuo tarpu laisvosios bažnyčios ir sektos tiesiogiai remiasi apokalipse, tačiau jų turimas pranašiško regėjimo supratimas yra nepakankamas ir pagrįstas proto išvedžiojimais, todėl jie tiki regimo pasaulio katastrofa, o save laiko išrinktaisiais arba bent vienais iš pirmųjų išrinktųjų. (* Iš graik. apocalypse – atidengimas)

Skyriuje „Sekminės“ jau aptarėme, kaip Jėzaus asmeninė veikla jį supančioje aplinkoje tapo plačiai apimančiais įvykiais.

Apreiškimas rodo įvykių seką, susijusią su Jėzaus gyvenimo įvykių seka. Tik čia akivaizdžiai kalbama apie žmonijos, žemės ir visatos raidą. Netgi dvasiškiausias ir mistiškiausias apreiškimo nagrinėjimas paprasčiausiai patvirtins, jog tai nėra tiesiog atskirų žmonių vystymosi ar „iniciacijos“ idėjų rinkinys, kaip manė kai kurie tyrinėtojai – nors dėl analogijų su evangelijomis gali būti naudinga apreiškimą pritaikyti asmeniniam gyvenimui. Apreiškimo įvykiai greičiau vyksta sąmonėje: archetipiniai dviejų tūkstančių metų senumo su Jėzumi Kristumi susiję įvykiai lyginami su žmonijos ir žemės raida visatoje, kuri yra persipynusi su tais pačiais archetipiniais raidos etapais. Čia taip pat įtrauktas Kristaus visuotinumo požymis, priešingai negu jo kaip Žmogaus Sūnaus veikla prieš du tūkstančius metų. Tačiau žvelgiant iš šios perspektyvos galima daryti tam tikras išvadas apie maždaug prieš 2000 metų mažesniu mastu vykusius įvykius.

Nagrinėdamas kitu, bet irgi leistinu aspektu, R. Steineris teigia, jog kai kurie šiuolaikiniai dvasiniai mokiniai jau šiandien gali tikėtis patirti ateities sąmonę. (Žr. R. Steiner, „Die Apokalypse des Johannes", 1908 m. paskaitų ciklas.)

Anot Otto Hanisho, zoroastrizmu pagrįsto „Mazdaznan“ judėjimo įkūrėjo, Oberdoerfferis atrado paralelių tarp „Apreiškimo Jonui“ ir fiziologinės sistemos, t. y. žmogaus kūno nervinių ryšių. (Galbūt dar galite rasti knygą, tikriausiai tik vokiečių k., „Apokalypse“, „Deutsche Mazdaznan- B.“ Gablonzer Str.7, 76185 Karlsruhe, Vokietija).

Arthuras Schultas knygose „Das Johannesevangelium als Offenbarung des kosmischen Christus" ir „Johannesapokalypse" bando pateikti ezoterinį kiekvieno skyriaus aiškinimą. Žinoma, tai mokslinis požiūris, daugiausia pagrįstas simbolių nagrinėjimu, o juos interpretuoti galima labai įvairiai.

Pastaba: nenaudinga „Apreiškimą Jonui“ sieti su Senojo Testamento pranašystėmis, nors jose yra panašių ištraukų su panašiais vaizdais. Senąjį Testamentą reikia lyginti su istoriniais ikikrikščioniškų laikų įvykiais, kurie pateikiami dažno Biblijos leidimo prieduose. Daugeliu atvejų pranašai numatė ikikrikščioniškus įvykius, kaip antai tremtį Babilone ir sugrįžimą iš tremties, vėlesnius karus šalyje ir tuometines žydų pergales, taip pat su Mesiju arba Kristumi susijusius įvykius (apie Mesiją žr. puslapį apie Senąjį Testamentą). Tik keliose vietose papildomai nurodomi mūsų laikų arba „Apreiškimo Jonui" laikų įvykiai (pvz., Izaijo 24, 25 ir 27 sk., 66, 15; Danieliaus 7, 9-28).

Apr. 5:6 tradicinėje (krikščioniškoje) teologijoje buvo išryškintas kaip esminė vizija: avinėlis buvo paskerstas, tačiau vis tiek stovi tiesus priešais Dievo sostą. Bažnytiniu požiūriu Bažnyčia traktuojama kaip svarbiausioji vieta, kurioje įgyvendinama Naujiena. Kitais atžvilgiais teologai Apreiškimą Jonui traktuoja sąryšyje su „pasaulio pabaigos“ (eschatologiniu) pasitikėjimu ateinančia Dievo „karalyste“, ypač kartu su atitinkamomis kalbomis iš Jėzaus mokymo metų. Ką Dievas pradėjo su Jėzumi, tačiau dar nėra baigta, išsirutulios iki pabaigos; plg. Fil 1:6. Čia kartais būdavo, kad „naujo dangaus ir naujos žemės“ (Apr 21) pradžia buvo laikoma jau Jėzaus nukryžiavimas ir prisikėlimas, ir manoma, kad vystymasis ta kryptimi tolygiai vyksta toliau. Tačiau Apsireiškime Jonui kalbama apie perversmą, kuris, traktuojant net ir labai simboliškai, leidžia nujausti neįtikėtinus mastus. Tariama prieštara tarp kažko jau kaip ir esamo ir vėlesnio vystymosi tikrai išsispręs tik tada, kai bent iš dalies bus meditaciniai įsisavintas toks suvokimas, kurį rodo Jėzus, kelis kartus (savo prasme) sakydamas „Bet ateis valanda, – jau dabar ji yra…“ (Jn 4 ir 5): tai reiškia, kad tai, kas dvasiniame lygmenyje jau realiai egzistuoja, matomajame lygmenyje apsireikš tik vėliau.

Į „Mažąją apokalipsę“ „Evangelijoje pagal Matą" (anglų k.)

Kitus tokių „ateities spėjimų“ prieštaringumus atspindi įvairūs ir iš dalies prieštaringi ateities scenarijai. Kolektyviniame žmonijos prote tai reiškia „tikras galimybes, dėl kurių dar nėra aiškiai nuspręsta“, daugiausia kylančias iš įvairių žmonių fantazijų. Kiekvienas žmogus sąmoningai ar nesąmoningai dalyvauja šiame nuolatiniame ateities kūrimo procese. (Taip pat žr. papildomą langą skyriaus „Septyni Dievo rūstybės dubenys ir Babelės galas“ pabaigoje.)

Pirmame apreiškimo skyriuje Jonas aprašo pirmą Kristaus regėjimą po jo užžengimo: „Aš atsigręžiau pažiūrėti“. Kalbant ketvirtajai bažnyčiai: „Užženk čionai" ir „Bematant mane ištiko Dvasios pagava" dar aiškiau pasakoma, kad ne Kristus nusileido pas Joną, bet Jonas laikinai sąmoningai „pakilo“ į tą lygį, apie kurį buvo kalbama. Svarbu pažymėti, jog tai nėra simboliškas pakilimas. „Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis, ir Gyvasis. Aš buvau numiręs... Aš turiu mirties ir pragaro raktus“ – jam kalba su Dievu susivienijęs Kristus. Taigi čia Jonas nurodo per visą apokalipsę tarsi siūlas nusidriekusią bendrą temą: įvairių užmirštų ar „aptemdytų“ gyvenimo lygmenų persmelkimas ne paprasta šviesa, bet „Evangelijos pagal Joną“ pirmo skyriaus „tikrąja šviesa" – Kristumi. Iš pat pradžių viskas susiejama su pranašyste apie Antrąjį Jėzaus atėjimą „debesyse“.

Kristus pasirodo kaip septynių Azijos bendruomenių centras – kaip saulė: „apsivilkęs pėdas siekiančia mantija" – jo dvasia persmelkia viską, įskaitant jo valią simbolizuojančias pėdas, „persijuosęs per krūtine aukso juosta“ – jo širdies meilė neatsiejama nuo išminties, „jo galva ir plaukai buvo balti“ – apgaubta meilės jo galva šviečia, „jo akys tarsi ugnies liepsna" – jo akys apšviečia pasaulį, „jo kojos panašios į krosnyje įkaitintą skaistvarį“ – jo žingsniai ištyrina iš išorės, „jo balsas buvo tarytum daugybės vandenų šniokštimas“ – jo balse skamba dvasia, „dešinėje rankoje jis laikė septynias žvaigždes“ – Dievas prie savęs traukia visas jėgas ir visokiausių charakterių žmones, dešinei rankai simbolizuojant ateitį, jie seka juo, „iš jo burnos ėjo aštrus dviašmenis kalavijas“ – jis suteikia sugebėjimą įžvelgti ir atskirti gera nuo blogo.

Šis regėjimas – tarsi „Evangelijos pagal Joną“ pradžioje pateikto Jono Krikštytojo regėjimo, kai balandžio pavidale nusileido „tikroji dvasia“, analogija, o septynios bendruomenės – mokinių paskyrimo analogija (pvz., Jono 1 sk.).

Papildymas: Knygoje „Enlightenment on the Apocalypse" (Helene Möller, 1884-1969, Radona-Verlag, Am Buchstein 14/15, D-61250 Usingen, Vokietija) septynios bažnyčios siejamos su skirtingais bažnyčios istorijos laikotarpiais:
1.     33 – 333 m. po Kr.: Sunkumai stengiantis teisingai laikytis Viešpaties pamokymų.
2.   333 – 633 m. po Kr.: Problemos ir senosios bažnyčios ištikimybė.
3.   633 – 933 m. po Kr.: Apsišvietimas per (šventuosius) Raštus.
4.   933 – 1233 m. po Kr.: Bažnyčia pavojuje dėl „tuštybės, pomėgio puikuotis, godumo, geidulingumo“.
(Pastaba: šiuo laikotarpiu vyko kryžiaus karai ir inkvizicija.)
5. 1233 – 1533 m. po Kr.: Bažnyčia „netyra ir savanaudė“, atsiranda „atskalūnų“.
(Tačiau knygoje Katalikų ir Protestantų bažnyčios laikomos Apreiškimo 11 skyriaus „dviem liudytojais" – vienas kitą atitinkančiais partneriais.)
6. 1533 – 1833 m. po Kr.: Paviršutiniška krikščionybė.
(Pastaba: tuo laikotarpiu atsirado racionalizmo filosofija ir mechanistinio mokslo teorija)
7. 1833 – 2000 m. po Kr.: Daugelis žmonių abejingi bažnyčiai ir Dievui.
(Po to sakoma, kad priartėsime prie radikalaus pasikeitimo, Kristui atėjus antrą kartą, kaip aprašyta likusioje „Apreiškimo Jonui“ knygos dalyje. Knyga aiškinama kaip skirtingais atžvilgiais aprašytas vienas kosminis įvykis. Nors vyrauja (senasis) scenarijus su didžiaisiais karais, pateikiama priešinga idėja, kad „tautų malda“ gali tai pakeisti – ir ypač kad ištikimieji susijungs su Dievu ir iš jo ateinančiu įkvėpimu ir bus pakelti pas jį.)
(„Kristaus keliai" nepritaria visam minimų tinklalapių ar knygų turiniui.)

„Septynios bažnyčios" ir šiandieninės bažnyčios
(vokiškoje ir angliškoje svetainėse su papildomomis „Apreiškimo Jonui“ ištraukomis)

* Kitas vertimas: „greitai vienas po kito"; ** Kitas vertimas: „bendruomenės“; ** Kiti vertimai: „ir mirties karalystė“, „ir pragaras“; *** Dažnesnis vertimas: „nekenčia" (nėra nieko, ko Kristus nekęstų!), taip pat žr. Pauliaus laišką Efeziečiams; **** „Drungnas" reiškia ne aiškią trečią būklę, o jos nebuvimą.
Vien tai, kad kiekvienai bažnyčiai Kristus prisistato skirtingai, rodo, jog kiekviena bažnyčia gauna skirtingą „programą“.

b) Šių laikų bažnyčios

Septynios ankstyvosios bažnyčios iš tiesų egzistavo. Pagrindiniame tinklalapio „ways-of-christ.net“ tekste taip pat paminėta, kuo apskritai svarbios įvairios kultūrinės grupės. Galima nagrinėti, ar šių dienų bažnyčioms ar jose esančioms grupėms bei krikščioniškiems judėjimams būdingos „septynių bažnyčių“ ypatybės. Kadangi nesiekiame jų schematiškai sutapatinti, nepateikiame tokio tyrimo rezultatų, tačiau kituose skirsniuose trumpai apibūdiname bažnyčias ir kuo jos skiriasi, kad kiekvienas žmogus pats galėtų ieškoti panašumų su ankstyvosiomis bažnyčiomis. Čia neteisiame nė vienos bažnyčios – nes tik pats Kristus gali jas teisti. Priešingai, gali atsiskleisti ekumeninio judėjimo „vienybė įvairovėje“ ir visuotinio „septynių spalvų“ rašto svarba*.

* Bažnyčias galima palyginti ir su dvylika apaštalų. Skirtingi žmonės skirtingose bažnyčiose randa tai, kas padeda jų skirtingose situacijose.
** Jei jus domina grupė, kuri: a) nevaržo asmeninės laisvės ir leidžia palaikyti santykius su šeima bei draugais; b) neremia neetiškų veiksmų; c) nebando nusavinti jūsų turto (išskyrus nario mokestį – kai kuriose valstybėse valstybinius mokesčius – ir savanoriškas aukas); d) remiasi Biblija ar Naujuoju Testamentu, o tuo pačiu ir Jėzumi Kristumi; e) pripažįsta, kad nėra vienintelė tikra krikščioniška grupė, – tada terminas „sekta“ vartojamas nepagrįstai ir neteisingai. Tai nepriklauso nuo jų teologinių aiškinimų – juos turi visos bažnyčios, ir nuo papildomų tradicijų – jos egzistuoja beveik visose bažnyčiose, išskyrus kai kurias protestantiškas laisvąsias bažnyčias.
*** Pvz., pats Jonas, Klemensas Aleksandrietis, Origenas, paulinai, Joachimas de Fiore, mokytojas Eckehartas, Tauleris, Seuse, Nikolajus Kuzietis, Jakobas Boehme, Angelas Silezietis, Paracelsas, Novalis ir t. t. Kaip ir bet kokia bažnyčia, tokios grupės turi savitų ribotumų, tačiau jie taip pat yra visos krikščionybės dalis. Šiek tiek panašūs Bogumilai ir katarai, tačiau jie buvo vienareikšmiškai atsiskyrę nuo pasaulio.
**** Žr. skyrių „Kaip elgtis su pranašystėmis“ pagrindiniame „ways-of-christ.net" tekste. Ne visos šios grupės konkuruoja su bažnyčiomis, todėl jos nepataria žmonėms išeiti iš savo bažnyčių (pvz., Lorberas). Kitos grupės kritikuoja dideles bažnyčias, nes jaučiasi jų persekiojamos.

c) Bažnyčių konfliktų sprendimas ekumeniniame judėjime

0. Svarbus pagrindas – bendras požiūris į krikštą kaip į sakramentą.

1. Katalikų bažnyčia teigia, kad protestantų bažnyčios neturi nenutrūkstamos „apaštališkosios įpėdinystės“, kuri įšventinant vyskupus ir kunigus rankų uždėjimu perduodama nuo pirmųjų apaštalų laikų. Todėl protestantų bažnyčių ji nepripažįsta kaip visiškai giminingų. Vis dėlto kai kurios protestantų bažnyčios atsirado valdžiai skatinant žmones pereiti į kitą religiją, taigi įšventinti kunigai irgi galėjo atsiversti. Tada jie dalyvaudavo įšventinant kitus pastorius. Rankų uždėjimas laiminant arba meldžiant išgydymo ar kt. iš tiesų yra biblinis. Biblija galutinai neteigia, kad kunigai turi būti įšventinami vien per nenutrūkstamą rankų uždėjimo grandinę. Tačiau norint galima interpretuoti ir taip, vadinasi, protestantų bažnyčios gali vėl pradėti dėti rankas, o tai joms neatneštų jokios žalos. Apeigai atlikti jie galėtų savo ar kitoje bažnyčioje rasti žmogų, kuris priklauso tai nenutrūkstamai grandinei. Ši naujovė naujai patikrintų protestantų bažnyčių sąmoningumą.

2. Katalikų bažnyčia nori, kad Šv. Petro institucijos vaidmuo, o tai reiškia popiežių kitoms bažnyčioms, būtų siejamas su regima visiška jo vadovaujamų bažnyčių vienybe. Jėzus liepė Šv. Petrui rūpintis jo „avinėliais“ ir „avimis“ (Jono 21 sk.), tačiau kitus mokinius ir aplink juos susibūrusius ratus paskyrė ne Petrui, bet vyraujančiai krikščionių krypčiai. Jonas, pvz., turėjo savo bažnyčias Azijoje (žr. aukščiau). Paulius prižiūrėjo daug bendruomenių ir t. t. Todėl iškyla klausimas, ką „ganyti avis“ Šv. Petro pasekėjui reiškia šiandien. Ortodoksų bažnyčių atstovai išsakė poziciją, kad jie pritartų popiežiaus „garbės viršenybei“ be tiesioginės valdžios kitoms bažnyčioms – panašiai į Romos vyskupo vaidmenį ankstyvojoje bažnyčioje „pirmas tarp lygių“. Net kai kurie protestantų teologai svarstė tokią galimybę, tačiau Vatikanas tiesiogiai nesureagavo. Vėliau popiežius išleido raštą, sakantį, kad kitos bažnyčios turėtų apgalvoti, kokį vaidmenį, jų nuomone, turėtų atlikti pontifikatas. Apmąstymai niekam nepakenktų. Jei bažnyčios susivienytų, jos tikrai išsirinktų bendrą vadovą.

3. Protestantų bažnyčios norėtų katalikų bažnyčioje matyti moterų įšventinimą į kunigus. Šis klausimas kelia keblumų ortodoksų bažnyčioms, daliai anglikonų bažnyčios ir kai kuriems protestantams. Kita vertus, pačioje katalikų bažnyčioje egzistuoja grupės, pvz., Vokietijoje surengtas plebiscitas „Mes esame bažnyčia", kurios taip pat reikalauja moterų įšventinimo. Nepriklausomai nuo to, koks svarbus šis klausimas, sunku suprasti, kodėl jis turi būti sprendžiamas ekumeninių diskusijų metu. Jį kiekviena bažnyčia turi išspręsti remdamasi savo įsitikinimais. Be kuriuo atveju, šiuo metu Vatikanas neturėtų neigti protestantų teisės įšventinti moteris, ypač bažnyčioms pradėjus vis labiau susilieti. Įvairių tradicijų įsisavinimas kiekvienai bažnyčiai būtų tinkamas išbandymas.

5. Viena vertus, galima suprasti, kad bažnytinė teisė (CIC – kanonų teisės kodeksas) – kebli tema, nes anksčiau ja buvo piktnaudžiaujama. Tačiau jos vaidmuo šiandien neturėtų trukdyti bažnyčioms pasiekti didesnę vienybę.

6. Kitas prieštaravimus keliantis klausimas – ar žmogų prieš Dievą išteisina jo darbai, ar tikėjimas Atpirkėju. Tačiau kadangi egzistuoja bendras katalikų ir protestantų bažnyčių raštas šiuo klausimu, galima sakyti, jog jis yra pakankamai išaiškintas.

Iš tiesų bažnyčios galėtų suartėti viena su kita tikroje ekumeninėje bendruomenėje, užuot kankindamos* Kristų apsistatydamos sienomis. Tai daryti reikėtų „jautriai ir dėmesingai kitų atžvilgiu, kantriai ir drąsiai bei tiesą laikant pagarboje“ (kaip įvardijo Jonas Paulius II). Vis dėlto Jėzaus Kristaus dvasioje šiandien jau galime patirti „visuotinę“ bažnyčią, sudarytą iš tų, kurie savaip seka Kristumi ir siekia „vykdyti Tėvo valią“, nepriklausomai nuo to, kokiai bažnyčiai priklauso ir ar apskritai yra kokios nors bažnyčios nariai, ir ar visada būtinai naudoja terminą „krikščionybė“. Tokiomis nuostatomis grindžiamas „Kristaus kelių“ tinklalapis. Ši tendencija neatmeta regimos vienybės siekimo, o vienybės reikia iš tiesų siekti – vien parašo popieriaus lape tam nepakaks.

* Tokios bažnyčios kaip katalikų įkvėpimo gali pasisemti iš atitinkamų Kristaus mokymų, pateikiamų ortodoksų krikščionio Vassula Rydeno knygoje „The True Life in God" (1 tomas). Tokius kūrinius katalikų bažnyčia laiko „asmeniškomis inspiracijomis" (žr. „Inspiracija ir bažnyčios"). Tačiau turinys dažnai yra įdomus ne vien jį parašiusiam asmeniui. (Tinklalapyje knygos minimos kaip papildoma informacija, ir mūsų įžvalgos nuo jų nepriklauso.)

 Kam man reikalinga bažnyčia arba bendruomenė?

Žinoma, įmanoma turėti asmenišką ryšį su Jėzumi Kristumi ir su Dievu. (Taip pat žr. puslapį „Malda"). Tai ir yra visa esmė. Netgi impulsai, kurių laukiama iš išorės, gali ateiti tiesiogiai iš Dievo, jei išmoksi pastebėti šiuos subtilesnius ženklus.

Tačiau egzistuoja ir kitas ryšio su Dievu lygmuo, kuris atsiskleidžia tik žmonių bendruomenėje: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mato 18, 20). Pirma, šių žodžių prasmė yra tiesioginė. Sunkiau tai patirti per atstumą, pvz., susitarus „susitikti“ tam tikru laiku, tačiau nėra neįmanoma. Mistikas šią vienybę gali patirti ir nesusitaręs su kitais, nors tai daryti daugumai būtų per sudėtinga. Paprastai žmonės negimsta atsiskyrėliais.

Kitame regėjime aprašomi Dievą garbinantys „dvidešimt keturi vyresnieji“, „septynios dvasios prieš Dievo sostą“ ir „keturios būtybės“, kaip įvairių originalių savybių ir kūrybos išraiška. Po to tik „Avinėlis“ – turintis Kristaus bruožus – galėjo atversti septyniais antspaudais užantspauduotą knygą (Apreiškimo 4 – 8, 1). Šis regėjimas vyksta „Danguje“, šiame kontekste – dieviškoje plotmėje. Antspaudų reikšmė visų pirma aprašoma tame lygmenyje, kuriame veikiančios jėgos apibūdinamos simboliais – keturi skirtingų spalvų žirgai su raiteliais. Čia vykstantys pasikeitimai, kaip antai vaizdai ir sapnai, tik netiesiogiai veikia tai, kas vyksta žemėje. 

Nepaisant to, kad šis regėjimas pirmiausia siejasi su fizinio pasaulio raida platesniu mastu ir pradžioje (po septynių bendruomenių aprašymo) pasakyta: „Aš tau parodysiu, kas toliau turi įvykti“, R. Steineris ir Arthuras Schultas jį interpretuoja kaip kitas septynių „antspaudų kultūras“ žemėje, susijusias su atitinkamo sąmonės lygmens apvalymu. Krikščionybės įkvėptoje meksikiečių knygoje „Book of True Life" antspaudai aiškinami kaip istorija nuo anksčiausių Kaino ir Abelio laikų iki laikų pabaigos.

Vis dėlto minėtasis tekstas neleidžia antspaudų sutapatinti su tuo, kas žemėje vyksta šiandien. Jei manytume taip, kaip mano kai kurios laisvosios bažnyčios, tada, geriausiu atveju, pirmieji keturi antspaudai iš dalies galėtų simbolizuoti du pasaulinius karus, po to atsiradusią jėgos pusiausvyrą tarp Rytų ir Vakarų ir badą bei epidemijas. Toliau turėtų prasidėti religijų persekiojimai ir kosminės katastrofos: kristi meteoritai, vykti žemės drebėjimai, galbūt pasikeisti ašigaliai. (Taip pat žr. skyrių „Septyni Dievo rūstybės dubenys ir Babelės galas“).

Šie „Apreiškimo Jonui" skyriai juose aprašoma vienybe ir entuziazmu primena scenas iš „Evangelijos pagal Joną“ 2 skyriaus – vestuves Kanoje ir kaip Jėzus iš šventyklos išvarė prekeivius ir pinigų keitėjus. (Žr. skyrius „Vestuvės Kanoje“ ir „Šventas įtūžis“ bei Jono 2 sk.)

„Evangelijos pagal Joną“ 5 skyriuje Jėzus pranašauja apie gera dariusių dvasių atskyrimą nuo dariusių pikta, o kalbant apie septynis antspaudus toliau aprašomas „išrinktųjų iš dvylikos giminių sielų užantspaudavimas“.

Angelų su septyniais trimitais regėjimas vyksta „Danguje“ (Apreiškimo 8, 2 – 11, 19). Kylančios „šventųjų maldos“, „aukuro ugnis nusviesta į žemę“ ir patys trimitai kaip burna pučiami (naudojami su galva) instrumentai atspindi proto lygmenį – taip aiškinami sapnuose matyti tokio pobūdžio simboliai. Šiuo atveju – tai permainų, kurios iš dalies pasieks žemę ir sumaišys įvairius šešėlius, pradžia.

Su septintuoju trimitu pasigirdo balsai: „Pasaulio karalystė tapo mūsų Viešpaties ir jo Kristaus karalyste“ – psichiniame lygmenyje jau nuspręsta kažkas, kas dar ne visiškai išsipildė žemėje. Trimitų galią galima sulyginti su atsimainymu ant Taboro kalno (žr. skyrių apie tai ir Mato 17 sk.) ir tuo metu išsakytu Kalno pamokslu bei kitais pamokymais (žr. skyrių „Kalno pamokslas“ ir Mato 5 – 7 sk.).

Po šeštojo trimito „prabilo septyni griaustiniai" (Apreiškimo 10 – 11, 14). Jonas turi „užantspauduoti" tai, ką jie pasakė, ir neužrašyti. Tada „Danguje išmatuojama šventykla“. Du pranašai bus nužudyti ir prisikels. Matome paralelę su evangelijose aprašytu Lozoriaus prikėlimu iš numirusių (žr. Jono 11 sk. ir atitinkamą šio tinklalapio skyrius).

Visuose aprašomuose įvykiuose dalyvauja vadovaujančios dvasinės jėgos ir įvairios nepaklusnios blogio jėgos. Kartais tekstas išsamiau apibūdina vieną pusę, kartais kitą. Ženklas danguje, „moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“ (Apreiškimo 12 sk.) neabejotinai reiškia Sofiją (graik. išmintis) – dangišką arba universaliąją motiną, ne tiek daug žemės motinos aspektą (žr. skyrių „Sekminės“ šiame tinklalapyje). Jau kalbėjome apie kartais pripažįstamą jos ryšį su Marija. Senatvėje Marija gyveno urve, kuriame anksčiau buvo garbinama senovinė deivė motina Kibelė. Tai labai simboliška – nes šiame kontekste labai nauja. Apreiškime jos „vaikas“ – dangiškos būtybės vaikas, visų pirma, pats yra dangiška būtybė, kuris „ganys visas tautas geležiniu skeptru“ ir nuolatos perspės žmones sekti savo sąžiningomis širdimis – visa tai parodo ypatingą būdą, kaip veikia kosminis Kristus. „Skeptrą“ galima versti ir kaip „lazdą“, taigi jis – ne tik karaliaus, bet ir „pradininko“ simbolis, galbūt kažkuo siejasi ir su „dangaus kareivija“. (Žr. skyrių „Septyni Dievo rūstybės dubenys ir Babelės galas“.)

Čia galime atpažinti ryšį tarp dvasinės „kojų plovimo“ prasmės ir ankstesnio Marijos iš Betanijos patepimo (žr. skyrių „Kojas plaunantis Kristus“ ir Jono 12 – 13 sk.). Taip pat vis aukštesniuose raidos etapuose atnaujinamas „naujas gimimas".

Šiame regėjime pasirodo dar dvi blogio jėgos. Pirmoji siejasi su geismais ir beatodairiškumu (Apreiškimo 13, 1-10; žr. skyrių „Pagundymai“ ir Mato 4, 5-11). Vėliau pačiame „Apreiškime Jonui" septynios galvos interpretuojamos kaip „septyni kalnai, ant kurių sėdi Babelė“, o kalnai – kaip „septyni karaliai“. Apreiškime dešimt ragų aiškinama kaip dešimt karalių, kurie dėl visko sutaria ir suteikia žvėriui savo valdžią.

Čia (Apreiškimo 13, 11-18) matome tą pačią blogio jėgą, atnešančią materialų („prigimtinės būtinybės“) suvaržymą. (Plg. skyrių „Pagundymai“ ir Mato 4, 1-4.)

Pasaulyje jau labai aiškiai pasireiškia nesąmoningos ar sąmoningos, kartais galbūt tik norint būti sąmojingu, tendencijos, primenančios aprašytąjį žmonių ženklinimą ant kaktos ar dešinės rankos bei skaičių 666, kurie šiuose apreiškimo skyriuose minimi kaip reikalavimas, kad galėtum pirkti ir parduoti: galimybė keistis asmens duomenimis kompiuteriniais tinklais, tarptautinis bankų kodas 666, brūkšniniai kodai su trimis dvigubomis linijomis, reiškiančiomis 666, Kanadoje sukurti ir Malaizijoje jau išbandyti ant kaktos arba ant rankos pritaisomi asmens identifikacijos aparatai, Europos bendrijų prekybos susitarimų būstinė Briuselyje, neoficialiai vadinama „La bête" (pranc. žvėris), ir taip toliau. Biblinis žvėris iš žemės yra identiškas stabui Mamonai.

Kita tendencija – tai kova su vis dramatiškesnėmis ekologinėmis problemomis. Su jomis kovojama arba „kosmetinėmis“ aplinkos apsaugos priemonėmis, arba pasitelkus „ekologinės diktatūros“ priemones, užuot problemas sprendus demokratiniu būdu ir pritariant žmonėms. Atpažįstant manipuliacijos priemones, tampa vis sunkiau jas naudoti. Šis procesas siejasi su valdžia, pasireiškusia „karūnuojant erškėčių vainiku“ (žr. atitinkamą skyrių ir Jono 19, 2-3).

„Apreiškimo Jonui" skyriai apie slibiną ir du žvėris tikriausiai svarbūs ne tik tuo, kad numato šių laikų įvykius. Kaip minėjome, visi šie įvykiai vyksta ne tik fiziniame pasaulyje. Kitame regėjime apie šimtą keturiasdešimt keturis tūkstančius atpirktųjų (Apreiškimo 14 sk.) vienas po kito pasirodo keli angelai, „nupjaunantys" žemėje dvi skirtingas žmonių grupes. Žvėries sąjungininkai nusviedžiami į „didįjį Dievo rūstybės spaustuvą“, tai yra jie paliekami gamtos stichijų jėgai. Bet galiausiai apreiškimas moko, kad nėra „amžino pasmerkimo“, kad galiausiai visi gali rasti kelią pas Dievą, ir aukštesne prasme viskas yra apgaubta Dievo. (Plg. Apreiškimo 22 sk. ir skyrių šiame tinklalapyje apie naują žemę.)

Kitame regėjime Jonas pamato tuos, kurie žvėries akivaizdoje išliko nepajudinami, ir naują gyvenimo lygmenį, metaforiškai vadinamą „stiklo jūra, sumaišyta su ugnimi“. Iš „šventyklos danguje“ vėl išeina septyni angelai, šį kartą su „septyniomis paskutinėmis negandomis Dievo rūstybės dubenyse“, ir juos išpila žemėn, jūron, į upes ir vandens šaltinius, saulėn, ant žvėries sosto, į Eufrato upę ir į orą (Apreiškimo 15, 5 – 21 sk.).

Viena vertus, matome veikiantį dar aukštesnį sąmonės lygmenį, kita vertus, dar labiau sudrebinami visi žemės elementai ir regimoji ją supančios visatos dalis. Opos, užnuodijimai, kančios, ugnis, tamsa, blogio „dvasios" ir pasaulinės katastrofos bei žemynų slinkimas, skendimai ir potvyniai, meteoritų liūtys, materialistinės „Babelės“ civilizacijos padalijimas į tris ir jos sunaikinimas (Apreiškimo 17 sk. – 18, 24). Dar šeštojo antspaudo atplėšimas parodė, kad visa tai gali kada nors įvykti.

Galima manyti, kad visi šie įvykiai užsitęs. Vis dėlto paskutinės Jėzaus kalbos (pvz., Morkaus 13 sk.) ir daug po „Apreiškimo Jonui" skelbtų pranašysčių vieningai rodo, kad apie 2000 metus įvyks kažkas esminio, kas vėl pakeis visų įvykių eigą (žr. aukščiau „Kaip elgtis su pranašystėmis“). Tą patį rodo ir moksliniai atradimai, kurių reikšmė vis dar nepripažinta. Didžiulis geomagnetinio lauko susilpnėjimas per paskutinius du šimtus metų, neįprasta žemės drebėjimų ir jų sukeltų ugnikalnių išsiveržimų gausa pastaraisiais metais, klasikinius saulės veiklos ciklus viršijantis jos aktyvumas, pasiekęs maksimumą 1999 – 2000 metais, tiems, kurie nėra užsimerkę, rodo, jog tuoj įvyks kažkas neįprasto.

Vis dėlto, kadangi egzistuoja dieviškai numatyti apokaliptiniai procesai ir egoistiški žmonijos atstovai bei jos „elitas“ manipuliuoja daugeliu gamtos procesų (nors matyti ir teigiama žmonių įtaka), nekalbant apie žmonijos ir jos sąmonės pakitimus, gali būti neišvengiami riboti astronominiai žemės pakitimai, t. y. „nauji prisitaikymai“.

Garabandalyje (Ispanijoje) apsireiškusi Marija išsakė „Didįjį įspėjimą“, kad žmonės turi pasitaisyti atsisakydami savo nuodėmių (taip pat žr. Jono 16, 8; Apr 14, 6-20), jei nori pereiti į Dievo šviesą (taip pat žr. Jono 16, 13). Tai susiję su ženklu danguje. Praėjus vieneriems metams po šio įvykio pranešama apie „Didžiulį (išgydymo) stebuklą“, palikusį Garabandalyje „ženklą“. Jei žmonija neatvers naujo puslapio, ateis teismo diena su ugnimi iš dangaus (žr. „Septyni Dievo rūstybės dubenys ir Babelės galas“ – Apreiškimo 16 sk., t. p. Mato 24, 28). (Franz Speckbacher, „Garabandal" S. 120 Vokietija; knygų lietuvių k. ieškokite internete įvedę paieškos žodį „Garabandalis“.) Po to reikėtų viską apgalvoti iš naujo.
Kad pasiruoštumėte būsimiems pasaulio įvykiams, galite ne tik keisti savo gyvenimą, bet ir tiesiog dabar melstis Šventajai Dvasiai. 

Su dvasiomis bendraujantys mediumai (žr. skyrių „Kaip elgtis su pranašystėmis“) tai vadina perėjimu per „nulio zoną“, kurią perėję subrendę žmonės patenka į kosminę dvasinę erdvę – dažnai netiksliai vadinamą „fotonų žiedu“ – ir kaip „šviesos kūnai“ gali gyventi aukštesniuose materialios tikrovės lygmenyse (žr. skyrius „Prisikėlimas“ ir „Taikos karalystė“).

Pasakojama, kad pasirengusių žmonių kančios bus palengvintos – juos laikinai pasiims Kristus ar angelai, ar ateiviai iš draugiško kosmoso (plg. Apreiškimo 14, 14-16). Kiekvienas žmogus nusprendžia pats, iš ko tikėtis pagalbos. Kadangi kosmose taip pat yra ir šviesa, ir tamsa, žmogus neišvengiamai atsidurs sudėtingose situacijose, todėl gerai yra prašyti Kristaus vedimo ir naudotis savo paties sugebėjimu atskirti gera nuo blogo, susidūrus su iš aukščiau atkeliaujančiomis nepažįstamomis būtybėmis.

Netinka manyti, jog šis apreiškimo etapas – tai bausmių įgyvendinimas. Veikiau čia parodomas kitas žemės gyvybės evoliucijos etapas. Žmonių laukia išbandymas jį išnaudoti kaip perėjimą prie aukštesnių dalykų ir surasti šiame etape asmeninę raidą atitinkančią vietą. Tie, kurie priims ir tinkamu metu bei siekdami gero pritaikys atnaujinančias jėgas, patirs teigiamą jų poveikį, tačiau jaus ir pasaulio kančias. Kita vertus, tie, kurie nenori priimti naujų jėgų, jas laikys kažkuo pašaliniu, iš išorės besiveržiančiu į jų gyvenimus. Tokia „Apreiškime Jonui“ yra tikroji „paskutinio teismo diena". Žmogui suteikta didelė laisvė pačiam priimti sprendimus, tačiau dažnai jis juos turi priimti reikiamu laiku, kitaip jokio sprendimo nepriėmimas taip pat gali būti sprendimu. „Drungni“ (Apr 3, 16), svyruojantys žmonės apreiškime nėra labai vertinami (žr. „Septynios bažnyčios" ir papildomą puslapį). Siekiant galutinės vienybės, „dvasių atskyrimas“ – vienas iš svarbiausių apreiškimo įvykių.

„Septynios negandos" pasibaigia balsu iš dangaus: „Įvyko!“, analogišku Jėzaus ant kryžiaus ištartam: „Atlikta!" (žr., pvz., Jono 19 sk. ir skyrių „Nukryžiavimas“).

Papildymas: Naujose Vladimiro Megre knygose apie Sibiro raganą Anastasiją rašoma, kad užprogramuota pasaulinė katastrofa gali neįvykti, jei žmonės drauge su Dievu sieks, kad žemė būtų tinkamai naudojamasi. Bet tai nereiškia, kad šiuolaikinis pasaulis ir toliau gali vystytis taip, kaip lig šiol. (Vokietija: el. paštas wega@verlag-wega.de. Pirmoji angliška knyga galėjo būti išleista Kanadoje.) "Kristaus Keliai" / „Ways of Christ" yra nepriklausomas tinklalapis ir nepritaria viskam, kas rašoma minimose knygose.

Perėjus per „septynių dubenų su paskutinėmis negandomis“ laikus, pateikiamas kosminis iš dangaus sugrįžtančio Kristaus regėjimas – raitelis ant balto žirgo, „vardu Ištikimasis ir Teisusis... Dievo žodis“, su dangaus kariaunų pulkais, apsivilkusiais baltais drabužiais (Apreiškimo 19 sk.). Tai nėra šiais laikais pasirodantys netikri žmogiški „Kristūs“. Nuverčiamas netikras pranašas (klaidingai, vienpusiškai kalbantis apie Jėzų ar krikščionybę). Tūkstantmetė taika (Apreiškimo 20, 1-6) – tai ne klasikinė imperija: „didysis visuomenės variklis“, išorinės blogio jėgos su savo apraiškomis jau išvarytos.

Čia mes randame ir dvasinį teismą. Šioje vietoje reikia pataisyti plačiai paplitusį klaidinantį vertimą:
Apr 20,4: „Taip pat aš regėjau sielas tų, kuriems buvo nukirstos galvos dėl Jėzaus liudijimo ir dėl Dievo žodžio, kurie negarbino žvėries nei jo atvaizdo ir neėmė jo ženklo sau ant kaktos ir rankos. Jie atgijo ir viešpatavo su Kristumi tūkstantį metų“.
Iš tikrųjų pažodžiui šioje vietoje pasakyta „gyveno“, o ne „atgijo“ (plg., pvz., Elberfelderio Biblijos išnašas). Nors „sielų“ atveju tai gali reikšti „grįžimą į gyvenimą“, bet tiems, kurie „žvėries ... neėmė“ tai gali reikšti ir tolesnį gyvenimą žemėje. T. y., pastarieji visiškai neturi pirma visi žūti.

Šis apreiškimo etapas siejasi su Kristaus prisikėlimu (žr. atitinkamą skyrių ir Jono 20 – 21 sk.). Netgi pačiame apreiškimo tekste jis vadinamas „pirmuoju prisikėlimu“.

Pasibaigus tūkstantmetei taikai, pasirodo susitelkusios blogio jėgos, kad būtų galutinai sunaikintos (žr. kitą skyrių.)

Atnaujinimas: Tik po tūkstantmetės taikos ir mirusiųjų teismo, kuris įvyks po to, kai ant naujai suvedžiotos armijos bus išlieta ryjanti ugnis ir velnias bus įmestas į „ugnies ir degančios sieros ežerą“ (Apreiškimo 19,19 – 20,3 ir 20, 11-15), atsiras naujas dangus ir nauja žemė. Kiek laiko truks kiekvienas laikotarpis – neaišku.

Po tūkstantmetės taikos per mirusiųjų teismą buvo „atskleistos knygos", kuriuose surašyti jų darbai, ir „gyvenimo knyga“, kurioje užrašyta jų galutinė būsena. Tik po to, kai ant naujai suvedžiotos armijos bus išlieta ryjanti ugnis ir velnias bus įmestas į „ugnies ir degančios sieros ežerą“ (Apreiškimo 19,19 – 20,3 ir 20, 11-15), atsiras naujas dangus ir nauja žemė. Kiek laiko truks kiekvienas laikotarpis – neaišku.

Kristaus moto yra: „Štai! Aš visa darau nauja" – be jokių išimčių. (Apreiškimo 21, 5). Vis dėlto šis „naujas kūrinys“ yra panašus į nemirtingas vertybes, anksčiau atsiskleidusias kiekviename žmoguje bei platesniu mastu. Tiems, kurie tiki, kad apokaliptiniai įvykiai greitai įvyks, dabartinė veika savo svarbos nepraranda.

Kalbant apie naują dangų, tekste minimą prieš naują žemę ir Naująją Jeruzalę, užsimenama apie kažką panašaus į kosminį užžengimą (plg. skyrių „Užžengimas“ ir Luko 24 sk. bei Morkaus 16 sk.). Iki šiol visuose aprašymuose vyravo žemė, tačiau dabar pasirodo, kuo visi įvykiai svarbūs matomam ir nematomam „dangui“. Kalbama ne apie amžiną erdvei ir laikui nepavaldų Dievo dangų – jis išlieka toks pats, bet apie sukurtus pasaulius. Galbūt pasirodys, kad nedidelė žemės planeta kosminiu mastu yra daugiau negu vien „besivystanti šalis“, jos problemų sprendimas bus ypatingas ir didelis uždavinys. Anot Lorbero ir kt., didelės žmogaus laisvės ir įsivėlimo į materialius reikalus sukeltos problemos negali egzistuoti visuose galimai „apgyvendintuose“ pasauliuose. Blogio jėgų, kurios, pagal Jono regėjimus, buvo nusviestos į žemę, o vėliau – į „degančios sieros ežerą“, nerasime visuose pasauliuose. Kaip Jėzus paveikė žmonijos istoriją, taip visos žmonijos ar žemės pasikeitimas drauge su Kristumi neabejotinai paveiks visatos tvarką.

Naują žemę ir Naujosios Dangiškos Jeruzalės nužengimą į žemę galima palygint su „Apaštalų darbuose“ aprašytomis Sekminėmis, tik čia viskas vyksta kosminiu mastu. Tarp žemės ir ją supančios visatos vyksta įvairiausi mainai.

„Daugiau nebus jokio prakeikimo" (kiti vertimai: „daugiau nebus nieko išvyta... jokių blogio jėgų“), „nebebus tamsos“ (Apreiškimo 22, 3). Logiška išvada – blogio jėgos taip pat bus išlaisvintos, pasidalijusiam pasauliui ateis galas. Pirmą kartą pasaulis taps sąmoninga visuma, būsena arti Dievo, kurią galima numatyti regėjimuose, bet neįmanoma nupasakoti. Prasta tokios būsenos kopija – kai sekant Jėzumi pradėjus viena vidinio gyvenimo dalimi, visas vidus prisipildo gyvenimo, esmės. Pačiame Dieve jau egzistuoja aukštesnė visko vienovė.

Dieviškas sukūrimo modelis – Alfa – ir nauja kūrinija, sąmoningai vėl susijungusi su Dievu – Omega, pradžia ir pabaiga, susilieja, nors Alfa ir Omega pasilieka. Taigi „pabaiga“ yra daugiau už pradžią, nors pradžioje jau viskas egzistavo. Panašiai, kaip žmogui nuosekliai einant per visą gyvenimą, jame susijungia pradžia su pabaiga.

Jėzaus palyginimai evangelijose buvo paimti iš žmonių gyvenimo ir skirti iliustruoti tam tikrus jų gyvenimų aspektus. Vėliau, bet vis dar gyvendamas šioje žemėje, Jėzus mokiniams pasakė, kad nuo šiol nebekalbės palyginimais, o vien atvirai. „Apreiškimas Jonui“ neatsirado iš žmogaus gyvenimo; visur, kur tekste pateikiamas paaiškinimas, yra tiesioginiai „atitikimai“, tai yra tame sąmonės lygmenyje matyti dalykai „iš tiesų egzistuoja“, lygiai kaip šiuolaikinių dvasinių tyrimų, pvz., R. Steinerio, išgyvenimai. Vis dėlto apokalipsė ir perspėja, pvz., kad nuo teologijos pereitume prie „teopraktikos“, stebėtume ženklus „ore“ ir „leistume Dievui apsireikšti šiuo metu“. Dievas veikia ir per žmones – tačiau tai neturi nieko bendro su savavališkais žmogiškais veiksmais: žmogus neturi vaidinti Dievo ar apokalipsės vaidmens. Žmogaus vystymasis gali vis labiau atitikti Dievo planą jo visumoje (Sutvėrimo programa).

Mūsų šiuolaikinės visuomenės senesnių ir naujesnių grupių skirtumai gali turėti įvairių pasekmių. Daugelis pabrėžia ką nors svarbaus, apie ką bent iš dalies nesusimąstė kita grupė, pvz., beatodairiškai laikydamasi kairiųjų arba dešiniųjų pažiūrų. Ginčai tarp seno ir naujo nepradings – bent jau netolimoje ateityje, – tačiau nelanksčias pozicijas ir akivaizdžius prieštaravimus galima pakeisti dialogu, sukuriančiu sąlygas naujoms diskusijoms; pvz., ar tarnaujant Dievui, ar pripažįstant pinigus esant vienu iš dievų. Tai leistų vienminčiams susitikti ir kartu dirbti su naujais projektais – visoms pastangoms netampant šališkomis. (...)

Daugelį šiuose skyriuose apsvarstytų klausimų irgi būtų galima ne tik nagrinėti, bet ir įgyvendinti, priklausomai nuo kiekvieno žmogaus raidos intensyvumo – net jei kai kurios pažiūros pasirodys išsibarsčiusios ir nėra kartojamos kiekviename skyriuje.

Be to, įvairios krikščioniškos religinės bendruomenės negali išsinuomoti Kristaus. Jo požiūris žmonėms gali suteikti vienybės įvairovėje jėgą – gilų norą suprasti ir harmonizuojančią energiją. Tai nepanaikins visų skirtumų, tačiau leis tam, kas suderinama, egzistuoti drauge, su meile iškeliant tai, kas yra nesuderinama. Krikščionys dažnai gniaužė Kristaus galią suvienyti įvairias mokyklas iš viso pasaulio. Norint išgelbėti žemę, atėjo laikas krikščionims susimastyti, koks yra jiems skirtas vaidmuo – jei jie iš tiesų nori save laikyti krikščionimis.

Rašykite elektroninius laiškus „Kristaus keliams" (jei įmanoma, prašome rašyti vokiškai arba angliškai, kitu atveju rašykite trumpais sakiniais ir parašykite kalbos, kuria rašote, pavadinimą).