Jėzaus Kristaus keliai 

 

Religija1) kaip žmogaus ryšio su Dievu atkūrimas – apie kelius su Jėzumi Kristumi

1) Žodis „religija" kilo iš lotyniško „re-ligio" – vėl sujungti – su Dievu, kuris įsikūnija mūsų širdyse. Kažkas panašaus vyksta ir stambiu planu, panašiai į hologramą.

 

Gilesnių žmogaus gyvenimo problemų atpažinimas

Net ir kalbėdamas ne apie kūno išgydymą, o kitus pasikeitimus, Jėzus pirmiausia paklaustų: „Ar nori pasveikti?“ (Jono 5, 6) arba: ar žinai savo netobulumą, kurį turi pakeisti, jei nori labiau priartėti prie Dievo? Nesunku pastebėti, kad paprastus, dažniausiai su religija nesusijusius gyvenimo dalykus sieja viena pagrindinė gija. Augdamas vaikas įgyja naujų sugebėjimų, tačiau tam tikri pirminiai sugebėjimai intensyviai viską patirti užslopinami. Vėliau žmogus gali bandyti atnaujinti šiuos natūralius sugebėjimus. Tokiu atveju pridėtieji sugebėjimai išlieka, o asmenybės surambėjimas sumenkėja arba išnyksta. Vėl susijungia prote ir gyvenime atsiradę skilimai – dėl kurių intelektualus gyvenimas atitrūksta nuo instinktyviojo, liekant tik menkam tilteliui „širdyje“. Galima įrodyti, jog šis skilimas reiškia „vaisiaus valgymą nuo pažinimo medžio“ rojaus mite, ir kad Jėzaus žodžiai: „Jei nepasikeisite ir netapsite kaip maži vaikai, niekaip neįeisite į dangaus karalystę“ paremti galimybės pasikeisti ir sugrįžti žinojimu (Mato 18, 1-3; Morkaus 10, 15; Luko 18, 17). Čia kalbama ne tik apie nesuvaržytą vaikų būdą, bet ir pirminius vystymosi pagrindus, „archetipinius“2) pavyzdžius – pamestą „žmogui skirtų naudojimosi instrukcijų“ dalį. Šis kelias nuves žymiai toliau už ribotą šių dienų intelektinę sąmonę.

2) „Archetipinis" – C. G. Jungo ir kitų vartojamas giluminės psichologijos terminas; tai fundamentalūs žmogaus būties elementai, patiriami kaip skirtingos formos ar figūros, pvz., sapnuose.Tačiau „archetipuose“ slypi ir daug mišraus, klaidinančio turinio. „Dievas" kaip senas vyras ir „Dangaus“ bei „Pragaro“ detalės yra tokie „kolektyvinės pasąmonės“ „archetipiniai simboliai". Kas tai tiksliai yra, Jungas nežinojo. Atrodo, bent jau šio sąmonės lygmens šerdis su žmogui įdiegtais vaizdais ir įsivaizdavimais daugiau ar mažiau yra kiekviename žmoguje. Taigi tai, kaip tam tikra pirmykštė atmintis, kyla iš labai ankstyvų žmonijos laikų – dar ankstesnių nei žinomas „mitinės sąmonės“ laikas, aprašytas mūsų skyriuje „Sąmonė, smegenų tyrimai ir laisva žmogaus valia". Šiame sąmonės lygmenyje yra ir tokių – iš dalies tik tariamų – priešpriešų, kaip kad aptartos mūsų puslapyje „Krikščioniškas požiūris..., trečiasis kelias". Įsigilinus šio lygmens Dievo paveikslas atsiskleidžia labiau kaip gana problemiška Dievo karikatūra. Todėl ir, pvz., „Tibeto mirusiųjų knygoje" (Bardo Thödol), kuriai C. G. Jungas parašė įžangą, yra įspėjimas gyviesiems po mirties neprasidėti su klaidinančiais šio lygmens dievų ir demonų pavidalais. Panašus raštas buvo žinomas ir senovės Egipte. Krikščioniškoje aplinkoje panašios kritiškos laikysenos tokių pavidalų atžvilgiu laikėsi, pvz., gnostikai, kurie juos tikrai sutikdavo medituodami ir sapnuose. Kūrybiškai su šiais simboliais elgtis buvo bandoma pasakose, kas vaikams tikrai gali būti prasminga. Bet suaugusieji gali bandyti į šiuos simbolius – kurie įgijo daug žmogiškųjų savybių – pažvelgti plačiau. Visas menas čia yra tiesiogiai ieškoti Dievo, jo iš karto neatmetant kartu su šiomis koncepcijomis.

Visa tai nereiškia, jog įmanoma pasikeisti vien savo pastangomis. Jėzus siūlo tikrą kelią ir jėgą arba gailestingumą jo išmokti. Krikščionys tiesos ieškotojai, krikščionys mistikai ir krikščionys alchemikai atrado savo (aukštesnio) tobulumo kelią (palyg. pvz., Mato 5, 48; Jono 10, 34). Daugelis kitų krikščionių sąmoningai ar nesąmoningai turėjo panašių išgyvenimų, nepriklausomai nuo to, ar ieškojimai vyko viduje, ar tikėjimą jie taikė visuomeniniame gyvenime, ar suderino abu – ką pavadinsime „visapusiška krikščionybe". Ne vieną tūkstantmetį daugelis kitų kultūrų, pavyzdžiui, daoistai alchemikai ir kai kurios jogų3) mokyklos, taip pat bandė išspręsti šį vidinį konfliktą.

3) Indiškas žodis „joga" (pažodžiui – „įkinkyti į jungą“) irgi reiškia ryšio su kilme ir amžinybe atkūrimą. Tačiau tai nereiškia, jog šie kiti keliai veda į tą patį tikslą kaip krikščioniškasis kelias.

„Dievas-Žmogus" Jėzus Kristus, „naujasis Adomas“ – tai ženklas, kad nuo jo laikų žmonės gali atgauti užslopintas pirmines savybes, ir kad atėjo laikas pakoreguoti dėl paklydimo atsiradusias ir jau pavojingomis tapusias savybes. Kaip žemei tekęs „laimingas atsitiktinumas“, Jėzus simbolizavo ir ryšį su pirminiu gyvenimo prasmės šaltiniu – Dievu, ir stipriai išvystytą žmogiškąją sąmonę. Jis įveikė išsigimimo jėgas. Jis skyrėsi nuo kitų, tačiau taip pat buvo žmogus ir akivaizdžiai tai parodė. Vadinasi, ir žmonėms įmanoma tas jėgas įveikti, ypač jei tai daro sąmoningai. Tačiau Jėzaus gyvenimas bei prisikėlimas gali turėti įtakos net ir tiems, kurie nieko nežino apie istorinį Jėzų – panašiai kaip gyvūnai, kurie, veikiant R. Sheldrake’o atrastam bendram jėgos laukui, savo saloje kažką išmoksta greičiau, kai tos pačios rūšies gyvūnai tai išmoksta kitoje saloje.

Iš pradžių vidinis ryšys su Kristumi ir Dievu įmanomas ir be bažnyčios, tačiau būti tinkamos krikščionių bendruomenės dalimi yra naudinga. Prieštaringos teologijos, Kristaus asmenį laikančios vien dvasiniu patarėju ar visuomenės reformatoriumi, nebetinka kaip paskutinė išeitis pastūmėti žmogų Dievo link, tačiau žinančius daugiau negu vieną teologiją jos gali pakreipti reikiama linkme. Kiekvienas žmogus gali tiesiogiai „prisiderinti“ prie Kristaus būdamas vienas savo kambaryje, bet tai įmanoma ir būnant turguje. Prisiminkime evangelijose aprašytas jo savybes. Kas atsiveria mirtį išgyvenusiam ir prisikėlusiam Kristui, gali bendrauti su šiuo metu veikiančiu Kristumi. (Yra daug liudijimų, kaip ir žmonės prisikėlė iš numirusių, tik paprastai kitokios būsenos negu Kristus). Gali pasijusti norįs melstis „jo vardu“, drauge su juo kaip su vyresniuoju broliu melstis visus apglėbiančiam Dievui. (Žr. Jono 15, 16; Mato 6, 7-15; Mato 18, 19-20). Gali melstis taip:

Dieve, mano gyvenimo šaltini, mano pagalba ir viltie!
Vienybėje su Jėzumi Kristumi* dėkoju už viską, kas ateina iš Tavęs,
ir prašau, atleisk už viską, kas mane taip atitolinuo nuo Tavęs**,
šioje tyloje, leisk man tapti kūrybingu Tavo Dvasia***,
trauk mane prie savęs

*) Jei norite, galite įtraukti ir Mariją. Taip gali būti iškeltos ir vyriškosios, ir moteriškosios žmogaus savybės.
**) Papildomai galite: pirma, prisiminti neigiamą emociją ar panašiai, kai tai įvyko (pavyzdžiui, rūpestį, neapykantą ir pyktį, abejingumą ir išankstines prielaidas, didžiules abejones arba problemą, net jei tai įvyko tik mintyse ar žodžiuose, plg. Mato 5, 22). Antra, užuot mąstę apie tai, truputį palaukite, kad geriau suprastumėte, kas tai yra. Trečia, maldoje atiduokite šią problemą – kurią dabar jaučiate – Dievui. (Be to, panašiai galima visą gyvenimą atiduoti į Dievo ar Kristaus rankas). Ketvirta, ramiai laukite, kol pajusite palengvėjimą.
***) Tyla padeda „nuraminti tai, kas įvyko“ ir paruošia tai atiduoti maldoje. Čia dar šiek tiek prasiveria durys naujiems dalykams.

 

Etikos svarba šiame kelyje

Vienas lygmuo šiame kelyje yra „mylėti Dievą“, esantį virš visko, „ir mylėti savo artimą kaip save patį“ (Mato 19, 19). Mylėti save gali būti dalis pastangų atrasti, kaip gali patarnauti kitiems. Meilė jungiasi su Kristumi, nes, drauge su išmintimi, ji yra jo prigimtis. Taip pat krikščionio kelią parodo geri darbai ir jų pasekmės. Jėzus laikėsi senų etikos pagrindų, nes (paprastai) „žmogus pjauna, ką sėja“ (Gal 6, 7), tačiau jis asmens atsakomybę pabrėžė labiau negu išorinį įstatymą. Patiriame, jog mumyse kažkas yra – pavyzdžiui, jaučiama kaip sąžinės balsas, – kas yra dermėje su dvasia, o tos dermės pavyzdys – Jėzaus gyvenimas. Tai asmeniškai patiriama širdyje, sieloje arba dvasioje. Yra naudinga apmąstyti Kristaus savybes kaip įmanoma dažniau, kad atsirastų tiesioginis ryšys – net jei tuo metu ir nejaučiate jokio didelio poveikio.

Tuo būdu per malonę mumyse besiformuojanti jėga gali pritraukti visuotinę gydančią jėgą, vėlgi plūstančią iš „išorinio“ Kristaus ir Dievo. Individuali patirtis vėl gali skirtis, tačiau šiuo atveju paties žmogaus jaučiamas poveikis ir aplinkai daromas poveikis gali būti intensyvus. Anksčiau tik keliems „mistikams" ir „šventiesiems" būdingi patyrimai mūsų „apokaliptiniais“ laikais gali plisti per paprastus žmones – svarbu tai paminėti, nes lengva šio skirtumo nepastebėti. Tie, kuriems rūpi, gali priimti šią keičiančią jėgą, priešingu atveju ji skausmingai kirs tuos, kurie neišvystė pakankamai su ja derančių savybių – ir todėl tą jėgą gali laikyti „teisimu“.

Vesk mane, kad nesužeisčiau Kitų, einančių Tavęs link.*
Vesk mane, kad padėčiau Kitiems pagal Tavo valią.

Apsaugok mane mano kelyje.**
Padėk eiti drauge su Tavo meile.

*) žr. „Etinių vertybių pagrindai“
**) Galima įtraukti ir kitus žmones.

 

Panašus vystymasis platesniu mastu – kultūrose nuo priešistorinių laikų

Kaip nuo vaikystės iki brandos žmogus pereina skirtingus vystymosi etapus, taip ir kultūros perėjo panašius sąmonės etapus. Viena vertus, išsivystė nauji sugebėjimai (valia, jausmai ir mintys tapo laisvesni). Kita vertus, sumažėjo pirminis visos „kūrinijos“ pažinojimas, kas turėjo rimtų pasekmių (žr., pvz., Jean Gebser, „Ursprung und Gegenwart"). Vieną po kitos vystėsi „archainė“, „magiška“, „mitinė“ ir intelekto sąmonė, be to, galima išvystyti ir bendrą mąstyseną. Iškilių asmenybių dėka šie vystymosi etapai skirtingose kultūrose buvo labai vaisingi. Žmonės vystėsi nepaisydami kliūčių, tačiau, kaip buvo minėta, naikindami senesniuosius sugebėjimus. Dabartinių laikų žmonija ir tautos turi žengti mažesnius ar didesnius evoliucijos žingsnius, kad išliktų.4) Toji plėtra vyksta jau apie 2000 metų, tačiau ji neturi ir toliau griauti tokių pirminių savybių kaip protas. Jei pakankamai žmonių išvystys holistiškesnę bendrą mąstyseną ir atnaujins ryšį su dieviška kilme, su pagalba „iš aukščiau", žmonija laimės varžybas su apokaliptinėmis katastrofomis. Pasaulyje yra panašių aktyvistų, pavyzdžiui, taikos judėjimai, ir visi geros valios žmonės tame „žaidime“ neišvengiamai atlieka tam tikrą vaidmenį. Daugybė žmonių – nepaisydami nusistovėjusių religinių mokyklų – akivaizdžiai kažko ieško. Jie keliauja į ateitį ir bando išsivaduoti iš praeities, nors ir užsilieka kai kas „tarpinio“. Nesvarbu, koks, žmogaus manymu, yra tikslas – „išgelbėti“ žmoniją ar sąmonės vystymasis. Šiuolaikinė vertybių skalė turi būti pakeista, nes aišku, kur turėtų vesti senoji „programa". Kiekvienas dalykas yra visumos dalis, tad visi geri darbai padeda pasauliui.

4) Mes nesutinkame su pesimistiniu, pvz., Herberto Gruhlio paskutinėje knygoje „Himmelfahrt ins Nichts“ („Žengimas į niekur“) išreikštu požiūriu, nes taip galima pamiršti vienintelį tobulėjimo ir jėgos šaltinį – Dievą.

Įkvėpk žmones atiduoti į Tavo rankas spendimus dėl gyvenimo ir mirties.*

Padėk tiems, kurie dirba Tavo kūrinijai.
Vesk šį pasaulį į pažadėtuosius naujus laikus.**

*) Galima išsiplėsti arba apie tai pamedituoti po maldos, pavyzdžiui: „kad žmonės nustotų smurtavę“, „kad problemas spręstų šalindami smurto priežastį“, „kad pradėtų taikų dialogą tarp gerų ketinimų turinčių religijų atstovų“...
**) Luko 11,2; 21,31. Apreiškimo 11,16. Dievas gali išdalyti jam duotą meilę.

 

„Atsigręžimas“ į Dievą mažu ir dideliu mastu jau apsvarstytas

Ir čia visų pirma svarbu ne „tikėjimo įsivaizdavimas“, taigi žmonių mintys apie religiją, bet realiai išgyvenamas žmogaus ryšys su Dievu.

Jono 16,12-13: „Dar daug ką turiu jums pasakyti, bet dabar negalite pakelti. Bet kai ateis Ji, Tiesos Dvasia, jus Ji įves į visą tiesą. Ji nekalbės iš savęs, bet kalbės, ką išgirs, ir praneš, kas dar turi įvykti.“

 

Į pradžios puslapį
http://www.ways-of-christ.com/lt

Kitos temos ir pagrindinis tekstas
Jėzaus Kristaus keliai, jo indėlis į žmogaus sąmonę ir žmonijos bei pasaulio permainas: nepriklausomas rašinys, paremtas įvairių sričių tyrimais ir patirtimi, su praktiniais asmeninio tobulėjimo patarimais.