Senasis Testamentas, žydų religija ir Jėzus Kristus...
su ištraukomis iš pagrindinio teksto ir papildymais

Jėzus Kristus ir jo mokiniai dažnai cituodavo klausytojams žinomus Šventuosius raštus, tai yra Senąjį Testamentą. Jame aprašyta sukūrimo istorija, žydų tautos istorija, surašyti įstatymai, perteiktos pranašiškos žinios, apokrifiniai tekstai ir kt. Jėzus ir jo mokiniai paaiškino, jog jie nei siekia niekais paversti visą Senąjį Testamentą, nei išaiškinti raštus. Svarbiausia – gyventi išlaikant tiesioginį ryšį su Dievu ir Kristumi. (Taip pat žr. „Etinių vertybių pagrindai“ pagrindiniame „Kristaus kelių“ tekste.) Iš čia atsiranda naujos, palyginti su Senuoju Testamentu, pažiūros.

Naujajame Testamente randame daug netiesioginių nuorodų į tuo metu vyravusias kitas religines sroves. Pavyzdžiui, „Evangelijoje pagal Joną“ akivaizdžiai dažnai kalbama žmonėms, susipažinusiems su gnostikų filosofija, jų kalba aiškinant išskirtinį krikščionišką mokymą. Paprastas pavyzdys iš Jono 1-ojo skyriaus – „Jis yra tikroji šviesa". Kai kuriuose Pauliaus laiškuose atsižvelgiama į tai, jog žmonės žinojo senąsias mistines religijas, kurios jiems kartais būdavo geriau pažįstamos už žydų tradicijas. Apie kitas filosofijos kryptis nenusimanančiam žmogui sunku tai įžvelgti. Ne žydų raštai šiose Naujojo Testamento vietose nėra smerkiami. Smerkiami tik konkretūs iškrypę kultai ir piktnaudžiavimas jais, perspėjant žmones vengti šių kelių. Senesnis ir teisingesnis evangelizacijos (skelbimo) būdas buvo kalbėti žmonėms jiems suprantama kalba, užuot tikėjusis, kad jie pamirš iš kur yra kilę. Pastaruoju atveju jie būtų dar labiau linkę neklausyti, tuo tarpu atpirkimas pašalina bet kokius skirtumus ir žmones išgydo. Nebuvo tikimasi, kad kitos kilmės žmonės perims visas žydų tradicijas, tačiau su jais nebuvo elgiamasi šališkai. Vis dėlto tarp mokinių kildavo su tuo susijusių ginčų – jie kyla ir šiandien.

Be hebrajų Biblijos, žydų religija paliko ir daugiau raštų, kaip antai Talmudą, kurį sudaro įstatymų rinkinys Mišna ir jo komentarai Gemara. Buvo sukurtos dvi Talmudo versijos – Babilono Talmudas ir Jeruzalės Talmudas. Taip pat išliko atskirų mokyklų raštai, pavyzdžiui, mistinės ezoterinės kabalos srovės knygos „Zohar" ir „Sepher Jezirah". Teigiama, jog šios knygos buvo parašytos XIII amžiuje, tačiau jos gali siekti ir senesnes tradicijas. Jos net primena senovės Egiptą. Šiandien taip pat egzistuoja žydų misticizmas.

Toliau Senajame Testamente atsiranda vardas Jahvė (Jehova). Įvairių epochų metu Dievui priartėjant prie žmonių, anot mistikų J. Lorbero ir R. Steinerio, priartėja Dievo kaip Jehovos patyrimas. Tik vertimuose visada naudojami tie patys Dievo vardai, todėl nepastebimi skirtingų epochų žmonių patyrimai. Galbūt tikrasis Dievo kaip Jehovos patyrimas kartais būna užtemdytas, o blogio jėgos kartais būna ne kas kita kaip suklaidinti žmonės. Daug painių šiuolaikinių teorijų visa tai aiškina savaip. Visose religijose pastebėsime reiškinį, kad kalbant pranašams silpno tikėjimo, neapykantos pilni žmonės nebuvo pasiruošę pakeisti savo nuomonės. Kaip teigia profesorius iš JAV J. J. Hurtakas, ne kiekvienoje Senojo Testamento istorijoje kalbama apie tikrąjį Jahvę ar YWHW. Tačiau tai nereiškia, jog visus Senajame Testamente aprašomus įvykius galima analizuoti pasitelkus žmogišką logiką. Dievas geriau už mus žino, ką ir kodėl daro, ir ką ir kodėl nori, kad žmonės darytų.

„Christos" – žodis, reiškiantis pranašautąjį „Meshiah", – minimas dar Septuagintoje, graikiškame hebrajiškos Biblijos vertime, žydų parašytame žydams apie III-II a. pr. Kr. Taigi Mesijas nėra Šv. Pauliaus „išsigalvojimas“, kaip tvirtina kai kurie šiuolaikiniai rašytojai. Urvuose prie Negyvosios jūros (Kumrane) rasti ritiniai rodo, jog dievobaimingi žydai ne vieną dešimtmetį ir amžių prieš Kristų laukė mesijinės taikos karalystės, kaip aprašyta Izaijo 11 skyriuje (t. p. žr. Jer 31, 31-34). Tačiau jau tais laikas buvo paplitusios įvairios nuomonės apie Mesiją. Jėzaus mokiniai tai pat sunkiai suvokė, jog naujoji „karalystė" bus ne tautos sukilimas prieš romėnus, o viską keičiantis dvasinis augimas – „Dangaus karalystė“. (Žr. Laišką Žydams.)

Dažnai teigiama, kad Kumrano bendruomenė priklausė esėjų ordinui, trečiajai greta fariziejų ir sadukiejų tuo metu egzistavusiai žydų mokyklai. Tačiau tai buvo nepriklausoma bendruomenė, kuri laikėsi esėjams artimo mokslo. Jie palaikė glaudžius ryšius su visokiausiomis mokyklomis – ne tik taikiais esėjais, bet ir karingais zelotais, fariziejais iš Jeruzalės (kurie jiems davė šventyklos lobių sąrašą – nepaisant nuomonių skirtumų, Kumrano bendruomenė akivaizdžiai buvo laikoma labai patikima). Jų „Bendruomenės statute“ (1QS) yra aprašytas laukiamasis Mesijas. Jie net laukė dviejų Mesijų arba dviejų Mesijo genealogijos medžių. (Pagal to meto įstatymus, Jėzus atitiko šį aprašymą: Juozapas buvo iš Dovydo namų, o Marija – iš Aarono kunigų linijos. Šį požiūrį mini ir Carstenas Peteris Thiede, ritinius nagrinėjantis Izraelio senovės radinių institucijai.)

Atrodo, jog to meto mesijinis judėjimas nepastebėjo arba nelaikė svarbia Michėjo 5, 1 pranašystės, kad Jėzus kils iš Betliejaus. Vis dėlto Matas pamini Jėzaus gimimo vietą. Kai kurie mokslininkai tai skubotai vadina Mato „išsigalvojimu“, nes buvo sakoma, jog Jėzaus namai yra toli esančiame Nazarete. Mistiko Jakobo Lorbero, kuris XIX amžiuje neturėjo jokio pagrindo paneigti tokias spėliones, raštuose skaitome, kad Jėzus buvo kilęs iš Betliejaus, tačiau ne iš šių dienų Betliejaus, o iš greta Nazareto buvusio seno kaimo Betliejaus.

Pranašo žodžiai Danieliaus 9, 25 dažnai siejami su Kristumi: 69 „savaitės“ nuo įsakymo atstatyti Jeruzalę (žr. Nehemijo 2, 18, apie 445 m. pr. Kr.) iki (antrojo) „Pateptojo" mirties. Jei šios „savaitės“ iš tiesų reiškia „metų savaites“ (plg. su „metinėmis atostogomis“), jos iš tiesų apytiksliai nurodo Jėzaus nukryžiavimo laiką.

Taip pat galite pasižiūrėti Rudolfo Steinerio kristologiją ir paskaitų rinkinius: „Dvasinės būtybės dangiškuose kūnuose“ (1912), „Įžanginiai Golgotos paslapties etapai“ (1913), „Nuo Jėzaus iki Kristaus“ (1911), „Kristologija“.*

 Paaiškinimas: Zoroastrizmas (parsizmas)

Mūsų puslapiai apie kitas religijas – indėlis į geresnį jų supratimą ir religijų dialogą. Krikščionybės teiginiai pagrįsti nepriklausomais tyrimais bei senomis giliomis dvasinėmis įžvalgomis. Senoji persų religija zoroastrizmas čia nėra išsamiai aprašyta, tačiau pateikiame mums svarbius jos aspektus.

(Daugiausia dvasinių tyrinėjimų apie šią religiją rasite: Mazdayasnie Monasterie, Mustafa Bldg., Sir Pherozeshah Mehta Rd., Bombay 400001, Indija; www.indiayellowpages.com/zoroastrian ; mazocol@hotmail.com  ). Jie taip pat pabrėžia, jog apie Zaratustros kultūrą kalbama ir tyrinėtojų iš Vakarų knygose. Žinoma, ši religija prarado daug jos pradinio „gilumo“, kurį, kaip ir kitose religijose, šiandien vėl reikia atrasti. (...)

Kai kurie islamo teologai iš Irano parsizmo pasekėjus taip pat pripažįsta kaip „raštų tautą“ drauge su žydais ir krikščionimis, tai yra ne kaip netikinčiuosius, bet kaip tuo pačiu Dievu tikinčius žmones, kuriems apie Dievą dažnai primindavo pranašai. (...)

Etinės zoroastrizmo vertybės panašios į pasaulio religijų vertybes: geros mintys, geri žodžiai ir geri darbai. (...)
Krikščionims Jėzus Kristus padeda tikėti ir atkurti nutrauktą ryšį su Dievu.
Zoroastrizmo išpažinėjai paprastai pripažįsta kitų religijų egzistavimą ir nebando žmonių nuvilioti nuo jų tikėjimo.

Tikrojo Budos mokymo esmė – ja vis dar grindžiamas hinajanos krypties budizmas – kuo labiau išsilaisvinti iš to, kas nėra žmogaus esybės dalis. Į kančią vedantys jausmai ir protas turi būti pripažinti kaip „nesantys individo savastimi“ („anatta“) ir galiausiai išnykti bei atvesti į nirvanos būseną. Ją galima pasiekti tam tikru gyvenimo būdu ir pratybomis, įskaitant ir meditaciją. Vėlesnė budizmo mahajanos mokykla – ji mokė ne apie atsiskyrimą nuo pasaulio, o vienovę su visomis būtybėmis – ypač dažnai klaidingai suvokdavo „nesavasties" koncepciją. Šios mokyklos atstovai teigė, jog atsikračius žemų, egoistinių savybių, „aš“ iš viso nebeliks. Todėl nirvaną jie taip pat interpretuoja kaip „nieką“. Vis dėlto pats Buda dažnai kalbėdavo apie aukštesnius savo patyrimus (devintąjį žingsnį): „Ir aš (taip pat) pažvelgiau pro „nei suvokimo, nei nesuvokimo" sritį. Laikui bėgant ji man tapo visiškai aiški, ir (aš) prasiskverbiau į suvokimo ir jausmo panaikinimo džiaugsmą. Man jo buvo gana... Ir nuo to laiko įgyju – visiškai panaikinęs „nei suvokimą, nei nesuvokimą“ – „suvokimo ir jausmo panaikinimą“ ir pasilieku jame; ir kai visa tai perprantu protu, jų poveikis išsenka“ (Suta „Anguttara Nikaya" 9, Nr. 41).

Pakartosime, kad Jėzus Kristus taip pat įkvepia žmones gryninti savo charakterį ir, užuot puolus kritikuoti kitus, pradėti nuo savęs (žr. pagrindinį ways-of-christ.net tekstą). Nei savęs, nei savo mokinių jis netapatina su pasauliu ar kokia nors pasaulietine veikla, tačiau – aiškiau nei budizmas – juos apibūdina kaip priklausančius pasauliui: gyvenančius ir dirbančius pasaulyje bei tarsi raugas keičiančius jį (Jono 17 sk.).

Vis dėlto Jėzaus ir Budos pasisakymai apie gyvenimą yra tokie panašūs, kad ištisus dešimtmečius kai kurie žmonės manė, jog Jėzus mokė budizmo. Tačiau taip manyti klaidinga. Lygiai taip pat galėtume teigti, kad jis mokė apie kurią nors kitą senąją religiją. Pagrindiniame tekste paaiškinome, kad tokius panašumus (dalinius atitikimus) lemia dvasinė tikrovė, kurią gali patirti kiekvienas žmogus nekopijuodamas kitų. (...) Tai stiprioji religijų pusė – palyginti su materialistine savanaudiška visuomene, – kurios jos pakankamai neišnaudoja. Tačiau religijų panašumai ir ryšiai nekeičia fakto, jog jos visos tiesia savus, šiek tiek skirtingus kelius.
(... atnaujinimai atitinkamame vokiškame puslapyje).

Judaizmas, krikščionybė ir islamas žmogaus savybes, kurios turi būti išgrynintos, papildomai sieja su nuodėmingumu prieš Dievą. Viena vertus, tai susiję su religinių etinių taisyklių laikymusi, tiksliau, mus nuo Dievo skiriančių bruožų nugalėjimu. Paprastai vyrauja įsitikinimas – tikriausiai ir tarp daugumos budistų, – kad Budizme nėra Dievo. Todėl bendros etinės religijų deklaracijos mini tik už šio fizinio pasaulio esančią „paskutinę tikrovę“, kurią pripažįsta ir savaip interpretuoja visos religijos. Vis dėlto teiginys, kad Budizme nėra Dievo, nėra visiškai teisingas. Buda niekada neteigė, jog Dievo nėra, tačiau savo laiku apsiribojo kalbėdamas apie žmogaus kelio įžvalgas. Į induistų kunigų klausimus apie Brahmą, induizmo Dievą Kūrėją, Buda atsakė: „Gerai pažįstu Brahmą ir Brahmos pasaulį ir žinau į Brahmos pasaulį vedantį kelią bei kaip Brahma pasiekė tą pasaulį“ (Digha Nikaya, 13 kalba – nurodo dvasinius patyrimus, o ne tik induizmo knygų išmanymą). 
Jis kalba apie visa ko, netgi induistų dievybių, kilmę. Tai apie ką gi jis kalba? (...) Induistų Brahmos negalima tiesiog prilyginti Tėvui, apie kurį mokė Jėzus Kristus. Brahma veikiau yra tam tikrų Dievo savybių, laikui bėgant iškilusių įvairiose kultūrose, personifikacija. Tačiau Brahma nėra blogio jėgų vardas.

Evangelijose ir „Apreiškime Jonui" Tėvas aprašomas kaip kūrinijos pradžia ir pabaiga (Alfa ir Omega). Sakoma, jog jis yra aukščiau kūrinijos ir viso to, kas yra joje, ir prieš ateinant Kristui nebuvo įmanoma jį pasiekti. Remdamiesi savo autentiška patirtimi, tokie krikščionys mistikai kaip Jakobas Boehme teigė, kad šis Dievas yra ne tik virš fizinės kūrinijos, bet ir aukščiau „pirmosios, dangiškos kūrinijos“.** Daugumos mokslininkų bandymas palyginti religijas neįtraukiant tų, kurie turėjo gilios dvasinės patirties, daug naudos neatneš.*** Be to, taip net neįmanoma rasti visiems suprantamos bendros kalbos.

Kristus užžengė pas Tėvą („ir kapas buvo tuščias"; t. p. žr. skyrius apie prisikėlimą ir užžengimą), pažadėjęs vėl sugrįžti. Dėl Kristaus ir jo kelio aukščiausioji dieviška tikrovė šiandien gali prasiskverbti į žemiau esantį fizinį lygmenį.

Čia vertėtų paminėti ir Rudolfą Steinerį. Jis teigia, jog Buda mokė apie meilės išmintį, o Kristus atnešė galią mylėti. Čia Buda laikomas tam tikru pionieriumi. Tas, kuris nori atpažinti tikrovę, turi pats Kristaus ir (arba) Budos prašyti pagalbos!

*) Paties Budos perduodą mokymą rasite K. E. Neumanno vertimuose į vokiečių kalbą „Die Reden des Buddha“ („Budos kalbos“) ir „Längere Sammlung“ („Ilgasis rinkinys“).
**) Teosofijoje nirvana arba atmanas yra žemiau „paranirvanos" ir „mahaparanirvanos logikos" dieviškų lygmenų.
***) Krikščionis mistikas mokytojas Ekkehartas savo išgyvenimus aprašė kaip nirvanos būsenos patyrimą nevartodamas šio žodžio, tik skirtumas tas, jog jo patyrimas siejasi su susitikimu su Dievu.
****) Sugrįžimas pas Dievą atsinešant viską iš gyvenimo kelio, viena vertus, – tai grįžimas prie to, kas egzistavo visada. Kita vertus, tai ir kažkas naujo, ko seniau ten nebuvo, tarsi du sutampantys trikampiai. Šį paradoksą padės suprasti tik gilūs mistiniai išgyvenimai.

Update, deutsch

Induizmo mokyme atrasime įvairiai vartojamą terminą „avataras“: tai žmonės, kurie žemėje yra ne dėl savo pačių pažangos, o tam, kad savo noru prisidėtų prie tautos arba žmonijos pažangos, tarsi „dieviškos pilnatvės“ lašas. Vis dėlto vienas po kito atsirandančių „avatarų“ nuomonių skirtumai susilieja į vieną, tuo tarpu žydai ar krikščionys pabrėžia „Istorijos Dievą“, vystymosi aspektą ir su tuo susijusį ypatingą Mesijo vaidmenį (ištrauka iš pagrindinio teksto skyriaus „Pradžioje buvo žodis").

Vis dėlto indų mentalitetas ir vartojamas žodynas leidžia taip suprasti Jėzaus Kristaus užduotį. Todėl dažnai indų jogai (mokytojai) pripažįsta, jog Jėzus atliko svarbesnį vaidmenį, negu teigia šiuolaikiniai krikščionys teologai, Jėzų laikantys paprastu žmogumi ir visuomenės pertvarkytoju. Tačiau kai kurie induistai taip pat mano, jog Jėzus buvo tik mokytojas. Nereikia pamiršti, kad dvasinės krikščionybės gelmės iš dalies buvo prarastos ir norint, kad dialogas su kitomis religijomis apskritai būtų įmanomas, šias gelmes reikia iš naujo suvokti. (Tai bandoma padaryti šio tinklalapio tekstuose*).

Prisimenant Jėzaus žodžius: „Būkite (tapkite) tobuli, kaip jūsų dangiškasis tėvas yra tobulas“ (Mato 5, 48), iškyla įdomiausias klausimas – kaip praktikuojama kiekviena religija. Induizme šie keliai – tai įvairios jogos rūšys, kuriomis siekiama dieviško sielos tobulumo įvaldant išorinę ir vidinę žmogaus prigimtį.

Egzistuoja tam tikri europietiški dvasiniai keliai, kurie naudoja nervų ar sąmonės centrus, jogoje vadinamus „čakromis"... Negalima savaime šių idėjų vadinti nekrikščioniškomis, kaip mano daugelis bažnyčių. Šie centrai buvo žinomi krikščionims teosofams dar viduramžiais (Johann Georg Gichtel), o dabar atpažįstame juos egzistuojant kiekviename iš mūsų – lygiai kaip akupunktūriniai taškai, ypač gerai žinomi Kinijoje, savaime nėra „daosizmo“ dalis, nes šiuos taškus ir linijas galima nustatyti elektriniais prietaisais ir laikyti žmogaus audinių dalimi. (Ištrauka iš pagrindinio teksto skyriaus „Šventas įtūžis“.) Vokiškoje Albrechto Frenzo knygoje „Christlicher Yoga“ („Krikščioniška joga") teigiama, kad krikščionybė ir joga yra suderinamos.

Kitas krikščionims svarbus skirtumas: jei jogoje vartojama tokia sąvoka kaip „Kristaus jėga“, ar gydanti Kristaus jėga laikoma jo dalimi, esanti aukščiau žmogaus ir veikianti jį visą, ar ji patiriama kaip nepriklausoma kosminė jėga? Jei žmogus nepalaiko tiesioginio ryšio su Kristumi, iš kur gali žinoti, kad jo patyrimai iš tiesų yra susiję su Kristumi? (Pagal pagrindinio teksto skyrių „Stebuklų klausimas“.*)

Egzistuoja ir krikščionybės praktikavimo metodai, kuriuos galima taikyti vietoj skolintų kitų religijų metodų, tačiau juos dar reikia pritaikyti šiems laikams. Pavyzdžiui, Atono kalne gyvenančių ortodoksų vienuolių praktika („kyrie-eleison“ – „Viešpatie, pasigailėk“) galėtų būti krikščionišku kvėpavimo ir mantros kartojimo metodu. (Žr. pagrindinio teksto skyrių „Tyla dykumoje“.*) Taip pat egzistuoja specialus krikščioniškas būdas medituoti evangelijas – tuo grindžiamas mūsų pagrindinis tekstas, o meditacija aprašyta papildomame puslapyje „Krikščioniška meditacija"*.

Kai kas nors kaip Aurobindo susiduria su jėgomis, matomai susijusiomis su Kristaus tobulėjimu, tačiau žmogus neturi su Kristumi nieko bendro, sukuriamas sudėtingos pusiausvyros įspūdis. Tačiau gali nutikti ir taip: kai kurie prisimins knygose aprašytą induisto berniuko vardu Sadhu Sundar Singh istoriją, kuris apie krikščionybę nieko nežinojo, tačiau intensyviai vidumi šaukdamasis Dievo staiga patyrė gyvąjį Kristų. Taip pat vienų indų tantrų apeigų metu žmonės, tikėjęsi išvysti indų dievus, staiga pamatė Kristaus viziją. „Dvasia juda, kur nori.“

R. Steinerio užuomina apie Kristaus, į saulę panašios būtybės, pažįstamos kai kuriems išminčiams, regėjimą prieš jo atėjimą į žemę sunkiai siejasi su teologija, krikščionybę laikančia religine bendruomene, tačiau yra įdomi kitoms kultūroms. (Ištrauka iš pagrindinio teksto skyriaus „Nukryžiavimas ir laidotuvės“*).

Įdomu pažymėti, jog egzistuoja kelios mokyklos, nesutinkančios su vyraujančiu požiūriu į natūralų, privalomą kūno mirtingumą, kokio laikėsi Kristus. Pvz., indų filosofas jogas Aurobindo ir jo dvasinė partnerė „Motina" Mira Alfassa. (Ištrauka iš pagrindinio teksto skyriaus „Prisikėlimas“.*)

Jei žmogus stengsis būti vedamas per gyvenimą Kristuje apreikšto Dievo, iš tiesų patirs, kaip gyvenimas tampa organiška visuma. O jei tikės, jog gyvenimą valdo mechaniški likimo dėsniai – anot induistų, „karmos“ pusiausvyra, – gyvenimas iš tiesų paklus šiems principams. Kristus taip pat kalba apie atsiskaitymą „iki paskutinio skatiko“, bet nesako, kad tai vyks „akis už akį ir dantis už dantį“ principu (kaip parašyta Senajame Testamente). Pirmoje vietoje atsiranda nauja užduotis – pasirinkti ir panaudoti tuos sugebėjimus, kurie bus naudingi pačiam žmogui ir jo aplinkai. Susitvarkymas su praeitimi nebėra savitikslis ar priežastis tobulėti. O dabar dar ir matome, kaip darydami pasirinkimus žmonės sulaukia „pagalbos iš aukščiau". (Ištrauka iš pagrindinio teksto skyriaus „Nukryžiavimas ir laidotuvės“, taip pat yra papildomas puslapis, susijęs su mokymu apie karmą ir reinkarnaciją“.*)

Pasaulio religijos panašiausios savo etiniais principais, ir šioje srityje religijų dialogas pažengė toliausiai. Pvz., pagrindinė klasikinės Patandžalio jogos sėkmės sąlyga yra „jama“: nedaryti žalos jokiai gyvai būtybei nei mintimis, nei žodžiais, nei darbais, nebūti godžiam, būti teisingam, laikytis seksualinio tyrumo, nepriimti aukų (būti nepriklausomam). Antrasis etapas yra „nijama“: vidinis ir išorinis apsivalymas, kuklumas, nesididžiavimas, asketiškumas, dosnumas, pasiryžimas aukotis, dievybės tyrinėjimas ir garbinimas, entuziazmas ir tikėjimas. Jogai moko, kad net Bhavagadgitoje aprašytas „kovos laukas“ – tai apvalantis žmogaus viduje vykstančios kovos laukas. Akivaizdžiai jogų mokyme atrasime panašumų į Dešimt įsakymų ir Jėzaus mokymą. Induistai, krikščionys ir daugelio kitų religijų atstovai pritarė projektui „Pasaulio etosas".

 Grįžtį į turinį

Japonų šintoizmas, pavyzdžiui, yra viena iš natūraliųjų religijų, kurios yra susijusios viena su kita visame pasaulyje ir yra senesnės už tokias plačiai žinomas pasaulio religijas kaip budizmas ar krikščionybė.
Natūraliosios religijos atsirado tuo metu, kai žmonių sąmonė skyrėsi nuo šiais laikais vyraujančio intelekto. Šį sąmoningumo lygį Jeanas Gebseris, knygos „Ursprung und Gegenwart" autorius vadina „mitine sąmone“. Sąmonės tyrinėtojas Julianas Jaynesas, knygos „The Origin of Consciousness"(„Sąmonės kilmė“) autorius, ją vadina „dviejų rūmų protu“, kur ryšys tarp smegenų pusrutulių yra labiau tiesioginis.* Dešiniojo pusrutulio dėka žmonės visokius reiškinius, pvz., gamtos reiškinius, laikė „būtybėmis“. O kairysis pusrutulis juos „išversdavo“, tad žmonės girdėdavo juos „kalbant“. Visi europietiški mitai apie gaivališkas dvasias ir pasakiškus herojus taip pat kyla iš šios sąmonės ir nėra vien fantazija. Išplitus žodinę tradiciją pakeitusiam raštui, senasis pasaulio suvokimas išnyko. Apie 500 m. pr. Kr. Europoje ir Artimuosiuose Rytuose ši sąmonė beveik visiškai prarado socialinę reikšmę.** Kadangi mitiniais laikais gyvenę protėviai garbindavo vietos ar genčių dvasias, protėvius ar kitokius dievus, anksti pradėjus maišytis kultūroms jų senas sąmoningumas nepriekaištingai nebeveikė. Šios sąmonės nykimą dar labiau paspartino pačios klaidos – dėl jų sąmonė tapo nebenaudinga.
Būtų neteisinga vertinant šiuos sąmonės etapus teigti, kad naujasis intelektas yra vertingesnis, o senasis mąstymo būdas šiandien yra bevertis. Iš tikrųjų, keičiantis sąmonei iškilo nauji sugebėjimai, tačiau buvo prarasti kiti, kurių vien intelektas nepakeis. Vis dėlto įmanoma sąmoningai išsaugoti naują analitišką protą ir atnaujinti senuosius prarastuosius sugebėjimus kurti vaizdingą sintezę, pavyzdžiui, medituojant. Taip bus sukurta abu smegenų pusrutulius suderinanti integruota sąmonė. Dažnai sprendžiant problemas šiandien pasiekiamos intelektinių gabumų ribos. Akivaizdu, jog neįmanoma suprasti ir išspręsti sudėtingų ekologinių problemų vien proto lygmenyje. Dörneris (Vokietija) kalbėjo apie „įvairialypę sąmonę“, kuri yra reikalinga norint laiku suprasti ir išspręsti ekologines problemas, tačiau beveik visi jo tyrime dalyvavusieji studentai tokios sąmonės neturėjo. Žmonija, negalėdama perimti senosios mitinės sąmonės, šiais laikais gali tiesiog pasisemti impulsų iš šių ikiintelektinių tradicijų. Tad skaitykime vaikams pasakas – jos padės sustabdyti ankstyvą dešiniojo pusrutulio atrofavimąsi.

Ankstyvojoje krikščionybėje svarbus vaidmuo teko Šventosios Dvasios dovanoms (žr. Jono 16 sk., Kor 12, 7-11, Apaštalų darbų 2, 17-20 ir kt., taip pat žr. pagrindinio teksto skyrių „Sekminės“). Šventoji Dvasia – tai dieviška jėga, antgamtiškai praplečianti žmogaus kūrybiškumą. Nors Šventoji Dvasia nėra vien dešiniojo smegenų pusrutulio veikimas, ji šį pusrutulį išnaudoja. Šventoji Dvasia yra susijusi su Jėzumi. Nors Jėzus mokiniams yra pasakęs: „Vėjas (Dvasia) pučia, kur nori", kaip nežvelgdamas į Jėzų Kristų žmogus supras, kad patiria Jėzaus skelbtą Šventąją Dvasią?

Kitų tautų sukūrimo mitai prasideda nuo dangaus ir žemės (ir požeminio pasaulio) sukūrimo, tačiau japonų sukūrimo mite visa tai jau egzistuoja. Tada savaime atsiranda dievai ir gyvena visuose trijuose pasauliuose. Žemėje taip pat gyvena žmonės, o požeminiame pasaulyje daug mirusiųjų ir demonų. Į japonų dievų karalystę buvo įtraukti ir gerbtini senoliai. (...)

Garbinimas vyksta namuose arba šventyklose (šventovėse) sakant nustatytas maldas (padėką ir prašymus) ir aukojant gamtos gėrybes arba simbolines aukas. (...)

Natūraliosiose religijose pagrindinį vaidmenį paprastai atlieka šamanai, turintys ypatingų žinių ir mediumo sugebėjimų, tačiau šintoizmui vadovauja kunigai.