Ypač šiomis dienomis,
• kai į Jėzaus Kristaus fenomeną gviešiasi daug įvairių teologijų (žr. papildomą langą) ir dogmų, jį nagrinėdami lingvistiniu, istoriniu-kritiniu, archeologiniu ir paleografiniu, religiniu-sociologiniu ir psichologiniu, moksliniu ir politiniu požiūriais;
• kai, kaip ir ankstyvosios krikščionybės laikais, greta vyraujančios senos materialistinės tendencijos visuomenėje pasirodo įvairiopa dvasinė sfera, vienu metu visuomenę ir siejanti su krikščionybe, ir užtverianti kelią į ją;
• kai dažnai susidaro keblios situacijos, pvz., keli manomai įsikūniję „Jėzūs Kristūs“, ir kai Kristaus vardu dangstomi abejotini bei neigiami įvykiai;

Projektas prasideda apsvarstant mūsų pačių vidinius išgyvenimus ir nagrinėjant mistikų patyrimus. Pasitelkiame tarpdalykinius daugelio mokslo sričių ir empirinius požiūrius, o ne vien teologines pažiūras. Laikydamiesi tokio dvasinio požiūrio, nebandome nukreipti žmonių dėmesį nuo socialinės ir politinės savimonės į kažkokią pseudoesmę. Suprantama, XIX amžiaus mechanistinių mokslinių idėjų negalima laikyti ribojančiomis pažiūras; lygiai kaip negalima laikyti, kad mąstymą riboja rytiečių mokymas, jog nėra nieko, ko jau nebūtų aprašyta senovės indų vedose, ir kad Jėzus buvo tik jų mokytojas – greičiausiai ne pats geriausias. Šis suvokimas neatsirado iš tekste minimų ar kitų knygų, skirtų teologija labiau besidomintiems žmonėms – skaitant „Kristaus kelius“ nebūtinai tas knygas žinoti ar turėti išankstinių teologinių žinių. Nė vienas teiginys nėra pateikiamas kaip kokios nors pasaulyje egzistuojančios religinės organizacijos dogma ar nuomonė. Nė vienas teiginys nėra nukreiptas prieš kokią nors bažnyčią, religinę ar dvasinę grupę ar Apaštalų tikėjimo išpažinimą. Šie skaitiniai irgi gali pasirodyti įdomūs kitas religijas išpažįstantiems žmonėms ar kitų ideologijų šalininkams, kuriems įdomios naujos, ne įprastos ir paviršutiniškos, krikščioniškos įžvalgos. Juose taip pat parodomas krikščioniško kelio ir kitų krypčių santykis. Kaip Evangelija pagal Joną vaizduoja specifinį krikščionio kelią to meto išminties ieškotojams suprantama kalba, šis veikalas daro krikščionybę panašiai prieinamą iš įvairių pusių. Dokumento stilius leidžia skaitytojo minčiai likti laisvai. Tyrimas ir studijavimas skiriasi nuo misionieriškos veiklos. Tačiau ir krikščionys, kuriems paprastas tikėjimas priimtinesnis už gilius svarstymus, gali iš šio teksto pasimokyti, pvz., kaip bendraujant su kitų tikėjimų žmonėmis išvengti nuolatinių nesusipratimų.

Iš pradžių ši formuluotė buvo naudojama ne kalbant apie Jėzų kaip žmogų, o nurodant jo gilesnį ryšį su Dievu ir pasaulio sukūrimu. Šio ryšio pobūdį galima traktuoti įvairiai. Tačiau jokiu būdu negalime iš pat pradžių šiuos žodžius interpretuoti kaip nesuprantamus ir neautentiškus. Tokių formuluočių randame Evangelijoje pagal Šv. Joną (Jono 1 sk., Jono 5 sk, Jono 6, 69, Jono 7 sk. ir kt.), laiškuose kolosiečiams ir efeziečiams, Mato 16, 16 ir kt., jos gyvavo tarp senųjų bažnyčios mokytojų, jas naudojo tokie mistikai kaip Jakobas Boehme ir Rudolfas Steineris (Helsingfors 1912), jas į „ezoterinius mokymus“ sugrąžino krikščionis išminčius „Daskalos", jas savo knygoje naudoja amerikiečių teologas Matthewas Foxas, „The Coming of the Cosmic Christ: The Healing of Mother Earth and the Birth of a Global Renaissance", jas rasime „Didžiajame palaiminime" ir t. t.

Čia derėtų pabrėžti, jog tokio lygio Kristaus paslaptis daugiausia kyla ne iš spekuliatyvaus mąstymo, bet iš patyrimų ar vizijų, pvz., aiškiai matomų Jakobo Boehme’s veikale, kuris turi retą sugebėjimą patyrimus įsisavinti konceptualiai. Iš tiesų visus dvasinius patyrimus reikia (savi)kritiškai apsvarstyti, tačiau bandyti įvertinti jų pasekmes neatsižvelgiant į tokio suvokimo lygmens egzistavimą – netinkamas ir rezultatų neduosiantis metodas.

Vokiškame ir angliškame puslapiuose pridėta ištrauka iš Apreiškimo Jonui 1 skyriaus.
Šis tekstas ypač naudojamas siekiant susilieti su Kristumi, užuot mezgus ryšį su kitomis tariamai krikščioniškomis jėgomis.

Pagal įvykių seką evangelijose dabar prieisime prie žmogiškesnių įvykių. Tradiciškai Jėzaus gimimas siejamas su Kalėdomis, nors Kalėdų šurmuly to galima ir nepastebėti (Luko 1, 26-56; Mato 1-2). Pripažįstant, jog svarbiausi Jėzaus gyvenime buvo treji vėlesni mokymo metai, gali kilti klausimas, kodėl kai kurie šių dienų teologai taip pabrėžtinai neigia Jėzaus gimimą iš mergelės. Pasaulį atmetantis ankstyvasis gnosticizmas tikėjo, kad Jėzus turėjo tik „iliuzinį“ kūną, tuo tarpu kitos mokyklos mano, jog Jėzus turėjo pereiti įvairius žmogaus fizinio gyvenimo etapus ir taip parodyti tam tikrą pavyzdinį gyvenimo kelią. Jei šios diskusijos motyvas būtų tikras tiesos ieškojimas, praverstų būti lankstesniam. Laikais, kai ieškoma ryšio su seksualumu ir labai populiarios visokios naujovės, pvz., perimtos iš rytietiškų tradicijų ir primenančios senus šventyklos papročius, nebūtų dirbtina pripažinti esminę tradicijos tiesą. Budistams, kurie tiki nepaprastomis Budos gimimo aplinkybėmis, visai nekiltų problemų nei dėl gimimo iš mergelės idėjos, nei skaistybės psichologine prasme, kaip, pvz., aprašo R. Steineris. Korane kalbama apie Dievo siųstą būtybę pagimdyti Jėzų – panašiai kaip Biblijoje pasakojama apie Mariją aplankiusį angelą.

Tai nėra palyginimas – tai vienas iš „sudėtingų“ Biblijos fragmentų, turinčių aiškią ir labai svarbią reikšmę tiems, kurie turi pakankamai patirties ir išminties, kad jį suprastų. Jėzus nesakė žmonėms nieko, ko jie negalėtų patirti ir pritaikyti. Mūsų pagrindinio teksto skyriuose, pvz., „Tyla dykumoje“, „Atsimainymas“ ir kt., pateikiami keli požiūriai į šį gimimą iš naujo.
Net šio išgyvenimo intensyviai neieškantiems žmonėms ramios senesniųjų laikų Kalėdos jį primindavo. Šventinė bažnytinių metų Advento nuotaika ruošdavo asmeniškam Jėzaus gimimo prisiminimui, o sąmoningas pasninkas – Velykų sekmadieniui. Prieš kurį laiką galima buvo išgyventi kai ką net ir ne visiškai tai suprantant, kam šiandien patirti reikia intensyvios meditacijos ir ilgų maldų. Kalėdos yra ir meilės šventė, primenanti apie Jėzų kaip dovaną žmonijai. Vis dėlto gilesnė prasmė dėl to nesikeičia – galima sekti visais Jėzaus gyvenimo žingsniais. Taip pat plg. su pagrindinio teksto skyriumi „Ir žodis tapo kūnu“.
Yra papildomas puslapis apie šio dvasinio atgimimo ryšį su kitų religijų mokymais apie „karmą“ ir „reinkarnaciją“ (tik vokiškame ir angliškame tinklapiuose).

Nė vienas Jėzaus gyvenimo etapas nėra nesvarbus, tačiau kai kurie šiuolaikiniai dvasinių tekstų autoriai jo jaunystės metams skyrė neproporcingai daug dėmesio. Biblija pasakoja tik apie išminčiaus Simeono giesmę ir mokytojų stebėjimąsi dvylikamečiu Jėzumi (Luko 2, 29-51). Patikimiausioje iš nebiblinių „vaikystės evangelijų“, „Šv. Jokūbo evangelijoje", kurios tėra išlikę vien fragmentai ir perpasakojimai, užrašyti simboliniai įvykiai ir susitikimai, tačiau niekas nepatvirtina šiuolaikinių teorijų, esą Jėzus mokėsi pas esėjus arba Kumrano bendruomenėje, Egipto ar graikų šventyklose, Indijoje ar pan. Kai kurios tokios prielaidos gali sužadinti kūrybiškumą ir vaizduotę, tačiau jos taip pat skatina daryti skubotas išvadas ir kurti naujas dogmas. Jei šios prielaidos būtų tiesa, tai reikštų, kad Jėzus tiesiogiai susidūrė ne su vienu ar kitu, bet su visais pagrindiniais to laikmečio dvasiniais mokymais ir kiekvienu atveju atskleidė tai, ką dvasios vedamas turėjo atskleisti – kas nebūtinai atitiko kitų žmonių interpretaciją. Susidūrimas su skirtingais dvasiniais mokymais suteikia esminės patirties; kartais matoma, kaip tai formuoja žmones nuo pat jų ankstyvos vaikystės. Tokia patirtis viršija visas psichologines „formavimo“ ir elgsenos idėjas. Ji būdinga beveik visiems išskirtiniams asmenims ir mistikams, žr., pvz., žinomo jogo indo Ramakrishnos gyvenimą – greitai visi jo mokytojai nebegalėjo jo nieko išmokyti. Kaip tam tikrą šitokio Jėzaus vystymosi iliustraciją žr. Levio „The Aquarian Gospel of Jesus the Christ" (išleista JAV 1908 m., vėliau L. N. Fowler & Co. Ltd., Londone). Tačiau ši knyga pateikia išsigalvotą aprašymą, todėl šiame skyriuje ja nesiremsime.

R. Steineris „Penktojoje evangelijoje" aprašo įvykį prieš pat krikštą Jordano upėje, kai Jėzus pribloškiančiai aiškiai teigia, jog naujųjų amžių ezoterinių ordinų, tokių kaip nuo išorinio pasaulio užsidarę esėjai, veiklos metodai duos priešingus rezultatus. Religinis uolumas – su daugybe fizinių ir etinių bei intelektinių apsivalymo taisyklių – saugojo juos nuo neigiamos įtakos, tačiau jų aplinką ši neigiama įtaka paveikė dar labiau. Ypač vėliau Jėzaus gyvenime randame biblinį postūmį „būti pasaulyje, bet ne iš šio pasaulio“, vadinasi, įtraukti pasaulį į savo paties tobulėjimą. Tam tikri Jėzaus pamokymai laikais prieš Kristų būtų laikyti slaptais, o dabar jie nukreipti į visus atvirus žmones pasaulyje ir neprieštarauja mokymui, pirmiausia skirtam geriau pasiruošusiems mokiniams.

Evangelijoje pagal Matą ir Evangelijoje pagal Luką pateikiamus skirtingus kilmės sąrašus R. Steineris interpretuoja, kad buvo „du berniukai, vardu Jėzus“. Kadangi neneigiama, jog dieviška Kristaus prigimtis pasireiškė tik viename žmoguje, įdomu pažymėti, jog vadovaudamiesi žmogišku intelektu antroposofai ir teologai įsivėlė į gilias diskusijas, būtent „vienas ar du“. Vietoj to reikėtų aiškintis, kaip Jėzaus įsikūnijimą ir gyvenimą lydėjo skirtingų kultūrų išminčių galios. Nagrinėti dvasines temas gali būti daug sudėtingiau, negu žemiškas protas pajėgia įsivaizduoti, todėl konkretūs teiginiai literatūroje dažnai nėra aiškiai pagrįsti.    

Iš pradžių krikštas nebuvo nei simbolinis veiksmas, nei priklausomybės religinei bendruomenei paskelbimas. Būti panardintam patyrusio žmogaus, šiuo atveju Jono Krikštytojo, dažnai reiškė beveik paskęsti, todėl krikštas buvo gana baisus išgyvenimas. Šiuo atžvilgiu jis panašėjo į senas iniciacijas ar iniciacijų išmėginimus. Tik šiuo atveju psichologinio patyrimo viltis nebuvo pagrindinė priežastis nugalėti mirties baimę. Krikštas reiškė kvietimą atgailauti (geresnis vertimas būtų: „pakeisti kelius“) pagal kūrėjo valią, kurio „Dangaus karalystė“ buvo skelbiama (žr. Mato 3 sk., Jono 1 sk.).

Krikštą apskritai ir ypač „krikštą dvasia“, – laisvosios bažnyčios šį terminą vartoja įvairiomis reikšmėmis, – galima laikyti įvadu į žmogaus „gimimą iš naujo“ (Jono 3 sk.). Čia vengiame vartoti krikščioniškoje literatūroje įprastesnį terminą „atgimimas“, kad jis nebūtų supainiotas su „reinkarnacija“. Tai nereiškia, jog Biblijoje nekalbama apie persikūnijimą – kaip persikūnijimą galima interpretuoti Mato 11,14.

(…) Plg. su Evangelijos pagal Šv. Joną meditacija, žr. „Metodinius patarimus" įžangoje.

Pranašų skelbtąjį Mesiją senajame Izraelyje aiškino kaip karalių, ir dėl to žmonės krikštą neišvengiamai suprato kaip įžengimą į naują karalystę. Nepadėjo jokie aiškinimai, jog tai bus ne fizinė karalystė ar bažnytinė organizacija, o visų, kurie priima Dievą kaip savo tėvą ir savo sielas laiko iš šio tėvo naujai gimusiais sūnumis ir dukterimis, bendruomenė. Šis įsitikinimas, drauge su brolišku požiūriu į kitus „brolius“ ir „seseris“, žmogišką ir dievišką sūnų Jėzų laikant vyriausiuoju broliu, sudarė žmonėms skelbiamo mokymo esmę. Senajame Izraelyje jau egzistavo Dievo Tėvo samprata – kaip ir nepasiekiamo Dievo samprata. Tačiau jis veikiau buvo laikomas Abraomo ir iš jo kilusios tautos tėvu. Dievas buvo asmens tėvas tik per tautą. Daugių daugiausia tik keli žmonės galėjo patirti Dievą kaip tiesioginį asmeninį tėvą. Jėzus pirmasis visiems žmonėms paskelbė kitokį mokymą: žmogaus siela gali būti vedama Dievo, ir jis gali bet kuriuo metu bendrauti su Dievu. Susilietęs su amžinuoju Dievu, toks žmogus jau gali pajusti savo paties būties amžinybę. Ji jau yra jame, o toliau keliaujant su Jėzumi įsišaknys dar labiau.

Savo kaip Kristaus (ir Mesijo, hebrajų k.: „Pateptojo“)* veiklos pradžioje jis buvo vienas. Su tuo susijęs krikštas ir keturiasdešimt dienų dykumoje (pvz., Morkaus 1, 12-13). Po to buvo paskirti mokiniai.

Mistikas Jakobas Lorberas rašė apie Kristaus patarimą žmonėms dėl „trumpo atgimimo kelio", kurį, kaip rašėme skyriuje apie Jėzaus gimimą, siekdami išvengti nesusipratimų vadiname „gimimu iš naujo“ („Vidinis balsas – tylos balsas", vok.: „Vom Inneren Wort – Stimme der Stille"). „Jei kas nori būti atgimęs iš Kristaus, pirmiausia turi pripažinti savo nuodėmes“ – viską, kas jį skiria nuo Dievo. Tai visiškai skiriasi nuo to, kai bažnyčia įtikina žmogų turint nuodėmių. „Tada jis turi viduje ir matomai nuoširdžiai gailėtis, rimtai ketindamas pasikeisti." Be to, jis turi siekti „visiškai nutraukti ryšius su pasauliu" – tai yra ego suvaržymus, o ne aktyvų gyvenimą pasaulyje, – „save visiškai atiduoti Man (Kristui)“, „ir savo meile stipriai trokšti Manęs bei su šiuo troškimu kasdien atsitraukti nuo pasaulio su jo reikalais ir bent septynis valandos ketvirčius už uždarų durų ir langų nei melstis, nei skaityti ką nors, bet praleisti šį laiką visiškai ramiai, giliausiai širdyje jį skiriant vien Man“. Pakvietęs Kristų į širdį, „atsiskirk į ramybės vietą ir auk ilgesiu ir meile Man! Net jei taip darysi tik trumpą laiką, sakau, greitai išvysi žaibus ir išgirsi griaustinį, tačiau neišsigąsk ir nepradėk nerimauti! Nes pirma pas visus ateinu audroje, žaibe ir griaustinyje kaip teisėjas, o tada – švelniose šventose bangose kaip tėvas! Štai pats trumpiausias ir veiksmingiausias kelias į tyrą atgimimą, vienintelis kelias įgyti amžinąjį gyvenimą. Bet kuris kitas kelias yra ilgesnis ir ne toks saugus, mat yra daug pavojingų kelių, <...> tas, kuris neapsišarvavęs ir neapsiginklavęs, sunkiai pasieks tikslą“.

Melskitės, kad jo dvasia jus apvalytų ir apšviestų. 

Jogai, pavyzdžiui, žino, jog žmonės mano, kad „jie neturi laiko“. Tokiais atvejais jie kelių valandų meditaciją sutrumpina iki pusantros valandos ir galiausiai iki vienuolikos minučių – kol niekas nebegali sakyti, kad neturi laiko. Netgi trumpa tyla, kai kitos mintys, jausmai ar pojūčiai ne užgniaužiami, o stebimi neleidžiant jiems tavęs užvaldyti, yra veiksminga – ypač jei žmogus kažkiek susiderina su Dievu. Tačiau ilgesnė tyla veiksmingesnė. Rytų bažnyčioje – pavyzdžiui, Atono kalne Graikijoje – „Kyrie (graik.: „Viešpatie", tariama įkvepiant) eleison (graik.: „Pasigailėk“, tariama iškvėpiant)“ naudojama kaip priemonė susikoncentruoti. Pasiekus aukštesnį lygį, tai jaučiama gerklėje neištariant žodžių. Kitas žingsnis – sulaikius kvėpavimą pajusti tai pačia širdimi. Žr., pvz., Kreichauf, „Als Pilger auf dem Berg Athos" (galbūt tik vokiečių k.).

Procesas, kurį galima pavadinti „leidimu nurimti praeities įvykiams“ ir kuris leidžia augti dabar ir ateityje reikalingoms jėgoms, nėra tuščias „sklandymas" virš problemų (protas yra pajėgus taip atsiriboti). Jis sukuria naują pagrindą gilesniam vaisingam darbui su siela. Žvelgiant iš išorės, tyliam nusiraminimui sugaištas laikas nėra prarastas laikas, iš tikrųjų – tai sutaupytas laikas, nes po to viskas atrodo paprasčiau ir geriau. Daugelis dvasingų žmonių sunkiai suvokia, ko šis vidinis poilsis padeda išvengti.

Pavyzdžiui, ką tik ištobulintas ar gautas vidinis sugebėjimas sutelktoje tyloje tvirčiau įsišaknys ir nebus „suėstas kandžių“, žr. Mato 4 sk., bei taps anksčiau įgytų sugebėjimų mozaikos detale. Šioji tyla gali pasiekti tokį lygį, kai visa, kas mumyse tapo panašiau į dieviškąjį archetipą, tampa apčiuopiama. Tai būdas mumyse patirti „naujai gimusįjį iš Dievo“. Ką tai reiškia pradedame suvokti tada, kai po sąmoningo poilsio galva pasijunta lengviau, galbūt įgijusi tam tikros įžvalgos, širdies galia tampa apčiuopiamesnė, o kojos labiau atsipalaiduoja. Tada nors ir nedidelėje gyvenimo sferoje pajuntame „prasiveržimą“. Kita vertus, be tylaus apmąstymo nebus jokio „prasiveržimo“, tai, kas svarbiausia, liks užstrigę ir neišspręsta. Tai gali net tik pasireikšti kaip slegiantys sapnai, bet atsiliepti ir sveikatai.  

* Kristus yra titulas. Ankstyvojoje krikščionybėje vartoti skirtingi variantai. Geriausiai žinomas yra „Christos“ (graik.), reiškiantis „Mesijas“ (hebr.) – Pateptasis. Kitas variantas yra „Chrestos" (graik.) – gerasis, šventasis; ir kartais vartotas „Chrystos" (iš graik. „chrysos" – auksinis, spindintis).

Jėzui taip pat reikėjo mokytis savo žmogiškąsias savybes vis labiau keisti į dieviškas. Po 40 dienų pasninko dykumoje pasirodė „Gundytojas“ (pvz., Mato 4, 1-11).

Netgi „normaliame" gyvenime veikia neigiamos jėgos – ir žmogaus viduje, ir kasdieniame gyvenime. Jas galima laikyti ir tam tikrą formą turinčiomis tikromis būtybėmis. Bet visų pirma, patys žmonės turi atskirų blogų polinkių, pasireiškiančių nedalyvaujant širdžiai; šios pavienės mintys ir iš jų atsirandanti izoliuota valia – vienas iš „valgymo nuo pažinimo medžio“ (Pradžios knyga) aiškinimų.

Mato 4 skyriuje Jėzus susiduria su tais trimis išblaškančiais impulsais, čia vadinamais „šėtonu“ arba „velniu“. Jis atsako ne tik teigdamas priešingai, bet siekia toliau įvairių neigiamų tendencijų virpesių. Jo teiginiai remiasi „Dievo Žodžiu“, „Viešpačiu Dievu" ir „jo vieno garbinimu ir tarnavimu jam vienam". Kristus yra aukščiau tamsos dvilypumo ir (tariamos) šviesos ir abu nugali trečiu, pranašesniu būdu, kaip parodo daug vėlesnių įvykių.

(…) Taip pat žr. 4 dalį, skyrių „Zaratustra...“ ir lentelę „Krikščioniškas požiūris“.

Neskaitant baimių ir kitų neigiamų jausmų, neigiamos jėgos neturi jokios tiesioginės galios. „Nesišauk velnio“, negalvok blogiausia – tai irgi gali veikti tarsi apsaugos mechanizmas, apsaugantis net nuo bažnytinės panikos kėlimo. Neigiamų polinkių manomą „augimą“ galima dvasiškai suprasti kaip išlindusį potencialą, kuris ten slypėjo jau ilgą laiką. Kita vertus, tikrai teigiami sugebėjimai dar gali vystytis, nors vystydamiesi jie links panašėti į jau esantį prototipą.

Jėzus nei daug tiesiogiai mokė „priešintis blogiui“, nei teigė, jog blogis yra būtinas „pusiausvyrai“ išlaikyti (kaip mano kai kurios Rytų mokyklos). Jis taip pat nemano, jog norint atpažinti dievišką gėrį yra būtinos neigiamos jėgos. Net ne kiekvienas žmogus turi bent šiek tiek tiesiogiai apmąstyti savo neigiamas savybes. Kai kuriems žmonėms tiks toks kelias, kaip Mary Baker-Eddy rekomenduojamas „Krikščionių mokslas“. Tačiau šie teiginiai įrodo ne tai, kad neigiamos jėgos neegzistuoja, o tai, kad jas galima netiesiogiai pakeisti. Kristuje nėra amžino pasmerkimo. Pabaigoje visos griaunamosios jėgos galės būti pakeistos, iki paskutiniojo Apreiškimo Šv. Jonui skyriaus laikų, pažadant, kad tamsa nustos egzistuoti (žr. skyrių „Naujoji Žemė“).

Po šių išgyvenimų dykumoje Jėzus pašaukė savo mokinius (Jono 1 sk., Mato 4, 18 - 22, Mato 10 sk.).   

Kaip minėta skyriuje apie krikštą Jordano upėje, Kristaus pavidalas žmoguje susilieja su vyriškąja sielos puse (animus). Ši vyriškoji pusė gali sudaryti „vidinę santuoką“ su „moteriškąja“ mūsų sielos puse, šiuo atveju – dieviškomis aplinkybėmis. Taip gali alchemiškai pakisti net mūsų kūno energingumas. Atitinkamai prie moteriškosios sielos pusės (anima) gali prisiliesti Marijos įvaizdis.

Vadinasi, vyrai pas Dievą eina per Mariją ir (arba) Mariją iš Betanijos ir Mariją Magdalietę. Vis dėlto, kiekviena lytis gali rinktis ir Jėzaus, ir Marijos kelią, nes pradedant siela ir baigiant hormonais nei vyro, nei moters veiksmų nelemia vien jų lytis. Vieniems žmonėms lengvesnis pirmasis kelias, kitiems – antrasis. Bet galiausiai atsiskleis vidinė visuma. Šiandien jau beveik pamiršta ankstesnė katalikų bažnyčios tradicija garbinti Jėzaus širdį ir tyrą Marijos širdį. Norint tai daryti nereikia, pavyzdžiui, būti kataliku arba nebūti juo, nereikia daug žinoti ar turėti išankstinių nuostatų apie Mariją, kurias turi ją garbinantys žmonės.

Šiame kontekste, tai, ką paveldėjome iš tėvo ir motinos, turi būti integruota į mūsų asmenybes. Giluminės psichologijos elementai gali iš tiesų sietis su religiniais išgyvenimais. Eugeno Drewermanno knygos pateikia dar vieną požiūrį. Nagrinėjant iš arčiau, pagrindiniai religiniai išgyvenimai akivaizdžiais tampa atskirame lygmenyje, iš kur jie daro poveikį psichologiniams procesams. Šiandien vyrauja tendencijos religinius ieškojimus laikyti „holistiniu gyvybišku impulsu, būdingu visiems žmonėms, kurie ieško aukštesnių gyvenimo tikslų ir neribotos patirties“. Žr., pvz., Hubertus Mynarek, „Möglichkeit oder Grenze der Freiheit" (1977, vok. k.). Vis dėlto beformį, bendrą dvasinį impulsą reikia skirti nuo daugiau tiesioginio religinio (lot. vėl sujungiančio) impulso, sujungiančio su dieviškąja kilme, „Tėvu“, kurį praktikuojantys krikščionys patiria per Kristų.

Gerai iš karto po skyriaus apie vestuves Kanoje (Jono 2, 1-12) iš karto panagrinėti šiuolaikines meilės srities problemas. (Išsamesnį papildomą puslapį rasite svetainėje „Klausimai ir atsakymai“.)

Kristus kalba apie žmonių širdis ir galimybę joms tapti sveikoms, nesuskilusioms, nes tai – būtina tikrosios laisvės sąlyga. Jis nepritaria tolesniam griuvimui to, kas žmoguje jau ir taip trupa: jis kalba ne apie ekstaziškus išgyvenimus, bet „išmintingos širdies" įsitvirtinimą.

Kristus pabrėžia žmonių atsakomybę vienas kitam. Tačiau jis netiki „įgimtais poreikiais“, išoriniu jų pasireiškimu ar jų pervertinimu, netgi piktnaudžiavimu tokiais žodžiais kaip atsakomybė, tikėjimas ir sąžiningumas, pridengiant pavydą ar pasisavinimą. Jam svarbiausia – kokios dvasios žmonės yra vedami. Santuokoje taip pat ne viskas, kas nepriimtina už santuokos ribų, yra savaime gerai.

Mylėti Dievą ir savo artimą kaip save patį reiškia mylėti ir save. Ši Kristaus taisyklė, pakeičianti draudžiamąją Senojo Testamento logiką – visus tris asmenis persmelkiantis ir sujungiantis universalus požiūris (žr. Morkaus 12, 33; Jono 13, 34; Galatams 5, 14; Jokūbo 2, 8). Šiame kontekste meilė yra daugiau negu vien instinktyvus rūpinimasis giminėmis ir pan., nors jie nėra atmetami. Kadangi žmogus atlieka mylinčio padėjėjo vaidmenį, meilė sau nėra egoistinė – tai širdies gerumas, meilė sau kaip kitiems ir (arba) Dievui tarnaujančiam įrankiui, įskaitant meilę savo kūnui.

Aukščiausia meilė yra besąlygiška meilė. Apie išminties neatmetančią meilę „priešams“ žr. Mato 5, 43-48.

Šiuolaikiniai europiečiai ir kt. patiria kažką panašaus į seksualumo transformaciją, kai dirbdami kartu du žmonės visų pirma susiduria protiškai ir psichologiškai, o po to išmoksta valdyti skleidžiamą antipatiją ar simpatiją. Į šiuos dalykus derėtų atsižvelgti užmezgant santykius, kurie svarbūs ir išoriniame pasaulyje. Fizinis ryšys ateina vėliau, jis nėra savaiminė kiekvienos draugystės ar susitikimo dalis. Ir susipažinimas su kuo nors neturi reikšti, kad paliekamas turimas partneris. Tačiau nuo to yra neatskiriama mylinti nuotaika. Širdies jėga gali pritraukti seksualinę energiją, tačiau nereikia leisti jai visada išsilieti tarsi sprogimui, ką pasiduodami kultūros poveikiui žmonės šiandien dažnai daro.

Vietoj mokymo apie seksualumo slopinimą ar nuolatinį gyvenimą juo, daugelis dvasinių mokytojų moko apie jo transformaciją – tai daugiau negu Freudo „sublimacija". Krikščioniškame pasaulyje irgi būta panašių požiūrių, kuriuos šiandien praradome ir turime vėl išplėtoti; minezingerių ir trubadūrų palikimas iliustruoja, kad jie puikiai išmanė šiuos dalykus.

Jono 2 skyriuje, po vestuvių Kanoje, aprašomas „šventyklos išvalymas“. Jėzus pavydžiai ir su įtūžiu iš šventyklos išvarė prekeivius ir pinigų keitėjus. Jis norėjo aiškiai atskleisti pasaulio veidmainystę, nurodydamas, jog šventykla yra garbinimo, o ne derėjimosi vieta. Jis žinojo, jog šioje situacijoje negali nieko tikėtis iš miesto tarnautojų ar šventikų, todėl būdamas vienintelis, kuris jautėsi atsakingas už „savo tėvo namus“, viską darė savo rankomis. Tai buvo nesmurtinis socialinio pasipriešinimo aktas. Apskritai Jėzus laikėsi nepataikaujančio požiūrio – „paklusti Dievui, o ne žmonėms“. Toje vietoje, kur jis sako: „Atiduok imperatoriui, kas imperatoriaus (ir Dievui, kas Dievo)", atsiskleidžia ne pataikūniškumas, kaip dažnai klaidingai interpretuojama, o noras apsaugoti mokinius nuo beprasmiškos trinties su socialinėmis jėgomis, kuri yra visai nereikšminga. Religija ir politika veikia pagal savus įstatymus. Tarnauti žmonėms ir norėti „geriausio miestui“ taip pat nėra keliaklupsčiavimas.

Jei galvoje turėsime vienpusiškus interpretacijos modelius, kurie psichologines problemas susiaurina iki seksualumo ir asmenybės formavimosi vaikystėje, psichologija gali net trukdyti mums dvasiškai tobulėti; dar daugiau, silpnumo „priežastys“ gali tapti „pasiteisinimu“ pasilikti tokia, koks esi, užuot pabrėžus žmogaus sugebėjimą tobulėti, kaip teigia Erichas Frommas. Jei psichologija skatina nagrinėti psichologinius procesus ir psichika arba siela laikoma ne tik chemine elektrine smegenų veikla – kas pasitaiko retai, – tokie tyrimai gali būti naudingi. Ši mokslo sritis vystytųsi geriau, jei kaip tyrimų medžiagą naudotų alternatyvių psichologijos mokyklų žinias ir (arba) požiūrius. Paprastai bandymai vienu metu susidoroti su visu ratu problemų naudos neatneša. Daug veiksmingiau būtų pirma surasti atskiras problemas, o tada žiūrėti, ar dėl jų kaltas „rąstas tavo paties akyje“, ar „šapas kieno nors kito akyje“. Jėzus ir kai kurios krikščioniškos mokyklos pabrėžia „rąstą savo paties akyje“, nes matyti savo paties problemiškus poelgius daug sudėtingiau (to reikia išmokti) ir reikia pradėti nuo savo klaidų taisymo; taigi kito asmens išpažinties išklausymas, kartu su dvasiniu aspektu turi ir gydomąjį poveikį. Kartais psichologijos mokyklos renkasi kitą, aukos požiūrį. Taigi galiausiai pažiūrėjome į abi puses. Pavyzdžiui, dvasiniai rytų mokymai pabrėš abiejų pusių ryšį gyvenime kaip „karmos“, lemties šaltinį.

Psichologinis vystymasis gali pagerinti bendravimą su žmonėmis. Kai žmonės tampa atviresni ir atsikrato juos slėgusių naštų, jie turi mažiau išankstinių nuostatų ir yra mažiau linkę daryti skubotas išvadas. Pabrėždamas neskubėjimą kritikuoti ir svarbą to, „kas išeina iš burnos“, Jėzus nekelia neįgyvendinamų moralinių reikalavimų – jis prašo pradėti mokytis. Galbūt turite nustoti ginčytis, atsikvėpti – žr. skyrių „Tyla dykumoje“ – ir tada atvirai pasišnekėti.

Egzistuoja tam tikri europietiški dvasiniai keliai, kurie naudoja nervų ar sąmonės centrus, jogoje vadinamus „čakromis" (antroposofija, visuotinis gyvenimas – nemaišyti su Visuotinio gyvenimo bažnyčia – ir kiti). Negalima automatiškai šių idėjų vadinti nekrikščioniškomis, kaip kai kurios bažnyčios norėtų, kad mes tikėtume. Šie centrai buvo žinomi krikščionims teosofams dar viduramžiais (J. G. Gichtel*), o dabar atpažįstame juos egzistuojant kiekviename iš mūsų – lygiai kaip akupunktūriniai taškai, ypač gerai žinomi Kinijoje, nėra automatiškai „daosizmo“ dalis, nes šiuos taškus ir linijas galima nustatyti elektriniais prietaisais ir laikyti žmogaus audinių dalimi.

Yra daug parašyta apie (senosios ir šiuolaikinės) visuomenės vertybių pokytį, kurį atnešė Kalno pamokslas. Vieni vertina jo reikšmę socialinei veiklai. Kiti bando taikymą pasaulio reikalams laikyti nepagrįstu vartodami sąvoką „pagrindinių nuostatų etika“ bei pritaria vadinamajai „pareigos etikai“ drauge su Senojo Testamento grasinimais karo ir kitokiomis bausmėmis. Dar kiti paprasčiausiai bando gyventi pagal šį pamokslą. Be to, Kalno pamokslą vertina ne vien krikščionys (pvz., jį vertino Gandis).

Tam, „kuris siekia Dievo karalystės, visa kita bus pridėta“. Čia galima pridurti, jog tam, kad sugebėtume priimti tai, kas kyla iš aukštesnės dvasinės logikos, turime ne sunaikinti protą, o priešingai – atverti jį. Vis dėlto Jėzus apie visa tai kalba ne tam, kad siekdami švęsti aukštesniame dvasiniame sąmonės lygyje vengtume „žemiškų apribojimų“. Iš aukščiau gautas supratimas skirtas konfrontuoti žemišką sąžinę ir gyvenimą tol, kol bus pakeistas pasaulis. Protas pasilieka šviesus ir yra tobulinamas priklausomai nuo to, kaip žmogus suvokia tam tikrus klausimus; viskas prasideda nežinojimu, tada pereinama prie spėliojimų, prielaidų, teorijų ir įsitikinimų ir baigiasi žinojimu. Tai svarbus tobulėjimo pagrindas. Jis skiriasi nuo palaimos ieškojimo, apie kurį kalba kai kurios senos dvasinės mokyklos.

Daugelis Jėzaus darbų – simboliniai vidinio „atsimainymo“ išoriniai ženklai, pradedant pokalbiu su Nikodemu (Jono 3 sk.), tęsiant Kalno pamokslu, iki aklu gimusio žmogaus išgydymo ir penkių tūkstančių pamaitinimo ant kalno. Atsimainymas iš dalies siejasi su rytietišku terminu „didysis apšvietimas“. Apšviečiama žmogaus dvasia. Tačiau čia kalbama apie artimesnį ryšį su Dievu ir jo dvasia. Dievas suvokiamas ne vien kaip absoliutus principas, bet kaip asmuo, buvęs realus Jėzui ir jo kelio pasekėjams.

Bet kuriuo atveju, proto keitimas dar nėra „atsimainymas“. Atsimainymas nėra teigiamų teiginių prikrovimas į visų žmonių turimas painias proto „programas“, kad atsirastų teigiamų minčių perteklius – nors tai galėtų būti atskiras pratimas. Atsimainymas viską atskleidžia: atsiranda sugebėjimas pažvelgti į dvasines šaknis protui jų neiškraipant ir neišryškinant klaidingų dalykų. Viskame pradedame regėti aukštesnę dievišką tvarką. Su šiuo brandos lygiu susijęs aukštesnis psichologinio apsivalymo procesas, minimas skyriuje „Šventas įtūžis“. Atsiradus paprastai įžvalgai viskas tampa aišku. Tiesioginis atpažinimas ar įžvalga nėra mąstymas – ji ateina ir mąstant, ir nemąstant. Jos negalima priversti atsirasti, ir ji mus išlaisvina. Tam, kad įgytume aukštesnės išminties, nebereikia malšinti minčių pasaulio, kaip bandė daryti kai kurių mokyklų atstovai.

Jėzus nedarė nieko, kad patenkintų sensacijų troškimą. Jis nieko nedarė ir tam, kad išoriniai įvykiai priverstų žmones tikėti. Visą laiką jį vedė vidinis aiškumas, sakęs, ką daryti kiekvienu atveju, o ne „esant tokioms ir tokioms aplinkybėms, siekiant tokio ir tokio poveikio“. Išgydymai dažnai buvo didesnių, esminių dalykų „ženklai“. Kai per Šabą išgydė aklu gimusį žmogų, Jėzus atsakė, jog jis buvo aklas ne dėl nuodėmių, bet „kad apsireikštų Dievo darbai“. (Jono 5, 6-9; Jono 6; Jono 9, 3.)

Tuo pačiu akivaizdu, jos buvo siekta šalutinio poveikio – sugriauti atgyvenusią mąstyseną ir kad žmonės giliau apmąstytų šių veiksmų reikšmę. Jėzus pripažino, jog yra žmonių, kuriems reikia stebėti, skaičiuoti, matuoti ir sverti, kaip kad Tomas, atstovaujantis „mokslinio tipo" mokiniams. Kai susidarė galimybė patikrinti, ar iš tikrųjų prieš jį stovėjo Jėzus Kristus, Jėzus tarė: „Nebūk netikintis, bet tikintis“ (Jono 20, 19-29). Jėzus norėjo, kad savo naują patyrimą Tomas apmąstytų taip nuoširdžiai ir giliai, kad pranyktų abejonių priežastis ir jis kažką suprastų. Tai, kad Jėzus turėjo ištarti šiuos žodžius, nereiškia, jog skeptikas Tomas dabar buvo „pakirstas“ tikrų faktų ir „priverstas patikėti“, net išsigandęs bausmės. Greičiau tai reiškia, kad ir po to Tomas sugebėjo savarankiškai įsitikinti naujais dalykai. Faktų ir minčių siejimas čia nėra smerkiamas, kaip kai kurie klaidingai interpretavo, menkai išmanydami žmogaus sąmonės veikimą. Nepaisant to, Tomas turėjo išmokti, jog save galima įtikinti ir kitais būdais, ne vien remiantis fiziniais faktais.

(…) Energija čia nėra abstrakti jėga; tuo pačiu – tai Kristaus asmens poveikis. Pavyzdžiui, rytiečių joga energiją visada laiko kažkuo izoliuotu. Šiandien irgi galima išgyti dėl maldos, atsižvelgiant į giliausią žmogaus vidų, susijusį su Kristumi, kuris nori, kad žmonės išgytų ir būtų sveiki, ir tada galėtų daryti „didesnius darbus už jį“ (Jono 14, 12-13).

Tačiau pats dvasinis išgydymas ir psichologinis bei dvasinis tobulėjimas priklauso nuo Dievo malonės, kurios neišreikalausi, nesvarbu, kaip stipriai stengtumeisi pasiruošti ją priimti.

Apie „Šventosios Dvasios dovanas" taip pat žr. 1 Korintiečiams 12, 7-11; Apaštalų darbų 2, 17-20 ir šios knygos skyrių „Sekminės“.

Senovės egiptiečiai žinojo, kaip naudojant proto ir sielos galias sąmoningai prikelti fizinį kūną. Lozoriaus prikėlimas iš numirusių atveria dar gilesnį lygmenį. Pirma, kai kurios detalės akivaizdžiai panašios į tai, ką žinojo egiptiečiai. Prikėlimas siejasi su senu ritualu, kai žmogus tris dienas praleisdavo būklėje, šiuolaikinėje parapsichologijoje žinomoje kaip „išėjimas iš kūno“, panašiai kaip būna sapnuojant, kad skrendi, tačiau jie tai patirdavo sąmoningai. Gulintis kūnas atrodydavo kaip negyvas. Pabudęs inicijuotas asmuo turėdavo vidinį užtikrintumą, kad po fizinės mirties jis egzistuos kaip psichologinė-psichinė būtybė. „Hierofantas“, iniciacijos kunigas, turėjo pažadinti žmogų fiziniame kūne ne vėliau kaip po trijų dienų, kol kūnas nepradėjo irti. Tačiau būtent tai pasakoja istorija apie Lozorių – po keturių dienų jis „jau smirdėjo“. Todėl, kad jį sugrąžintų, prikeliančioji jėga turėjo siekti giliau, paveikdama ir materialią substanciją. Bibliniai įvykiai tendencingai rodo, kad krikščionybės dvasią ypač atpažinsi fiziniame pasaulyje ir veiksmuose. Šią tendenciją žmonės prisiminė tik mūsų laikais, nes ankstesnių amžių misticizmas paprastai apimdavo tik intelektą ir psichologiją.

Visų religijų mokymai apie gyvenimą po mirties greičiau kilo iš potyrių, kai žmonės išeidavo iš materialaus kūno, o ne iš filosofinių apmąstymų, kurie priešistorėje, ankstyvojoje istorijoje ir senovės istorijoje žmonių sąmonės lygiui buvo nebūdingi. Kompetentingesnį paaiškinimą rasite Jeano Gebserio knygoje „The Everpresent Origin". Jis išskiria archainį, magišką ir mitinį sąmonės etapus, kurie buvo prieš teorinį intelektą ir vėliau integruotą sąmonę. Ar buvo neišvengiami šiuos etapus skyrę tarpai – neaišku. Vis dėlto jie suprantami šiandien. R. Steineris taip pat pabrėžia, kad senesni sąmonės etapai yra nesuderinami su šiuolaikine sąmone. Galima rasti tik jų prisiminimų įvairiuose augimo etapuose.

Beje, palyginimas su pasenusiais iniciacijos ritualais, – kurie senąja forma nebeįmanomi, – nereiškia, jog Lozoriaus prikėlimas iš numirusių buvo visų dalyvaujančiųjų surengtas ritualinis aktas, kaip būdavo senovės Egipte. Savo veiksmus Jėzus dažnai išlaisvindavo iš kultinių chronologinių (pvz., Šabo), vietos (pvz., šventyklos) ar konkrečiai situacijai taikomų taisyklių. Vis dėlto būdamas nepriklausomas, kartais jis tokiomis aplinkybėmis pasinaudodavo sąmoningai, pvz., Pascha (Velykomis), šventykla. Taigi Jėzus rodo pavyzdį, ką daryti su tam tikromis mados tendencijomis, kaip antai astrologinis poveikis, „galios vietos" ir ritualai. (Taip pat žr. Marko Pogacniko knygas apie geomantiją: „Healing of the Heart of the Earth“, „Christ Power and Earth Goddess“ ir kt., Findhorn Press, U.K.Scotland.)

Dėl Lozoriaus prikėlimo (Jono 11 sk.) Jėzus ir jį supantys žmonės tapo labiau matomi aplinkiniam pasauliui. Matome, kaip išsiplėtė Jėzaus sąmonė, apimdama mokinius bei per juos pasiekdama visuomenę. Panašų sąmonės išsiplėtimą galima matyti šiandien, kai šviesą skleidžia Jėzumi sekančios žmonių grupės veikla.

Toliau aprašoma kančia. Aukštasis žydų kunigas pasako, kuo tai, kas turi nutikti Jėzui, siejasi su tautos likimu (Jono 11 sk.). Žvelgdamas pranašiškai jis teisingai pastebi, kad Kristus mirtų už juos visus, tačiau klaidingai interpretuoja, kad pasilikdamas gyvas Jėzus pakenktų tautai. Norint tai suvokti, reikalingas mintis peržengiantis sąmonės lygis, sugebantis vienu metu suvokti procesus ir jų kontekstus. Šis sugebėjimas yra įgyjamas. Paprastai žmonės negimsta jį turėdami, o mokyklose to nemokoma. Jis nėra identiškas instinktyviai atsirandantiems vaizdams mintyse. Jis padeda atskleisti, išsklaidyti ir sukurti gilumines priežastis. Neigiamos ar kitos mintys nebebus saugomos pasąmonėje. Jos negalės kaupti problemų struktūrų, paveikiančių ir gilesnius psichologinius, ir fizinius procesus. Atsivers kelias į laisvą, kūrybingą ateitį.

Angliškoje ir vokiškoje svetainėse pridėta ištrauka iš Jono 11 skyriaus.
Ankstyvosios bažnyčios tėvas Klemensas Aleksandrietis turėjo išplėstinę „slaptą“ Evangelijos pagal Morkų kopiją. Jo žodžiais tariant, tai buvo „dvasiškesnė evangelija, skirta tiems, kurie eina tobulybės keliu“, padedanti jiems „tobulėti pažinime“. Į ją buvo įtraukti visų naudojamose evangelijose nepateikti Morkaus ir Petro komentarai, kaip antai Lozoriaus prikėlimas iš numirusių. Į evangeliją tokius įvykius atvirai įtraukė tik Jonas ir jo mokiniai. Klemensas Kristų vadina „mistagogu“ ar „hierofantu“, tai yra tuo, kuris vadovauja iniciacijoms į paslaptis, tikėjimo paslaptis – naujas krikščioniškas „mistikas", kurios skiriasi nuo senųjų mistinių kultų. (Žr. Morton Smith, „The Secret Gospel".)

Likusioje evangelijos dalyje pateikiama vis daugiau simbolinių įvykių, tuo tarpu išsamesnių pamokymų nėra. Jei nepamiršome anksčiau, dabar tikrai galime pamiršti komerciškai pagražintas „Jėzaus demaskavimo istorijas", kurias išgirdus vis tiek niekas nepaaiškėja. Nors tam tikros kitų žinios čia gali būti naudingos, tik meditacinė kontempliacija gali suteikti aiškią įžvalgą. Vis dėlto rezultatai gali kitus paskatinti bandyti suprasti tekstą patiems, ir joks kunigas ar istorikas nepadės mums aplenkti šitų ieškojimų.

Kojų plovimas (Jono 13, 1-20) Biblijoje parafrazuotas kaip apvalymas. Tokių „ezoterinių“ ištraukų reikšmė vėliau tapo sunkiai suprantama, todėl niekas nenorėjo jų keisti, taigi jos bent jau liko necenzūruotos. Tas, kurio kojos nuplaunamos, laikomas „visiškai švarus“, taigi ne vien kojos, bet simboliškai ir visas žmogus. Mąstymas analogijomis buvo įprastas daugelyje kultūrų. Tokias pačias funkcijas rasime žmogaus organizme, tai yra mikrokosmose ir mezokosmose (mezo – tarpinis), bei mus supančioje gamtoje, kuri yra dalis makrokosmoso. Kojos yra nukreiptos į žemę ir juda valios kryptimi. Kad žmogus eitų, reikia (laisvos) valios sprendimo. Šios valios apvalymą – atliekamą Dievo – ir jos prieštaringus kūlvirsčius – atliekamus Kristaus – atsispindi kojų plovimas. Taip pat gerus darbus Jėzus vertina daug labiau už krikščionišką tuščiažodžiavimą (Mato 25, 31-43).

Tačiau kojų plovimas, kaip ir kiti vėlesni įvykiai, buvo daugiau negu vien ankstesniais metais atlikinėtų įvairių dvasinių žmogaus dalių apvalymo apeigų kartojimas. Viską lėmė faktas, kad Jėzus žinojo, jog atėjo jo valanda, ir kad jo mokiniai turi pakankamai subręsti, kad sugebėtų „tam tikrą kažką“ savarankiškai skleisti didesniam gyventojų ratui. Jų pačių asmeninių savybių – šiuo atveju geranoriškumo – ugdymas, vis labiau prižiūrint vidiniam „aš“, nustojo būti tikslu. Aukštesnis, neegoistinis „aš", dabar susietas su „asmeniu", tapo viena su tuo „Kristumi", kuris įsikūnijo mumyse kaip „tikriausias aš". Gyvenimas nustojo būti „asmeniniu likimu“.

Kitas būdas patirti šiuos sunkiai apibūdinamus raidos etapus galėtų būti savo paties sąmonės įsisąmoninimas arba „angelų“ (sargų) ar aukštesniojo „aš“ matymas savo gyvenime. (Angeliškas) aukštesnysis „aš“ – kaip tai dažnai vadinama už bažnyčios sienų – gali pasirodyti susivienijęs su Kristumi ir taip pat išgyvenąs transformaciją. Kai kuriuose naujuose dvasiniuose judėjimuose su angelais susiję išgyvenimai yra gana įprasti, tuo tarpu nepaisydami to, ką sako Biblija, krikščionys dažnai abejoja jų egzistavimu, jau nekalbant apie tai, kad neaišku, kas yra „mūsų angelas sargas“ ir koks mūsų ryšys su juo. Kristus atspindi susiformavusį asmenišką žmogų, kuris ryšį su realiu pasauliu išsaugo net ir atsiverdamas beasmeniams „angelų“ energijos pasauliams. Tačiau tokių patyrimų turėjęs žmogus dar nėra tobulas. Kalbėti apie tai mokiniams Kristus pradėjo dar Jono 1 skyriuje. Kai kurie labai dvasiški žmonės mano, jog išvysti savo angelą (angelus) – pats svarbiausias patyrimas, po kurio galima pasitraukti iš žemiškų reikalų; iš tikrųjų, šias dvasines sritis reikia tyrinėti stovint ant tvirto pagrindo, kitaip susikursite tuščių iliuzijų. Tuomet dvasia galės labiau persmelkti žemišką gyvenimą. Galima paminėti, jog R. Steineris, kaip dvasios tyrinėtojas, ir kai kurios mokyklos neneigia ilgų žmogaus evoliucijos žemėje amžių. Be to, hipnoziniai spiritiniai „juodosios magijos“ patyrimai nėra tas pats, kaip šis esminis archetipinis angelų patyrimas. Nereikia žiūrėti pro pirštus ir į žmonių pastangas palaikyti ryšį su angelais kasdieniame gyvenime.

Nedaug kas pastebėjo ryšį tarp kojų plovimo ir Jono 12 skyriaus, kur Marija iš Betanijos simboliškai patepa Jėzų ir savo plaukais nušluosto jam kojas. Ar ji tai darė kaip žmogus, ar iš tikrųjų atspindi moteriškąją Dievo pusę, kurią galima priskirti Marijai, Jėzaus motinai, arba Marijai Magdalietei – ji ir Marija iš Betanijos tikriausiai nėra tas pats asmuo. Kodėl tai vyksta prieš „kojų plovimą“? Šios – nors ir prieštaringos – feministinės teologijos pažiūros slepia neatrastus ar tik iš dalies atrastus lobius. Katalikų bažnyčios atliekamas „paskutinis patepimas" gali būti laikomas to įvykio prisiminimu.

Be to, įdomu pastebėti, jog kojas plovė ne tik Jėzus – jis ir mokinius ragino plauti kojas vienas kitam (kaip paskutinė vakarienė – kuriam laikui – ankstyvajai bendruomenei buvo duota tarsi visuotinė kunigystė). Šis troškimas gyventi Dieve, ištobulintas kojų plovimu, padidėja ir apima ne vien Jėzų, bet ir supančius jį: pirmiausia tą, kuriam plaunamos kojos, o po to ir visus kitus mokinius, su kuriais jis dalijasi savo atsakomybe.

Kojų plovimą galima suprasti ir kaip tarnavimą kitiems. Pabrėždamas šio žingsnio svarbą, Jėzus sakė, kad dėl kojų plovimo jie „turi dalį jame“ (Jėzuje). Tai galima palyginti su jaunimo posakiu „jis arba ji eina su manimi“ (šis vokiškas posakis reiškia „jis arba ji yra mano vaikinas arba mergina“), ir bent tuo momentu tai pats svarbiausias asmuo jų gyvenime. Vis dėlto „kojų plovimas“ reiškia ne „draugauti“, bet „palaikyti gyvybiškus santykius“. Kojų plovimą galima suprasti tik kaip žingsnį pirmyn. Ne taip svarbu smulkiai apibūdinti, kaip tai atlikti praktiškai. Šis veiksmas bus logiškas – esant atitinkamam vidiniam požiūriui, – jei jį vertinsime alchemikų akimis, kurie išorinius veiksmus naudoja tam, kad lengviau įsivaizduotų vidines žmogaus nuostatas ir vidinius vyksmus. Nepakanka vien dalyvaujančio kunigo teisingo požiūrio – svarbiausia, kad visa tai suvoktų tas, kuriam yra plaunamos kojos. Tą patį galima pasakyti ir apie paskutiniąją vakarienę (žr. kitą skyrių), nors teologai nesutaria dėl skirtingų jos aspektų. Jų nuomonės gali būti net teisingos, tačiau šio svarbaus sąmoningo dalyvaujančiojo asmens transformacijos aspekto tinkamai neįvertina nei katalikų, nei protestantų bažnyčia.

Paprastesnį mokymą suprato 5000 žmonių, vėliau 500 ir 70 galėjo dalyvauti sudėtingesniuose įvykiuose, o plaunant kojas buvo tik vienuolika mokinių – tie, kurie buvo iš Jėzaus daug ko išmokę ir pakankamai gerai pasiruošę, kad suprastų šio veiksmo prasmę. Galbūt Judas dar nebuvo pajėgus tai priimti. Savo pamokas Jėzus išdėsto ne visas iš karto, bet žingsnis po žingsnio. Tačiau galima ir nesulaukus pabaigos pradėti medituoti į nukryžiavimą vedančius įvykius. Taip darė krikščionys Rožės kryžininkai. Kojų plovimą, nuplakimą, vainikavimą erškėčiais, nukryžiavimą, gulėjimą kape, prisikėlimą ir užžengimą į dangų jie vadino Kristaus iniciacijomis. Pritaikius vėlesnių amžių supratimo lygiui, iš to kilo septynių dienų „alchemiko vestuvių“ sapnų vaizdai („Chymische Hochzeit des Christian Rosenkreutz", užmaskuotus satyros ar pasakos rūbais juos 1616 metais Vokietijoje parašė liuteronų teologas J. V. Andreae).

Jono 12 skyriuje, po patepimo Betanijoje, aprašomas Jėzaus kaip Mesijo iškilmingas įžengimas į Jeruzalę. Po kojų plovimo, Jono 13-17 skyriuose parašyta, kaip Jėzus paskelbė, kad Judas Iskarijotas jį išduos, pateikiamos paskutinės kalbos bei Jėzaus malda už save ir mokinius.

Pagerbtas kaip pažadėtasis Mesijas, Jėzus triumfuodamas įžengė į Jeruzalę (Jono 12, 12-19). Surambėję kunigų luomai žinojo, kaip padaryti žmonėms psichologinį spaudimą ir neigiamai juos nuteikti. Žmonės, kurie supranta, jog yra neigiamai nusiteikę ir viskam abejingi, ir stengiasi pakeisti tokį nusistatymą, gali tapti tvirtesnėmis asmenybėmis ir labiau priartėti prie Dievo. Išorinės neigiamos jėgos ir masių įtaiga nebegalės jais taip lengvai manipuliuoti. O kaip veikia masių įtaiga, puikiai iliustruoja kai kurie XX amžiaus masių judėjimai.

Suėmimo (Jono 18 sk.) metu kareiviai iš pradžių buvo priblokšti. Kristus parodė, kad jis jiems nepavaldus. Tačiau vėliau savo noru leido viskam įvykti.

Nuplakimas (Jono 19, 1) kerta Jėzui per nugarą. Medituojant šią vietą gali iškilti tokie požymiai kaip žmogaus asmenybės „vidurys“, pojūčiai ir jėga nugalėti emocinį kentėjimą – tai nėra pasyvus, beviltiškas kentėjimas. Nepaisant to, visi krikščionys mistikai pasakoja laisva valia arba priverstinai savo sielose patyrę Jėzaus skausmą. Taigi Kristus nebėgo nuo skausmo, nors be abejo galėjo, kaip daro išvadavimą iš jausmų, „pratjaharą“, praktikuojantys indų mokytojai. Matyti, jog taip prasiplėtė kitų kančios supratimas.

Kaip minėta, nėra visiškai teisinga nuplakimą paversti specifinio „iniciacijos etapo“, pilnatvės siekiančių šiuolaikinių žmonių tobulėjimo etapo simboliu. Atrodo, Jėzus jau inicijavo šį žingsnį per paskutinę vakarinę po patepimo Betanijoje (Mato 26, 26-29). Paskutinė vakarienė – geresnis simbolis to, ką Jėzus suteikia kenčiančiai žmonijai. Duona simbolizuoja Jėzaus Kristaus, Dievo Žodžio, esmę (ir sielą). Vynas simbolizuoja dievišką Kristaus dvasią, kuri šiam Dievo Žodžiui suteikia gyvybę pasiaukojančiam darbui atlikti. Katalikų bažnyčia pabrėžia duonos ir vyno virsmą grynu Jėzaus kūnu ir krauju, o protestantų bažnyčios pabrėžia Jėzaus prisiminimą. Viena vertus, teisios abi. Mokslininkai nustatė, kad net paprasčiausio katalikų bažnyčių „švęsto vandens“ molekulių kampas yra pasikeitęs. Vis dėlto svarbiausia – pasikeitimas dalyvaujančiame žmoguje, įsiklausant, kas iš tikro sklinda iš pakeisto ir keičiančio Jėzaus Kristaus „kūno ir kraujo“. Todėl būtų gerai bažnyčiose tai daryti labai susikoncentravus. Buvo žmonių, bandžiusių tai daryti vien dvasioje – be regimų duonos ir vyno, – kurie taip pat pajuto to poveikį, tik šitaip jį pasiekti daug sunkiau. Norintieji praktikuoti palaimintą maistą, jo nevadindami bažnyčios „šventuoju sakramentu", gali jį vadinti „agape“ – meilės vakariene.

Kaip ir nuplakimas, karūnavimas erškėčiais buvo vien reakcija, prasta kopija to, kas jau buvo įvykę. Būtent tai, kas – jei ieškosime teigiamos prasmės – rodė atvirumą dvasiai, padėjo jam protu nugalėti save. Tai parodo Jėzaus atsisveikinimo kalbos* (pvz., Jono 13, 31-17) ir susitikimas su Pilotu (pvz., Jono 19,5)*. (* Žr. „Žmogus", medituojant tai galima išgyventi kaip Piloto jausmus Jėzaus Kristaus, išgelbėtų žmonių pavyzdžio, atžvilgiu). Jėzaus „darbais“ buvo ne vien kojų plovimas ir paskutinė vakarienė, bet ir tuo metu jo pasakyti žodžiai.

Šiandieniniai požiūriai į Jėzaus nukryžiavimą ir mirtį – pvz., Jono 19, 12-37 – yra dar įvairesni negu požiūriai į kitas jo gyvenimo stotis, visų pirma dėl bažnyčių tam teikiamos svarbos, o antra – dėl aiškintojų noro viską suskirstyti pagal atitinkamą jų ideologiją.

** Terminas „gnostikai" čia vartojamas skirtinga reikšme nei „apaštalų žinojimas“, pripažintas net sektų kritiko F. W. Haacko. Tačiau daug kas tokiuose mokymuose sutapo, pavyzdžiui, gnostinėje „Tiesos evangelijoje“ pripažįstama, kad Jėzus buvo prikaltas prie kryžiaus.

Su šiais teiginiais iš dalies susiję prieštaringi Turino drobulės – „Jėzaus įkapių“ – tyrinėjimo rezultatai. Kadaise buvo manoma, kad medžiagoje yra žiedadulkių iš Jėzaus laikų ir šalies, kiti teigia ją atsiradus Viduramžiais. Vieni sako, kad atvaizdas atsirastų tik dėl staigaus didelės energijos spinduliavimo ir staigaus kūno iširimo, kiti tvirtina, jog kraujo žymės rodo, kad nukeltas nuo kryžiaus Jėzus dar buvo gyvas. Vėliausių tyrimų rezultatuose užsimenama, kad medžiaga yra originali ir atvaizdas susidarė neįprastu būdu. Tai gali padėti žmonėms (žr. ankstesnes pastabas apie mokinį Tomą skyriuje „Stebuklai“) suprasti, kas nutiko Kristui. Anot mistiko Lorbero, sakoma, jog (tik) „Tryro apdaras" yra suklastotas, akivaizdžiai siekiant paraginti žmones ieškoti tikėjimo vidumi ir nebūti priklausomiems nuo atrandamų relikvijų ar teorijų apie jas.

Tačiau tokie tyrinėjimai gali mus pačius paskatinti atlikti meditacinius tyrimus. Jie parodo, jog egzistuoja kažkas, kas netelpa į jokią žinomą gyvenimo ir mirties formulę. (Taip pat žr. Groenbold „Jesus in Indien – das Ende einer Legende".)

Kaip sakėme anksčiau, norint sužinoti ką nors apie buvusių įvykių pobūdį ir ką jie reiškia žmonių vystymuisi dabar, dažnai praverčia mistikų pasakojimai. Kuo daugiau žmogus turi patirties, tuo daugiau jis supranta. Krikščionys mistikai ir stigmatai – Kristaus stigmų turėtojai – pasakoja apie panašius išgyvenimus, nors jie niekada nebuvo susitikę. Pradedant Pranciškum Asyžiečiu, o vėliau Tėvas Pijus ir Teresė iš Niūman iš Bavarijos pateikia papildomų detalių apie Jėzaus išgyvenimus, kurių nėra Biblijoje. Visi jie sutinka, kad Kristaus nukryžiavimo ir mirties žymė išties giliai įspausta šiame pasaulyje, kad dėl netikėto, bet sąmoningo, ryšio su šiais įvykiais jie patiria neįsivaizduojamą kančią, o drauge su ja – ir nesuvokiamą jėgą, ne gniuždančią, bet pakeliančią. Egzistencinis nukryžiavimo pobūdis tokiems ypatingiems žmonėms yra neabejotinai artimesnis negu žmonėms, kurie bando viską suvokti protu. Gyvenimas ir mirtis apima ne vien tarpusavyje susijusias atskiras žmogaus dalis: jie apima „priežastinį“ lygį – viską lemiančius principus ir likimą. Net tokio paslaptingo ryšio su Dievu neturintys žmonės medituodami gali apmąstyti šiuos įvykius ir šitaip nutiesti kad ir netobulą tiltą į tikrovę. Šalia jo nukryžiuotam nusikaltėliui Jėzus pasakė, kad jis greitai bus su juo „rojuje“. Vadinasi, įmanoma Jėzaus kelią suprasti greitai.

Viena iš realių galimybių – sąmoningai daugiau ar mažiau prasiskverbti iki pačių giliausių žmoguje vykstančių procesų, susijusių su depresija, kančia ir išsigimimu. Nors tai nėra susiję su metų laiku ar geografine vieta, kada ir kur Jėzus kentėjo ir buvo nukryžiuotas, atrodo, jog lengviau tai patirti per Velykas. Tarsi nauja „oktava" įspaudžiama į seną tradicinį sezoniško nykimo ir atsinaujinimo ritmą.

Be jėgos nugalėti kančią nukryžiavimo ir įvykių prieš pat jį metu parodoma ir visuotinė sąmonė, pavyzdžiui, ant kryžiaus ištartais žodžiais, kurių kulminacija – „Atlikta!“ Čia jaučiamos visiems pagalbą teikiančios „pasiaukojančios meilės“ pakankamai gerai nenusako sena, beveik teisinė formuluotė: „žmonijos atpirkimas Jėzaus auka“. Toks požiūris padeda įvykio svarbą suvokti protu. Tačiau galbūt krikščionys formuluotę pritaikė prie senovės žydų ir kitų senovės tautų mąstymo būdo, kurie manė, kad aukojami gyvuliai ir kt. palankiai nuteiks Dievą. (Taip pat žr. toliau.)

Panašiai Kristaus stigmų atsivėrimo ar nevalgymo pakankamai nepaaiškina ir kitos teologijos, kurios, pavyzdžiui, pabrėžė, kad savo pagrindinių principų Jėzus laikėsi iki pat mirties. Žr., pvz., Thurston „The Physical Concomitants of Mysticism" ir Höcht „Von Franziskus zu Pater Pio och Therese Neumann" bei kitą skyrių.

Kai kas nors kaip Aurobindo susiduria su jėgomis, matomai susijusiomis su Kristaus tobulėjimu, tačiau žmogus neturi su Kristumi nieko bendro, sukuriamas sudėtingos pusiausvyros įspūdis. Visai įmanoma, kad taip nutiks: kai kurie prisimena knygose aprašytą induisto berniuko vardu Sadhu Sundar Singh istoriją, kuris apie krikščionybę nieko nežinojo, tačiau intensyviai vidumi šaukdamasis Dievo staiga patyrė gyvąjį Kristų. Taip pat vienų indų tantrų apeigų metu žmonės, tikėjęsi išvysti indų dievus, staiga pamatė Kristaus viziją. „Dvasia juda, kur nori.“

R. Steinerio užuomina apie Kristaus, į saulę panašios būtybės, pažįstamos kai kuriems išminčiams, regėjimą prieš jo atėjimą į žemę sunkiai siejasi su teologija, krikščionybę laikančia religine bendruomene, tačiau yra įdomi kitų kultūros sričių atžvilgiu. Žr. skyrių „Pradžioje buvo Žodis“ ir papildomą puslapį „Senasis Testamentas ir ikikrikščioniškosios religijos".

Prieš 2000 metų matėme fizinį Kristaus įsikūnijimą žemėje, pasaulio evoliucijos lūžio metu prisiimantį ant savęs visą žmoniją, vėl juos įtraukiant į savo gyvenimą. Senieji kultai iš dalies buvo išsigimę, kaip ir krikščionybė vėliau tapo paviršutiniška, nors įdomu būtų šias tendencijas panagrinėti išsamiau. Kristus pasirodė kaip žmogus, paprasčiausiai atstovaujantis atnaujintą žmoniją, „Naujasis Golgotos Adomas“, neatitinkantis jam primesto vaidmens kaip tam tikros religinės bendruomenės galios garanto.

Teologija nukryžiavimą sieja su nuodėmių atleidimu (žr. Jono 1, 29). Galima sakyti, jog tam, kad išgelbėjimas atsiskleistų žmogaus gyvenime, reikia pasinaudoti jo „užuomazgine“ galimybe ir sąmoningai nuspręsti sekti Kristumi. Tai yra tikras darbas. Jei žmogus stengsis būti vedamas per gyvenimą Kristuje apreikšto Dievo, iš tiesų patirs, kaip gyvenimas tampa organiška visuma. O jei tikės, jog gyvenimą tvarko mechaniški likimo dėsniai ar „karmos“ pusiausvyra, gyvenimas iš tiesų paklus šiems principams. Kristus taip pat kalba apie atsiskaitymą „iki paskutinio skatiko“, bet nesako, kad tai vyks „akis už akį ir dantis už dantį“ principu. Pirmoje vietoje atsiranda nauja užduotis – pasirinkti ir panaudoti tuos sugebėjimus, kurie bus naudingi pačiam žmogui ir jo aplinkai. Susitvarkymas su praeitimi nebėra savitikslis ar priežastis tobulėti. O dabar dar ir matome, kaip darydami pasirinkimus žmonės sulaukia „pagalbos iš aukščiau".

Čia nagrinėjant R. Steinerį gali susidaryti įspūdis, kad Kristui rūpi tik žmonijos likimas, o savąjį kiekvienas žmogus turi susitvarkyti pats. Tačiau daugelis krikščionių patyrė, kaip Kristus jiems asmeniškai padeda, kai jie patys kuria savo likimą. Jis gali pakeisti žmogaus likimą atsižvelgdamas į visą žmoniją, užuot visiškai atskleisdamas vieno žmogaus likimą. Atleidimo (žmonėms) jėga – vienas iš būdingiausių krikščionio bruožų. Pavyzdžiui, ji suskaldo amžiną užburtą smurto ir kovos su juo ratą. Tai ne tik mokymas, kaip išsivaduoti nuo žemiškų suvaržymų ar nesusitapatinti su jais – toks mokymas turi panašumų su Budos mokymu, – bet giliau apie tai pameditavus tampa aišku, jog suvaržymus iš vidaus sutrauko tikra jėga, ne atitolinanti mus nuo pasaulio, nors dabar tai būtų įmanoma, bet suteikianti jėgų pasilikti „pasaulyje“ pačia plačiausia prasme – kaip „vynuogyno darbininkams".

Net pasiekęs šį ambicingą lygmenį žmogus akivaizdžiai nepranyksta kaip lašas vandenyne. Nepakanka pasakyti, kad žmogus po savęs palieka tūkstančius staiga ištirpusių senesniojo žmogaus psichinių dalelių. Tai prilygtų teosofiniam „nukryžiavimo“ reikšmės apibrėžimui ir panašiam C. Castaneda’os šamanų ritualų aprašymui nenaudojant termino „nukryžiavimas“.

- nukryžiavimas – nepaisant senesnės kryžiaus prasmės – paprasčiausiai buvo pasaulietinės bausmės rūšis, šiuo atveju nedviprasmiškai priešininkų pritaikytas nesąžiningai, neteisėtai ir siekiant materialinės naudos. Kitokia bausmės priemonė negalėjo būti panaudota, todėl ja negalima grįsti jokio kryžiaus fetišizmo. Paskutinė suakmenėjusios, nesąmoningos tų laikų valdžios reakcija buvo neigiama. Savo ruožtu, tai tapo tikrai keičiančios Jėzaus sąmonės karikatūra.
Atnaujinimas: Šie įvykiai naudingi ne dėl prieš Jėzų panaudoto smurto: nauda siejasi ir su prisikėlimu. Tai Dievo darbas;

- tai, kas dėjosi Jėzaus viduje ir nebuvo susiję su to meto aplinkybėmis, neutraliau atskleidžia jo paskutiniai žodžiai ant kryžiaus: „Į Tavo rankas atiduodu savo dvasią“; tuo tarpu kapas siejasi su nukryžiavimu, o ne atspindi visiškai atskirą „etapą“, kaip teigiama senesniuose ezoteriniuose aprašymuose. Jėzaus mirties esmė yra ne pati mirtis, bet „mirties užmačių“ nugalėjimas žmonėse.

Pavyzdžiui, galima panagrinėti, kas bendrai žmonėms nutinka mirties metu ir po mirties, ir ar vyksta skirtingi dalykai. Tai buvo dažnai daroma remiantis religiniais apsireiškimais ir tradicijomis bei filosofiniais apmąstymais, kartais pasitelkiant parapsichologinius tyrimus, humanistinę ir viršasmeninę psichologiją bei analizuojant klinikinius ir asmeninius išgyvenimus (pvz., Elisabeth Kübler-Ross).

Beveik visos religijos teigia, jog po mirties žmogus ne tik „išlieka savo palikuonyse ir per kultūrinį palikimą“, bet ir toliau egzistuoja kaip sąmoningas asmuo. Net (vadinamųjų) „primityviųjų tautų“ protėvių garbinimas net tik reiškia, kad protėviai „išlieka“ palikuonyse: jie įsitikinę, jog protėviai realiai egzistuoja psichiškai ar fiziškai šiame laike ar net dalyvauja palikuonių kultinėse apeigose ar kasdieniame gyvenime. Net ten, kur atsirado idėjų, kad žmonės gali įeiti į kitas gyvybės formas arba įsikūnyti jose, kaip antai gyvūnuose ar net akmenyse, buvo pripažinta taisyklė, jog kaip dvasinė būtybė žmogus egzistuoja nenutrūkstamai. Naujosios „aukštosios religijos“ taip pat pabrėžia nesibaigiantį egzistavimą. Jos mato jį labiau nedviprasmiškai pasireiškiant už fizinį lygmenį aukštesniuose egzistavimo lygmenyse. Kai kurie kalba apie galimą šių lygmenų sąryšį bei jo keliamas problemas. Buvo sukurtos tikslios ceremonijos, kaip sąmoningai persikelti į aukštesnes sritis, pavyzdžiui, žr. „The Tibetan Book of the Dead", kurią naujojo ir C. G. Jungas. Tokiais klausimais, kaip reinkarnacija, žmonės išsakė daug skirtingų išgyvenimų ir idėjų.

Šiais laikais yra ir gyvenimu po mirties arba „amžinuoju gyvenimu" per Jėzaus patyrimą netikinčių teologų*. Savo įsitikinimus jie grindžia seniai pasenusiomis XIX amžiaus mokslo idėjomis. Su dvasiniais patyrimais susidursi dažnai svarstydamas, „O kas bus po to?"

*Atnaujinimas: Krikščionybėje „teisiųjų“ (pvz., Mato 25, 46), sekančių Jėzumi (pvz., Luko 18, 29-30) ir (arba) tikinčių Jėzumi (pvz., Jono 3 sk.) „amžinasis gyvenimas" svarbus ne vien kaip gyvenimas po mirties. Kai kuriose Biblijos vietose kalbama, jog jei gyvendami su Kristumi tapsime kažkuo panašesni į tai, kas „dangiška“, pasikeis mūsų gyvenimas „ateities pasaulyje“.

Medicinoje yra užfiksuota atvejų, kai po anestezijos atsibudę žmonės ar akivaizdžiai mirę ir į gyvenimą sugrįžę žmonės pasakoja apie išgyvenimus kituose sąmonės lygmenyse. Be to, moksliniais tyrimais nustatyta, jog mirties metu kūno svoris visada sumažėja maždaug 21 gramu. Antroposofijoje ir teosofijoje tai vadinama „aš“ arba „psichinio kūno“, „astralinio arba jausminio kūno“, drauge su „eterinio arba gyvenimo energijos kūno“ bei „iliuzinio kūno“ atsiskyrimu nuo fizinio kūno. Po to pereinama į jausminį, tada – į „aš“, tada – į priežastinį pasaulį – tai dar nėra „Dangus“ – ten visada esant Aukštesniajam „Aš".

Gali kilti klausimas, kas nutinka su mirusiojo sugebėjimais, patirtimi ir skirtingų jo asmenybės „sluoksnių“ turiniu ir ar visų žmonių laukia tas pats. Tėvas Roesermülleris ir kiti yra parašę knygų šia tema, kuriose pažymima, jog žmogus „su savimi pasiima“ visus „esminius elementus“, ir dėl to geriau kūną laidoti, o ne kremuoti. Pasakojama net apie netikėtai pastebėtą materijos susiskaidymą kape. Bažnyčios jau kelis šimtmečius iki pat šių dienų pasakoja apie „neirstančius kūnus“, pvz., Bernadetės iš Lurdo. Egzistuoja daug pasakojimų ir apie „tuščius kapus". Tokiais atvejais dažnai teigiama, kad šie žmonės gyveno „labai artimai su Dievu“.

Reikėtų paminėti ir ankstyvojoje krikščionybėje rašytus apokrifinius tekstus (bažnyčios jų nelaiko „eretiškais“, tačiau nelaiko ir šimtu procentų teisingais, todėl jie į Biblijos kanoną neįtraukti). Dalyje vadinamosios „Nikodemo evangelijos" aprašomas „Jėzaus nusileidimas į pragarą“ po mirties ir kaip jis paveikė ten buvusius žmones, kurie patiria apsivalymą, greičiausiai emocinį. Aprašytas ir susitikimas su Senojo Testamento žmonėmis tam tikrame „rojuje“, kaip aukščiau esančioje psichinėje (dvasinėje) srityje. Viena vertus, tokios idėjos atrodo pagrįstos, kita vertus, visiškai tikėtina, jog tai tėra autentiški regėjimai, galintys turėti ir tiesioginę, ir simbolinę reikšmę.

Kapas Kristaus kelyje simbolizuoja, viena vertus, paskutinę Kristaus kūno, kuris dar jam gyvam esant buvo „dvasiškai ištobulintas“, transformaciją, kita vertus, aukštesniojo asmens išlaisvinimą iš fizinio kūno sąmonės. Tai – holistinio (bendro) „Naujojo Adomo" pradžia. Čia daug simbolizmo, nes, pagal tradiciją, Adomas ir Ieva turi būti palaidoti žemiau Golgota („kaukolės vieta“) vadinamos kalvos.

Tuščias kapas ir Kristaus prisikėlimas meta neįtikėtiną išbandymą daugelio protams. Pagrindinės priežastys – jų išsilavinimas (patirtis sako, kad žmonės turi mirti), suprantama tendencija nekalbėti apie nepaaiškinamus dalykus, pasenęs, bet mokyklose vis dar mokomas, vienpusiškas materialistinis požiūris į gyvenimą. (Pvz., Jono 20, 11 – Jono 21 sk. )

„Per tris dienas aš atstatysiu šią šventyklą. Tačiau jis kalbėjo apie savo kūno šventyklą.“ Jėzui pakilus į kitus sąmonės pasaulius arba į jo pačią esmę – panašiai kaip atsitinka ir kitiems žmonėms (žr. ankstesnį skyrių) <