Kristaus keliai

Nepriklausomas rašinys,
paremtas įvairių sričių
tyrimais ir patirtimi

 

Jėzaus Kristaus keliai žmogaus sąmonėje ir pasaulinėse permainose

 

Pagrindinio teksto rodyklė

Pirmoji dalis – skyriai apie atskiras evangelijų dalis:

Norėdami naudotis greitosiomis nuorodomis, palaukite, kol puslapis bus visiškai perkeltas.
1.  ĮŽANGA – teksto paskirtis ir naudojimas, svarbu norint suprasti tekstą
-    Metodiniai patarimai, meditacija
-    Mūsų puslapiai ir įvairios teologijos mokyklos
2.  „Pradžioje buvo žodis (graik.: logos)... ir žodis tapo kūnu“
3.  Jėzus iš Nazareto, jo gimimas
4.  Ar Jėzaus jaunystės metai kuo nors svarbūs?
5. 
Ginčo dėl „dviejų berniukų vardu Jėzus“ komentaras
6.  Jono Krikštytojo krikštas Jordano upėje
7.  Tyla dykumoje
8.  Pagundymai
9.  Vestuvės Kanoje
10.Požiūriai į seksualumą, gailestį, užuojautą ir meilę
11.„Šventas įtūžis“ (ir požiūriai į emocijas)
12.Kalno pamokslas (Mato 5-7; ir požiūriai į protą)
13.Kristaus atsimainymas ant Taboro kalno (Mato 17 sk.)
14.„Stebuklų“ klausimas
15.Lozoriaus prikėlimas iš numirusių
16.„Avys“
17.„Kojas plaunantis“ Kristus ir Jėzų patepanti Marija iš Betanijos
18.Paskutinė vakarienė, iškilmingas įžengimas, suėmimas ir nuplakimas
19.Erškėčių vainikas ir paskutinės kalbos
20.Nukryžiavimas ir laidotuvės
21.Tuščias kapas, „nusileidimas į pragarą“ ir „užžengimas į dangų“
22.Prisikėlimas
23.Kristaus „užžengimas į dangų“
24.Sekminės
25.Jėzaus paveikslas

Į 2 dalį: Keliaujant per Apreiškimą Jonui
(12 skyrių apie Apreiškimą Jonui ir pranašystę)
Į paskutinį abiejų dalių skyrių: Krikščioniškas požiūris; lentelė „Krikščioniškas požiūris: Pasaulyje, bet ne iš pasaulio, trečiasis kelias"

Į 3 dalį: Kitos temos

Į 4 dalį: Senasis Testamentas ir straipsniai apie dialogą su kitomis religijomis

Į pradžios puslapį su nuoroda į pilną visų dalių versiją, skirtą spausdinti

Autorinės teisės („Kristaus kelių“ leidimo duomenys)
El. laiškas

 

ĮŽANGA – teksto paskirtis ir naudojimas

Jau 2000 metų – neskaitant dar keliais tūkstančiais metų senesnių pranašysčių – žmonės vėl ir vėl tikina turėję įvairiopus tiesioginius išgyvenimus su Jėzumi Kristumi. Nepaisant skirtingų charakterių ir religijų, filosofinių ir mokslinių kontekstų, jie atskleidžia vieną nuo kitos nepriklausančias, bet bendras įžvalgas. Jie taip pat kalba, jog tokiems patyrimams gali ruoštis ir kiti žmonės. Jėzuje Kristuje slypi visas kultūrines ir istorines ribas viršijančios naujos galimybės žmonėms ir pasauliui. Čia naujai panagrinėsime šiuos žmogaus tobulėjimo etapus. Sekant keliu, kuriuo ėjo pats Jėzus, gali atsiskleisti šių žingsnių reikšmė įvairioms gyvenimo sritims.

XII amžiuje abatas Joachimas di Fiore pranašavo apie „Šventosios Dvasios amžių“, kai nuo institucijų nepriklausantys asmeniniai santykiai su Dievu taps plačiai paplitę. Šiandien po pasaulį yra išplitę daug judėjimų, kurie ne tik ieško asmenyje įsikūnijusio Kristaus, bet žmogų regi kaip vis sąmoningesnę „Kristaus kūno“ ląstelę.

Šiame kontekste negalima laukiamo „antrojo atėjimo“ ir mūsų „apokaliptinių“ laikų suprasti kaip paprastos reinkarnacijos tam tikromis aplinkybėmis – scenarijus yra daug platesnis. Vis dėlto galima įžvelgti šiokių tokių panašumų tarp asmens raidos prieš 2000 metus ir šių laikų scenarijaus, kuris neturi baigtis katastrofa.

Šiame veikale bandoma atsakyti į klausimą, kokios yra naujos specifinės galimybės tobulėti skirtingose gyvenimo sferose, nes Jėzus gyveno prieš 2000 metų. Tikimės, jog šis straipsnis pastūmės jus naujiems ieškojimams.

Ypač šiomis dienomis,
• kai į Jėzaus Kristaus fenomeną gviešiasi daug įvairių
teologijų (žr. papildomą langą) ir dogmų, jį nagrinėdami lingvistiniu, istoriniu-kritiniu, archeologiniu ir paleografiniu, religiniu-sociologiniu ir psichologiniu, moksliniu ir politiniu požiūriais;
• kai, kaip ir ankstyvosios krikščionybės laikais, greta vyraujančios senos materialistinės tendencijos visuomenėje pasirodo įvairiopa dvasinė sfera, vienu metu visuomenę ir siejanti su krikščionybe, ir užtverianti kelią į ją;
• kai dažnai susidaro keblios situacijos, pvz., keli manomai įsikūniję „Jėzūs Kristūs“, ir kai Kristaus vardu dangstomi abejotini bei neigiami įvykiai;

gali būti įdomu panagrinėti, ką Kristus iš tikrųjų darytų.

Projektas prasideda apsvarstant mūsų pačių vidinius išgyvenimus ir nagrinėjant mistikų patyrimus. Pasitelkiame tarpdalykinius daugelio mokslo sričių ir empirinius požiūrius, o ne vien teologines pažiūras. Laikydamiesi tokio dvasinio požiūrio, nebandome nukreipti žmonių dėmesį nuo socialinės ir politinės savimonės į kažkokią pseudoesmę. Suprantama, XIX amžiaus mechanistinių mokslinių idėjų negalima laikyti ribojančiomis pažiūras; lygiai kaip negalima laikyti, kad mąstymą riboja rytiečių mokymas, jog nėra nieko, ko jau nebūtų aprašyta senovės indų vedose, ir kad Jėzus buvo tik jų mokytojas – greičiausiai ne pats geriausias. Šis suvokimas neatsirado iš tekste minimų ar kitų knygų, skirtų teologija labiau besidomintiems žmonėms – skaitant „Kristaus kelius“ nebūtinai tas knygas žinoti ar turėti išankstinių teologinių žinių. Nė vienas teiginys nėra pateikiamas kaip kokios nors pasaulyje egzistuojančios religinės organizacijos dogma ar nuomonė. Nė vienas teiginys nėra nukreiptas prieš kokią nors bažnyčią, religinę ar dvasinę grupę ar Apaštalų tikėjimo išpažinimą. Šie skaitiniai irgi gali pasirodyti įdomūs kitas religijas išpažįstantiems žmonėms ar kitų ideologijų šalininkams, kuriems įdomios naujos, ne įprastos ir paviršutiniškos, krikščioniškos įžvalgos. Juose taip pat parodomas krikščioniško kelio ir kitų krypčių santykis. Kaip Evangelija pagal Joną vaizduoja specifinį krikščionio kelią to meto išminties ieškotojams suprantama kalba, šis veikalas daro krikščionybę panašiai prieinamą iš įvairių pusių. Dokumento stilius leidžia skaitytojo minčiai likti laisvai. Tyrimas ir studijavimas skiriasi nuo misionieriškos veiklos. Tačiau ir krikščionys, kuriems paprastas tikėjimas priimtinesnis už gilius svarstymus, gali iš šio teksto pasimokyti, pvz., kaip bendraujant su kitų tikėjimų žmonėmis išvengti nuolatinių nesusipratimų.

Tegul viską pasako pats tekstas.

„Dar daug ką turiu jums pasakyti, bet dabar negalite pakelti. Bet kai ateis Ji, Tiesos Dvasia, Ji įves jus į visą tiesą“ (Jono 16, 12-13). „Kristaus keliai“ įkvėpimo semiasi iš šios dvasios.

 

Metodiniai patarimai

Kiti 37 skyriai siejasi su įvairiais evangelijų ir Apreiškimo Jonui tekstais. Galima skaityti atskirus skyrius arba skaityti pateikta tvarka. Ttaip dar geriau, norint aiškiau suprasti.

Tie, kuriuos labiau domina holistinis požiūris į šias koncentruotai pateiktas mintis, įskaitant evangelijų meditaciją, spragtelėję čia ras metodinių patarimų. Galbūt tai padės ieškoti ir atrasti savo kelią į jokiais žodžiais nenusakomą tikrovę ir turėti dalį joje.

Paveikslai (meditacijai)

„Pradžioje buvo žodis (graik. logos)... ir žodis tapo kūnu“ (Jono 1 sk.)

Iš pradžių ši formuluotė buvo naudojama ne kalbant apie Jėzų kaip žmogų, o nurodant jo gilesnį ryšį su Dievu ir pasaulio sukūrimu. Šio ryšio pobūdį galima traktuoti įvairiai. Tačiau jokiu būdu negalime iš pat pradžių šiuos žodžius interpretuoti kaip nesuprantamus ir neautentiškus. Tokių formuluočių randame Evangelijoje pagal Šv. Joną (Jono 1 sk., Jono 5 sk, Jono 6, 69, Jono 7 sk. ir kt.), laiškuose kolosiečiams ir efeziečiams, Mato 16, 16 ir kt., jos gyvavo tarp senųjų bažnyčios mokytojų, jas naudojo tokie mistikai kaip Jakobas Boehme ir Rudolfas Steineris (Helsingfors 1912), jas į „ezoterinius mokymus“ sugrąžino krikščionis išminčius „Daskalos", jas savo knygoje naudoja amerikiečių teologas Matthewas Foxas, „The Coming of the Cosmic Christ: The Healing of Mother Earth and the Birth of a Global Renaissance", jas rasime „Didžiajame palaiminime" ir t. t.

Katalikų bažnyčia ir dalis protestantų bažnyčių bandė išlaikyti nublankusį artumą šiam tradicijos lygiui, naudodamos grynas doktrinas. Kitos protestantiškos bažnyčios, kurios labiau pripažino socialinį Jėzaus darbą, manė turinčios šiuos žodžius atmesti kaip Jėzaus „dievišką nesaikingumą“. Induistų mokyme šiems žodžiams galima būtų prilyginti terminą „avataras(-ai)“, reiškiantį žmones, kurie žemėje yra ne dėl savo pačių tobulėjimo, bet tam, kad savo valia prisidėtų prie tautos ar žmonijos pažangos – tarsi „dieviškos tobulybės“ lašas. Vis dėlto skirtumai tarp vienas po kito gyvenančių „avatarų“ dažnai tampa neberyškūs, tuo tarpu žydai ir krikščionys pabrėžia „istorijos Dievą“, tobulėjimą ir specifinį Mesijo vaidmenį visame tame.

Pažymėtina, jog Korane Jėzus Kristus laikomas Dievo siųstu pranašu ir Dievo „žodžiu, sukurtu kaip Adomas“ (minima keliose vietose). Tai daugiau negu mano kai kurie šiuolaikiniai krikščionys teologai, Jėzų laikantys tik visuomenės pertvarkytoju! Koranas nepritaria tik Jėzaus kaip Dievo Sūnaus sampratai Trejybės doktrinoje – Muhamedo laikais krikščionys Trejybę įsivaizdavo fiziškai. Tuo metu beveik nebuvo likę krikščionių, galėjusių šią doktriną patikimai išaiškinti kito tikėjimo žmonėms.

Čia derėtų pabrėžti, jog tokio lygio Kristaus paslaptis daugiausia kyla ne iš spekuliatyvaus mąstymo, bet iš patyrimų ar vizijų, pvz., aiškiai matomų Jakobo Boehme’s veikale, kuris turi retą sugebėjimą patyrimus įsisavinti konceptualiai. Iš tiesų visus dvasinius patyrimus reikia (savi)kritiškai apsvarstyti, tačiau bandyti įvertinti jų pasekmes neatsižvelgiant į tokio suvokimo lygmens egzistavimą – netinkamas ir rezultatų neduosiantis metodas.
Be to žmonių, turinčių aiškiai matomą mistinę ar dvasinę užduotį negalima iš tikrųjų suprasti vien tik žvelgiant į jų išorinę socializaciją iš istorinių-kritinių pozicijų, vietoj to, kad būtų įtraukiamas jų pačių vidinis, dvasinis vystymasis.

*) Jėzus, kaip istoriškai egzistavęs žmogus, yra palyginti gerai pagrįstas. Pirmojo šimtmečio po Kristaus metraštininkai, tokie kaip Jozefas ir Tacitas, patvirtina jo faktinį pasirodymą. Taip pat ir pačiose biblinėse Evangelijose nurodomas daugelio įvykių laikas ir vieta. Pvz., minima daug valdovų ir svarbias pareigas užimančių asmenų (pvz., Lk 3:1, 2, 23), pagal kuriuos galima nustatyti metus, kuriais Jėzus pradėjo savo mokomąją veiklą. Juos galima atrasti ir metraščiuose. Taigi bibliniai pasakojimai neturi grynai mitologinių istorijų charakterio. Į Bibliją neįtrauktose „apokrifose“, t. y., kitose krikščioniškose evangelijose, tame tarpe ir tekstuose iš pirmųjų šimtmečių, dažnai dėmesys kreipiamas ne tiek į tikslų įvykių aprašymą, o daugiau į tam tikras atitinkamų autorių pateikiamas atskirų įvykių interpretacijas.

Vokiškame ir angliškame puslapiuose pridėta ištrauka iš Apreiškimo Jonui 1 skyriaus.
Šis tekstas ypač naudojamas siekiant susilieti su Kristumi, užuot mezgus ryšį su kitomis tariamai krikščioniškomis jėgomis.

Grįžti (spragtelėję čia grįšite į šio tinklalapio pradžioje esantį „Turinį“)

 

Jėzus iš Nazareto, jo gimimas

Pagal įvykių seką evangelijose dabar prieisime prie žmogiškesnių įvykių. Tradiciškai Jėzaus gimimas siejamas su Kalėdomis, nors Kalėdų šurmuly to galima ir nepastebėti (Luko 1, 26-56; Mato 1-2). Pripažįstant, jog svarbiausi Jėzaus gyvenime buvo treji vėlesni mokymo metai, gali kilti klausimas, kodėl kai kurie šių dienų teologai taip pabrėžtinai neigia Jėzaus gimimą iš mergelės. Pasaulį atmetantis ankstyvasis gnosticizmas tikėjo, kad Jėzus turėjo tik „iliuzinį“ kūną, tuo tarpu kitos mokyklos mano, jog Jėzus turėjo pereiti įvairius žmogaus fizinio gyvenimo etapus ir taip parodyti tam tikrą pavyzdinį gyvenimo kelią. Jei šios diskusijos motyvas būtų tikras tiesos ieškojimas, praverstų būti lankstesniam. Laikais, kai ieškoma ryšio su seksualumu ir labai populiarios visokios naujovės, pvz., perimtos iš rytietiškų tradicijų ir primenančios senus šventyklos papročius, nebūtų dirbtina pripažinti esminę tradicijos tiesą. Budistams, kurie tiki nepaprastomis Budos gimimo aplinkybėmis, visai nekiltų problemų nei dėl gimimo iš mergelės idėjos, nei skaistybės psichologine prasme, kaip, pvz., aprašo R. Steineris. Korane apie Jėzų kalbama kaipapie Dievo „kūrinį“ mergelėje Marijoje– panašiai kaip ir Biblijoje minimas angelas, pranešęs Marijai apienekaltą Jėzaus prasidėjimą.

Gali pasirodyti, kad jau užsiminėme apie šį Jėzaus bruožą, kurs neatitinka mūsų akyse susiformavusio jo įvaizdžio. Vis dėlto specifinius Jėzus bruožus lengviau atpažinsime nagrinėdami tolimesnį jo gyvenimą. Taip pat pamatysime, kuo svarbi yra galimybė šiame gyvenime „gimti iš naujo“ su Kristumi*.

Nuo pat pradžių Jėzaus gyvenimas ir veikla vyksta sąryšyje su pasaulio istorijos tėkme. Tai pasireiškia jau pasaulinės Romos imperijos kaizerio paskirtu gyventojų surašymu, dėl kurio Jėzaus tėvai keliavo į Betliejų, užimantį svarbią vietą pranašystėse, kur ir gimė Jėzus. Į tai taip pat buvo atsižvelgta teologinėje literatūroje, nagrinėjant pasaulinę Jėzaus reikšmę.

Angliškame ir vokiškame puslapiuose cituojama Jono 3, 5-8.

Tai nėra palyginimas – tai vienas iš „sudėtingų“ Biblijos fragmentų, turinčių aiškią ir labai svarbią reikšmę tiems, kurie turi pakankamai patirties ir išminties, kad jį suprastų. Jėzus nesakė žmonėms nieko, ko jie negalėtų patirti ir pritaikyti. Mūsų pagrindinio teksto skyriuose, pvz., „Tyla dykumoje“, „Atsimainymas“ ir kt., pateikiami keli požiūriai į šį gimimą iš naujo.

Net šio išgyvenimo intensyviai neieškantiems žmonėms ramios senesniųjų laikų Kalėdos jį primindavo. Šventinė bažnytinių metų Advento nuotaika ruošdavo asmeniškam Jėzaus gimimo prisiminimui, o sąmoningas pasninkas – Velykų sekmadieniui. Prieš kurį laiką galima buvo išgyventi kai ką net ir ne visiškai tai suprantant, kam šiandien patirti reikia intensyvios meditacijos ir ilgų maldų. Kalėdos yra ir meilės šventė, primenanti apie Jėzų kaip dovaną žmonijai. Vis dėlto gilesnė prasmė dėl to nesikeičia – galima sekti visais Jėzaus gyvenimo žingsniais. Taip pat plg. su pagrindinio teksto skyriumi „Ir žodis tapo kūnu“.

Yra papildomas puslapis apie šio dvasinio atgimimo ryšį su kitų religijų mokymais apie „karmą“ ir „reinkarnaciją“ (tik vokiškame ir angliškame tinklapiuose).

Atgimę krikščionys šiandienos laisvųjų bažnyčių ir pan. supratimu
- vis tiek yra ir toliau pašaukti kasdien stiprinti savo tikėjimą, ir taip tapti dar tobulesniais.
- Jų pareiga dabar yra iš naujo imtis visų savo gyvenimo sričių; dauguma iš jų dėl to turės labai daug ką pakeisti.
- Taip, kaip apie ateitį
Apreiškime 21,5 sakoma „Štai aš visa darau nauja!", taip jau šiandien reikia apie viską naujai galvoti.

Klausimas:
Ar aš – jei to dar nepatyriau – pajėgus norėti vidinio atsinaujinimo iš Dievo, kaip visa ko priežasties?

Grįžti į tinklalapio „Turinį“

 

Ar Jėzaus jaunystės metai kuo nors svarbūs?

Nė vienas Jėzaus gyvenimo etapas nėra nesvarbus, tačiau kai kurie šiuolaikiniai dvasinių tekstų autoriai jo jaunystės metams skyrė neproporcingai daug dėmesio. Biblija pasakoja tik apie išminčiaus Simeono giesmę ir mokytojų stebėjimąsi dvylikamečiu Jėzumi (Luko 2, 29-51). Patikimiausioje iš nebiblinių „vaikystės evangelijų“, „Šv. Jokūbo evangelijoje", kurios tėra išlikę vien fragmentai ir perpasakojimai, užrašyti simboliniai įvykiai ir susitikimai, tačiau niekas nepatvirtina šiuolaikinių teorijų, esą Jėzus mokėsi pas esėjus arba Kumrano bendruomenėje, Egipto ar graikų šventyklose, Indijoje ar pan. Kai kurios tokios prielaidos gali sužadinti kūrybiškumą ir vaizduotę, tačiau jos taip pat skatina daryti skubotas išvadas ir kurti naujas dogmas. Jei šios prielaidos būtų tiesa, tai reikštų, kad Jėzus tiesiogiai susidūrė ne su vienu ar kitu, bet su visais pagrindiniais to laikmečio dvasiniais mokymais ir kiekvienu atveju atskleidė tai, ką dvasios vedamas turėjo atskleisti – kas nebūtinai atitiko kitų žmonių interpretaciją. Susidūrimas su skirtingais dvasiniais mokymais suteikia esminės patirties; kartais matoma, kaip tai formuoja žmones nuo pat jų ankstyvos vaikystės. Tokia patirtis viršija visas psichologines „formavimo“ ir elgsenos idėjas. Ji būdinga beveik visiems išskirtiniams asmenims ir mistikams, žr., pvz., žinomo jogo indo Ramakrishnos gyvenimą – greitai visi jo mokytojai nebegalėjo jo nieko išmokyti. Kaip tam tikrą šitokio Jėzaus vystymosi iliustraciją žr. Levio „The Aquarian Gospel of Jesus the Christ" (išleista JAV 1908 m., vėliau L. N. Fowler & Co. Ltd., Londone). Tačiau ši knyga pateikia išsigalvotą aprašymą, todėl šiame skyriuje ja nesiremsime.

R. Steineris „Penktojoje evangelijoje" aprašo įvykį prieš pat krikštą Jordano upėje, kai Jėzus pribloškiančiai aiškiai teigia, jog naujųjų amžių ezoterinių ordinų, tokių kaip nuo išorinio pasaulio užsidarę esėjai, veiklos metodai duos priešingus rezultatus. Religinis uolumas – su daugybe fizinių ir etinių bei intelektinių apsivalymo taisyklių – saugojo juos nuo neigiamos įtakos, tačiau jų aplinką ši neigiama įtaka paveikė dar labiau. Ypač vėliau Jėzaus gyvenime randame biblinį postūmį „būti pasaulyje, bet ne iš šio pasaulio“, vadinasi, įtraukti pasaulį į savo paties tobulėjimą. Tam tikri Jėzaus pamokymai laikais prieš Kristų būtų laikyti slaptais, o dabar jie nukreipti į visus atvirus žmones pasaulyje ir neprieštarauja mokymui, pirmiausia skirtam geriau pasiruošusiems mokiniams.

Lyginant su labai slaptomis senosiomis tradicijomis, akivaizdu, jog atvirumas – naujas istorinis elementas. Įdomu, kad panašią tendenciją galime įžvelgti naujose Mahajana pakraipos budizmo mokyklose, kurios stipriai pabrėžia užuojautą visoms būtybėms, nors siekiama ne šio pasaulio dvasinių tikslų. (Senoji budizmo pakraipa Hinajana akcentuoja ne šio pasaulio dvasinius tikslus.) Tačiau tik dabar, moderniajame amžiuje, galimybė kiekvienam žmogui pasiekti dvasines gelmes tapo akivaizdi. Niekas negali sakyti, jog niekada apie tai nėra girdėjęs. Paprastuose knygynėliuose parduodamos ezoterinės knygos yra labai paviršutiniškos, todėl gali susidaryti įspūdis, jog tendencija būti atviram dar neatsispindi veiksmuose, tačiau aišku, kad, pvz., Vatikano bibliotekos slaptumas yra laikų prieš Kristų atgyvena.   

Grįžti į tinklalapio „Turinį“

 

Ginčo dėl „dviejų berniukų, vardu Jėzus“ komentaras

Evangelijoje pagal Matą ir Evangelijoje pagal Luką pateikiamus skirtingus kilmės sąrašus R. Steineris interpretuoja, kad buvo „du berniukai, vardu Jėzus“. Kadangi neneigiama, jog dieviška Kristaus prigimtis pasireiškė tik viename žmoguje, įdomu pažymėti, jog vadovaudamiesi žmogišku intelektu antroposofai ir teologai įsivėlė į gilias diskusijas, būtent „vienas ar du“. Vietoj to reikėtų aiškintis, kaip Jėzaus įsikūnijimą ir gyvenimą lydėjo skirtingų kultūrų išminčių galios. Nagrinėti dvasines temas gali būti daug sudėtingiau, negu žemiškas protas pajėgia įsivaizduoti, todėl konkretūs teiginiai literatūroje dažnai nėra aiškiai pagrįsti.    

Grįžti į tinklalapio „Turinį“

 

Jono Krikštytojo krikštas Jordano upėje

Iš pradžių krikštas nebuvo nei simbolinis veiksmas, nei priklausomybės religinei bendruomenei paskelbimas. Būti panardintam patyrusio žmogaus, šiuo atveju Jono Krikštytojo, dažnai reiškė beveik paskęsti, todėl krikštas buvo gana baisus išgyvenimas. Šiuo atžvilgiu jis panašėjo į senas iniciacijas ar iniciacijų išmėginimus. Tik šiuo atveju psichologinio patyrimo viltis nebuvo pagrindinė priežastis nugalėti mirties baimę. Krikštas reiškė kvietimą atgailauti (geresnis vertimas būtų: „pakeisti kelius“) pagal kūrėjo valią, kurio „Dangaus karalystė“ buvo skelbiama (žr. Mato 3 sk., Jono 1 sk.).

Jėzui paprašius Jono jį pakrikštyti, Jonas nesijautė vertas jam padėti. Jis sutiko, bet nekontroliavo to, kas vyko, ir galėjo tik stebėti, kaip Jėzus pasikeitė žymiai labiau negu kad jis buvo pratęs. Jis jau laukė aukštesnio lygio krikšto dvasios ugnimi per Tą, kuris turėjo ateiti po jo. Tada jis išvydo ant Jėzaus nusileidžiančią „Dievo Dvasią“. Krikščionys ezoterikai čia įžvelgia tikrąjį „Kristaus gimimą Jėzuje“. Tačiau tai nereiškia, jog Jėzus ir Kristus buvo du lig tol tarpusavyje visiškai nesusiję asmenys.

Krikštą apskritai ir ypač „krikštą dvasia“, – laisvosios bažnyčios šį terminą vartoja įvairiomis reikšmėmis, – galima laikyti įvadu į žmogaus „gimimą iš naujo“ (Jono 3 sk.). Čia vengiame vartoti krikščioniškoje literatūroje įprastesnį terminą „atgimimas“, kad jis nebūtų supainiotas su „reinkarnacija“. Tai nereiškia, jog Biblijoje nekalbama apie persikūnijimą – kaip persikūnijimą galima interpretuoti Mato 11,14.

Užuot bandę išspręsti teorinius teologinius ginčus apie krikšto esmę, pasižiūrėkime, kaip galima apibūdinti „gimimą iš naujo“. Žmogus gali pradėti jausti ir tirti visą savo gyvenimą naujai, pradėdamas nuo gilesnio paslėpto (aukštesnio), į Dievą nukreipto savo asmenybės lygmens. Dievas gali įsikūnyti žmonėse vyrams ir moterims tampant ryškesniais „Dievo atvaizdais“, arba, kaip sako mistikai, širdyje esanti „Kristaus kibirkštėlė“ gali prisipildyti gyvybės ir imti augti. Jei žmogus šį virsmą apmąsto medituodamas, jis gali sielą įsivaizduoti kaip vaiką, kurio asmenybė pradeda atsiskleisti, arba kaip vaiką motinos rankose. Priešingai negu mintyse greitai pralekiantis vaizdas, valios pastangomis pratybų metu sukurtas vaizdas atspindi tam tikrą asmens dvasinio tobulėjimo, kurio negalima pasiekti ego valios pastangomis, etapą. Šis vidinis vaikas vėliau taps suaugusiuoju, o dar vėliau visam laikui įsitvirtins sąmonėje.

Ne tokios lakios vaizduotės žmonėms apie tą patį įvykį gali liudyti vidiniai pojūčiai ar protu patirti įspūdžiai arba tiesiog gyvenime vykstantys pokyčiai. Tokie meno kūriniai kaip „Siksto Madona“ irgi galėjo atsirasti patyrus regėjimus, todėl gali būti naudingi ieškant kelio į vidinę tikrovę. (...)

(…) Plg. su Evangelijos pagal Šv. Joną meditacija, žr. „Metodinius patarimus" įžangoje.

Kitas svarbus kelio su Jėzumi aspektas – kiekvienas asmuo turi potencialo tobulėti. Viską galima tobulinti savyje, semiantis išminties iš gyvenimo, ir nėra būtina, kad tam malonę suteiktų kokia nors institucija. Tačiau neatmetame, jog broliški patarimai yra svarbūs. Taip atveriamas kelias sekti Kristumi.

Vidiniai išgyvenimai nėra laikomi „išorinės“ maldos Dievui pakaitalu: „Pasilikite manyje, ir aš jumyse“ (Jono 15 sk.).

Po to, kai Jėzus pradėjo mokyti, net po „dvasios krikšto“ per Sekmines, krikštas liko nebūtinas. Jėzus jau regėjo krikštą kaip išorinį naujo viduje subrendusio tobulėjimo etapo ženklą. Krikštytojų judėjimas vis dar mokė: „Atgailauk ir pasikrikštyk!“, tačiau susijungę su šiuo judėjimu Jėzaus mokiniai mokė: „Tikėk“, tai yra atsiverk įsitikinimo jėgai, „ir pasikrikštyk“. Pastaroji dalis buvo nuolaida krikšto šalininkams, tačiau jie pradėjo teisingu požiūriu. Jie visi krikštijo sąmoningai apsisprendusius suaugusius. Tai neatmeta fakto, kad naujagimiai irgi turi teisę į tam tikrą palaiminimą, bet matyt būtų buvę naudingiau naujagimių laiminimą atskirti nuo tikrojo krikšto ir priklausymo konkrečiai bažnyčiai klausimo. Taip būtų išspręsta daugybė ginčų dėl vaikų krikšto.

Pranašų skelbtąjį Mesiją senajame Izraelyje aiškino kaip karalių, ir dėl to žmonės krikštą neišvengiamai suprato kaip įžengimą į naują karalystę. Nepadėjo jokie aiškinimai, jog tai bus ne fizinė karalystė ar bažnytinė organizacija, o visų, kurie priima Dievą kaip savo tėvą ir savo sielas laiko iš šio tėvo naujai gimusiais sūnumis ir dukterimis, bendruomenė. Šis įsitikinimas, drauge su brolišku požiūriu į kitus „brolius“ ir „seseris“, žmogišką ir dievišką sūnų Jėzų laikant vyriausiuoju broliu, sudarė žmonėms skelbiamo mokymo esmę. Senajame Izraelyje jau egzistavo Dievo Tėvo samprata – kaip ir nepasiekiamo Dievo samprata. Tačiau jis veikiau buvo laikomas Abraomo ir iš jo kilusios tautos tėvu. Dievas buvo asmens tėvas tik per tautą. Daugių daugiausia tik keli žmonės galėjo patirti Dievą kaip tiesioginį asmeninį tėvą. Jėzus pirmasis visiems žmonėms paskelbė kitokį mokymą: žmogaus siela gali būti vedama Dievo, ir jis gali bet kuriuo metu bendrauti su Dievu. Susilietęs su amžinuoju Dievu, toks žmogus jau gali pajusti savo paties būties amžinybę. Ji jau yra jame, o toliau keliaujant su Jėzumi įsišaknys dar labiau.

Pastaba: galimas daiktas, kad toliau pateiktas Jėzaus išgyvenimų dykumoje aprašymas – ne vienintelis buvęs panašaus pobūdžio atsiskyrimo laikotarpis.

Liberalieji teologai Jėzaus krikštą išaiškino kaip pašaukimo išgyvenimą. Tradicinės teologijos požiūriu, priešingai, tematizuojamos ir kalendorinės bei pranašiškos sąsajos su pasaulio istorija (pvz., Lk 3:1-4 kartu su sąsaja su Iz 40:3-5): pranašystėse kalbama apie gelbėjamąjį Dievo veikimą.

Angliškame ir vokiškame tinklalapiuose cituojama Mato 28, 18-20: krikšto šiais laikais aiškinimas.

 ...Jėzus... 
*) kaip prisikėlusysis;  
**) Jonas Krikštytojas daugiau siejosi su atgailavimu už nuodėmes, Jėzus ir jo mokiniai – su atvirumu ateinančiai „Dievo karalystei"; 
***) galima versti: „Šventojoje Dvasioje", kaip išpranašavo Jonas Krikštytojas, kad ateinantis po jo – Jėzus – krikštys dvasia vietoj vandens.
Šiandien daugiausia krikštijama apšlakstant vandeniu arba panardinant į vandenį.
Paprastai bažnyčios sutinka, jog krikštas reiškia žmogų esant krikščionimi. Laisvos bažnyčios dažniausiai pabrėžia, jog krikštijami sąmoningai apsisprendę suaugusieji arba suaugusieji krikštijami pakartotinai; be to, jos labiau vertina gilesnį krikšto dvasia patyrimą. (Ankstyvojoje krikščionybėje iš tiesų buvo krikštijami tik suaugusieji. Tačiau tai nereiškia, jog negalima laiminti vaikų ar melstis už juos. Tik šis palaiminimas skiriasi nuo krikšto. Pirminis krikštas nereiškė priklausymo konkrečiai denominacijai, ką šiandien ypač praktikuoja didelės bažnyčios.)
Paprastai bažnyčios sutinka, jog prireikus, jei nėra pastoriaus ar kunigo, krikštyti leidžiama kiekvienam krikščioniui: „Krikštiju tave Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu. Amen“.

Klausimas:
Ar aš galiu – jei to dar taip neišgyvenu – atiduoti savo gyvenimą į Dievo rankas?

Grįžti į tinklalapio „Turinį“

 

Tyla dykumoje

Savo kaip Kristaus (ir Mesijo, hebrajų k.: „Pateptojo“)* veiklos pradžioje jis buvo vienas. Su tuo susijęs krikštas ir keturiasdešimt dienų dykumoje (pvz., Morkaus 1, 12-13). Po to buvo paskirti mokiniai.

Dykuma atspindi ir išorinį, ir vidinį atsiskyrimą, leidžiantį geriau įsisąmoninti ryšį su visatos Dievu ir stipriau susiderinti su juo. Toks pasiruošimas viskam, kas vyks vėliau, yra nepakeičiamas rimtai žengiant bet kokiu religiniu keliu. Jis reiškia ryšio su dieviška kilme atnaujinimą. Jėzus taip pat perėjo etapą, kai išgyvenimams su Dievu skyrė daugiau laiko negu skiriama kasdieniams apmąstymams.

Bažnyčios, netgi tos, kurios dažnai kalba apie „tikrąją prigimtį“, – šis terminas kartais netinkamai vartojamas kaip prieštaravimas išoriniams ramybės pasireiškimams, – nedaro beveik nieko, kad parodytų žmonėms, kaip praktiškai pasiekti šią vidinę ramybę. Apsilankę daugiau negu trisdešimties skirtingų bažnyčių tarnavimuose, neaptikome, kad būtų pakankamai rimtai vertinama tyla, tylus savęs stebėjimas, „atsakymų“ laukimas po maldos. Giesmė, pamokslas, maldos, giesmė beveik be pauzių, gal net tuo pačiu metu tarsi prablaškymas surenkamos aukos – tai beveik tiksli karštligiško šiuolaikinės visuomenės, kurioje žmonės sąmoningai ar nesąmoningai gręžiasi nuo neištirto vidinio „aš“, gyvenimo tempo kopija. Tik visai neseniai, susidūrus su faktu, kad daugelis žmonių ištroškę beveik bet kokių patyrimų, atsirado šiokių tokių pokyčių, pvz., bažnyčiose rengiami savaitgaliniai kontempliacijos seminarai arba suinteresuotiems žmonėms pranešama apie specialias biblijos grupes ir kt. Bet net tokiais atvejais dažnai trūksta tiesioginio mokymo. Vieni pripažįsta, kad norint labiau priartėti prie Dievo reikia vienumos, kiti – kad siekiant veiksmingai laikinai atsiriboti nuo išorinio pasaulio padeda tokios socialinės vertybės kaip savikritika, pakantumas ir sugebėjimas nusiraminti. Žinoma, būtų labai smagu, jei bažnytiniuose susirinkimuose kartkartėmis atsirastų vietos tylai, bet būtų sveika bent pripažinti, jog šis poreikis per dažnai malšinamas.

Mistikas Jakobas Lorberas rašė apie Kristaus patarimą žmonėms dėl „trumpo atgimimo kelio", kurį, kaip rašėme skyriuje apie Jėzaus gimimą, siekdami išvengti nesusipratimų vadiname „gimimu iš naujo“ („Vidinis balsas – tylos balsas", vok.: „Vom Inneren Wort – Stimme der Stille"). „Jei kas nori būti atgimęs iš Kristaus, pirmiausia turi pripažinti savo nuodėmes“ – viską, kas jį skiria nuo Dievo. Tai visiškai skiriasi nuo to, kai bažnyčia įtikina žmogų turint nuodėmių. „Tada jis turi viduje ir matomai nuoširdžiai gailėtis, rimtai ketindamas pasikeisti." Be to, jis turi siekti „visiškai nutraukti ryšius su pasauliu" – tai yra ego suvaržymus, o ne aktyvų gyvenimą pasaulyje, – „save visiškai atiduoti Man (Kristui)“, „ir savo meile stipriai trokšti Manęs bei su šiuo troškimu kasdien atsitraukti nuo pasaulio su jo reikalais ir bent septynis valandos ketvirčius už uždarų durų ir langų nei melstis, nei skaityti ką nors, bet praleisti šį laiką visiškai ramiai, giliausiai širdyje jį skiriant vien Man“. Pakvietęs Kristų į širdį, „atsiskirk į ramybės vietą ir auk ilgesiu ir meile Man! Net jei taip darysi tik trumpą laiką, sakau, greitai išvysi žaibus ir išgirsi griaustinį, tačiau neišsigąsk ir nepradėk nerimauti! Nes pirma pas visus ateinu audroje, žaibe ir griaustinyje kaip teisėjas, o tada – švelniose šventose bangose kaip tėvas! Štai pats trumpiausias ir veiksmingiausias kelias į tyrą atgimimą, vienintelis kelias įgyti amžinąjį gyvenimą. Bet kuris kitas kelias yra ilgesnis ir ne toks saugus, mat yra daug pavojingų kelių, <...> tas, kuris neapsišarvavęs ir neapsiginklavęs, sunkiai pasieks tikslą“.

Melskitės, kad jo dvasia jus apvalytų ir apšviestų. 

Jogai, pavyzdžiui, žino, jog žmonės mano, kad „jie neturi laiko“. Tokiais atvejais jie kelių valandų meditaciją sutrumpina iki pusantros valandos ir galiausiai iki vienuolikos minučių – kol niekas nebegali sakyti, kad neturi laiko. Netgi trumpa tyla, kai kitos mintys, jausmai ar pojūčiai ne užgniaužiami, o stebimi neleidžiant jiems tavęs užvaldyti, yra veiksminga – ypač jei žmogus kažkiek susiderina su Dievu. Tačiau ilgesnė tyla veiksmingesnė. Rytų bažnyčioje – pavyzdžiui, Atono kalne Graikijoje – „Kyrie (graik.: „Viešpatie", tariama įkvepiant) eleison (graik.: „Pasigailėk“, tariama iškvėpiant)“ naudojama kaip priemonė susikoncentruoti. Pasiekus aukštesnį lygį, tai jaučiama gerklėje neištariant žodžių. Kitas žingsnis – sulaikius kvėpavimą pajusti tai pačia širdimi. Žr., pvz., Kreichauf, „Als Pilger auf dem Berg Athos" (galbūt tik vokiečių k.).

Tylėti visą laiką, netgi pasibaigus meditacijai, valgant ir t.t. – didelis išbandymas. Tokia yra sunki maždaug šešių dienų Zen-Sesshin – zen meditacija sėdint, siūloma ir kai kuriuose krikščionių vienuolynuose. Paprastai po trijų dauguma nepatyrusių žmonių nebeatlaiko. Apie ketvirtą dieną – galima palyginti su pasninko poveikiu – jie išleidžia palengvėjimo atodūsį ir suvokia meditacijos naudą, kurios išreikšti vien žodžiais tinkamai nepavyks.

Tyla sukuria atvirumą. Bendravimas su Dievu šį atvirumą apsaugo. Po meditacijos patartina vėl pripratinti protą prie aplinkos, tai yra būti ne tokiam atviram.

Vis dėlto svarbu iš tylos ką nors atnešti į šį pasaulį – ko nors išmokti, išlaikyti tam tikrą sąmoningumą ir aiškumą. Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus turi galvoje susirikiuoti mintis kas intuityviai jaučiamą laiko tarpą ir (arba) po sudėtingų patyrimų. Užuot paprasčiausiai bėgus nuo ankstesnių įvykių, galima juos įsidėti į galvą, kai protas yra susikoncentravęs ir nutilęs. Tai nereiškia, kad ir toliau turite intensyviai galvoti: tiesiog stebėkite, kas įvyko, taip pat kas įvyko prote ir kaip dabar tai jaučiate (tai, kas greitai nepaaiškėja, užsirašykite ir vėliau kruopščiau patyrinėkite). Vieną po kitos atpalaiduokite įvairias kūno dalis neprarasdami kūno visumos suvokimo ir nepasiduodami ypatingiems pojūčiams. Tinkamai atpalaidavus protą, kūnas atsipalaiduos savaime.

Tą patį galima pailiustruoti darbu susirinkimuose, suvažiavimuose ir pan., kai viena tema iš karto nekeičiama kita, o daromos pertraukėlės, skirtos ne tik žmonėms pasikalbėti, bet ir apmąstyti bei suprasti, kas ką tik įvyko. Tada lengviau sąmoningai sutelkti dėmesį į kitą temą. Galiausiai išmokstama aktyviai dalyvauti viso susirinkimo metu. Panašiai naudinga sąmoningai stebėti, ką valgai. Mityba ir fizinis ar proto poveikis turi daug panašumų.

Procesas, kurį galima pavadinti „leidimu nurimti praeities įvykiams“ ir kuris leidžia augti dabar ir ateityje reikalingoms jėgoms, nėra tuščias „sklandymas" virš problemų (protas yra pajėgus taip atsiriboti). Jis sukuria naują pagrindą gilesniam vaisingam darbui su siela. Žvelgiant iš išorės, tyliam nusiraminimui sugaištas laikas nėra prarastas laikas, iš tikrųjų – tai sutaupytas laikas, nes po to viskas atrodo paprasčiau ir geriau. Daugelis dvasingų žmonių sunkiai suvokia, ko šis vidinis poilsis padeda išvengti.

Net toks paprasčiausias dvasinis išgyvenimas, tyla, apima didžiausių dvasinių aukštumų paslaptis. Aukštumos reiškia, jog iki jų reikia nueiti. Kristus pabrėžia, kad visų pirma reikia atskleisti žmogaus paprastumą. Tada jo kelias nusidriekia platesnių ir sudėtingesnių horizontų link. O šiame painume vėl tampa matomas pradinis paprastumas.

Pavyzdžiui, ką tik ištobulintas ar gautas vidinis sugebėjimas sutelktoje tyloje tvirčiau įsišaknys ir nebus „suėstas kandžių“, žr. Mato 4 sk., bei taps anksčiau įgytų sugebėjimų mozaikos detale. Šioji tyla gali pasiekti tokį lygį, kai visa, kas mumyse tapo panašiau į dieviškąjį archetipą, tampa apčiuopiama. Tai būdas mumyse patirti „naujai gimusįjį iš Dievo“. Ką tai reiškia pradedame suvokti tada, kai po sąmoningo poilsio galva pasijunta lengviau, galbūt įgijusi tam tikros įžvalgos, širdies galia tampa apčiuopiamesnė, o kojos labiau atsipalaiduoja. Tada nors ir nedidelėje gyvenimo sferoje pajuntame „prasiveržimą“. Kita vertus, be tylaus apmąstymo nebus jokio „prasiveržimo“, tai, kas svarbiausia, liks užstrigę ir neišspręsta. Tai gali net tik pasireikšti kaip slegiantys sapnai, bet atsiliepti ir sveikatai.  

* Kristus yra titulas. Ankstyvojoje krikščionybėje vartoti skirtingi variantai. Geriausiai žinomas yra „Christos“ (graik.), reiškiantis „Mesijas“ (hebr.) – Pateptasis. Kitas variantas yra „Chrestos" (graik.) – gerasis, šventasis; ir kartais vartotas „Chrystos" (iš graik. „chrysos" – auksinis, spindintis).

Grįžti į tinklalapio „Turinį“

 

Pagundymai ir mokinių pašaukimas

Jėzui taip pat reikėjo mokytis savo žmogiškąsias savybes vis labiau keisti į dieviškas. Po 40 dienų pasninko dykumoje pasirodė „Gundytojas“* (pvz., Mato 4, 1-11).

Netgi „normaliame" gyvenime veikia neigiamos jėgos – ir žmogaus viduje, ir kasdieniame gyvenime. Jas galima laikyti ir tam tikrą formą turinčiomis tikromis būtybėmis. Bet visų pirma, patys žmonės turi atskirų blogų polinkių, pasireiškiančių nedalyvaujant širdžiai; šios pavienės mintys ir iš jų atsirandanti izoliuota valia – vienas iš „valgymo nuo pažinimo medžio“ (Pradžios knyga) aiškinimų.

Viena vertus, šios savybės užkietina širdį ir supančioja praktiniais apribojimais. Jas visiškai nugalime paskiausiai, kadangi jos yra įsitvirtinusios giliai pasąmonėje. Vis dėlto įmanoma atpažinti tų savybių prigimtį ir susidoroti su jomis. Sugebėjimas nugalėti šias jėgas išlavinamas pratybomis – mokantis sąmoningai (drauge kūrybiškai ir etiškai) jų atsižadėti ir rinktis, kaip elgtis, užuot pasidavus tokioms neigiamoms jėgoms.

Kita vertus, dažnai norisi daryti priešingai – pabėgti nuo fizinių problemų abejingai ir paniekinamai „pakylant“ į dvasines plotmes. Mes kartais nepastebime, kad tai – tik kita tos pačios „neigiamos" monetos pusė, kaip į abi puses švytuojanti laikrodžio švytuoklė. Ši antroji pusė šiandien jau atviresnė, todėl ją išvalyti paprasčiau. Vienas iš būdų pasikeisti – rodyti gailestingumą, laisvai dalyti meilę. Kita susijusi savybė siejasi su valdžios troškuliu. Norint atsikratyti šio apsigavimo, reikia išdrįsti būti besąlygiškai teisingam ir pakančiam bet kokiuose santykiuose su kitais žmonėmis.

Apskritai, visur trūksta tvirtų, bet tuo pačiu altruistinių ir susirūpinusių asmenybių, o vyrauja tendencijos nukrypti į neigiamus kraštutinumus.

Mato 4 skyriuje Jėzus susiduria su tais trimis išblaškančiais impulsais, čia vadinamais „šėtonu“ arba „velniu“. Jis atsako ne tik teigdamas priešingai, bet siekia toliau įvairių neigiamų tendencijų virpesių. Jo teiginiai remiasi „Dievo Žodžiu“, „Viešpačiu Dievu" ir „jo vieno garbinimu ir tarnavimu jam vienam". Kristus yra aukščiau tamsos dvilypumo ir (tariamos) šviesos ir abu nugali trečiu, pranašesniu būdu, kaip parodo daug vėlesnių įvykių.

(…) Taip pat žr. 4 dalį, skyrių „Zaratustra...“ ir lentelę „Krikščioniškas požiūris“.

Du pagrindinius neigiamus principus R. Steineris apibūdino kaip atskiras esybes, kadangi abu juos galima patirti per dvasinius regėjimus. Nors, kaip minėjome, būtų naudinga atsižvelgti, kaip jie abu veikia žmones, antroposofų nuomone, nėra pagrindo manyti, kad krikščioniškas supratimas apie vienos neigiamos būtybės egzistavimą neapima abiejų pusių. Šios tendencijos yra dažnai painiojamos, tad „Dievui priešiškas“ tendencijas galima laikyti viena visuma. Jų priešingybė nėra keli Dievai, bet Kristaus Dievas su visomis jo savybėmis. Vis dėlto egzistuoja dvasinių mokymų, kurie užmerkę vieną akį kiekvieną dvasinį polinkį laiko dievišku.

Ir šiuolaikiniai protestantų teologai, ir kai kurie kiti dvasiniai mąstytojai užsimerkia visiškai ir atmeta bet kokį neigiamų būtybių egzistavimą, savo požiūrį grįsdami, pavyzdžiui, tuo, kad jos minimos tik keliose Biblijos vietose. Tačiau jie nepastebi, kad čia pateikiami patikimi išgyvenimai, o ne vien pasvarstymai.
Kai kurios nedidelės krikščionių grupės dėl sąvokos „Pasaulio kunigaikštis“ – pvz., Jn 14,30 – manė, jog jam iš esmės „priklauso“ šis pasaulis ir žmonės tegali tik jo vengti, nors iš tikrųjų NT mini tik jo kaip gundytojo ir užvaldytojo vaidmenį. Jono 12,31: „Dabar teisiamas šis pasaulis. Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan."

Neskaitant baimių ir kitų neigiamų jausmų, neigiamos jėgos neturi jokios tiesioginės galios. „Nesišauk velnio“, negalvok blogiausia – tai irgi gali veikti tarsi apsaugos mechanizmas, apsaugantis net nuo bažnytinės panikos kėlimo. Neigiamų polinkių manomą „augimą“ galima dvasiškai suprasti kaip išlindusį potencialą, kuris ten slypėjo jau ilgą laiką. Kita vertus, tikrai teigiami sugebėjimai dar gali vystytis, nors vystydamiesi jie links panašėti į jau esantį prototipą.

Vis dėlto asmeninės „skaudžios vietos“ gali atspindėti reakciją į panašias išorines jėgas, kurių rasime visose visuomenėse. Pvz., Vakaruose pinigai ir egotizmas laikomi didžiausiomis vertybėmis; ypač senąja forma neegzistuojant jokiai socialinei sistemai, kaip nacionalizmo ir fašizmo šališkumas. Tai ypač pasakytina apie tas visuomenes, kuriose vyravo arogancija ir abejingumas likusiam pasauliui bei griaunamoji „religinė“ veikla, apie stalinizmo kraštutinumus ir ypač žiaurų beveidės visuomenės valdymą. Tačiau mes nesmerkiame tokiose visuomenėse visko ir visų joms priklausančių žmonių.

Jėzus nei daug tiesiogiai mokė „priešintis blogiui“, nei teigė, jog blogis yra būtinas „pusiausvyrai“ išlaikyti (kaip mano kai kurios Rytų mokyklos). Jis taip pat nemano, jog norint atpažinti dievišką gėrį yra būtinos neigiamos jėgos. Net ne kiekvienas žmogus turi bent šiek tiek tiesiogiai apmąstyti savo neigiamas savybes. Kai kuriems žmonėms tiks toks kelias, kaip Mary Baker-Eddy rekomenduojamas „Krikščionių mokslas“. Tačiau šie teiginiai įrodo ne tai, kad neigiamos jėgos neegzistuoja, o tai, kad jas galima netiesiogiai pakeisti. Kristuje nėra amžino pasmerkimo. Pabaigoje visos griaunamosios jėgos galės būti pakeistos, iki paskutiniojo Apreiškimo Šv. Jonui skyriaus laikų, pažadant, kad tamsa nustos egzistuoti (žr. skyrių „Naujoji Žemė“).

Po šių išgyvenimų dykumoje Jėzus pašaukė savo mokinius (Jono 1 sk., Mato 4, 18 - 22, Mato 10 sk.).

* Teologijoje tradiciškai ir gundymo istorijoje atsižvelgiama į simbolinį ryšį su žmonijos istorija: dykuma, pilna pavojingų laukinių žvėrių kaip per kartas perduoto Adomo rojaus pasaulio priešprieša ir tuo būsena, kurią Jėzus turi nugalėti kaip „naujasis Adomas“. 1-ojo gundymo – paversti akmenis duona – metu kalba eina apie tai, kas turi būti viršesnis: materija ar Dievas. (Vėliau, kai kalbama apie daugelio žmonių pamaitinimą ir prikėlimą, mes tame nebematome gundymo). 2-ajame gundyme – šokti nuo šventyklos stogo –, kalbama apie puikybės žmogiško gyvenimo sunkumų atžvilgiu nugalėjimą. Jėzus ištvėrė viską, kas jam buvo skirta (iki kol tai buvo išrišta prisikėlime.) 3-čiame gundyme kalba eina apie egzistuojančių žemiškųjų karalysčių arba apie Dievo duotos „Dangaus karalystės“ galią. (Tačiau tolesnėje eigoje tai galėtų atnešti ir žemėje svarbią, išpranašautą „taikos karalystę“, Dievui perkeitus žemiškąjį galios troškimą.)

Grįžti į tinklalapio „Turinį“

 

Vestuvės Kanoje

Ši istorija (Jono 2, 1-12) puikiai iliustruoja, kad nesusipratimus sukelia ne blogi vertimai ar ankstyvi popiežiaus nurodymu padaryti evangelijų „pataisymai“, bet paprasčiausiai šališkos, jausmingos ir patriarchališkos interpretacijos. Marijai skirti Jėzaus žodžiai: „Moterie, kodėl mane čia įpainioji?“ (Liuterio vertimas: „Moterie, ką man su tavimi daryti?“) buvo laikomi nepagarbiais. Nagrinėjant tekstą ir atsižvelgiant į tai, kad Jėzus vėliau padaro viską, ko Marija norėjo, nesunku tame sakinyje įskaityti žavėjimąsi: „Moterie, kiek daug galiu su tavim daryti!“ Iš graikiško originalo galima atsekti, kad paprasta aramėjų kalba šie žodžiai skambėjo: „Moterie, aš su tavimi“, taigi net paties Jėzaus laikais be konteksto nebuvo galima suprasti tikslios šių žodžių reikšmės.

Evangelijos parodo, kaip nuo čia iki kryžiaus siejosi Jėzaus ir Marijos išgyvenimai. Ji palaiko įkvėpimą (daugiau apie tai vėlesniame skyriuje apie Sekminių įvykius), drauge su juo išgyvena esmines, į psichologinę transformaciją vedančias jo gyvenimo „stotis".

Nors dabar terminas „Kristaus nuotaka" vienuolėms dažnai turi tik formalią reikšmę, iš pradžių jis įvardijo tikrą patyrimą.

Kaip minėta skyriuje apie krikštą Jordano upėje, Kristaus pavidalas žmoguje susilieja su vyriškąja sielos puse (animus). Ši vyriškoji pusė gali sudaryti „vidinę santuoką“ su „moteriškąja“ mūsų sielos puse, šiuo atveju – dieviškomis aplinkybėmis. Taip gali alchemiškai pakisti net mūsų kūno energingumas. Atitinkamai prie moteriškosios sielos pusės (anima)** gali prisiliesti Marijos įvaizdis.

Vadinasi, vyrai pas Dievą eina per Mariją ir (arba) Mariją iš Betanijos ir Mariją Magdalietę. Vis dėlto, kiekviena lytis gali rinktis ir Jėzaus, ir Marijos kelią, nes pradedant siela ir baigiant hormonais nei vyro, nei moters veiksmų nelemia vien jų lytis. Vieniems žmonėms lengvesnis pirmasis kelias, kitiems – antrasis. Bet galiausiai atsiskleis vidinė visuma. Šiandien jau beveik pamiršta ankstesnė katalikų bažnyčios tradicija garbinti Jėzaus širdį ir tyrą Marijos širdį. Norint tai daryti nereikia, pavyzdžiui, būti kataliku arba nebūti juo, nereikia daug žinoti ar turėti išankstinių nuostatų apie Mariją, kurias turi ją garbinantys žmonės.

Tik pasirinkusieji tokį keičiantį kelią gali sėkmingai tobulėti „vieni“, ir jų tobulėjimas nebus slopinamas. Tačiau nebūtinai šis kelias bus vienišas. Pasiekus didesnę vidinę laisvę įmanomi net tobulesni santykiai su kita lytimi.

Šiame kontekste, tai, ką paveldėjome iš tėvo ir motinos, turi būti integruota į mūsų asmenybes. Giluminės psichologijos elementai gali iš tiesų sietis su religiniais išgyvenimais. Eugeno Drewermanno knygos pateikia dar vieną požiūrį. Nagrinėjant iš arčiau, pagrindiniai religiniai išgyvenimai akivaizdžiais tampa atskirame lygmenyje, iš kur jie daro poveikį psichologiniams procesams. Šiandien vyrauja tendencijos religinius ieškojimus laikyti „holistiniu gyvybišku impulsu, būdingu visiems žmonėms, kurie ieško aukštesnių gyvenimo tikslų ir neribotos patirties“. Žr., pvz., Hubertus Mynarek, „Möglichkeit oder Grenze der Freiheit" (1977, vok. k.). Vis dėlto beformį, bendrą dvasinį impulsą reikia skirti nuo daugiau tiesioginio religinio (lot. vėl sujungiančio) impulso, sujungiančio su dieviškąja kilme, „Tėvu“, kurį praktikuojantys krikščionys patiria per Kristų.

Mažai tikėtina, kad Dievą, didžiausią pasaulio paslaptį, perprastų viena mokslo šaka, vienas patyrimas ar vienas reiškinys. Geriausiu atveju jie atskleidžia atskirus aspektus, bet Dievą geriausiai suprasime stengdamiesi pripažinti kelis požiūrius ir žiūrėdami į viską kaip į visumą. Kol kas tai pavyko tik nedaugeliui. Jei krikščionys savaip taikytų alchemikų procedūras ir todėl vienu metu naudotų ir kairįjį, ir dešinįjį smegenų pusrutulius (šiandien daugelis bando tai daryti), teologų „mūšiai“ greitai baigtųsi. Gautas rezultatas būtų „kūrybingas mylintis supratimas (atpažinimas)“. Vis dar būtų įmanoma nagrinėti atskirus Dievo aspektus, tačiau jie ir būtų laikomi atskirais aspektais neteigiant, jog tai – visuma. Taip žmonės geriau suprastų, jog jie papildo vienas kitą.

Tas, kuris sugeba sekti universaliuoju Jėzaus principu: „Mylėk savo artimą kaip save patį“, vadovaudamasis vien juo sugebės pasiekti tai ir dar daugiau. Tas, kuris siekia vienu metu mylėti ir save, ir savo „artimą“, pastebės, jog to reikia išmokti visų pirma. Mylėti taps lengviau, kai vidinė asmenybė „taps labiau išbaigta“.

Jėzaus „stebuklai“, pradedant vestuvėmis Kanoje, nagrinėjami vėliau atskirame skyriuje. Apie dievišką „Marijos-Sofijos“ pusę žr. toliau skyriuje „Sekminės“.

Tradicinėje teologijoje šie įvykiai traktuojami kaip atsiskyrimas nuo graikų Dioniso kulto arba kaip simboliška sąsaja su Izraelio susitikimu su Dievu („Trečiąją dieną...", Iš 19:16), bei kaip Kristaus kančios numanymas, kai vynas įgauna gilesnę prasmę.

**) Pasirinktos sąvokos „anima“ ir „animus“ nėra tikėjimo dalykas. Be kita ko, žinoma daugelio žmonių, ar jie būtų krikščionys, ar ne, patirtis, kad vyro ir moters sąmonėje yra „vyriškos“ ir „moteriškos“ dalys, kurios, bent jau iš dalies, yra perduotos tėvo ir mamos, pas kuriuos jie užaugo, ir kuriuos jie gali išmokti integruoti į savo asmenybę. „Animus“ ir „anima“ koncepcija gal ir ne visiškai identiška šiai realybei, bet tai yra gelmių psichologų bandymas suprasti ją iš jos fono pusės.

Klausimas:
Ar su Dievu man gali pavykti geriau klostyti santykius su kita lytimi?

Grįžti į tinklalapio „Turinį“

 

Požiūriai į seksualumą, gailestį, užuojautą ir meilę

Gerai iš karto po skyriaus apie vestuves Kanoje (Jono 2, 1-12) iš karto panagrinėti šiuolaikines meilės srities problemas. (Išsamesnį papildomą puslapį rasite svetainėje „Klausimai ir atsakymai“.)

Kristus kalba apie žmonių širdis ir galimybę joms tapti sveikoms, nesuskilusioms, nes tai – būtina tikrosios laisvės sąlyga. Jis nepritaria tolesniam griuvimui to, kas žmoguje jau ir taip trupa: jis kalba ne apie ekstaziškus išgyvenimus, bet „išmintingos širdies" įsitvirtinimą.

Kristus pabrėžia žmonių atsakomybę vienas kitam. Tačiau jis netiki „įgimtais poreikiais“, išoriniu jų pasireiškimu ar jų pervertinimu, netgi piktnaudžiavimu tokiais žodžiais kaip atsakomybė, tikėjimas ir sąžiningumas, pridengiant pavydą ar pasisavinimą. Jam svarbiausia – kokios dvasios žmonės yra vedami. Santuokoje taip pat ne viskas, kas nepriimtina už santuokos ribų, yra savaime gerai.

Mylėti Dievą ir savo artimą kaip save patį reiškia mylėti ir save. Ši Kristaus taisyklė, pakeičianti draudžiamąją Senojo Testamento logiką – visus tris asmenis persmelkiantis ir sujungiantis universalus požiūris (žr. Morkaus 12, 33; Jono 13, 34; Galatams 5, 14; Jokūbo 2, 8). Šiame kontekste meilė yra daugiau negu vien instinktyvus rūpinimasis giminėmis ir pan., nors jie nėra atmetami. Kadangi žmogus atlieka mylinčio padėjėjo vaidmenį, meilė sau nėra egoistinė – tai širdies gerumas, meilė sau kaip kitiems ir (arba) Dievui tarnaujančiam įrankiui, įskaitant meilę savo kūnui.

Aukščiausia meilė yra besąlygiška meilė. Apie išminties neatmetančią meilę „priešams“ žr. Mato 5, 43-48.

Šiuolaikiniai europiečiai ir kt. patiria kažką panašaus į seksualumo transformaciją, kai dirbdami kartu du žmonės visų pirma susiduria protiškai ir psichologiškai, o po to išmoksta valdyti skleidžiamą antipatiją ar simpatiją. Į šiuos dalykus derėtų atsižvelgti užmezgant santykius, kurie svarbūs ir išoriniame pasaulyje. Fizinis ryšys ateina vėliau, jis nėra savaiminė kiekvienos draugystės ar susitikimo dalis. Ir susipažinimas su kuo nors neturi reikšti, kad paliekamas turimas partneris. Tačiau nuo to yra neatskiriama mylinti nuotaika. Širdies jėga gali pritraukti seksualinę energiją, tačiau nereikia leisti jai visada išsilieti tarsi sprogimui, ką pasiduodami kultūros poveikiui žmonės šiandien dažnai daro.

Vietoj mokymo apie seksualumo slopinimą ar nuolatinį gyvenimą juo, daugelis dvasinių mokytojų moko apie jo transformaciją – tai daugiau negu Freudo „sublimacija". Krikščioniškame pasaulyje irgi būta panašių požiūrių, kuriuos šiandien praradome ir turime vėl išplėtoti; minezingerių ir trubadūrų palikimas iliustruoja, kad jie puikiai išmanė šiuos dalykus.

Seksualumas gali sukurti nesąmoningą žmonių tarpusavio ryšį, todėl dauguma religijų seksualumą laiko pusiausvyros ieškojimu ir sieja jį su partneryste, kurioje abu asmenys sugeba susidoroti su jo sukeltomis pasekmėmis. Tie, kurie nori išvengti lytinių santykių prieš vedybas, sėkmingai jų išvengs, jei abu žmonės aiškiai žinos, ko nori ir ko nenori, ir atitinkamai palaikys vienas kitą.

Jėzus šiam senam požiūriui pritarė tiek, kad, pavyzdžiui, neigiamai vertino net geidulingą žvilgsnį į kito partnerį. Tačiau tai neatmeta galimybės dviem žmonėm susitikinėti gal net ir dažniau, negu, kitų nuomone, derėtų, ir entuziastingai džiaugtis tais susitikimais. Tokį entuziazmą žmonės, net tie du dalyvaujantys, ne visada supranta: „Kur du ar trys susirenka mano vardu (t. y. „susijungę mano dvasia“), ten ir aš esu tarp jų“ (taip pat teisinga būtų versti „juose“). Tam nereikalingas nei oficialus bažnytinis susirinkimas, nei specialus pasiruošimas. Tai gali pasireikšti bet kur, kur „Kristaus dvasia“ dėl bet kokios priežasties sujungia du žmones. Leistis taip sujungiamiems vyrui ir moteriai, ypač jei jie patinka vienas kitam (jaučia simpatiją), ir šiuo atveju išlaikyti tyrą sąžinę, kaip buvo iš pradžių, gali būti sunku, tačiau tai reikalinga pasauliui. Norėdami suprasti susiklosčiusią situaciją, jie neturi kelti partnerystės ar sekso klausimo, bet sąžiningai išsiaiškinti, kas atsitiko. Jei žmogus tam yra atviras, kartais viskas gali paaiškėti per vieną akimirką.

Jėzaus gyvenimas žemėje jau parodė, koks nesuvaržytas taisyklių jis yra. Galbūt pasirodys, kad taisyklių reikia tik tuomet, kai „jo nėra tarp jų“.

Norint, kad tokie dviejų žmonių susitikimai būtų kuo geresni, reikia išanalizuoti savo paties individualybę, įskaitant „aurą“ ir (arba) „charizmą“. Net ir būdami poroje žmonės išlieka atskiri individai, o visiško dviejų žmonių išnykimo poroje Kristus nenorėjo.

* Žmonija – tai sudėtingas tinklas, galbūt jis taps aiškesnis kituose skyriuose.

Grįžti į tinklalapio „Turinį“

 

„Šventas įtūžis“ (ir požiūriai į emocijas)

Jono 2 skyriuje, po vestuvių Kanoje, aprašomas „šventyklos išvalymas“. Jėzus pavydžiai ir su įtūžiu iš šventyklos išvarė prekeivius ir pinigų keitėjus. Jis norėjo aiškiai atskleisti pasaulio veidmainystę, nurodydamas, jog šventykla yra garbinimo, o ne derėjimosi vieta. Jis žinojo, jog šioje situacijoje negali nieko tikėtis iš miesto tarnautojų ar šventikų, todėl būdamas vienintelis, kuris jautėsi atsakingas už „savo tėvo namus“, viską darė savo rankomis. Tai buvo nesmurtinis socialinio pasipriešinimo aktas. Apskritai Jėzus laikėsi nepataikaujančio požiūrio – „paklusti Dievui, o ne žmonėms“. Toje vietoje, kur jis sako: „Atiduok imperatoriui, kas imperatoriaus (ir Dievui, kas Dievo)", atsiskleidžia ne pataikūniškumas, kaip dažnai klaidingai interpretuojama, o noras apsaugoti mokinius nuo beprasmiškos trinties su socialinėmis jėgomis, kuri yra visai nereikšminga. Religija ir politika veikia pagal savus įstatymus. Tarnauti žmonėms ir norėti „geriausio miestui“ taip pat nėra keliaklupsčiavimas.**

Jums gali kilti klausimas, kaip suvaldyti emocijas, nes ne kiekvienas jas moka reikšti taip, kaip Jėzus. Jis nuolatos gyveno „teigiamame drebėjime prieš Dievą“, o užuojauta žmonėms ir uolumas buvo pagrįsti sąmoningais gerais ketinimais. Beveik visos paprastų žmonių emocijos iš pradžių yra bent nesąmoningai sužadinamos – reakcijos mechanizmai skiriasi stiprumu ir priklauso nuo asmens, tačiau iš esmės yra gana panašūs. Pačiam tai pamatyti, nepasitenkinti kitų aiškinimu ir toliau ieškoti tų mechanizmų savo reakcijose, o pamačius juos įvaldyti ir (arba) atiduoti Dievui – ilgas mokymosi procesas.

Nors čia kalbame apie psichiką, įprasta psichologinė analizė ir (arba) terapijos procedūros Dievo ir tiesos ieškotojams nelabai tinka.
Jei galvoje turėsime vienpusiškus interpretacijos modelius, kurie psichologines problemas susiaurina iki seksualumo ir asmenybės formavimosi vaikystėje, psichologija gali net trukdyti mums dvasiškai tobulėti; dar daugiau, silpnumo „priežastys“ gali tapti „pasiteisinimu“ pasilikti tokia, koks esi, užuot pabrėžus žmogaus sugebėjimą tobulėti, kaip teigia Erichas Frommas.
Jei psichologija skatina nagrinėti psichologinius procesus ir psichika arba siela laikoma ne tik chemine elektrine smegenų veikla – kas pasitaiko retai, – tokie tyrimai gali būti naudingi. Ši mokslo sritis vystytųsi geriau, jei kaip tyrimų medžiagą naudotų alternatyvių psichologijos mokyklų žinias ir (arba) požiūrius. Paprastai bandymai vienu metu susidoroti su visu ratu problemų naudos neatneša. Daug veiksmingiau būtų pirma surasti atskiras problemas, o tada žiūrėti, ar dėl jų kaltas „rąstas tavo paties akyje“, ar „šapas kieno nors kito akyje“. Jėzus ir kai kurios krikščioniškos mokyklos pabrėžia „rąstą savo paties akyje“, nes matyti savo paties problemiškus poelgius daug sudėtingiau (to reikia išmokti) ir reikia pradėti nuo savo klaidų taisymo;
taigi kito asmens išpažinties išklausymas, kartu su dvasiniu aspektu turi ir gydomąjį poveikį. Kartais psichologijos mokyklos renkasi kitą, aukos požiūrį. Taigi galiausiai pažiūrėjome į abi puses. Pavyzdžiui, dvasiniai rytų mokymai pabrėš abiejų pusių ryšį gyvenime kaip „karmos“, lemties šaltinį.

Sunkios kasdienės rutinos padarinius pašalinti padės to paties R. Steinerio atskleista priemonė, t. y. kasdienis dienos apžvelgimas pradedant vakaru ir baigiant rytu. Taip tampa lengviau vėl gyventi dabartyje. Tokia praktika padeda panašiam procesui vykti ir po mirties, kaip pasakoja daugelis buvusių netoli mirties.

Galima sukurti „sielos veidrodį“ – savo paties neigiamų savybių, kurias reikia gerinti, ir savybių, kurių reikia siekti, sąrašą. Jei norite kontroliuoti savo paties tobulėjimą, sąrašą turite dažnai peržiūrėti. „Sielos veidrodis“ – tai gerai patikrinta mistikų praktika.

Psichologinis vystymasis gali pagerinti bendravimą su žmonėmis. Kai žmonės tampa atviresni ir atsikrato juos slėgusių naštų, jie turi mažiau išankstinių nuostatų ir yra mažiau linkę daryti skubotas išvadas. Pabrėždamas neskubėjimą kritikuoti ir svarbą to, „kas išeina iš burnos“, Jėzus nekelia neįgyvendinamų moralinių reikalavimų – jis prašo pradėti mokytis. Galbūt turite nustoti ginčytis, atsikvėpti – žr. skyrių „Tyla dykumoje“ – ir tada atvirai pasišnekėti.

Egzistuoja tam tikri europietiški dvasiniai keliai, kurie naudoja nervų ar sąmonės centrus, jogoje vadinamus „čakromis" (antroposofija, visuotinis gyvenimas – nemaišyti su Visuotinio gyvenimo bažnyčia – ir kiti). Negalima automatiškai šių idėjų vadinti nekrikščioniškomis, kaip kai kurios bažnyčios norėtų, kad mes tikėtume. Šie centrai buvo žinomi krikščionims teosofams dar viduramžiais (J. G. Gichtel*), o dabar atpažįstame juos egzistuojant kiekviename iš mūsų – lygiai kaip akupunktūriniai taškai, ypač gerai žinomi Kinijoje, nėra automatiškai „daosizmo“ dalis, nes šiuos taškus ir linijas galima nustatyti elektriniais prietaisais ir laikyti žmogaus audinių dalimi.

* Viduramžių J. G. Gichtel paveikslas (anglų k.)

**) „Uolumą“ šia prasme reikia skirti nuo „Uolumo be išmanymo“ (Rom 10,1-3).

Klausimas:
Ar su Dievu aš galiu sąmoningiau tvarkytis su savo emocijomis?

Grįžti į tinklalapio „Turinį“

 

Kalno pamokslas (Mato 5 – 7, 29; ir požiūriai į protą)

Yra daug parašyta apie (senosios ir šiuolaikinės) visuomenės vertybių pokytį, kurį atnešė Kalno pamokslas. Vieni vertina jo reikšmę socialinei veiklai. Kiti bando taikymą pasaulio reikalams laikyti nepagrįstu vartodami sąvoką „pagrindinių nuostatų etika“ bei pritaria vadinamajai „pareigos etikai“ drauge su Senojo Testamento grasinimais karo ir kitokiomis bausmėmis. Dar kiti paprasčiausiai bando gyventi pagal šį pamokslą. Be to, Kalno pamokslą vertina ne vien krikščionys (pvz., jį vertino Gandis).

Žvelgiant iš sąmonės tyrimo pažiūros taško, akivaizdu, jog Kalno pamokslas skirtas ypač tiems, kurie supranta, kad sąmonė – tai daugiau negu protinė analizė, ir suvokia, jog pasaulis siekia toliau nei jie patys. „Vargšai dvasia“, žinantys, kad jie nežino nieko (arba žino nedaug), ir norintys atitinkamai galvoti, matyti, kad Dievas žino daugiau už juos ir gali juos daug ko pamokyti, jie yra palaiminti, „jų yra dangaus karalystė“. Toks požiūris gali pasirodyti besąs nenutrūkstantis ir galingas pažangos žingsnis, daug veiksmingesnis už bet kokį kitą paprastai „protingu“ laikomą požiūrį.

„Tie, kurie kenčia", turi nešti ne tik savo pačių likimo naštą, bet ir jiems tenkančią visos valstybės dalį, užuot viską lengvabūdiškai aplenkdami. Kai kurie padeda nešti aplinkinių naštas, ir galiausiai – tautų ir žmonijos naštas. Vietoj valstybės veikėjų, šiais laikais tą naštą dažnai neša visuomeniniai judėjimai. Ir kas juos deramai užjaučia? Kas meldžiasi už juos vietoj maldų vien už galingus, garsius ir turtingus?

„Romieji" – tai akivaizdžiai savanoriškai romūs žmonės (o ne paprasčiausi bailiai). Jie „paveldės žemę“, ir tik jiems valdant žemę bus galima išsaugoti ir vystyti.

„Tie, kurie alksta ir trokšta teisumo" – ne pavydas, o sąžiningas teisybės savo ir kitų labui ieškojimas atveria tai, kas yra „virš“ žmonių. Anksčiau ar vėliau jie sulauks atsakymo, nors galbūt ne visada taip, kaip įsivaizdavo. „Gailestingieji“ brolius, seseris ir kitus žmones neša su savimi savanoriškai, ir taip pat juos pačius neša Dievas.

„Tyraširdžiai" ir tie, kurie pastebėjo ir nusiėmė intelekto akinius bei atmetė išankstines nuostatas, „matys Dievą“. Tai platesnė žodžių „neteisk“ prasmė.

„Taikieji" arba „taikdariai", kaip Pranciškaus Asyžiečio taikos maldoje, leidžia kitiems suvokti, jog čia veikia kita jėga, skirtinga nuo tų, kurios paprastai lemia gyvenimo eigą. Tad jie „bus vadinami Dievo sūnumis (ir dukterimis)“.

„Tie, kuriuos persekioja dėl teisumo“, „jų yra dangaus karalystė“, ir tie, kuriuos šmeižia ir persekioja dėl Jėzaus, irgi yra palaiminti. Išoriniam kūnui kenčiant, jie patys dažnai jautė palaiminimą, bet tai nereiškia, kad patys kentėjimai yra tikslas.

Žmonės, apie kuriuos čia kalbama, turi prisiimti savo vaidmenį kaip „žemės druska“ ir „žemės šviesa“. Ypač šiame skyriuje Jėzus kalba apie įstatymus ir Senojo Testamento pranašus. Jis kalba apie tai, kas buvo teisinga iki jo laikų, ir kaip naujaisiais laikais tai įgyja naują prasmę – įstatymai nebėra pirmoje vietoje, bet tampa gyvenimo nuostatų šaltiniu. Atėjo laikas, kai kiekvienas žmogus gali iš naujo perkurti vidinius savo gyvenimo principus.

Tam, „kuris siekia Dievo karalystės, visa kita bus pridėta“. Čia galima pridurti, jog tam, kad sugebėtume priimti tai, kas kyla iš aukštesnės dvasinės logikos, turime ne sunaikinti protą, o priešingai – atverti jį. Vis dėlto Jėzus apie visa tai kalba ne tam, kad siekdami švęsti aukštesniame dvasiniame sąmonės lygyje vengtume „žemiškų apribojimų“. Iš aukščiau gautas supratimas skirtas konfrontuoti žemišką sąžinę ir gyvenimą tol, kol bus pakeistas pasaulis. Protas pasilieka šviesus ir yra tobulinamas priklausomai nuo to, kaip žmogus suvokia tam tikrus klausimus; viskas prasideda nežinojimu, tada pereinama prie spėliojimų, prielaidų, teorijų ir įsitikinimų ir baigiasi žinojimu. Tai svarbus tobulėjimo pagrindas. Jis skiriasi nuo palaimos ieškojimo, apie kurį kalba kai kurios senos dvasinės mokyklos.

Kalno pamoksle pavaizduotas aukštesnis mąstymo lygis (taip pat žr. kitą skyrių) yra skirtas ypač tiems žmonėms, kurie nori daugiau negu vien tik tuo naudodamiesi pertvarkyti asmeninius dvasinius gyvenimus. Šis kelias daugiausia kalba apie asmeninį gyvenimą, kuriame galima ieškoti partnerio arba „artimiausių žmonių“, kaip aprašyta skyriuose „Krikštas“ ir „Tyla dykumoje“. Sąmonės praplėtimas apima vyrų ir moterų santykius, o „čiuptuvėliai“ ištempiami papildomo psichologinio bendravimo su keliais žmonėmis kryptimi. Apie tai kalbėjome skyriuose „Vestuvės Kanoje“ ir „Požiūriai į seksualumą, gailestį, užuojautą ir meilę“. Kalno pamokslas kalba apie fizinį ir etinį lygį, kuriame atsiveria durys didesniems dvasiniams tikslams, o paprasčiausiai bendraujantys žmonės virsta bendruomene. Supaprastintai tai galima prilyginti garsų santykiui su intervalais, intervalų – su triadomis, triadų – su gama, o visa tai kartu sudaro visumą.

Teologijoje buvo išanalizuotos sąsajos su Senojo Testamento teiginiais: pvz., Ps 1 ir Jer 17:7 ir toliau. Pagal Sk 12:3 kartu su Mt 11:20 į Jėzų buvo žiūrima kaip į Naująjį Mozę. Remiantis pranašyste, pateikiama Zch 9:9 ir toliau „...Jo valdžia bus nuo jūros lig jūros“ atkreipiamas dėmesys į pasaulinę skelbiamos Dievo karalystės reikšmę. Buvo visiškai aišku, kad savo Kalno pamoksle jis ne kartą Senojo Testamento įstatymus perkeičia kažkuo nauju: „...o aš jums sakau...“. T. y., jis kalba ne kaip Raštą aiškinantis rabinas, bet iš savo dieviškosios misijos suvokimo pozicijos. Būtent ši pranašiškoji ir misijinė savybė kėlė nepasitenkinimą tų, kurie rėmėsi Senuoju Testamentu.

Vokiškame ir angliškame puslapiuose pateikta ištrauka iš Mato 5 skyriaus: palaiminimas ir žemės druska.

Grįžti į tinklalapio „Turinį“

 

Kristaus atsimainymas ant Taboro kalno (Mato 17 sk.)

Daugelis Jėzaus darbų – simboliniai vidinio „atsimainymo“ išoriniai ženklai, pradedant pokalbiu su Nikodemu (Jono 3 sk.), tęsiant Kalno pamokslu, iki aklu gimusio žmogaus išgydymo ir penkių tūkstančių pamaitinimo ant kalno. Atsimainymas iš dalies siejasi su rytietišku terminu „didysis apšvietimas“. Apšviečiama žmogaus dvasia. Tačiau čia kalbama apie artimesnį ryšį su Dievu ir jo dvasia. Dievas suvokiamas ne vien kaip absoliutus principas, bet kaip asmuo, buvęs realus Jėzui ir jo kelio pasekėjams.

Vien „pozityvus mąstymas“ – ne egoistinis, ne apsėstas didybės manijos, ne manipuliuojantis – iš tiesų galėtų pakeisti mintis ir priartinti prie to, kas ateina iš Dievo. Jis galėtų mus atverti Dievui. Tačiau literatūroje šis klausimas nėra pakankamai išnagrinėtas, ir dėl to žmonės dažnai apsigauna.

Bet kuriuo atveju, proto keitimas dar nėra „atsimainymas“. Atsimainymas nėra teigiamų teiginių prikrovimas į visų žmonių turimas painias proto „programas“, kad atsirastų teigiamų minčių perteklius – nors tai galėtų būti atskiras pratimas. Atsimainymas viską atskleidžia: atsiranda sugebėjimas pažvelgti į dvasines šaknis protui jų neiškraipant ir neišryškinant klaidingų dalykų. Viskame pradedame regėti aukštesnę dievišką tvarką. Su šiuo brandos lygiu susijęs aukštesnis psichologinio apsivalymo procesas, minimas skyriuje „Šventas įtūžis“. Atsiradus paprastai įžvalgai viskas tampa aišku. Tiesioginis atpažinimas ar įžvalga nėra mąstymas – ji ateina ir mąstant, ir nemąstant. Jos negalima priversti atsirasti, ir ji mus išlaisvina. Tam, kad įgytume aukštesnės išminties, nebereikia malšinti minčių pasaulio, kaip bandė daryti kai kurių mokyklų atstovai.

Mūsų mąstymas išlaisvinamas iš instinktus primenančios reakcijos, o kontroliuojamas analitinis ir susintetintas mąstymas paprasčiau tampa aukštesnio supratimo priemone. Tada suprantame, kaip dera elgtis kiekvienoje situacijoje.

Gali atrodyti, jog Kristui nereikėjo pašalinti viso to bukumo, kuris nuo tokio sąmonės lygio skiria paprastą žmogų. Tačiau ir Kristus turėjo patirti didėjantį aiškumo lygį. Vėliau, vadinamojoje aukščiausiojo kunigo maldoje, jis prašė to aiškumo, kurį turėjo su Dievu prieš pasaulio sukūrimą.

Kai kurie teologai aiškina Jėzaus atsimainymą ir Petro Kristaus pripažinimą tuo pačiu metu vykstančios žydų Permaldavimo dienos ar toliau sekančios Sukoto šventes fone. (Permaldavimo dieną šventikas vienintelį kartą metuose Šventyklos švenčiausioje vietoje ištardavo Dievo vardą.) Kiti įžvelgia sąsają su Mozės lipimu į Sinajaus kalną (Iš 24:16).

Vokiškoje ir angliškoje svetainėse pridėta ištrauka iš Mato 17 skyriaus.

Klausimas:
Ar padedamas Dievo galiu naujai, protingai surikiuoti savo mintis?

Grįžti į tinklalapio „Turinį“

 

„Stebuklų“ klausimas

Jėzus nedarė nieko, kad patenkintų sensacijų troškimą. Jis nieko nedarė ir tam, kad išoriniai įvykiai priverstų žmones tikėti. Visą laiką jį vedė vidinis aiškumas, sakęs, ką daryti kiekvienu atveju, o ne „esant tokioms ir tokioms aplinkybėms, siekiant tokio ir tokio poveikio“. Išgydymai dažnai buvo didesnių, esminių dalykų „ženklai“. Kai per Šabą išgydė aklu gimusį žmogų, Jėzus atsakė, jog jis buvo aklas ne dėl nuodėmių, bet „kad apsireikštų Dievo darbai“. (Jono 5, 6-9; Jono 6; Jono 9, 3.)

Tuo pačiu akivaizdu, jos buvo siekta šalutinio poveikio – sugriauti atgyvenusią mąstyseną ir kad žmonės giliau apmąstytų šių veiksmų reikšmę. Jėzus pripažino, jog yra žmonių, kuriems reikia stebėti, skaičiuoti, matuoti ir sverti, kaip kad Tomas, atstovaujantis „mokslinio tipo" mokiniams. Kai susidarė galimybė patikrinti, ar iš tikrųjų prieš jį stovėjo Jėzus Kristus, Jėzus tarė: „Nebūk netikintis, bet tikintis“ (Jono 20, 19-29). Jėzus norėjo, kad savo naują patyrimą Tomas apmąstytų taip nuoširdžiai ir giliai, kad pranyktų abejonių priežastis ir jis kažką suprastų. Tai, kad Jėzus turėjo ištarti šiuos žodžius, nereiškia, jog skeptikas Tomas dabar buvo „pakirstas“ tikrų faktų ir „priverstas patikėti“, net išsigandęs bausmės. Greičiau tai reiškia, kad ir po to Tomas sugebėjo savarankiškai įsitikinti naujais dalykai. Faktų ir minčių siejimas čia nėra smerkiamas, kaip kai kurie klaidingai interpretavo, menkai išmanydami žmogaus sąmonės veikimą. Nepaisant to, Tomas turėjo išmokti, jog save galima įtikinti ir kitais būdais, ne vien remiantis fiziniais faktais.

Jėzus žinojo, ko Tomui reikėjo. Jis nenorėjo nieko priversti tikėti juo. Tai per daug panašėtų į teismą, ir jis neketino išprovokuoti Tomo atsisakyti kažko, ko jis dar nebuvo pribrendęs atsisakyti.

Rekomenduojame paskaityti „Šv. Tomo evangeliją“. Tai apokrifinis tikslių Jėzaus citatų rinkinys, kurį parašė nebūtinai pats Tomas. Šį tekstą pripažino dvasiniai krikščionys Egipte ir kitur, bet ne visi ankstyvosios bažnyčios mokytojai.

Atitinkamai „stebuklai" nebuvo pagrindinė Jėzaus veikla. Dažnai jis juos darydavo norėdamas padėti, kai jo paprašydavo, be minios, ir „prigrasindavo“ žmones niekam nepasakoti.

Vis dėlto, kai šiandien teologai ir kiti Bultmanno „demitologizacijos teologijos“ mokyklos atstovai bando stebuklus paaiškinti kaip simbolinius aprašymus, aišku, jog jie paprasčiausiai priderina savo idėjas prie XIX a. išplitusios mechanistinės pasaulėžiūros ir net neatsižvelgia į vėlesnius mokslo išradimus. Kvantinės fizikos, biologijos ir biofizikos, nenatūralaus gydymo ir parapsichologinių tyrimų, astrofizikos ir kitos tendencijos seniai pasiekė tokį lygį, kai bibliniai įvykiai nebėra neįtikimi. Bet šios tendencijos nereiškia, kad ieškoma „Dievo egzistavimo įrodymo“ – tam reikalingas ne tik mokslinis suvokimas.

Vienas teisingas šios teologinės mokyklos dalykas – tai, kad mokslinių įrodymų ji nelaiko būtina sąlyga tikėjimui turėti.

Vienpusiškumo, senosios prancūzų „švietimo filosofijos“ laikai pasibaigė. Net ir mokslininkai sugeba tikėti nesusirgdami šizofrenija. Laikais, kai žmonės neabejodami tiki parapsichologija ir tokiais dalykais kaip sugebėjimas lankstyti šaukštus per atstumą – nepaisant šarlatanų, yra pakankamai tai įrodančių faktų, – būtų absurdiška neigti panašius Jėzaus Kristaus sugebėjimus. Tik Jėzus ne linksminosi lankstydamas šaukštus, o veikė dėl kitų priežasčių. Įvairūs įvykiai leidžia manyti, kad Jėzus sugebėjo perprasti visas gamtos jėgas ir kad susikurdami nuomonę apie šiuolaikinio žmogaus prigimtį, holistišką, integruotą ar krikščionišką išgydymą ir t. t. turime tai apmąstyti. Toks dvasinis požiūris į Jėzų neprieštarauja Jėzaus kaip „Žmogaus Sūnaus“ sampratai, kuris norėjo būti regimu pavyzdžiu, kaip žmonėms elgtis ir kaip palaikyti tarpusavio santykius bendruomenėje. Dažnai vien dėl šio manomo prieštaravimo atsisakoma pripažinti „stebuklus“, nes atsakingi žmonės galvoja, jog jie turi atremti neteisingas tendencijas, nukreipiančias nuo žmogiškos ir socialinės krikščionybės. Iš tikrųjų, norint apytikriai atskleisti tikrą (konstruktyvų) Jėzaus radikalizmą ir jo ryšį su valia bei Kūrėjo jėga, reikalingos abi Jėzaus pusės.

(…) Energija čia nėra abstrakti jėga; tuo pačiu – tai Kristaus asmens poveikis. Pavyzdžiui, rytiečių joga energiją visada laiko kažkuo izoliuotu. Šiandien irgi galima išgyti dėl maldos, atsižvelgiant į giliausią žmogaus vidų, susijusį su Kristumi, kuris nori, kad žmonės išgytų ir būtų sveiki, ir tada galėtų daryti „didesnius darbus už jį“ (Jono 14, 12-13).

Tačiau pats dvasinis išgydymas ir psichologinis bei dvasinis tobulėjimas priklauso nuo Dievo malonės, kurios neišreikalausi, nesvarbu, kaip stipriai stengtumeisi pasiruošti ją priimti.

Apie „Šventosios Dvasios dovanas" taip pat žr. 1 Korintiečiams 12, 7-11; Apaštalų darbų 2, 17-20 ir šios knygos skyrių „Sekminės“.

Grįžti į tinklalapio „Turinį“

 

Lozoriaus prikėlimas iš numirusių

Nuo pat savo mokymo pradžios iki šio įvykio Kristus pervadino visus žmogaus lygmenis, ką senovės mistikų mokyklos bandė padaryti ištisus tūkstantmečius. Dėl to „kolektyvinė pasąmonė“ gali pasireikšti kiekvieno šiuo keliu einančio žmogaus kūne, sieloje ir prote. Kita vertus, vis aiškiau matosi galimybė išvalyti, sujungti ir plėsti vis gilesnes ir senesnes pasąmonės dalis.

Senovės egiptiečiai žinojo, kaip naudojant proto ir sielos galias sąmoningai prikelti fizinį kūną. Lozoriaus prikėlimas iš numirusių atveria dar gilesnį lygmenį. Pirma, kai kurios detalės akivaizdžiai panašios į tai, ką žinojo egiptiečiai. Prikėlimas siejasi su senu ritualu, kai žmogus tris dienas praleisdavo būklėje, šiuolaikinėje parapsichologijoje žinomoje kaip „išėjimas iš kūno“, panašiai kaip būna sapnuojant, kad skrendi, tačiau jie tai patirdavo sąmoningai. Gulintis kūnas atrodydavo kaip negyvas. Pabudęs inicijuotas asmuo turėdavo vidinį užtikrintumą, kad po fizinės mirties jis egzistuos kaip psichologinė-psichinė būtybė. „Hierofantas“, iniciacijos kunigas, turėjo pažadinti žmogų fiziniame kūne ne vėliau kaip po trijų dienų, kol kūnas nepradėjo irti. Tačiau būtent tai pasakoja istorija apie Lozorių – po keturių dienų jis „jau smirdėjo“. Todėl, kad jį sugrąžintų, prikeliančioji jėga turėjo siekti giliau, paveikdama ir materialią substanciją. Bibliniai įvykiai tendencingai rodo, kad krikščionybės dvasią ypač atpažinsi fiziniame pasaulyje ir veiksmuose. Šią tendenciją žmonės prisiminė tik mūsų laikais, nes ankstesnių amžių misticizmas paprastai apimdavo tik intelektą ir psichologiją.

Visų religijų mokymai apie gyvenimą po mirties greičiau kilo iš potyrių, kai žmonės išeidavo iš materialaus kūno, o ne iš filosofinių apmąstymų, kurie priešistorėje, ankstyvojoje istorijoje ir senovės istorijoje žmonių sąmonės lygiui buvo nebūdingi. Kompetentingesnį paaiškinimą rasite Jeano Gebserio knygoje „The Everpresent Origin". Jis išskiria archainį, magišką ir mitinį sąmonės etapus, kurie buvo prieš teorinį intelektą ir vėliau integruotą sąmonę. Ar buvo neišvengiami šiuos etapus skyrę tarpai – neaišku. Vis dėlto jie suprantami šiandien. R. Steineris taip pat pabrėžia, kad senesni sąmonės etapai yra nesuderinami su šiuolaikine sąmone. Galima rasti tik jų prisiminimų įvairiuose augimo etapuose.

Beje, palyginimas su pasenusiais iniciacijos ritualais, – kurie senąja forma nebeįmanomi, – nereiškia, jog Lozoriaus prikėlimas iš numirusių buvo visų dalyvaujančiųjų surengtas ritualinis aktas, kaip būdavo senovės Egipte. Savo veiksmus Jėzus dažnai išlaisvindavo iš kultinių chronologinių (pvz., Šabo), vietos (pvz., šventyklos) ar konkrečiai situacijai taikomų taisyklių. Vis dėlto būdamas nepriklausomas, kartais jis tokiomis aplinkybėmis pasinaudodavo sąmoningai, pvz., Pascha (Velykomis), šventykla. Taigi Jėzus rodo pavyzdį, ką daryti su tam tikromis mados tendencijomis, kaip antai astrologinis poveikis, „galios vietos" ir ritualai. (Taip pat žr. Marko Pogacniko knygas apie geomantiją: „Healing of the Heart of the Earth“, „Christ Power and Earth Goddess“ ir kt., Findhorn Press, U.K.Scotland.)

Dėl Lozoriaus prikėlimo (Jono 10:39-11 sk.) Jėzus ir jį supantys žmonės tapo labiau matomi aplinkiniam pasauliui. Matome, kaip išsiplėtė Jėzaus sąmonė, apimdama mokinius bei per juos pasiekdama visuomenę. Panašų sąmonės išsiplėtimą galima matyti šiandien, kai šviesą skleidžia Jėzumi sekančios žmonių grupės veikla.

Toliau aprašoma kančia. Aukštasis žydų kunigas pasako, kuo tai, kas turi nutikti Jėzui, siejasi su tautos likimu (Jono 11 sk.). Žvelgdamas pranašiškai jis teisingai pastebi, kad Kristus mirtų už juos visus, tačiau klaidingai interpretuoja, kad pasilikdamas gyvas Jėzus pakenktų tautai. Norint tai suvokti, reikalingas mintis peržengiantis sąmonės lygis, sugebantis vienu metu suvokti procesus ir jų kontekstus. Šis sugebėjimas yra įgyjamas. Paprastai žmonės negimsta jį turėdami, o mokyklose to nemokoma. Jis nėra identiškas instinktyviai atsirandantiems vaizdams mintyse. Jis padeda atskleisti, išsklaidyti ir sukurti gilumines priežastis. Neigiamos ar kitos mintys nebebus saugomos pasąmonėje. Jos negalės kaupti problemų struktūrų, paveikiančių ir gilesnius psichologinius, ir fizinius procesus. Atsivers kelias į laisvą, kūrybingą ateitį.

Angliškoje ir vokiškoje svetainėse pridėta ištrauka iš Jono 11 skyriaus.
Ankstyvosios bažnyčios tėvas Klemensas Aleksandrietis turėjo išplėstinę „slaptą“ Evangelijos pagal Morkų kopiją. Jo žodžiais tariant, tai buvo „dvasiškesnė evangelija, skirta tiems, kurie eina tobulybės keliu“, padedanti jiems „tobulėti pažinime“. Į ją buvo įtraukti visų naudojamose evangelijose nepateikti Morkaus ir Petro komentarai, kaip antai Lozoriaus prikėlimas iš numirusių. Į evangeliją tokius įvykius atvirai įtraukė tik Jonas ir jo mokiniai. Klemensas Kristų vadina „mistagogu“ ar „hierofantu“, tai yra tuo, kuris vadovauja iniciacijoms į paslaptis, tikėjimo paslaptis – naujas krikščioniškas „mistikas", kurios skiriasi nuo senųjų mistinių kultų.
(Žr. Morton Smith, „The Secret Gospel"; kuris tačiau padarė ir abejotinų išvadų.)

Klausimas:
Ar galiu nujausti, kad Dievas padeda nutiesti tiltą tarp gyvenimo ir mirties bei tarp dienos sąmonės ir miego?

Grįžti į tinklalapio „Turinį“

 

„Avys"

Kurį laiką prieš kojų plovimą, su Kristumi susiję žmonės buvo lyginami su „avimis" (Jono 10, 11-18), lygiai kaip pats Kristus kitur vadinamas „Dievo avinėliu“. Čia pažymimas turimas ar atgautas mokinių atvirumas, ypač iš Kristaus ateinantis atvirumas, panašus į tą, kuris yra Kristaus ir Dievo tarpusavio santykiuose. Net ir subrendęs žmogus gali jaustis kaip tuščias popieriaus lapas arba kaip vaikas. Tikroji pažanga veda kuklumo link, nors kovos su išdidumu niekados nesibaigia. Žmogus vis labiau ima suprasti, kad visi atlieka svarbų, tačiau, palyginus su Dievu, vis dėlto mažą vaidmenį. Toks yra laisvas dvasios nuolankumas – tai ne vergiškas paklusnumas žemiškai valdžiai. Nuolankumas yra dažnai neteisingai suprantamas.

Neatsitiktinai tame pačiame skyriuje Kristus sako „Aš esu durys". Kas tik atidaro savo širdį Kristui, tampa pas Dievą vedančiomis atviromis durimis, o nuo to prasideda tolesnis tobulėjimas.

Jėzus taip pat „avis“ supriešina su „ožiais“ (pavyzdžiui, Mato 25, 32-33).

Grįžti į tinklalapio „Turinį“

 

„Kojas plaunantis" Kristus ir Jėzų patepanti Marija iš Betanijos

Likusioje evangelijos dalyje pateikiama vis daugiau simbolinių įvykių, tuo tarpu išsamesnių pamokymų nėra. Jei nepamiršome anksčiau, dabar tikrai galime pamiršti komerciškai pagražintas „Jėzaus demaskavimo istorijas", kurias išgirdus vis tiek niekas nepaaiškėja. Nors tam tikros kitų žinios čia gali būti naudingos, tik meditacinė kontempliacija gali suteikti aiškią įžvalgą. Vis dėlto rezultatai gali kitus paskatinti bandyti suprasti tekstą patiems, ir joks kunigas ar istorikas nepadės mums aplenkti šitų ieškojimų.

Kojų plovimas (Jono 13, 1-20) Biblijoje parafrazuotas kaip apvalymas. Tokių „ezoterinių“ ištraukų reikšmė vėliau tapo sunkiai suprantama, todėl niekas nenorėjo jų keisti, taigi jos bent jau liko necenzūruotos. Tas, kurio kojos nuplaunamos, laikomas „visiškai švarus“, taigi ne vien kojos, bet simboliškai ir visas žmogus. Mąstymas analogijomis buvo įprastas daugelyje kultūrų. Tokias pačias funkcijas rasime žmogaus organizme, tai yra mikrokosmose ir mezokosmose (mezo – tarpinis), bei mus supančioje gamtoje, kuri yra dalis makrokosmoso. Kojos yra nukreiptos į žemę ir juda valios kryptimi. Kad žmogus eitų, reikia (laisvos) valios sprendimo. Šios valios apvalymą – atliekamą Dievo – ir jos prieštaringus kūlvirsčius – atliekamus Kristaus – atsispindi kojų plovimas. Taip pat gerus darbus Jėzus vertina daug labiau už krikščionišką tuščiažodžiavimą (Mato 25, 31-43).

Tačiau kojų plovimas, kaip ir kiti vėlesni įvykiai, buvo daugiau negu vien ankstesniais metais atlikinėtų įvairių dvasinių žmogaus dalių apvalymo apeigų kartojimas. Viską lėmė faktas, kad Jėzus žinojo, jog atėjo jo valanda, ir kad jo mokiniai turi pakankamai subręsti, kad sugebėtų „tam tikrą kažką“ savarankiškai skleisti didesniam gyventojų ratui. Jų pačių asmeninių savybių – šiuo atveju geranoriškumo – ugdymas, vis labiau prižiūrint vidiniam „aš“, nustojo būti tikslu. Aukštesnis, neegoistinis „aš", dabar susietas su „asmeniu", tapo viena su tuo „Kristumi", kuris įsikūnijo mumyse kaip „tikriausias aš". Gyvenimas nustojo būti „asmeniniu likimu“.

Kol kas šį išgyvenimą apibūdinkime taip: vidinis kojų plovimo suvokimas gali suteikti tokį tyrumą, kad taps įmanoma visus veiksmus ir užmojus kontroliuoti tiesiogiai iš slapčiausio šaltinio per įvairius mūsų asmens sluoksnius. Iš pradžių prireiks valios pastangų. Po to žmogus pamažu išmoks pajusti ir atpažinti, o galiausiai ir geriau paaiškinti, kodėl jaučia vienokius ar kitokius impulsus. Su Dievu pereiname panašius mokymosi etapus, kokius pereina vaikas. Tai nereiškia, jog šis naujas raidos etapas turi vykti nemąstant. Moralės jutimas ir aiškus atpažinimas jau aktyviai tobulinamas. Visa, ko dar trūksta, – ištobulinti jutimą ir mąstymą Kristaus dvasioje, kuriuos dabar priima mūsų valia.

Kitas būdas patirti šiuos sunkiai apibūdinamus raidos etapus galėtų būti savo paties sąmonės įsisąmoninimas arba „angelų“ (sargų) ar aukštesniojo „aš“ matymas savo gyvenime. (Angeliškas) aukštesnysis „aš“ – kaip tai dažnai vadinama už bažnyčios sienų – gali pasirodyti susivienijęs su Kristumi ir taip pat išgyvenąs transformaciją. Kai kuriuose naujuose dvasiniuose judėjimuose su angelais susiję išgyvenimai yra gana įprasti, tuo tarpu nepaisydami to, ką sako Biblija, krikščionys dažnai abejoja jų egzistavimu, jau nekalbant apie tai, kad neaišku, kas yra „mūsų angelas sargas“ ir koks mūsų ryšys su juo. Kristus atspindi susiformavusį asmenišką žmogų, kuris ryšį su realiu pasauliu išsaugo net ir atsiverdamas beasmeniams „angelų“ energijos pasauliams. Tačiau tokių patyrimų turėjęs žmogus dar nėra tobulas. Kalbėti apie tai mokiniams Kristus pradėjo dar Jono 1 skyriuje. Kai kurie labai dvasiški žmonės mano, jog išvysti savo angelą (angelus) – pats svarbiausias patyrimas, po kurio galima pasitraukti iš žemiškų reikalų; iš tikrųjų, šias dvasines sritis reikia tyrinėti stovint ant tvirto pagrindo, kitaip susikursite tuščių iliuzijų. Tuomet dvasia galės labiau persmelkti žemišką gyvenimą. Galima paminėti, jog R. Steineris, kaip dvasios tyrinėtojas, ir kai kurios mokyklos neneigia ilgų žmogaus evoliucijos žemėje amžių. Be to, hipnoziniai spiritiniai „juodosios magijos“ patyrimai nėra tas pats, kaip šis esminis archetipinis angelų patyrimas. Nereikia žiūrėti pro pirštus ir į žmonių pastangas palaikyti ryšį su angelais kasdieniame gyvenime.

Nedaug kas pastebėjo ryšį tarp kojų plovimo ir Jono 12 skyriaus, kur Marija iš Betanijos simboliškai patepa Jėzų ir savo plaukais nušluosto jam kojas. Ar ji tai darė kaip žmogus, ar iš tikrųjų atspindi moteriškąją Dievo pusę, kurią galima priskirti Marijai, Jėzaus motinai, arba Marijai Magdalietei – ji ir Marija iš Betanijos tikriausiai nėra tas pats asmuo. Kodėl tai vyksta prieš „kojų plovimą“? Šios – nors ir prieštaringos – feministinės teologijos pažiūros slepia neatrastus ar tik iš dalies atrastus lobius. Katalikų bažnyčios atliekamas „paskutinis patepimas" gali būti laikomas to įvykio prisiminimu.

Be to, įdomu pastebėti, jog kojas plovė ne tik Jėzus – jis ir mokinius ragino plauti kojas vienas kitam (kaip paskutinė vakarienė – kuriam laikui – ankstyvajai bendruomenei buvo duota tarsi visuotinė kunigystė). Šis troškimas gyventi Dieve, ištobulintas kojų plovimu, padidėja ir apima ne vien Jėzų, bet ir supančius jį: pirmiausia tą, kuriam plaunamos kojos, o po to ir visus kitus mokinius, su kuriais jis dalijasi savo atsakomybe.

Kojų plovimą galima suprasti ir kaip tarnavimą kitiems. Pabrėždamas šio žingsnio svarbą, Jėzus sakė, kad dėl kojų plovimo jie „turi dalį jame“ (Jėzuje). Tai galima palyginti su jaunimo posakiu „jis arba ji eina su manimi“ (šis vokiškas posakis reiškia „jis arba ji yra mano vaikinas arba mergina“), ir bent tuo momentu tai pats svarbiausias asmuo jų gyvenime. Vis dėlto „kojų plovimas“ reiškia ne „draugauti“, bet „palaikyti gyvybiškus santykius“. Kojų plovimą galima suprasti tik kaip žingsnį pirmyn. Ne taip svarbu smulkiai apibūdinti, kaip tai atlikti praktiškai. Šis veiksmas bus logiškas – esant atitinkamam vidiniam požiūriui, – jei jį vertinsime alchemikų akimis, kurie išorinius veiksmus naudoja tam, kad lengviau įsivaizduotų vidines žmogaus nuostatas ir vidinius vyksmus. Nepakanka vien dalyvaujančio kunigo teisingo požiūrio – svarbiausia, kad visa tai suvoktų tas, kuriam yra plaunamos kojos. Tą patį galima pasakyti ir apie paskutiniąją vakarienę (žr. kitą skyrių), nors teologai nesutaria dėl skirtingų jos aspektų. Jų nuomonės gali būti net teisingos, tačiau šio svarbaus sąmoningo dalyvaujančiojo asmens transformacijos aspekto tinkamai neįvertina nei katalikų, nei protestantų bažnyčia.

Paprastesnį mokymą suprato 5000 žmonių, vėliau 500 ir 70 galėjo dalyvauti sudėtingesniuose įvykiuose, o plaunant kojas buvo tik vienuolika mokinių – tie, kurie buvo iš Jėzaus daug ko išmokę ir pakankamai gerai pasiruošę, kad suprastų šio veiksmo prasmę. Galbūt Judas dar nebuvo pajėgus tai priimti. Savo pamokas Jėzus išdėsto ne visas iš karto, bet žingsnis po žingsnio. Tačiau galima ir nesulaukus pabaigos pradėti medituoti į nukryžiavimą vedančius įvykius. Taip darė krikščionys Rožės kryžininkai. Kojų plovimą, nuplakimą, vainikavimą erškėčiais, nukryžiavimą, gulėjimą kape, prisikėlimą ir užžengimą į dangų jie vadino Kristaus iniciacijomis. Pritaikius vėlesnių amžių supratimo lygiui, iš to kilo septynių dienų „alchemiko vestuvių“ sapnų vaizdai („Chymische Hochzeit des Christian Rosenkreutz", užmaskuotus satyros ar pasakos rūbais juos 1616 metais Vokietijoje parašė liuteronų teologas J. V. Andreae).

Daugeliu atvejų šis žingsnis nebus išbaigtas jį gyvenime patiriant pirmą kartą – ar medituojant, ar sapne. Žmogaus gyvenimas ir galimybės gali pakrypti įvairiausiomis kryptimis. Vienus žingsnius seka kiti, galbūt jie persidengia, tačiau naujos savybės galutinai suformuojamos tik pasibaigus ankstesniems gyvenimo etapams, kuriais ir remiasi šių savybių formavimasis.

Jono 12 skyriuje, po patepimo Betanijoje, aprašomas Jėzaus kaip Mesijo iškilmingas įžengimas į Jeruzalę. Po kojų plovimo, Jono 13-17 skyriuose parašyta, kaip Jėzus paskelbė, kad Judas Iskarijotas jį išduos, pateikiamos paskutinės kalbos bei Jėzaus malda už save ir mokinius.

Teologai dažnai kojų plovime įžvelgė reikšmingą veiksmą, atkreipiantį dėmesį į artėjantį nukryžiavimą; arba tarnavimo švarinančia Dievo meile pavyzdį. Tačiau tai buvo paskelbta ir kaip tiesiogiai veikiantis veiksmas.

Angliškoje ir vokiškoje svetainėse rasite ištrauką iš Jono 13, 3-15.

Klausimas:
Ar aš noriu prašyti Dievo*, – jei taip dar nėra – kad geranoriškas požiūris į mane supančius žmones įaugtų man į kūną ir kraują – netgi jei tai reikalauja daug pastangų?
* Vėliau – vietoj prašyti (melstis) – tikėti, t. y., būti tuo įsitikinus. Dar vėliau – patirti Dievo veikimą (malonę).

Grįžti į tinklalapio „Turinį“

 

Paskutinė vakarienė, iškilmingas įžengimas, suėmimas ir nuplakimas

Pagerbtas kaip pažadėtasis Mesijas, Jėzus triumfuodamas įžengė į Jeruzalę (Jono 12, 12-19). Surambėję kunigų luomai žinojo, kaip padaryti žmonėms psichologinį spaudimą ir neigiamai juos nuteikti. Žmonės, kurie supranta, jog yra neigiamai nusiteikę ir viskam abejingi, ir stengiasi pakeisti tokį nusistatymą, gali tapti tvirtesnėmis asmenybėmis ir labiau priartėti prie Dievo. Išorinės neigiamos jėgos ir masių įtaiga nebegalės jais taip lengvai manipuliuoti. O kaip veikia masių įtaiga, puikiai iliustruoja kai kurie XX amžiaus masių judėjimai.

Suėmimo (Jono 18 sk.) metu kareiviai iš pradžių buvo priblokšti. Kristus parodė, kad jis jiems nepavaldus. Tačiau vėliau savo noru leido viskam įvykti.

Nuplakimas (Jono 19, 1) kerta Jėzui per nugarą. Medituojant šią vietą gali iškilti tokie požymiai kaip žmogaus asmenybės „vidurys“, pojūčiai ir jėga nugalėti emocinį kentėjimą – tai nėra pasyvus, beviltiškas kentėjimas. Nepaisant to, visi krikščionys mistikai pasakoja laisva valia arba priverstinai savo sielose patyrę Jėzaus skausmą. Taigi Kristus nebėgo nuo skausmo, nors be abejo galėjo, kaip daro išvadavimą iš jausmų, „pratjaharą“, praktikuojantys indų mokytojai. Matyti, jog taip prasiplėtė kitų kančios supratimas.

Kaip minėta, nėra visiškai teisinga nuplakimą paversti specifinio „iniciacijos etapo“, pilnatvės siekiančių šiuolaikinių žmonių tobulėjimo etapo simboliu. Atrodo, Jėzus jau inicijavo šį žingsnį per paskutinę vakarinę po patepimo Betanijoje (Mato 26, 26-29). Paskutinė vakarienė – geresnis simbolis to, ką Jėzus suteikia kenčiančiai žmonijai. Duona simbolizuoja Jėzaus Kristaus, Dievo Žodžio, esmę (ir sielą). Vynas simbolizuoja dievišką Kristaus dvasią, kuri šiam Dievo Žodžiui suteikia gyvybę pasiaukojančiam darbui atlikti. Katalikų bažnyčia pabrėžia duonos ir vyno virsmą grynu Jėzaus kūnu ir krauju, o protestantų bažnyčios pabrėžia Jėzaus prisiminimą. Viena vertus, teisios abi. Mokslininkai nustatė, kad net paprasčiausio katalikų bažnyčių „švęsto vandens“ molekulių kampas yra pasikeitęs. Vis dėlto svarbiausia – pasikeitimas dalyvaujančiame žmoguje, įsiklausant, kas iš tikro sklinda iš pakeisto ir keičiančio Jėzaus Kristaus „kūno ir kraujo“. Todėl būtų gerai bažnyčiose tai daryti labai susikoncentravus. Buvo žmonių, bandžiusių tai daryti vien dvasioje – be regimų duonos ir vyno, – kurie taip pat pajuto to poveikį, tik šitaip jį pasiekti daug sunkiau. Norintieji praktikuoti palaimintą maistą, jo nevadindami bažnyčios „šventuoju sakramentu", gali jį vadinti „agape“ – meilės vakariene.

Plakimą galima suvokti kaip parodijuotą neišmanančios valdžios atsaką į tai, kas jau buvo įvykę, ir medituojant neskirti jam pagrindinio dėmesio. Tas pats pasakytina apie po to sekusį karūnavimą erškėčiais. Senas krikščioniškas ezoterinis mokymas, kartais išskirtinai pabrėžiantis kentėjimą, siejasi su šiais naujais pamąstymais – kaip tam tikros Jono Krikštytojo mokymo dalys siejasi su naujesniu Jėzaus ir jo mokinių mokymu. Kiekvienas yra laisvas rinktis, kuriuo keliu nori eiti.

Teologiškai taip pat buvo diskutuojama, ar Paskutinė vakarienė buvo savistovė žydų Paschos vakarienės forma, o gal Jėzus pats pakeitė senąją šventę kaip čia jau pasimatantis tikrasis „aukos avinėlis“. Per Jėzų sudaryta Naujoji Dievo sandora su žmonėmis (Naujasis Testamentas) (Lk 22:20), matytas Iš 24:8; Jer 31:31-33; Iz 53:12. Duonoje daugiau matytas asmuo, Jėzus, kraujyje – visiškas gydantysis atsidavimas. Kiti abejojo perduotos tradicijos (taip vad. slėpinio žodžių) tikrumu – kas, atsižvelgiant į jų minėjimą anksčiausiuose Raštuose, yra mažai tikėtina.

Vokiškoje ir angliškoje svetainėse šia cituojama Mato 26, 26-29.

Klausimas:
Ar noriu – jei tai dar nėra mano patirties dalis – prašyti Dievo išmokti geranoriškai bendradarbiauti su kitais* – netgi jei tai reikalauja dvasinių pertvarkų?

Grįžti į tinklalapio „Turinį“

 

Erškėčių vainikas ir paskutinės kalbos

Kadangi nuplakimas buvo įprasta romėnų naudojama mažiausia bausmė, negalima jo interpretuoti pasitelkus prieškrikščioniškų mistinių kultų simbolizmą. Tačiau karūnavimas erškėčiais (Jono 19, 2-3), vėlesnis šių kultų simbolis, nebuvo normali Romos teisės dalis. Jį galima suprasti kaip ironiją – erškėčiai vietoj aukso. Vis dėlto neaišku, kaip kareiviai tiksliai, nors galbūt tuo metu nesąmoningai, panaudojo simbolius, nors daugelis romėnų kareivių priklausė mistiniams kultams. Visgi net jei jie būtų įžvelgę išorinį kultų panašumą su tuo, ką darė, vis tiek nebūtų sugebėję sumažinti Kristaus iki to, kas jiems buvo pažįstama.

Aukso karūna būtų simbolizavusi išorinį viešpatavimą – nebūtinai neigiama prasme, – o erškėčių vainikas Kristui simbolizavo viešpatavimą, kurį pasaulis laikė nereikšmingu. Dygliai subadė jo galvą. Kristui ne tik skaudėjo, bet reikėjo jėgų nugalėti bet kokią neviltį, o jis neparodė jokių jos ženklų. Neviltis prasiveržė tik prieš pat jam galutinai nusprendžiant, jog nenori, kad jį pralenktų „ši taurė“ (širdgėlos taurė). Nuplakimas ir erškėčių vainikas tarsi tęsia kelią, pradėtą kojų plovimu: jausmas ir įžvalgumas, drąsiai sutinkant visas kliūtis, irgi pašventinami.

Minėtoji nuolatinė tendencija viršyti savo jėgas, kurią rodo kojų plovimas, nuplakimas ir karūnavimas erškėčiais, siejasi su tokiais naujais judėjimais kaip taikos judėjimas, žaliųjų judėjimas ir įvairūs dvasiniai judėjimai, norintys „išgydyti žemę“.

Kaip ir nuplakimas, karūnavimas erškėčiais buvo vien reakcija, prasta kopija to, kas jau buvo įvykę. Būtent tai, kas – jei ieškosime teigiamos prasmės – rodė atvirumą dvasiai, padėjo jam protu nugalėti save. Tai parodo Jėzaus atsisveikinimo kalbos* (pvz., Jono 13, 31-17) ir susitikimas su Pilotu (pvz., Jono 19,5)*. (* Žr. „Žmogus", medituojant tai galima išgyventi kaip Piloto jausmus Jėzaus Kristaus, išgelbėtų žmonių pavyzdžio, atžvilgiu). Jėzaus „darbais“ buvo ne vien kojų plovimas ir paskutinė vakarienė, bet ir tuo metu jo pasakyti žodžiai.

Remiantis šiomis įžvalgomis, kalbant apie „krikščioniškas iniciacijas arba tobulėjimo etapus“ verta labiau atsižvelgti į minėtuosius teigiamus pagrindus.

**) Beje, religijų istorijoje žinomas paniekos sutvėrimas ar paniekos karalius, ant kurio kaip pakaitalo išsiliedavo liaudies pyktis. Senajame Testamente žinomas atpirkimo ožys, turėjęs atkentėti už visas tautos nuodėmes (Kun 16:15). Abiem atvejais tai buvo daugiau simbolinis ritualas. Todėl tradicinė teologija stengėsi parodyti, kad Jėzus tikrai galėjo sudėti veiksmingą auką dėl visų. Kai kurie kritiškai nusiteikę teologai manė, kad remiantis šių senųjų aukos kultų kaltinimu galima iš viso abejoti aukos idėja. Tai gal buvo lengvabūdiška – bet, kaip parodyta pirmiau, šiuose įvykiuose slypi daugiau, nei tik paties pasiaukojimo aspektas. Svarbus yra ir to tikslas.

Klausimas:
Ar noriu prašyti Dievo – jei dar nesu to suvokęs, – kad išmintingai elgčiausi su grupėmis*, kurioms aš priklausau – netgi jei tai reiškia, kad turėsiu įtemptai dirbti su savo senaisiais mąstymo šablonais?

Grįžti į tinklalapio „Turinį“

 

Nukryžiavimas ir laidotuvės

Šiandieniniai požiūriai į Jėzaus nukryžiavimą ir mirtį – pvz., Jono 19, 12-37 – yra dar įvairesni negu požiūriai į kitas jo gyvenimo stotis, visų pirma dėl bažnyčių tam teikiamos svarbos, o antra – dėl aiškintojų noro viską suskirstyti pagal atitinkamą jų ideologiją.

Nors ankstyvosios krikščionybės pakrašty klestėję gnostikų** įsitikinimai iš tiesų norėjo išaiškinti Kristų, dėl antikinės graikiškos kilmės jie nepajėgė tikėti, kad tokia didi šviesi būtybė galėjo gimti iš moters ir vėliau numirti. Todėl jie manė, kad jis turėjo tapti regimas per „iliuzinį kūną“ kaip angelas arba kaip trumpam pasirodydavo kai kurių rytų dvasinių mokytojų dvasios, jei tikėsime jų mokiniais. Šis iliuzinis kūnas būtų buvęs nemirtingas ir po pasirodymo vėl išnyktų. Anot gnostikų mokymo, fizinis pasaulis ir materija yra amžinai blogi, todėl jų protui negalėjo būti nieko sunkiau suvokiamo už mintį, kad Kristus perėjo paprastus žemiško gyvenimo etapus ar prasiskverbė į juos savo šviesa.

** Terminas „gnostikai" čia vartojamas skirtinga reikšme nei „apaštalų žinojimas“, pripažintas net sektų kritiko F. W. Haacko. Tačiau daug kas tokiuose mokymuose sutapo, pavyzdžiui, gnostinėje „Tiesos evangelijoje“ pripažįstama, kad Jėzus buvo prikaltas prie kryžiaus.

Materialistiškesnių pažiūrų ar priešiškai nusiteikę žmonės pirmaisiais amžiais irgi skleidė legendas, teigiančias, pavyzdžiui, kad Jėzus buvo neteisėtas romėnų kareivio sūnus, o atsižvelgiant į tų laikų moralės supratimą tai būtų be galo blogai. Taip pat yra teorijų, kad Jėzus niekada nemirė, o buvo išgydytas ir pasveiko. Kai kurie žmonės senyvo žmogaus vardu Jėzus kapą Kašmyre bando susieti su bibliniu Jėzumi. Šiuolaikinėje literatūroje atsiranda ir kitas, „dar neatrastas Jėzaus kapas“. Reikia paminėti, jog Jėzus (taip pat Yehoshua, Jeschua, Jesat) nebuvo neįprastas vardas. Pavyzdžiui, apokrifinėse knygose (į biblinį kanoną neįtrauktuose raštuose) pasirodo kiti Jėzūs, pvz., Jėzus Sirachas, Jėzus ben Pandira.

Su šiais teiginiais iš dalies susiję prieštaringi Turino drobulės – „Jėzaus įkapių“ – tyrinėjimo rezultatai. Kadaise buvo manoma, kad medžiagoje yra žiedadulkių iš Jėzaus laikų ir šalies, kiti teigia ją atsiradus Viduramžiais. Vieni sako, kad atvaizdas atsirastų tik dėl staigaus didelės energijos spinduliavimo ir staigaus kūno iširimo, kiti tvirtina, jog kraujo žymės rodo, kad nukeltas nuo kryžiaus Jėzus dar buvo gyvas. Vėliausių tyrimų rezultatuose užsimenama, kad medžiaga yra originali ir atvaizdas susidarė neįprastu būdu. Tai gali padėti žmonėms (žr. ankstesnes pastabas apie mokinį Tomą skyriuje „Stebuklai“) suprasti, kas nutiko Kristui. Anot mistiko Lorbero, sakoma, jog (tik) „Tryro apdaras" yra suklastotas, akivaizdžiai siekiant paraginti žmones ieškoti tikėjimo vidumi ir nebūti priklausomiems nuo atrandamų relikvijų ar teorijų apie jas.

Tačiau tokie tyrinėjimai gali mus pačius paskatinti atlikti meditacinius tyrimus. Jie parodo, jog egzistuoja kažkas, kas netelpa į jokią žinomą gyvenimo ir mirties formulę. (Taip pat žr. Groenbold „Jesus in Indien – das Ende einer Legende".)

Kaip sakėme anksčiau, norint sužinoti ką nors apie buvusių įvykių pobūdį ir ką jie reiškia žmonių vystymuisi dabar, dažnai praverčia mistikų pasakojimai. Kuo daugiau žmogus turi patirties, tuo daugiau jis supranta. Krikščionys mistikai ir stigmatai – Kristaus stigmų turėtojai – pasakoja apie panašius išgyvenimus, nors jie niekada nebuvo susitikę. Pradedant Pranciškum Asyžiečiu, o vėliau Tėvas Pijus ir Teresė iš Niūman iš Bavarijos pateikia papildomų detalių apie Jėzaus išgyvenimus, kurių nėra Biblijoje. Visi jie sutinka, kad Kristaus nukryžiavimo ir mirties žymė išties giliai įspausta šiame pasaulyje, kad dėl netikėto, bet sąmoningo, ryšio su šiais įvykiais jie patiria neįsivaizduojamą kančią, o drauge su ja – ir nesuvokiamą jėgą, ne gniuždančią, bet pakeliančią. Egzistencinis nukryžiavimo pobūdis tokiems ypatingiems žmonėms yra neabejotinai artimesnis negu žmonėms, kurie bando viską suvokti protu. Gyvenimas ir mirtis apima ne vien tarpusavyje susijusias atskiras žmogaus dalis: jie apima „priežastinį“ lygį – viską lemiančius principus ir likimą. Net tokio paslaptingo ryšio su Dievu neturintys žmonės medituodami gali apmąstyti šiuos įvykius ir šitaip nutiesti kad ir netobulą tiltą į tikrovę. Šalia jo nukryžiuotam nusikaltėliui Jėzus pasakė, kad jis greitai bus su juo „rojuje“. Vadinasi, įmanoma Jėzaus kelią suprasti greitai.

Viena iš realių galimybių – sąmoningai daugiau ar mažiau prasiskverbti iki pačių giliausių žmoguje vykstančių procesų, susijusių su depresija, kančia ir išsigimimu. Nors tai nėra susiję su metų laiku ar geografine vieta, kada ir kur Jėzus kentėjo ir buvo nukryžiuotas, atrodo, jog lengviau tai patirti per Velykas. Tarsi nauja „oktava" įspaudžiama į seną tradicinį sezoniško nykimo ir atsinaujinimo ritmą.

Lozoriaus atvejis parodo, kad Jėzus nepritaria senam susitarimui, jog fizinė materija sudaro dvasiai neįveikiamas kliūtis. Jo akimis, nieko, išskyrus Dievą, nėra amžina – ir galiausiai viskas yra pakeičiama.

Kuo dalykas žemesnis ir kuo mažiau sąmoningas, tuo sunkiau jį paveikti.

Be jėgos nugalėti kančią nukryžiavimo ir įvykių prieš pat jį metu parodoma ir visuotinė sąmonė, pavyzdžiui, ant kryžiaus ištartais žodžiais, kurių kulminacija – „Atlikta!“ Čia jaučiamos visiems pagalbą teikiančios „pasiaukojančios meilės“ pakankamai gerai nenusako sena, beveik teisinė formuluotė: „žmonijos atpirkimas Jėzaus auka“. Toks požiūris padeda įvykio svarbą suvokti protu. Tačiau galbūt krikščionys formuluotę pritaikė prie senovės žydų ir kitų senovės tautų mąstymo būdo, kurie manė, kad aukojami gyvuliai ir kt. palankiai nuteiks Dievą. (Taip pat žr. toliau.)

Panašiai Kristaus stigmų atsivėrimo ar nevalgymo pakankamai nepaaiškina ir kitos teologijos, kurios, pavyzdžiui, pabrėžė, kad savo pagrindinių principų Jėzus laikėsi iki pat mirties. Žr., pvz., Thurston „The Physical Concomitants of Mysticism" ir Höcht „Von Franziskus zu Pater Pio och Therese Neumann" bei kitą skyrių.

Biologas Rupertas Sheldrake‘as, žinomas dėl to, jog biologiją sieja su kitomis sritimis, pvz., naujais dvasiniais judėjimais, sukūrė „morfogenezės“ teoriją. Kai vienoje saloje esančios beždžionės įgydavo naujų sugebėjimų, kitoje saloje esančios tos pačios rūšies beždžionės sugebėdavo iš karto po to įgyti tokius pačius sugebėjimus be jokio fizinio kontakto. Be atsitiktinumo, turėjo veikti jėgos laukas, tos pačios rūšies gyvūnus susiejantis vienus su kitais. Rupertas Sheldrake’as, kartą paklaustas, ar gali įsivaizduoti, kad, pavyzdžiui, Jėzaus tobulėjimas iki nukryžiavimo ir prisikėlimo galėjo išspinduliuoti panašų jėgos lauką į visą žmoniją, pagalvojęs su nuostaba atsakė: „Žinoma, tačiau tam reikėtų ne morfogenezės, bet dvasinio jėgos lauko“.

Net tai nėra „Dievo egzistavimo įrodymas“, tačiau kai kurios naujos mokslinės kryptys jau pateikia geresnį požiūrį į šį sunkiai suprantamą tekstą – geresnį už teologijas, kurios arba dogmatiškai seka senu mokymu, arba atmeta sunkiai suvokiamus dalykus.

Nukryžiavimas priminė senus iniciacijos ritualus, nors ir nebuvo jiems identiškas. Kryžių arba medį, ant kurio žmogus buvo pakartas, rasime ir Šiaurės šalyse, pvz., mituose apie Odiną, kabėjusį ant medžio devynias dienas ir tada patyrusį aukštesnių išgyvenimų. Kapo kaip iniciacijos vietos motyvas buvo plačiai paplitęs megalitų laikais, keltų kultūroje ir ypač Egipto piramidžių kultūroje. Piramidės, jei jos iš tikro buvo kapavietės, – tai nėra įrodyta, nes vien įrašai atskleidžia labai nedaug, bet kuriuo atveju buvo naudojamos kultinėms apeigoms, kaip ir keltų pilkapiai. Kadangi norint tai paneigti reikėtų ignoruoti daug faktų, dabar į tai nesigilinsime. R. Steineris pažymi, jog abu dvasiniai keliai – kryžius (arba medis) ir kapas – sekant Kristumi kartu naujai nusitiesia.

Šiandien vidiniai nukryžiavimo arba „sielos vidurnakčio", „mistinės mirties“, perėjimo per „tuštumą“, kai nėra už ko užsikabinti, išgyvenimai – juos visi žinomi krikščionys mistikai yra vienaip ar kitaip patyrę – kažkuo panašūs į kulminacinį jogų išgyvenimą, Nirvikalpa Samadhi, arba nirvanos tuštumos pajautimą. Krikščioniškas misticizmas pridėjo patyrimą, jog šioje tuštumoje arba už jos „kažkas“ egzistuoja, tai yra Kristus arba Dievas. Aurobindo įrodė, jog įmanoma pereiti per nirvaną į tai, kas yra už jos – net ir indų taikomu būdu. Vis dėlto krikščioniškame kelyje iš pat pradžių už visko bus Dievo pilnatvė, nes per žemę perėjęs Kristus atspindi mus su Dievu jungiantį tiltą.

Kai kas nors kaip Aurobindo susiduria su jėgomis, matomai susijusiomis su Kristaus tobulėjimu, tačiau žmogus neturi su Kristumi nieko bendro, sukuriamas sudėtingos pusiausvyros įspūdis. Visai įmanoma, kad taip nutiks: kai kurie prisimena knygose aprašytą induisto berniuko vardu Sadhu Sundar Singh istoriją, kuris apie krikščionybę nieko nežinojo, tačiau intensyviai vidumi šaukdamasis Dievo staiga patyrė gyvąjį Kristų. Taip pat vienų indų tantrų apeigų metu žmonės, tikėjęsi išvysti indų dievus, staiga pamatė Kristaus viziją. „Dvasia juda, kur nori.“

R. Steinerio užuomina apie Kristaus, į saulę panašios būtybės, pažįstamos kai kuriems išminčiams, regėjimą prieš jo atėjimą į žemę sunkiai siejasi su teologija, krikščionybę laikančia religine bendruomene, tačiau yra įdomi kitų kultūros sričių atžvilgiu. Žr. skyrių „Pradžioje buvo Žodis“ ir papildomą puslapį „Senasis Testamentas ir ikikrikščioniškosios religijos".

Vienos iš atėjimo į žemę stoties metu, kaip teigia kiti šaltiniai, atsirado „Jehovos“ (YHWH) patyrimas. Tikriausiai vėliau šis patyrimas buvo aptemdytas kaip ir kiti, bet tai nereiškia, jog kiekvieną Senojo Testamento įvykį galima vertinti šiuolaikinės visuomenės akimis. Dievas geriau už mus žino, ką jis daro ir kodėl.

Prieš 2000 metų matėme fizinį Kristaus įsikūnijimą žemėje, pasaulio evoliucijos lūžio metu prisiimantį ant savęs visą žmoniją, vėl juos įtraukiant į savo gyvenimą. Senieji kultai iš dalies buvo išsigimę, kaip ir krikščionybė vėliau tapo paviršutiniška, nors įdomu būtų šias tendencijas panagrinėti išsamiau. Kristus pasirodė kaip žmogus, paprasčiausiai atstovaujantis atnaujintą žmoniją, „Naujasis Golgotos Adomas“, neatitinkantis jam primesto vaidmens kaip tam tikros religinės bendruomenės galios garanto.

Teologija nukryžiavimą sieja su nuodėmių atleidimu (žr. Jono 1, 29). Galima sakyti, jog tam, kad išgelbėjimas atsiskleistų žmogaus gyvenime, reikia pasinaudoti jo „užuomazgine“ galimybe ir sąmoningai nuspręsti sekti Kristumi. Tai yra tikras darbas. Jei žmogus stengsis būti vedamas per gyvenimą Kristuje apreikšto Dievo, iš tiesų patirs, kaip gyvenimas tampa organiška visuma. O jei tikės, jog gyvenimą tvarko mechaniški likimo dėsniai ar „karmos“ pusiausvyra, gyvenimas iš tiesų paklus šiems principams. Kristus taip pat kalba apie atsiskaitymą „iki paskutinio skatiko“, bet nesako, kad tai vyks „akis už akį ir dantis už dantį“ principu. Pirmoje vietoje atsiranda nauja užduotis – pasirinkti ir panaudoti tuos sugebėjimus, kurie bus naudingi pačiam žmogui ir jo aplinkai. Susitvarkymas su praeitimi nebėra savitikslis ar priežastis tobulėti. O dabar dar ir matome, kaip darydami pasirinkimus žmonės sulaukia „pagalbos iš aukščiau".

Čia nagrinėjant R. Steinerį gali susidaryti įspūdis, kad Kristui rūpi tik žmonijos likimas, o savąjį kiekvienas žmogus turi susitvarkyti pats. Tačiau daugelis krikščionių patyrė, kaip Kristus jiems asmeniškai padeda, kai jie patys kuria savo likimą. Jis gali pakeisti žmogaus likimą atsižvelgdamas į visą žmoniją, užuot visiškai atskleisdamas vieno žmogaus likimą. Atleidimo (žmonėms) jėga – vienas iš būdingiausių krikščionio bruožų. Pavyzdžiui, ji suskaldo amžiną užburtą smurto ir kovos su juo ratą. Tai ne tik mokymas, kaip išsivaduoti nuo žemiškų suvaržymų ar nesusitapatinti su jais – toks mokymas turi panašumų su Budos mokymu, – bet giliau apie tai pameditavus tampa aišku, jog suvaržymus iš vidaus sutrauko tikra jėga, ne atitolinanti mus nuo pasaulio, nors dabar tai būtų įmanoma, bet suteikianti jėgų pasilikti „pasaulyje“ pačia plačiausia prasme – kaip „vynuogyno darbininkams".

Net pasiekęs šį ambicingą lygmenį žmogus akivaizdžiai nepranyksta kaip lašas vandenyne. Nepakanka pasakyti, kad žmogus po savęs palieka tūkstančius staiga ištirpusių senesniojo žmogaus psichinių dalelių. Tai prilygtų teosofiniam „nukryžiavimo“ reikšmės apibrėžimui ir panašiam C. Castaneda’os šamanų ritualų aprašymui nenaudojant termino „nukryžiavimas“.

Visumos ląstelė, prisiimanti atsakomybę už viską, kas su ja susiję – geresnis žmogaus, kuris „pasiėmė savo kryžių“ ir kurio ankstesnės pastangos dabar naudojamos egzistenciniam gyvenimo pagrindui valdyti, apibūdinimas.

Nepaisant visų bandymų išsamiai išnagrinėti nukryžiavimą ir jo simbolinę reikšmę šiais laikais, turime nepamiršti, jog čia sujungti keli dalykai:

- Jėzus turėjo pereiti visus žmogaus gyvenimo etapus, nuo gimimo iki mirties, viską pakeisdamas nauju požiūriu;

- nukryžiavimas – nepaisant senesnės kryžiaus prasmės – paprasčiausiai buvo pasaulietinės bausmės rūšis, šiuo atveju nedviprasmiškai priešininkų pritaikytas nesąžiningai, neteisėtai ir siekiant materialinės naudos. Kitokia bausmės priemonė negalėjo būti panaudota, todėl ja negalima grįsti jokio kryžiaus fetišizmo. Paskutinė suakmenėjusios, nesąmoningos tų laikų valdžios reakcija buvo neigiama. Savo ruožtu, tai tapo tikrai keičiančios Jėzaus sąmonės karikatūra.
Atnaujinimas: Šie įvykiai naudingi ne dėl prieš Jėzų panaudoto smurto: nauda siejasi ir su prisikėlimu. Tai Dievo darbas;

- kryžius kaip simbolis apima ir ankstesnį kontekstą, nors vėliau tapo labiausiai pasiaukojančios meilės simboliu, šia prasme jį galima pagrįstai naudoti ir šiandien – kaip priešingybę abejingumui, neapykantai ir kt.;

- tai, kas dėjosi Jėzaus viduje ir nebuvo susiję su to meto aplinkybėmis, neutraliau atskleidžia jo paskutiniai žodžiai ant kryžiaus: „Į Tavo rankas atiduodu savo dvasią“; tuo tarpu kapas siejasi su nukryžiavimu, o ne atspindi visiškai atskirą „etapą“, kaip teigiama senesniuose ezoteriniuose aprašymuose. Jėzaus mirties esmė yra ne pati mirtis, bet „mirties užmačių“ nugalėjimas žmonėse.

Šiame tekste tiek daug dėmesio skiriama paskutiniams Jėzaus gyvenimo įvykiams, nes jie nebuvo tiek prisotinti įžvalgų, kaip lengviau suprantami ankstesni įvykiai. Atsirado daug painių teorijų apie paskutines Jėzaus dienas, kurioms išpainioti reikia daugiau pastangų. Šis nagrinėjimas gali padėti labiau tiesiogiai išgyventi minėtuosius įvykius. Tačiau nemanykite, kad mirtis ant kryžiaus buvo pats svarbiausias Jėzaus gyvenimo įvykis, kaip teigia tam tikros teologinės mokyklos. 

Tradicinė teologija atpažino, kaip jau ir pirmieji Jėzaus apaštalai po nukryžiavimo ir prisikėlimo, kad daugelis Senojo Testamento tekstų gali būti iki smulkmenų skaitomi kaip nuorodos į vėlesnę Jėzaus kančios istoriją (Pasiją) ir jos išganomąjį įvykių posūkį (Lk 24:27; Ps 22; Ps 40:7 ir toliau; Ps 69:22; Iz 52:13-14 ir 53; Zch12:10 ir 13:1; Išm 2:10-20; ir kt.). Taip pat ir pasakojimuose apie Jėzaus mokymo metus rasta daug užuominų apie vėlesnį jo nukryžiavimą ir prisikėlimą – kurias iš dalies sunku atpažinti, ir būtent dėl to jų negalima lengvai nustumti į šalį, paaiškinant vėlesniu įterpimu. Beje, jau prieškrikščioniškosios eros graikų filosofas Platonas nujautė, kad jo idealus tobulo teisiojo vaizdinys šiame pasaulyje gyvenimą užbaigtų nukryžiuotas (veikale Politeia II). Buvo atkreiptas dėmesys, kad šie įvykiai turėjo būti padarę neeilinį įspūdį ir romėnams (pvz., Mk 15:38). Nepaisant aiškios didelės šio pasiaukojimo reikšmės bendrajame bibliniame kontekste, kai kurie kritiškai nusiteikę teologai nežinojo, kaip jiems tai vertinti. Jau ankstyvuoju krikščionybės laikotarpiu įvairios grupės žengė kartu arba su žmonių iš savo tarpo išgyvenimais, arba su tokiais, kurie jiems buvo suprantami, ir tai sąlygojo skirtingų akcentų atsiradimą.

Klausimas:
Ar noriu prašyti Dievo* padėti man ieškojimuose, kaip nugalėti senąsias dvasines senatvės, ligos ir mirties programas?

Grįžti į tinklalapio „Turinį“

 

Tuščias kapas, „nusileidimas į pragarą“ ir „užžengimas į rojų“

Panagrinėkime kitus su nukryžiavimu susijusius klausimus. Pirma, tuščias kapas (Jono 19, 38 – 20, 10). Jau minėjome, jog kalba neina apie gyvo žmogaus išgydymą žolelėmis. Nikodemas naudojo medžiagas, kurios buvo skirtos balzamuoti mirusius. Prielaidą, kad lavonas buvo pavogtas ir perlaidotas kitur, galime atmesti remiantis grynai materialistiniu požiūriu. Tai paaiškina su „prisikėlimu“ susiję atradimai, aprašyti kitame skyriuje. Daugiau detalių galima nustatyti nagrinėjant su tuo susijusius patyrimus.

Pavyzdžiui, galima panagrinėti, kas bendrai žmonėms nutinka mirties metu ir po mirties, ir ar vyksta skirtingi dalykai. Tai buvo dažnai daroma remiantis religiniais apsireiškimais ir tradicijomis bei filosofiniais apmąstymais, kartais pasitelkiant parapsichologinius tyrimus, humanistinę ir viršasmeninę psichologiją bei analizuojant klinikinius ir asmeninius išgyvenimus (pvz., Elisabeth Kübler-Ross).

Beveik visos religijos teigia, jog po mirties žmogus ne tik „išlieka savo palikuonyse ir per kultūrinį palikimą“, bet ir toliau egzistuoja kaip sąmoningas asmuo. Net (vadinamųjų) „primityviųjų tautų“ protėvių garbinimas net tik reiškia, kad protėviai „išlieka“ palikuonyse: jie įsitikinę, jog protėviai realiai egzistuoja psichiškai ar fiziškai šiame laike ar net dalyvauja palikuonių kultinėse apeigose ar kasdieniame gyvenime. Net ten, kur atsirado idėjų, kad žmonės gali įeiti į kitas gyvybės formas arba įsikūnyti jose, kaip antai gyvūnuose ar net akmenyse, buvo pripažinta taisyklė, jog kaip dvasinė būtybė žmogus egzistuoja nenutrūkstamai. Naujosios „aukštosios religijos“ taip pat pabrėžia nesibaigiantį egzistavimą. Jos mato jį labiau nedviprasmiškai pasireiškiant už fizinį lygmenį aukštesniuose egzistavimo lygmenyse. Kai kurie kalba apie galimą šių lygmenų sąryšį bei jo keliamas problemas. Buvo sukurtos tikslios ceremonijos, kaip sąmoningai persikelti į aukštesnes sritis, pavyzdžiui, žr. „The Tibetan Book of the Dead", kurią naujojo ir C. G. Jungas. Tokiais klausimais, kaip reinkarnacija, žmonės išsakė daug skirtingų išgyvenimų ir idėjų.

Šiais laikais yra ir gyvenimu po mirties arba „amžinuoju gyvenimu" per Jėzaus patyrimą netikinčių teologų*. Savo įsitikinimus jie grindžia seniai pasenusiomis XIX amžiaus mokslo idėjomis. Su dvasiniais patyrimais susidursi dažnai svarstydamas, „O kas bus po to?"

*Atnaujinimas: Krikščionybėje „teisiųjų“ (pvz., Mato 25, 46), sekančių Jėzumi (pvz., Luko 18, 29-30) ir (arba) tikinčių Jėzumi (pvz., Jono 3 sk.) „amžinasis gyvenimas" svarbus ne vien kaip gyvenimas po mirties. Kai kuriose Biblijos vietose kalbama, jog jei gyvendami su Kristumi tapsime kažkuo panašesni į tai, kas „dangiška“, pasikeis mūsų gyvenimas „ateities pasaulyje“.

Medicinoje yra užfiksuota atvejų, kai po anestezijos atsibudę žmonės ar akivaizdžiai mirę ir į gyvenimą sugrįžę žmonės pasakoja apie išgyvenimus kituose sąmonės lygmenyse. Be to, moksliniais tyrimais nustatyta, jog mirties metu kūno svoris visada sumažėja maždaug 21 gramu. Antroposofijoje ir teosofijoje tai vadinama „aš“ arba „psichinio kūno“, „astralinio arba jausminio kūno“, drauge su „eterinio arba gyvenimo energijos kūno“ bei „iliuzinio kūno“ atsiskyrimu nuo fizinio kūno. Po to pereinama į jausminį, tada – į „aš“, tada – į priežastinį pasaulį – tai dar nėra „Dangus“ – ten visada esant Aukštesniajam „Aš".

Gali kilti klausimas, kas nutinka su mirusiojo sugebėjimais, patirtimi ir skirtingų jo asmenybės „sluoksnių“ turiniu ir ar visų žmonių laukia tas pats. Tėvas Roesermülleris ir kiti yra parašę knygų šia tema, kuriose pažymima, jog žmogus „su savimi pasiima“ visus „esminius elementus“, ir dėl to geriau kūną laidoti, o ne kremuoti. Pasakojama net apie netikėtai pastebėtą materijos susiskaidymą kape. Bažnyčios jau kelis šimtmečius iki pat šių dienų pasakoja apie „neirstančius kūnus“, pvz., Bernadetės iš Lurdo. Egzistuoja daug pasakojimų ir apie „tuščius kapus". Tokiais atvejais dažnai teigiama, kad šie žmonės gyveno „labai artimai su Dievu“.

Akivaizdu, jog niekas negalvojo, kaip tai siejasi su tuščiu Jėzaus kapu. Ši mintis pirmiausia pasirodė vėlesniuose ezoteriniuose žurnaluose. Yra ir keli kiti įdomūs įvykiai, kuriuos patikrinti būtų dar sunkiau, tačiau atmesti juos kaip apgavystę būtų pernelyg tiesmuka. Vis dėlto žinome, jog fizinėje materijoje slypi nemažai paslapčių. Chemijos ir fizikos sričių tyrinėjimai dar labiau verčia abejoti tariamų, santykinai pastovių atomų buvimu kūne. Čia į tai nesigilinsime, nes tam prireiktų atskiro skyriaus.

Reikėtų paminėti ir ankstyvojoje krikščionybėje rašytus apokrifinius tekstus (bažnyčios jų nelaiko „eretiškais“, tačiau nelaiko ir šimtu procentų teisingais, todėl jie į Biblijos kanoną neįtraukti). Dalyje vadinamosios „Nikodemo evangelijos" aprašomas „Jėzaus nusileidimas į pragarą“ po mirties ir kaip jis paveikė ten buvusius žmones, kurie patiria apsivalymą, greičiausiai emocinį. Aprašytas ir susitikimas su Senojo Testamento žmonėmis tam tikrame „rojuje“, kaip aukščiau esančioje psichinėje (dvasinėje) srityje. Viena vertus, tokios idėjos atrodo pagrįstos, kita vertus, visiškai tikėtina, jog tai tėra autentiški regėjimai, galintys turėti ir tiesioginę, ir simbolinę reikšmę.

Kapas Kristaus kelyje simbolizuoja, viena vertus, paskutinę Kristaus kūno, kuris dar jam gyvam esant buvo „dvasiškai ištobulintas“, transformaciją, kita vertus, aukštesniojo asmens išlaisvinimą iš fizinio kūno sąmonės. Tai – holistinio (bendro) „Naujojo Adomo" pradžia. Čia daug simbolizmo, nes, pagal tradiciją, Adomas ir Ieva turi būti palaidoti žemiau Golgota („kaukolės vieta“) vadinamos kalvos.

Nėra per daug pasakyta ir kaip svarbu tai, jog pirmoji tuščią kapą pamatė Marija Magdalietė. Matyt, ji Kristų atpažino tam tikru tarpiniu etapu („neliesk manęs“). Psichologiškai ji čia, atrodytų, simbolizuoja Ievos vaidmenį. „Neliesk manęs, nes aš dar neįžengiau pas savo Tėvą“. Tai skiriasi nuo vėlesnių pasirodymų, kai Jėzus pasirodė kaip „prisikėlęs asmuo“, kuris, pvz., Tomui aiškiai leidžia jį paliesti. Miręs kūnas atrodė dvasios naujai atgaivintas. Tačiau išlikę pasakojimai nesuteikia pagrindo tikėti svarstymais, kad Jėzus „buvo tik sužeistas ir po to išgydytas“. Jo išvaizda visiškai pasikeitė, o Marijos Magdalietės reakcija neparodo, kad jis atrodė kitaip dėl žaizdų ar kraujo krešulių. Dvi žolelės, kurias naudojo Nikodemas, buvo tinkamos (veiksmingos) ir balzamuoti mirusius. Visa tai, apie ką čia kalbama, netelpa į klasikinę mirties ir gyvenimo schemą. Nesutampa tai ir su patyrimais esant tarp gyvenimo ir mirties, apie kuriuos buvo žinoma ir anksčiau. Šie įvykiai taip pat paveikė ir ateitį, žr. skyrius apie Apreiškimą Jonui.

Grįžti į tinklalapio „Turinį“

 

Prisikėlimas

Tuščias kapas ir Kristaus prisikėlimas meta neįtikėtiną išbandymą daugelio protams. Pagrindinės priežastys – jų išsilavinimas (patirtis sako, kad žmonės turi mirti), suprantama tendencija nekalbėti apie nepaaiškinamus dalykus, pasenęs, bet mokyklose vis dar mokomas, vienpusiškas materialistinis požiūris į gyvenimą. (Pvz., Jono 20, 11 – Jono 21 sk. )

Vis dėlto girdimi istorikų balsai, teigiantys, jog pasakojimai apie prisikėlimą ankstyvojoje krikščionybėje buvo paliudyti geriausiai iš visų pasakojimų, jie įrodymais pagrįsti net labiau už kitus Jėzaus gyvenimo įvykius. Istorikai omenyje turi pasakojimus apie Jėzaus pasirodymą skirtingose vietose naujame kūne, turinčiame kelias naujas savybes, ne visada iš karto atpažįstamą, tačiau matomą visų fizinėmis akimis. Tai negali likti nepastebėta. 

Pirmiausia reikėtų pažiūrėti, kaip Jėzus vaizduojamas Biblijoje – pomirtinis Jėzaus kūnas (šmėklos paprastai yra nematomos) turėjo būti visiškai pakeistas – įdvasintas gyvybėje. Sąmonės būsenų vystymasis, sustojęs žmonijos evoliucijos metu, vėl galėjo būti neatskirtas: „atskyrimas“ – pažodinė žodžio „nuodėmė“ reikšmė. Tas atskyrimas – tai žmogaus atskyrimas nuo Dievo, nuo jo šaknų. Tad „žemesniąją dalį“, t. y. kūną, vėl galima įtraukti į Kristaus asmenį. Žr. apie tuščią kapą ankstesniame skyriuje.

„Per tris dienas aš atstatysiu šią šventyklą. Tačiau jis kalbėjo apie savo kūno šventyklą.“ Jėzui pakilus į kitus sąmonės pasaulius arba į jo pačią esmę – panašiai kaip atsitinka ir kitiems žmonėms (žr. ankstesnį skyrių) – galėjo atsirasti naujas asmuo su fiziniu kūnu, be pasąmonės lygių, nes Jėzus nebeturėjo ir dieviškų, ir žmogiškų savybių – viskas atitiko jo esmę.

Taip pat ir pagal antoposofinę pasaulėžiūrą (R. Steiner) kaip „naujasis Adomas“ prisikėlusiojo Kristaus kūnas – 1 Kor 15,45-47 – sukurtas naujai ir nuo to laiko yra visuose žmonėse kaip vystymosi galimybė (taip vad. fizinis „fantominis kūnas“). Netgi teosofiniuose (A. Bailey, pavyzdžiui, „Revelation" arba „5th Initiation") ratuose Jėzaus prisikėlimas laikomas tikru sukūrimu iš naujo. Nors kai kurie nežymūs teosofinio požiūrio aspektai gali būti netikslūs, krikščionims teologams derėtų pasvarstyti, kodėl jie patys neišplėtojo šių idėjų ar net geresnių požiūrių? Kai kurių teologų dvejonės dėl prisikėlimo netgi neparodo gero bendro žinių lygio.

Atkreipkite dėmesį į tai, kad konkretaus žmogaus „prisikėlusio kūno“ negalima visiškai prilyginti ezoteriniuose raštuose minimam „iliuziniam kūnui“ (Mayavirupa), kurį, sakoma, kai kurie mokytojai susikuria kaip tam tikrą rūbą, kad pasidarytų matomi. Tačiau tai rodo, jog jie priverčia materialų pasaulį paklusti dvasiniam.

Kažkuo panašūs kartais neaiškiai formuluojami šiuolaikiniai mokymai apie „šviesos kūnus“ – aukštesniųjų kūnų rezonansą fiziniame kūne. Tai būdas įeiti į už fizinės sąmonės esančią tikrovę nepaliekant fizinio kūno, hebrajų kalba dar vadinamas „Merkabah“. Jo pagrindus rasite J. J. Hurtak, „The Keys of Enoch" ir „The Synoptic Gospels" (Academy for Future Science, P.O.Box FE, Los Gatos, CA 95030, USA). Šiais laikais išsivystė platus „šviesos skleidimo" judėjimas, neapsiribojantis vienos organizacijos veikla. Šviesos skleidėjai siekia padėti žemei šiuo sunku metu. Kyla pagunda manyti, jog vien kelių naujų pratimų dėka įmanomas vadinamasis „užžengimas". Iš tikrųjų be holistinio vystymosi, be charakterio augimo niekas neveiks. (Taip pat žr. kitą skyrių.)

Visokiausiose religijose atrasime vienos ar kitos formos idėjų apie reinkarnaciją, tai yra sielos įsikūnijimą naujame kūne, – tai žemesnė, naujam prisikėlimui neidentiška ir už jį mažiau tobula „oktava“. Mokymai apie sielos egzistavimą prieš kiaušinėlio apvaisinimą ir jos įsikūnijimą ankstyvosios krikščionybės laikais buvo plačiai paplitę ir, anot Ruffinus, dauguma žmonių jais tikėjo. Tačiau įdomu pastebėti, jog vėliau ši samprata nebuvo niekaip išryškinama. Tai lėmė ne tik aplinkybė, kad žmonės turi labiausiai rūpintis gyvenimu žemėje, kaip rašo R. Steineris, ar galimas valdžios ištroškusių popiežių siekis padaryti žmones labiau priklausomus apribojant jų gyvenimus, kaip mano kiti dvasiniai autoriai. Nesunku rasti tai pabrėžiančių reikšmingesnių reiškinių. Svarbiausia, kad prisikėlimo koncepciją žmonės sietų su pačiais savimi (taip pat žr. 1 Korintiečiams 15, 53; Filipiečiams 3, 21). Net jei tai panašu į gražią svajonę, persikūnijimas pradės atrodyti kaip Kristaus perimtas procesas. Tam, kad galėtų pasirodyti žmonėms, prisikėlęs Kristus neturėjo atgimti iš naujo. Daugelis krikščioniškų grupių idėjas apie reinkarnaciją kritikuoja. Reikia pripažinti, jog nelankstūs „psichologiniai-mechaniniai“ likimo, mirties ir reinkarnacijos dėsniai, bent jau tai laikant savitiksliu, su Jėzaus parodytu gyvenimo pavyzdžiu yra nesuderinami. Tačiau tai nereiškia, jog persikūnijimas niekada negalėjo egzistuoti ar neegzistuoja šiandien. Negalime atmesti daug senų ir naujų vadinamųjų „reinkarnacijos išgyvenimų“, nors kai kurie iš šių išgyvenimų pagrįsti ne tikra reinkarnacija, o tam tikrais kitais veiksniais. Bet iš tiesų krikščionybė mini tik ypatingus atvejus, pavyzdžiui, Joną Krikštytoją. Užuot sakęs, kad Jonas perėmė Elijo vaidmenį, Jėzus paprasčiausiai pasakė: „Tai jis“. Reinkarnacija čia – žmogaus parsiuntimas atgal specialiai užduočiai atlikti, o ne priverstinis įkalintas sukimasis atgimimo rate (kaip yra induizme). Be to, krikščionys mistikai, net jei pripažįsta reinkarnacijos faktą (pavyzdžiui, Lorberas), dažniau pabrėžia, jog svarbesni yra po mirties atsiveriantys nauji mokymosi keliai. Paprastam apsivalymui ir vystymuisi skirta reinkarnacija, atsižvelgiant į situaciją, galbūt atliekant papildomas užduotis, nėra seno automatinio pobūdžio reinkarnacija. Galbūt dėl šių senų idėjų mokymas apie reinkarnaciją įtartinai laikomas nekrikščioniškas. Nepaisant to, kitų religijų supratimas apie persikūnijimą neapima Dievo ir Kristaus vaidmens. Iš esmės visų žmonių prigimtis kūno, proto ir dvasios atžvilgiu yra vienoda, todėl lygindami save su kitais, bet nesiekdami visi būti lygūs, galime daug ko išmokti.

Apie mechanistines likimo ir reinkarnacijos sampratas jau rašėme skyriuje „Nukryžiavimas“.

Gyvenime dažnai pamatysite, jog stiprios asmenybės yra gana nepanašios į savo fizinius tėvus, net kai jie buvo jauni. Kartais atrodo, jog jų būdą labiau paveikė kita arba ankstesnė kultūra, o ne ta, kurioje jie gyvena. Tokį reiškinį galima sieti su tuo, kad psichologinė intelektinė asmens pusė yra svarbiau už jo ryšį su protėviais ir įpėdinystę. R. Steineris mano, jog šis reiškinys siejasi su Kristaus atliktu darbu.

Nepaisant minėtojo reiškinio, nėra jokių priežasčių teigti, kad Jėzus pabrėžė vien psichologinę ir protinę žmogaus pusę. Priešingai, ilgalaikis Kristaus darbas atskleidžia ketinimą išgryninti visas žmogaus dalis, taip pat ir kūną, kad jos funkcionuotų vieningai. Dvasia ir kūnas turi atitikti vienas kitą (tikrai ne daug kam šiandien yra pavykę tai pasiekti). Kaip tik kelio į prisikėlimą negalima suprasti ar juo žengti, užsiimant taip vad. „bekūniu“ dvasiniu darbu: kūniški dalykai taps taip pat ir dvasiniais ir dvasiniai – kūniškais; jis prasideda tik už bet kokių vienpusiškų intelektinių suskirstymų ribų. Plg., pvz., Lk 24,36-43.
Ideologija, kuri siekia sumažinti tautų įvairovę ir suvienodinti žmones, šiam ketinimui yra tiek pat priešinga, kaip ir valdančiosios rasės vykdomos diskriminacijos kitų rasių atžvilgiu ideologija. Yra įvairios dalys ir yra visuma – tai gali atrodyti savaime suprantama, tačiau šiandien neliko nieko savaime suprantamo – viską reikia išmąstyti sąmoningai.

Kristaus motto yra: „Štai! Aš visa darau nauja". Nors galiausiai jis kalba apie asmenybės esmę, kur „nėra nei žydo, nei graiko“, bet vien žmogus, vis tiek turime ne vienodą kolektyvinę žmonių pasąmonę, bet Dievo kiekvienam žmogui asmeniškai duotas mintis ar supratimą. Tuomet, žvelgdami iš asmenybės perspektyvos, galime pradėti formuoti naujas bendruomenes, nepagrįstas senais artimais šeimos ryšiais, profesija ar pan. Tačiau tarp naujų dvasinių santykių gali išlikti ir „senieji“, juos valdžiusią seną nesąmoningą prievartą pakeitus laisvu apsisprendimu.

Prisimindami pastabas apie pasaulinį poveikį veikiant jėgos laukui, užrašytas skyriuje apie nukryžiavimą, turime omenyje, kad Kristui kartą perėjus visus šiuos gyvenimo etapus, jie visi tuo pačiu metu yra „ten". Nors Kristaus gyvenimo žingsniai ir jų eiga nepakinta, šviečiant prisikėlimo vilčiai nukryžiavimas „patiriamas" kitaip. Net puikiai išmanydami šiuos dalykus negalime laikyti savaime suprantamu dalyku, kad prieš pradedant veikti „prisikėlimo jėgai“ materiali mirtis buvo būtina. Tai pagrindžia mistikų patyrimai. Prisikėlimo jėgą galima patirti kaip už visko, net paprasčiausių gyvenimo dalykų, slypinčią traukos jėgą. Šiek tiek kitais žodžiais R. Steineris konstatavo, kad Velykų įvykiai šiandien vis dar veikia kaip visuma, tuo pritardamas vėlesniems atradimams, kaip antai „kraujo virsmas eteriu".

Per daugelį amžių išvystyti sugebėjimai sekti Kristumi dar ir šiandien yra aktualūs.

Šiame kontekste įdomu pastebėti, kad atsiranda naujos idėjos, prieštaraujančios bendram supratimui apie natūralų, priverstinį kūno mirtingumą, kaip antai pasireiškusios per Kristų.

Indų filosofas ir jogas Aurobindo judėjo panašia kryptimi, kai perėjo pro Nirvaną ir bandė „į gyvybę žemėje atnešti viršprotines jėgas“. Jo dvasinė partnerė, „motina“ Mira Alfassa, galėjo prasiskverbti pro nežinomus dvasinio kūno sluoksnius, t. y. ląsteles atminties nešėjas, susijusias su senosiomis mirties programomis. Ji tai patyrė kaip „darbą su vienu žmonijos kūnu“.

Rudolfas Steineris kalbėjo apie protą viršijančiuose lygmenyse naujai besiformuojančius aukštesnius žmogaus elementus arba kūnus, kurie vėliau padės vieną po kitos iki pat smulkmenų suprasti senesnes emocines, nežemiškas ir materialias žmogaus dalis. Šias naujas dalis jis įvardija kaip „dvasinis aš, gyvenimo dvasia ir dvasinis žmogus“. Gali susidaryti įspūdis, kad ši prognozė išsipildys po daugelio metų, tačiau pažvelgus į šiuolaikines tendencijas (evoliuciją) matyti, kad kai tam tikros jos dalys jau pildosi.

Krikščionių Rožės kryžininkų motto buvo: „Gimęs Dieve, miręs Kristuje, prisikėlęs (lot.: reviviscimus) Šventojoje Dvasioje.

Ezoteriniame budizme šie aukštesnieji „kūnai“ laikomi bent jau galimybe pasireikšti Budai: „Dharmakaya, Sambhogyakaya, Nirmanakaya“. Iš tikrųjų skirtingos mokyklos turi skirtingus tikslus, naudoja skirtingas priemones ir gauna skirtingus rezultatus, tačiau aišku, jog skirtingi žmonės nepriklausomai vienas nuo kito nagrinėja tą patį reiškinį, todėl atsiranda daugiau pagrindo tikėti jo tikroviškumu.

Pateiksime dar vieną mūsų amžiaus pavyzdį – Carlas Welkischas, „Im Geistfeuer Gottes". Kaip neįprastai fiziškai jautrus mistikas, jis pajuto, ir vizijos tai patvirtino, kad jis yra pašauktas ir pasirinktas įrankiu atlikti užduotį, susijusią su tuo, kad Dievas dabar gali pakeisti ir kūnišką materiją. Vis dažniau pasitaiko, kad paprastas „užduotis iš aukščiau gavę“ žmonės mano esą vieninteliai, – tuo tarpu Dievo užduočių skirstymas yra sudėtingas, – todėl dažnai juos atmetame kaip „pamišėlius“. Tie, kuriems mistiniai patyrimai yra pažįstami, atpažins, jog šie patyrimai yra tikri. Tą patį galime pasakyti ir apie Welkischą.

Apie „nemirtingumą“ ypač daug kalba tam tikros naujos dvasinės terapijos grupės, kurių daugiausia yra JAV. Jie bando „pagydyti mirtingumą“. Taip pat siekdami pailginti gyvenimą, pozityvizmą spinduliuojantį gyvenimą, jie bando taikyti tokius kvėpavimo būdus kaip „atgimdymas“ (gimimo traumai išanalizuoti), sveiką mitybą ir kt. Nors Kristus tik probėgšmais pasirodo šiose grupėse, jose yra krikščionių, tokių kaip mormonė Annalee Skarin, kurie remdamiesi savo ryšiu su Dievu rašė apie kūno virtimą nematerialiu ir vėl virtimą materialiu.

Kiti medicinos srityje tyrinėja atjaunėjimą skatinančias hormonines priemones. Šie tyrimai remiasi pagrįstomis prielaidomis. Negalima visų šių idėjų laikyti tam tikra didybės manija.

Su Kristumi, kuris prisikėlė regimai ir visu kūnu, patirta prisikėlimo jėga, atrodo, simbolizuoja harmoningo vystymosi šia kryptimi „fermentą“. Tai, ką jis mums davė kaip „sėklas“, dar turime užauginti. Todėl naudinga visuomet sąmoningai kreiptis į jį.

Vis dėlto turime nepamiršti, jog Kristus būtų norėjęs, kad galvotume apie visą žmogų (asmenį), o ne apie kultą, labiausiai vertinantį fizinio kūno gyvybę. Jis taip pat patartų ne vien ląsteles gaivinti, bet visą kūną su jo organais, ląstelėmis ir t. t. pašventinti kartu su žmogaus dvasia. Mes turime laisvę rinktis gyvenimą, o ne esame priversti gyventi. Tai paminėjome tik todėl, kad siekiant išlaikyti pusiausvyrą tarp kraštutinumų čia gali iškilti problemų, o ne teigdami, jog minėtosios grupės visada nukrypsta į kraštutinumus.

Tuo tarpu „prisikėlimas“ nėra vien dvasinis išgyvenimas. Jis gali visam laikui atnaujinti visas gyvenimo sritis, ką Šveicarijos Sigrisvilo mieste esanti mažai žinoma naujojo apreiškimo grupė, „Šviesos centro Betanija“ („Lichtzentrum Bethanien") savo žurnale „Lichtbote" vadina „prisikėlimo gyvenimu“. Po „siaurų kryžiaus vartų“ ateis perteklius. Jėzus pabrėžė, kad jo kelią apreikš tik darbai. Tik pažanga asmeniniame kelyje, t. y. „imituojant Kristų“, padės suprasti šį sudėtingesnį žingsnį. Kaip matėme, šis kelias nėra vienodas, jis visą laiką kyla viršūnės link, tačiau einantieji juo jį atskleidžia kaip sudėtingo pastato statymą vadovaujant Dievui, kiekvieną naują akmenį dedant ant ankstesnio. Akmenys – tai žmogaus sugebėjimai, pergyvenantys jo pastatytus regimus pastatus. Kaip, remiantis įvairiais šventais raštais, priešistorinis žmogus buvo sukurtas tobulas, taip Kristus žmonėms pažadėjo, kad praėję netobulo pasaulio dramą jie vėl gali tapti „tobuli kaip Tėvas Danguje“. Tai pasakytina ne tik apie paprasčiausius žingsnius gyvenimo kely, bet ir apie prisikėlimą. Jis nenubrėžė jokių ribų ir nepareiškė, jog šiuolaikinis ribotas supratimas yra standartas. Jis pats nustato naujus standartus, žr. „Aš esu" pasakymus evangelijose: „Aš esu gyvybės duona“, „Aš esu pasaulio šviesa“, „Aš esu durys“, „Aš esu gerasis ganytojas“ ir „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas“, tas, kuris tikės, „net jei dabar mirtų, gyvens amžinai“. Tai reiškia, nelauk „Paskutiniojo Teismo“, kaip skelbia tam tikros krikščioniškos grupės. „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“, „Aš esu tikrasis vynmedis, o mano tėvas – vynininkas, ... jūs esate vynuogės“, „Aš esu karalius“, „Aš gimiau ir atėjau į pasaulį, kad paliudyčiau tiesą“. Kristus yra tikrasis „Aš esu“ žmoguje, kurį reikia aiškiai skirti nuo kasdien pasireiškiančio ego.

Žydai tikėjo į prisikėlimą iš mirusiųjų, tačiau tik Pasaulio pabaigoje. Tradicinėje krikščioniškoje teologijoje prisikėlimas traktuojamas kaip nauja galimybė, įtikėjus Kristų – tačiau, išskyrus komuniją, jos toliau neplėtojant. Moderniuose, kritiniuose teologiniuose svarstymuose jau galima vertinti kaip pažangą – priešpastatant daugiau materialistinei teologijos krypčiai, kuri viską sunkiai įsivaizduojamą norėjo išaiškinti kaip nebūtą, – kad vėl atsigręžiama į prisikėlimą kaip į „metaforą“ = taigi perkeltine, simboline prasme. (Hansas Kesleris, rinkinys „Mirusiųjų prisikėlimas“). Kai kam galbūt reikalingas toks artėjimo prie sunkiai įsivaizduojamų dalykų kelias, tačiau nebūtinai tiems, kurie sugeba tikėti prisikėlimu kaip vidine ir išorine realybe. Toks paprastų krikščionių tikėjimas, kaip jis nagrinėjamas mūsų tyrimuose, kai kuo labiau atitinka šiandienines mokslines daugelio sričių žinias. Kas į viską žiūri tik kaip į „metaforą“, tam, kaip rodo mūsų tyrimai, tai veikia daugiau tik dvasinio palaikymo prasme; gydomasis poveikis, kuris ir šiandien gali siekti iki pat fizinio kūno, taip gali būti uždelstas ar sumažėti.

Angliškoje ir vokiškoje svetainėse pridėta ištrauka iš Jono 20 skyriaus.

Klausimas:
Ar ieškau kartu su Dievu, kokius vaisius gali duoti Prisikėlimo jėga šiandien?

Grįžti į tinklalapio „Turinį“

 

Kristaus „užžengimas į dangų“

Pastaba: šiuolaikiniai dvasiniai judėjimai Anglijoje ir šviesos skleidėjai žodį „užžengimas“ vartoja kita prasme – su prisikėlimo jėga, aprašyta ankstesniame skyriuje, susijusiems procesams apibūdinti.

Kaip prieš pradėdamas savo tarnavimą Jėzus Kristus atsiskyrė dykumoje keturiasdešimčiai dienų, savo regimą veiklą žemėje jis pabaigė praėjus keturiasdešimčiai dienų po Velykų, per kurias pasirodė žmonėms įvairiose vietose.

Paskutinįsyk pavalgęs ir pasišnekėjęs su mokiniais, jis „nusivedė juos iki Betanijos ir, iškėlęs rankas, palaimino juos. Laimindamas Jis atsiskyrė nuo jų ir buvo paimtas į dangų“ (Luko 24 sk., Morkaus 16 sk.). „Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis Jį paslėpė nuo jų akių. <...> Štai prie jų atsirado du vyrai baltais drabužiais, ir tarė: „<...>Tas pats Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip Jį matėte žengiantį į dangų.“ (Apaštalų darbų 1 sk.) Tikriausiai apaštalai labai aiškiai matė skirtumą tarp tų 40 dienų, kai Kristus staiga pasirodydavo tarp jų ir vėl išnykdavo, ir laiko po to, kai susirinkdavo vedami jo dvasios, bet jam asmeniškai nesant tarp jų.

Kristus jau buvo paskelbęs, kad eis pas tėvą. Tik po užžengimo jis „atsisėdo tėvo dešinėje“, atsisėdo šalia Dievo žmonėms nepasiekiamame „pomirtiniame pasaulyje“. Kristus dabar yra visur su Dievu. Dievas yra „Aš Esu". Jis visagalis ir vis dėlto suteikia žmogui laisvą valią, jis yra gyvas visų galių ir būtybių šaltinis ir vis dėlto vienas, jis yra už visatos ribų ir taip pat visur esantis, jis yra amžinas ir taip pat slypintis kiekvienoje akimirkoje. Tai nereiškia, kad Kristus ištirpo ir pavirto į nieką – veikiau dabar jis yra visur. Šį kelią tarp žmogaus ir Dievo pamatysi įsiklausęs Kristaus – „melskite tėvą mano vardu“ (Jono 15, 16). Tai – atskira tikrovė, ir ji egzistuoja nepriklausomai nuo to, ką žmonės mano apie 2000 metų senumo įvykius.

Mokiniai dabar suprato, kokie jie, Kristaus apaštalai žemėje, yra svarbūs. Dabar Kristus juose ir per juos reiškėsi daug stipriau. Būtų neteisinga susiklosčiusią padėtį vertinti žvelgiant iš šalies, tarsi nebūtų įvykę nieko kito, tik dingo mokytojas, palikdamas jiems patiems įgyvendinti projektą. Jei kalbėsime vien apie užžengimo prasmę, galima ją apibūdinti kaip Kristaus veiklos visuotinį pritaikymą. Tai galima palyginti su holograma, kurios kiekviename taške yra užfiksuotas visas vaizdas. Pastaba: šiuo palyginimu neketiname pritarti holografinei filosofijai, anot kurios žmogus bet kuriuo atveju bus kaip Dievas, todėl norint tapti tokiam, kaip jis, nereikia dėti jokių pastangų. Tai būtų panašu į atpirkimą, kai pamirštama, kad atpirkimas – tai pasiūlymas, kurį kiekvienas asmeniškai nusprendžia priimti ir sekti juo (eiti tuo pačiu keliu), ir manoma, tarsi Kristus būtų nusprendęs už mus.

Be naujų santykių su žmonėmis, atsiranda naujas ryšys su Kristumi. Iš esmės tą ryšį su žmonėmis, kurį Jėzus pradėjo rodyti savo gyvenime, užžengimas užantspaudavo, kad juo galėtų naudotis jo mokiniai ir apskritai kiekvienas žmogus. Apie galimybę Kristui įsikūnyti žmoguje kalbėjome skyriuje apie krikštą Jordano upėje. Visa tai, ką Kristus atnešė ar nuveikė žemėje, palyginus su žmonių darbais, apima žymiai plačiau. To šaknys siekia Dievą, o ne „morfogenezės lauką“ (žr. skyrių „Nukryžiavimas“). Kitais žodžiais – „Dievas viską traukia prie savęs“.

Šv. Paulius šiandien dažnai žinomas dėl tam tikro tradicinio „griežtumo“. Nors vienpusiški aiškinimai tai kartais pernelyg akcentuoja, jo matyti regėjimai yra tikri. Lygiai kaip Šv. Jonas savo evangelijoje, Paulius sugebėjo atpažinti, jog Kristaus vaidmuo apima žymiai plačiau negu vien judaizmą, ir kad judaizmas iš tiesų buvo pasirinktas kaip visiems žmonėms skirto Visuotinio Kristaus pradžia. Suprantama, tai buvo viena iš pirmųjų mokinių ginčų priežasčių.

Dvasininkai yra likę bažnyčią prilyginti „Kristaus kūnui“, nors plačiąja prasme tai reiškia ir likusią žmonijos dalį. Antroposofai nedviprasmiškai žmoniją laiko Kristaus kūnu. Teosofinės mokyklos, nors ir neparemtos vien krikščioniškomis pažiūromis, įžvelgia visai žmonijai skirtą Kristaus vaidmenį, nors ir tik kaip „Pasaulio mokytoją“.

Šiuolaikiniai nauji apreiškimų tinklai, ypač „Visuotinis gyvenimas" – nepainiokite su Visuotinio gyvenimo bažnyčia – įžvelgia Kristaus vaidmenį žmonių giminei nepriklausančių būtybių atžvilgiu ir prieina išvadą, kad žemės ateitis yra ne žmogaus rankose. Tačiau žmonėms, kurie nesukėlė jokių problemų žemėje, bet padeda jas išspręsti, būtinai teks reikiamas vaidmuo, kaip minima Kalno pamoksle.

Iš tikro, kai kas nors ką nors nuveikia „Kristuje“, tą patį padaro Kristui ir tuo pačiu – visam pasauliui.

Žmonės, kurie iš tiesų palaiko glaudų ryšį su Kristumi ir jo darbu – kurio krypties savarankiškai nepakeisi – paprasčiausiai daugiau nebegalės pritarti daugeliui teorijų, kurios bažnyčiose buvo priimtinos daugelį amžių. Anot patyrusių mistikų, Kristus nei sąmoningai, nei nesąmoningai nėra atviras niekam (negali pradėti kalbėti apie tai), kas prieštarauja jo mokymui.

Taigi tegul pačios bažnyčios savo pačių terminais paaiškina, iš kur sėmėsi jėgų kariauti, persekioti ir neapkęsti, dargi dažniausiai tarnaudamos pasaulietinei valdžiai. Anot dvasiniams judėjimams pažįstamų išgyvenimų, šviesa gali sujudinti egzistuojančia tamsą. Tačiau tapti tamsos įrankiu, kaip dažnai atsitikdavo praeityje, užuot kovojus su šiais šešėliais savyje ir kituose – tai pasityčiojimas iš pretenzijų į krikščionišką etiką.

Vis dėlto nesenos ataskaitos, pvz., 1989 m. Europos ekumeninės tarybos galutinis dokumentas „Taika vardan teisingumo visai kūrinijai“, rodo bandymą ištaisyti praeities klaidas.

„Užžengimas" gali tapti labai svarbus sekant Kristumi. Rožės kryžininkai, pavyzdžiui, vaizduose ir sapnuose matė pas juos iš dangaus nusileidžiantį debesį. Toks unikalus arba pasikartojantis regėjimas vis dėlto nereiškia, kad jį patyręs žmogus visiškai suprato šį gyvenimo žingsnį. Iš pradžių tai tiesiog reiškia, jog žmoguje pradėjo reikštis ši konkreti savybė.

Kad pajustume „užžengimo į dangų“ prasmę, reikia didelės dvasinės patirties, todėl neturėtume to painioti su techniniu transportavimu neatpažintais skraidančiais objektais (NSO). Kad NSO dalyvavo įvairių biblijos pranašų „paėmime“ nelabai tikėtina dėl kitų dvasinių galimybių (žr. skyrių „Prisikėlimas“). Tačiau mes neneigiame NSO egzistavimo, kurie daug kartų buvo pastebėti įvairiausiuose pasaulio kampeliuose ir iš dalies gali būti nežemiški astronautai*, o kai kurios legendos galbūt pasakoja apie panašius praeityje buvusius teigiamus ir neigiamus reiškinius. Galbūt jie atliks kokį nors vaidmenį ir ateityje. Tačiau „senovės astronautų tyrimo“ grupių bandymas kiekvieną dvasinį piešinį ant uolos, kuriame yra žiedų ar pan., sieti su erdvėlaiviais yra tikras lazdos perlenkimas, atsirandantis iš mūsų techninės ir materialistinės civilizacijos apribotos fantazijos. Nors žmonijai reikia visokeriopos dieviškos pagalbos, laikų pabaigoje ji pati bus atsakinga už gelbėjantį prasilaužimą. Egzistavimo, darbo ir sąmonės pažangos dėka žmonės sugebės išlikti žemėje, atrasti jiems skirtą užduotį ir ją įvykdyti. Joks išorinis pasiekimas, jokia techninė pažanga neatstos augimo aukštesniuose sąmonės lygmenyse. Erdvėlaivio „Challenger“ katastrofa – tarsi perspėjimas, jog techninė pažanga tėra neteisinga ir prasta tikrai reikalingos pažangos kopija.
*Atnaujinimas: Pastaba: apie tai iš bažnytinės pusės ne kartą atitinkamai pasisakė, pvz., teologas monsinjoras Korado Balduči (Vatikanas). Šiaip jau bažnyčių institucijos tame dažnai įtaria psichinį ar sociologinį fenomeną. Visgi oficialiame Vatikano laikraštyje „Osservatore Romano“ 2008 m. gegužės mėnesį buvo parašyta: „Visatoje yra milijardai galaktikų, kurių kiekvieną sudaro šimtai milijardų žvaigždžių. Kaipgi galima būtų garantuoti, kad gyvybė neišsivystė ir kur kitur? Mes negalime užbrėžti ribų kūrybinei Dievo laisvei. Jeigu mes su Pranciškumi iš Asyžiaus Žemės tvarinius laikome broliais ir seserimis, kodėl gi negalėtumėme kalbėti ir apie nežemiškus brolius? Galbūt kitos protingos būtybės vis dar gyvena pilnoje harmonijoje su savo Kūrėju."

Vis dėlto nederėtų ignoruoti faktą, kad techninis vystymasis taip pat yra būtinas, pavyzdžiui, kad būtų pakeistos gyvybei pavojingos technologijos, tokios kaip atominė energija, kitoks elektromagnetinis spinduliavimas, genų inžinerija ir kita. Tačiau ši pažanga įmanoma tik esant aukštesniam sąmonės lygiui. Visapusiškesnis sąmonės augimas Kristuje turi būti organiškas augimas, o ne dar vienas manipuliacijos metodas. Joks dvasinis „metodas“ išgelbėjimo neatneš. Įvairios technologijos yra naudingos tik pasiruošimui – pasinaudojus jomis, jas reikia atidėti į šalį. Galiausiai bus svarbu tik tai, kas tapo žmogaus esybe. Tiesiog neįmanoma Dievą pasyviai „sunaudoti“ šių dienų „smegenų mašinomis". 

Pirmiausia Kristus buvo siųstas atlikti specialią užduotį šioje tankiai apgyvendintoje žemėje – ir ja nė kiek neabejojama, tačiau gali būti, kad visatoje egzistuoja ir kitos gyvybės formos. Žr., pvz., „The Urantia Book" (JAV) ir „Analekta" 1 ir 2 dalis (tik vok. kalba, kopijų dar galima gauti Mag. Alois Thurner, Staudach 103, A-8230 Hartberg, Austria).

Teologai į Jėzaus paėmimą „debesyje“ traktavo kartu su Senojo Testamento vietomis (Iš 13:21 ir 40:34). Jie išnagrinėjo po to sekusį apaštalų džiaugimąsi aiškiai naujai išgyvenamu Kristaus buvimu, vieni kaip kažką visiškai realaus, kiti – kaip kažką subjektyvaus.

Angliškoje ir vokiškoje svetainėse čia cituojama Luko 24 skyrius ir Morkaus 16, 15-20.

Klausimas:
Ar klausimas dėl dabartinės ar būsimosios paėmimo į dangų reikšmės yra dalykas, kuris jaudina mane santykyje su Dievu?

Grįžti į tinklalapio „Turinį“

 

Sekminės

Prieš nukryžiavimą Jėzus paskelbė, kad jis eis pas Tėvą, ir todėl Tėvas atsiųs Šventąją Dvasią – „Guodėją“, „Tiesos Dvasią“ (Jono 14 – 16 sk.).

Praėjus maždaug dešimčiai dienų po Kristaus užžengimo į dangų, pirmoji krikščionių bendruomenė susirinko Jeruzalėje maldai. „Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis.“ (Apaštalų darbų 2 sk.) Niekas paprasto po maldos jaučiamo pasitenkinimo neapibūdina tokiais žodžiais. Aprašymas panašesnis į sekmininkų bažnyčių ar kvakerių praktiką. Pirmasis Sekminių savaitės įvykis – tai išorinis ženklas to, apie ką rašėme skyriuje apie užžengimą – Kristaus jėgos išdalijimo mokiniams ir aplinkiniams. Tiesos Dvasios atsiuntimas – bendras Dievo ir Kristaus veiksmas. Šiuo atžvilgiu pirmąjį Sekminių savaitės įvykį galima laikyti pirmuoju ženklu, jog prasideda arba bent priartėjo „Antrasis Kristaus atėjimas“. Remdamiesi šiuo požiūriu galime tikėtis, kad išpranašautas „Antrasis Kristaus atėjimas“ reiškia daugiau negu antrą įsikūnijimą žmoguje.

Pastaba: kalbant tiksliau, „Guodėjo“ arba „Patarėjo“ arba „Tiesos Dvasios“ (Jono 15, 26) negalima prilyginti „Šventajai Dvasiai“, žr. toliau apie „Sofiją“.

„Tiesos Dvasia" pasirodo kaip paties Kristaus dalis, bendruomenei primenanti apie jį ir jo žodžius ir įgalinanti mokinius tęsti jo darbą žemėje. Nuo tada nebetinka religinius ir filosofinius klausimus nagrinėti vien istoriniu ir literatūriniu aspektu arba kaip proto išdavas. Apie tai buvo daug rašyta. Žmogų veikia ir kiti veiksniai, o pagrindinis mūsų teksto tikslas – padėti žmonėms šiuos veiksnius „pajusti“.

Jei žmogus yra „gimęs iš Dievo“ (Jono 1 sk.),Kūrėjo, žmogaus tėvo palikimą perduoda Jėzaus gyvenimas, duodamas kiekvienam, kad jį sąmoningai priimtų kaip savo; o po Sekminių paties Kristaus palikimas įsitvirtino tuose, kurie pasiliko šioje žemėje.

Šventoji Dvasia, kaip „moteriška, motiniška" dvasiškai protinga dieviška savybė ir energija, egzistavo ir pasireikšdavo dar prieš Jėzaus gyvenimą žemėje – nužengdavo ant žmonių ir įkvėpdavo juos. Ji net siejasi su „mana" (Išėjimo, Pakartoto Įstatymo, Skaičių, Psalmių ir Nehemijo knygos, Jozuės pranašystė, Evangelija pagal Joną, Laiškas žydams, Apreiškimas Jonui).

Tačiau kalbant apie praktinius išgyvenimus, nėra visiškai neteisinga sulyginti sąvokas „Tiesos Dvasia“ ir „Šventoji Dvasia“, kaip dažnai yra daroma. Gali atsitikti, kad dieviškos jėgos vis dažniau veiks drauge – kaip žmogaus, pradžioje sukurto „pagal Dievo atvaizdą“, sąmonė gali atsiskirti, o po to vėl susijungti su jo kūnu.

Per tai galės iš tiesų atsiskleisti tas gyvenimas, kuriuo dalijasi žmonija ir žemė, ir kuris šiandien yra vos pastebimas. Apie tai daugiau pakalbėsime kituose skyriuose, susijusiuose su Apreiškimu Jonui – negalvodami, jog šią ateities viziją galima būti kaip nors pritaikyti šiuolaikinei vaizduotei.

Šventoji Dvasia nėra vien gyvybės ar gyvybingumo dvasia ar dvelksmas. Gali būti naudinga siekti, kad eidami Kristaus keliu ją sutiktumėte vis dažniau. Ji minima kalbant apie Marijos pastojimą, vadinasi, dalyvauja atskiruose įvykiuose.

Kristus, dalyvaudamas savo prisikėlusiu kūnu, „kvėpė“ į mokinius sakydamas: „Priimkite Šventąją Dvasią“ (Jono 20, 22) – taigi čia Dvasia veikia per Kristų. Mokinių sugebėjimo suprasti arba, gilesne prasme, sąmonės išgryninimas gali būti laikomas būtina sąlyga priimti arba įsisąmoninti atsakomybę „atleisti nuodėmes arba ne (t. y. nieko nedaryti)“. Ši sąmonė, anot J. Lorbero, Kristaus vadinama Šventosios Dvasios veikimu, nėra gyvenimo suformuotų baimių mišinys, nors kartais už jo slypi dalelė tikrosios sąmonės. Gryniausia prasme sąmonė reiškia ir sąmoningą vidinį individo vedimą.

Per pirmąjį Sekminių įvykį Šventoji Dvasia pasireiškė kaip neasmeniška, net „kosminė“ jėga. Tačiau įvairiais būdais, priklausomai konkrečios žmogaus situacijos ir pasaulio būklės, Dvasia gali paliesti skaudžias proto vietas, ir jei žmogus į tai pažvelgs dvasios šviesoje – jas apvalyti. Kiti Šventosios Dvasios pabudintos sąmonės požymiai – vis geriau atpažįstami esminiai skirtumai ir tiesos. Sutvarkyti maišatį galvoje nėra taip svarbu, tačiau tos pačios jėgos vis kūrybingiau formuoja sąmonę, ją tobulina ir artina prie Dievo.

Iš arčiau pažiūrėję į XIX ir XX amžių prabudimo bei naujo apreiškimo judėjimus įvairiose bažnyčiose, išvysime naujas Šventosios Dvasios bangas ir jų poveikį. Žvelgdami į šias tendencijas galime daryti prielaidą, kad krikščioniški judėjimai ir Šventoji Dvasia vis daugiau siejasi su Apreiškimo Jonui knyga.

Sekmines aprašančiose Apaštalų darbų vietose Marija su kitomis mokinėmis moterimis drauge su mokiniais vyrais „meldžiasi ir maldauja Dievo“. Moterų vaidmuo – joms kalbant ar „tylint“, kaip sakė Paulius, – yra nepakeičiamas dėl įvairių priežasčių. Pavyzdžiui, jos buvo emociškai imlesnės subtiliai įtakai ir žinoma galėjo tai žodžiais ar be žodžių perteikti jas supantiems žmonėms. Net šiandien šis skirtumas matyti, kai įvairiausiuose susirinkimuose, taip pat ir dvasiniuose, dalyvauja ir vyrai, ir moterys. Be vyriško noro pasirodyti, daugelis darbų vyks su didesniu įkvėpimu ir entuziastiškiau, jei žmonės pakankamai dalyvaus savo širdimis. Antroposofai ir Rožės kryžininkai Mariją, Jėzaus motiną, laiko šaltiniu, per kurį Šventoji Dvasia nužengė ant mokinių.

Čia susiduriame su „Sofija", Senojo testamento „Išmintimi", moteriška dieviškosios jėgos apraiška. Rytų Ortodoksų bažnyčioje Marija dažnai tapatinama su Sofija. Sofiologas ir aiškiaregys Solovjovas ją patyrė kaip mūsų laikų būtybę – taip vadinamas ir Kristus (pvz., Steinerio paskaitos apie „Eterinį antrąjį atėjimą“ apie 1909 metus ar kt.). Kaip mistikai gali patirti Jėzų ir Mariją mažu mastu, taip „Kosminį Kristų“ ir Sofiją kaip dangišką motiną gali patirti plačiu mastu. Taip pat žr. Hildegunde Wöller, „Ein Traum von Christus". Galima pasakyti ir taip: „moteriškoji" Dievo pusė padeda kūrinijai artėti prie kūrėjo, o kūrėjas artėja prie savo kūrinių.

Feminizmo teologai pažymėjo, kad senesnėje kalboje Šventoji Dvasia vadinta moterimi. Marija ir Sofija gali būti laikomos pavidalu, kuriame įsikūnijo Šventoji Dvasia, panašiai kaip ji simboliškai įsikūnijo balandyje.

Tačiau Sofijos įtakos rasime ir įvairiuose feministiniuose judėjimuose Vakaruose ir Rytuose, žr. Dr. Susanne Schaup paskaitą Protestantų akademijos susirinkime Vokietijoje „Naujasis Amžius 3: Sofija“. Panašiai Kristaus įtaką išvysime ne tik naujuose pavyzdiniuose pasauliniuose krikščioniškuose projektuose, kaip antai „Visuotinis gyvenimas", arba bažnyčių atsinaujinimo judėjimuose, bet ir kituose, net pasaulietiniuose judėjimuose. Komentaras iš Naujojo Testamento: „Vėjas (dvasia) pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip yra su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios“ (Jono 3 sk.).

Tas, kuris ateina, turi ir vyrišką, ir moterišką prigimtį, jis nėra nei patriarchališkas, nei matriarchališkas.

Dalį darbo Kristus atlieka kiekviename žmoguje asmeniškai, kaip aprašyta ankstesniuose skyriuose, o dabar Kristus ir Šventoji Dvasia šį darbą gali naujai praplėsti.

Gralio riteriai taip pat manė, jog liko kai kas iš prieš 2000 metų atlikto Kristaus darbo žemėje, ko žmonės galėtų ieškoti ir atrasti – „Gralis“. Legenda pasakoja, kad nuo kryžiaus ant žemės nulašėjęs Jėzaus kraujas buvo surinktas į taurę. Juozapas iš Arimatėjos (Jono 19, 38) ir jo bendražygiai ją išsaugojo ir atnešė į Prancūziją arba Angliją ir visada susiburdavo prieš šį „stebuklus darantį Gralį“ maldai ir įkvėpimui. Žr., pvz., apie 1200 metus Roberto de Borono užrašytą „Šventojo Gralio istoriją“. Nors ši legenda gali remtis tikrais faktais, pastebėtina, jog auksinė Gralio taurė su puodeliu viršuje, sustorėjimas per vidurį ir praplatėjimas ar anga apačioje simbolizuoja žmogų, kuris iš „vidurio“ arba širdies atsidaro aukštyn Šventajai Dvasiai ir žemyn – „pasaulio atpirkimui“. „Kūrinija laukia“ šio „atpirkto žmogaus“ (Romiečiams 8, 18-28). Žvelgiant plačiau, ji gali būti laikoma Dievui atsiveriančios žemės simboliu. Iš čia atsirado minezingerių ir trubadūrų grupės. Kai kurie iš jų šiek tiek atitrūko nuo pasaulio. Popiežiaus valdžia išnaikino kelis milijonus šių „ezoterinių“ krikščionių, paskelbusi juos eretikais. Kita legenda teigia, kad fiziniai Jėzaus palikuonys karališkose giminėse ir yra tas Gralis*.  

Jono 4 sk.: „Moterie, tikėk manimi, jog ateina valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šito kalno ir ne Jeruzalėje. <...> Ateina valanda, – jau dabar ji yra, – kai tikrieji garbintojai garbins Tėvą dvasioje ir tiesoje, nes Tėvas tokių garbintojų ieško. Dievas yra Dvasia, ir Jį garbinantys turi garbinti dvasioje ir tiesoje“. Tik tuomet, kai krikščionys vyrai bei moterys išdrįs atsinaujinti ir tapti laisvais, bažnyčiose įsivyraus sąmoningas ir laisvas požiūris į krikščionybę, kuriai rūpi būti pripažintai. Šiandien vis labiau pripažįstama bažnyčios klaida, kurią ji padarė sumažindama dvasines krikščionių mokyklas tiek, jog sunku net atkurti jų mokymą, ir atmesdama dvasines tradicijas. Po to, kai šią tuštumą – kartais abejotinais būdais – bandė užpildyti kitos kultūros, bažnyčios taip pat pradėjo ieškoti būdų, kaip praktikuoti šį krikščionišką dvasiškumą.

Garsus vienuolis Joachimas di Fiore (apie 1100 m.) išskyrė tris amžius: Tėvo amžių – religinių Senojo Testamento įstatymų amžių, Sūnaus ir bažnyčios amžių ir išpranašautą trečiąjį Šventosios Dvasios amžių, kuriame vis daugiau žmonių palaiko asmeninį ryšį su Dievu. Pastarąją pranašystę, kurios svarbą tik pradedame suvokti, tiesiogiai ir netiesiogiai naudojo įvairūs judėjimai, iš pradžių Liuteris, po to Marksas, po to Hitleris, kuris ją suprato visiškai neteisingai ir atitinkamai ja piktnaudžiavo. Tokiais neteisingais aiškinimais dažnai grindžiami atsiradę prototipai.

Šventosios Dvasios veikimą reikia skirti nuo spiritistų praktikos. „Būti giliai sujudintam Šventosios Dvasios“, idealiu atveju, – tai sąmoningas Šventosios Dvasios priėmimas į giliausias širdies kerteles. Tai nėra hipnozė ar ekstazinis transas, mirusiųjų „dvasių apsėdimas“ ar tuo labiau „dvasių iššaukimas“. Priešingai negu spiritistų seansuose, nei Šventosios Dvasios veikiamas žmogus, nei kiti susirinkusieji nesijaučia praradę jėgą. Jų sąmoningumas ne sumažėja, bet išsiplečia. Gali pasireikšti nepaprastas supratimas, tačiau žmogus nepraranda sąmonės ir atminties.

Šventosios Dvasios veikimą galima pasiekti medituojant tyloje – tokios praktikos vakarietiškose bažnyčiose beveik neliko – arba priešingomis priemonėmis – daugiau ir geriau bendraujant, o tai ypač paplitę Vakaruose ir Amerikoje. Jei tylą būtų galima suderinti su bendravimu, – tai ypač tiktų centrinės Europos mentalitetui, – Dvasios ketinimai būtų aiškiai suprantami. Šis trečiasis kelias patenka tarp Rytų ir Vakarų kraštutinumų. Tačiau Šventoji Dvasia veiks tik tuo atveju, jei jos sieksime nesavanaudiškai, t. y. etiškai. Kristų galima suprasti tik būnant nuolankiam, laikantis moralės nuostatų ir prisimenant per visą istoriją Dievo apreikštą tikslą išgelbėti pasaulį, pabrėžiant Jo gelbstinčią malonę.

Negalima Šventosios Dvasios visiškai atskirti nuo Kristaus ir jo prašymų. Kristus sakė mokiniams, jog Šventoji Dvasia jiems primins viską, ką jis kalbėjo. Po to pridūrė: „Dar daug ką turiu jums pasakyti, bet dabar negalite pakelti. Bet kai ateis Ji, Tiesos Dvasia, jus Ji įves į visą tiesą“ (Jono 16, 12-13).

Visa, kas yra išgryninta dėl tiesos, gali susijungti su Šventąja Dvasia ir visomis jėgomis, kurios nori išgelbėti žemę.

Kristus moko apie žmogų ir jo subjektyvumą, o ne apie neribotą reliatyvizmą, kuris, anot šiuolaikiškų filosofinių idėjų, atmeta bet kokią objektyvią tiesą.

*Papildomas langas: Šventojo Gralio paveikslėlis (Anglų k.)

Klausimas:
Kas su Dievo pagalba manyje jau išsivystė, ir ką Dievas man siunčia šiandien?

Grįžti į tinklalapio „Turinį“

 

Jėzaus paveikslas

Norintiems geriau įsivaizduoti, kaip Jėzus atrodė, baigę kalbėti apie evangelijas pateikiame atvaizdą, kurį galima laikyti autentiškiausiu – nors nėra vieno bendrai priimto portreto.

Vienintelį vadinamąjį tikrą paveikslą, „Bild unseres Heilandes“, galima gauti Lorber-Verlag leidykloje (74321 Bietigheim-Bissingen, Germany). Kaip teigia tradicija, imperatoriaus Tiberijaus įsakymu portretas buvo įspaustas ant smaragdo, o iš Konstantinopolio iždo turkų sultonas jį padovanojo popiežiui Inocentui VII, kaip išpirką už brolį. Prie paveikslo pridėtas Jėzaus aprašymas, kurį tuometinis Judėjos valdytojas Publius Lentulus pateikė senatui ir romėnų tautai:

„Tuo metu pasirodė labai dorybingas žmogus, vardu Jėzus Kristus, kuris vis dar gyvena tarp mūsų, pagonių laikomas tiesos pranašu, bet jo mokinių vadinamas Dievo Sūnumi. Jis prikelia žmones iš numirusių, gydo visas ligas. Šis žmogus vidutinio ūgio, tvirto sudėjimo ir garbios išvaizdos; taigi tie, kurie į jį pažiūri, turi jį mylėti ir bijoti jo. Jo plaukai – prinokusio lazdyno riešuto spalvos, beveik tiesūs iki ausų, nuo jų iki pečių šiek tiek banguoti, rytietiško stiliaus, kaip įprasta nazariečiams – perskirti per vidurį. Jo kakta atvira ir lygi, veidas be dėmių ir raukšlių, gražus, maloniai rausvas. Nosis ir burna nepriekaištingos formos. Barzda nestora, spalva kaip plaukų, nelabai ilga. Jo akys tamsiai mėlynos, skaidrios ir gyvos. Jo kūnas grakštus ir tiesus, plaštakos ir rankos proporcingos. Jo papeikimas bauginantis, jo raginimas draugiškas ir malonus, jo kalba santūri, išmintinga ir kukli su orumo priemaiša. Niekas nepamena matęs jį juokiantis (iš kito žmogaus), bet daugelis matė jį verkiant. Žmogus, savo neįprastu grožiu pralenkiantis kitus.“ 

(Vokiškame spausdintame tekste pridėtas paveikslas su leidėjo sutikimu, suteiktu 1992 m.)
Atnaujinimas: Apie mirusio Jėzaus kontūrus „Jėzaus įkapių“ iš Turino žr. skyrių „Nukryžiavimas“. Dar yra audinys su Jėzaus veidu atmerktomis akimis, „Manopelo skepeta“, kurią nuo 1979 m. tiria Prof. Dr. Heinrichas Pfeifferis ir sesuo Blandina Paschalis Schlömer ( http://voltosanto.com ). Šį atvaizdą paaiškinti sunku, nes, pvz., ant tos medžiagos neįmanoma piešti. Atvaizdai šiose dviejose drobėse sutampa. (Plg. Jono 20, 5-7.) Šie atvaizdai padarė įtaką pirmųjų amžių tapybos darbams. Skepetoje, kuri tikriausiai buvo apvyniota aplink Jėzaus galvą, matosi ovalo formos veidas su plaukais. Atvaizdas yra panašus į aukščiau pateiktą Jėzaus išvaizdos aprašymą.

 

Grįžti į šios dalies turinį

Į 2 dalį: Keliaujant per Apreiškimą Jonui; pranašystė
Į paskutinį abiejų dalių skyrių su lentele „Krikščioniškas požiūris“

Į 3 dalį: Kitos temos

Į 4 dalį: Senasis Testamentas; straipsniai apie dialogą su kitomis religijomis

Į pradžios puslapį su papildymais

Rašykite elektroninius laiškus „Kristaus keliams" (jei įmanoma, prašome rašyti vokiškai arba angliškai, kitu atveju rašykite trumpais sakiniais ir parašykite kalbos, kuria rašote, pavadinimą).

Nuoroda į tinkalapius kitomis kalbomis ir autorines teises

Vokiškas ir angliškas tekstai internete šiuo metu atnaujinami. Negarantuojame 100% vertimo tikslumo į kitas kalbas, išskyrus vokiečių ir anglų. Šį tinklalapį leidžiama spausdinti nemokamai ir dalyti kitiems suinteresuotiems asmenims.

Trumpos Biblijos citatos iš įvairių vertimų – priedai prie atitinkamų pagrindinio „Kristaus kelių“ teksto skyrių. Tačiau šios būdingiausios vietos negali pakeisti ištisų evangelijų skyrių studijų ar meditacijos.