Kristaus keliai

Nepriklausomas rašinys, 
paremtas įvairių sričių 
tyrimais ir patirtimi

 

Jėzaus Kristaus keliai žmogaus sąmonėje ir pasaulinėse permainose

 

Pagrindinio teksto rodyklė

Į 1 dalį: Keliaujant per evangelijas (25 skyriai)

Antroji dalis – skyriai apie atskiras „Apreiškimo Jonui" dalis:

Norėdami naudotis greitosiomis nuorodomis, palaukite, kol puslapis bus visiškai perkeltas.
26. „Apreiškimas Jonui"
27. Kaip elgtis su pranašystėmis 
28. Apie „Apreiškimo Jonui" turinį: septynios bažnyčios; skyrius apie šių dienų bažnyčias
29. Septyni antspaudai
30. Septyni trimitai
31. Septyni griaustiniai ir du pranašai
32. Moteris ir slibinas
33. Žvėris iš jūros su septyniomis galvomis
34. Žvėris iš žemės su dviem ragais
35. Septyni Dievo rūstybės dubenys ir Babelės galas; ...Antrasis Kristaus atėjimas
36. Tikroji tūkstantmetė taika
37. Naujas dangus, nauja žemė ir Naujoji Jeruzalė

38. Paskutinis pagrindinių tekstų skyrius: „krikščioniškasis požiūris“
39. su lentele: krikščioniškas požiūris – „Pasaulyje“, o ne „Iš pasaulio“, „Trečiasis kelias"

Į 3 dalį: Kitos temos

Į 4 dalį: Senasis Testamentas ir straipsniai apie dialogą su kitomis religijomis

Į pradžios puslapį su nuoroda į pilną visų dalių versiją, skirtą spausdinti

Autorinės teisės („Kristaus kelių“ leidimo duomenys)
El. laiškas

 

Metodiniai patarimai

Šie 37 skyriai siejasi su įvairiais evangelijų ir „Apreiškimo Jonui“ tekstais. Galima skaityti atskirus skyrius arba skaityti pateikta tvarka, taip dar geriau, norint aiškiau suprasti.

Tie, kuriuos labiau domina holistinis požiūris į šias koncentruotai pateiktas mintis, įskaitant evangelijų meditaciją, spustelėję čia ras metodinių patarimų. Galbūt tai padės ieškoti ir atrasti savo kelią į jokiais žodžiais nenusakomą tikrovę ir turėti dalį joje.

 

„Apreiškimas Jonui"

Intensyviai apmąstant „Evangeliją pagal Joną“ matyti, jog ji daugiausia pagrįsta jo paties gyvenimo su Jėzumi meditaciniu apmąstymu.

Tuo tarpu „Apreiškimas Jonui" kilo iš regėjimų. Čia nerasime išorinių protinių žinių apie gyvenimą ekstrapoliacijos į ateitį. Regėjimų forma taip pat atskleidžia, – jei žmogus sugeba interpretuoti savo vidinius regėjimus, – kad jie kilo iš aukštesnių šaltinių ir nėra vaizduotės suformuota regimų ateities įvykių vizija. Šiuo atveju regėjimų niekaip negalima painioti su žmogaus proto veikla. Jų šaltinis aiškiai nurodytas, nors vien šis faktas neužtikrina tokių regėjimų tikrumo: „Jėzaus Kristaus apreiškimas, kurį Dievas jam davė, kad jis atskleistų savo tarnams, kas turi greitai įvykti. Per savo pasiųstą angelą jis padarė jį žinomą savajam tarnui Jonui...“

Apokaliptiniai raštai daugelio šiuolaikinių protestantų teologų nedomina. Iš tiesų, taikydami savo intelektinius metodus jie nesugebėtų jų iššifruoti – geriausiu atveju iššifruotų tik fragmentus, nes regėjimų kilmės ir simbolizmo negali pagrįsti savo pačių patirtimi. Katalikų bažnyčioje egzistuoja tam tikros idėjos apie apokalipsę*, tačiau žmonės „Apreiškimą Jonui“ skaito retai, nes knyga šiandieninio pasaulio žmonėms ir bažnyčioms nesuteikia pasitenkinimo savimi. Tuo tarpu laisvosios bažnyčios ir sektos tiesiogiai remiasi apokalipse, tačiau jų turimas pranašiško regėjimo supratimas yra nepakankamas ir pagrįstas proto išvedžiojimais, todėl jie tiki regimo pasaulio katastrofa, o save laiko išrinktaisiais arba bent vienais iš pirmųjų išrinktųjų. (* Iš graik. apocalypse – atidengimas)

Skyriuje „Sekminės“ jau aptarėme, kaip Jėzaus asmeninė veikla jį supančioje aplinkoje tapo plačiai apimančiais įvykiais.

Jei, kaip siūloma įžangoje, „Apreiškimą Jonui“ panagrinėsime taip pat įvairiapusiškai, kaip jo evangeliją, galbūt atsiras netikėtų įžvalgų, kurių neaptiksi jokiose knygose.

Apreiškimas rodo įvykių seką, susijusią su Jėzaus gyvenimo įvykių seka. Tik čia akivaizdžiai kalbama apie žmonijos, žemės ir visatos raidą. Netgi dvasiškiausias ir mistiškiausias apreiškimo nagrinėjimas paprasčiausiai patvirtins, jog tai nėra tiesiog atskirų žmonių vystymosi ar „iniciacijos“ idėjų rinkinys, kaip manė kai kurie tyrinėtojai – nors dėl analogijų su evangelijomis gali būti naudinga apreiškimą pritaikyti asmeniniam gyvenimui. Apreiškimo įvykiai greičiau vyksta sąmonėje: archetipiniai dviejų tūkstančių metų senumo su Jėzumi Kristumi susiję įvykiai lyginami su žmonijos ir žemės raida visatoje, kuri yra persipynusi su tais pačiais archetipiniais raidos etapais. Čia taip pat įtrauktas Kristaus visuotinumo požymis, priešingai negu jo kaip Žmogaus Sūnaus veikla prieš du tūkstančius metų. Tačiau žvelgiant iš šios perspektyvos galima daryti tam tikras išvadas apie maždaug prieš 2000 metų mažesniu mastu vykusius įvykius.

Vis dėlto apreiškimas yra neprilygstamai sudėtingesnis už evangelijų aprašymus. Jis nėra vien to, ką Jonas matė Jėzaus gyvenime, „projekcija“ pasaulio įvykiuose.

„Apreiškime Jonui" unikaliu būdu apibūdinami kelių egzistavimo dimensijų arba lygių įvykiai. Chronologinė įvykių seka čia nėra svarbiausia. Vien tai parodo, kad dažnai yra klaidinga „Apreiškimą Jonui“ aiškinti kaip istorinius įvykius.

Nagrinėdamas kitu, bet irgi leistinu aspektu, R. Steineris teigia, jog kai kurie šiuolaikiniai dvasiniai mokiniai jau šiandien gali tikėtis patirti ateities sąmonę. (Žr. R. Steiner, „Die Apokalypse des Johannes", 1908 m. paskaitų ciklas.)

Anot Otto Hanisho, zoroastrizmu pagrįsto „Mazdaznan“ judėjimo įkūrėjo, Oberdoerfferis atrado paralelių tarp „Apreiškimo Jonui“ ir fiziologinės sistemos, t. y. žmogaus kūno nervinių ryšių. (Galbūt dar galite rasti knygą, tikriausiai tik vokiečių k., „Apokalypse“, „Deutsche Mazdaznan- B.“ Gablonzer Str.7, 76185 Karlsruhe, Vokietija).

Arthuras Schultas knygose „Das Johannesevangelium als Offenbarung des kosmischen Christus" ir „Johannesapokalypse" bando pateikti ezoterinį kiekvieno skyriaus aiškinimą. Žinoma, tai mokslinis požiūris, daugiausia pagrįstas simbolių nagrinėjimu, o juos interpretuoti galima labai įvairiai.

Pastaba: nenaudinga „Apreiškimą Jonui“ sieti su Senojo Testamento pranašystėmis, nors jose yra panašių ištraukų su panašiais vaizdais. Senąjį Testamentą reikia lyginti su istoriniais ikikrikščioniškų laikų įvykiais, kurie pateikiami dažno Biblijos leidimo prieduose. Daugeliu atvejų pranašai numatė ikikrikščioniškus įvykius, kaip antai tremtį Babilone ir sugrįžimą iš tremties, vėlesnius karus šalyje ir tuometines žydų pergales, taip pat su Mesiju arba Kristumi susijusius įvykius (apie Mesiją žr. puslapį apie Senąjį Testamentą). Tik keliose vietose papildomai nurodomi mūsų laikų arba „Apreiškimo Jonui" laikų įvykiai (pvz., Izaijo 24, 25 ir 27 sk., 66, 15; Danieliaus 7, 9-28).

Apr. 5:6 tradicinėje (krikščioniškoje) teologijoje buvo išryškintas kaip esminė vizija: avinėlis buvo paskerstas, tačiau vis tiek stovi tiesus priešais Dievo sostą. Bažnytiniu požiūriu Bažnyčia traktuojama kaip svarbiausioji vieta, kurioje įgyvendinama Naujiena. Kitais atžvilgiais teologai Apreiškimą Jonui traktuoja sąryšyje su „pasaulio pabaigos“ (eschatologiniu) pasitikėjimu ateinančia Dievo „karalyste“, ypač kartu su atitinkamomis kalbomis iš Jėzaus mokymo metų. Ką Dievas pradėjo su Jėzumi, tačiau dar nėra baigta, išsirutulios iki pabaigos; plg. Fil 1:6. Čia kartais būdavo, kad „naujo dangaus ir naujos žemės“ (Apr 21) pradžia buvo laikoma jau Jėzaus nukryžiavimas ir prisikėlimas, ir manoma, kad vystymasis ta kryptimi tolygiai vyksta toliau. Tačiau Apsireiškime Jonui kalbama apie perversmą, kuris, traktuojant net ir labai simboliškai, leidžia nujausti neįtikėtinus mastus. Tariama prieštara tarp kažko jau kaip ir esamo ir vėlesnio vystymosi tikrai išsispręs tik tada, kai bent iš dalies bus meditaciniai įsisavintas toks suvokimas, kurį rodo Jėzus, kelis kartus (savo prasme) sakydamas „Bet ateis valanda, – jau dabar ji yra…“ (Jn 4 ir 5): tai reiškia, kad tai, kas dvasiniame lygmenyje jau realiai egzistuoja, matomajame lygmenyje apsireikš tik vėliau.

Į „Mažąją apokalipsę“ „Evangelijoje pagal Matą" (anglų k.)

Grįžti

 

Kaip elgtis su pranašystėmis

Čia tiktų pateikti bendro pobūdžio minčių, kaip elgtis su pranašystėmis – ne tik su Jono apokalipse, bet ir kitomis, paprastai trumpomis pirmųjų amžių po Kristaus apokrifinių raštų „apokalipsėmis“ arba daugiausia mišraus pobūdžio šiuolaikinių aiškiaregių apokaliptiniais regėjimais bei įvairiais „pranašavimais“. Archetipiniai „Apreiškimo Jonui“ įvykių etapai tikriausiai yra neišvengiami, kaip embriono ar gyvos būtybės vystymosi stadijos arba mistiko tobulėjimo etapai. Tačiau nuo kiekvieno žmogaus asmeniškai priklauso, kaip jis pereis šiuos etapus. Galima daug ką lengvai išmokti ir išvengti daug skausmo ir diskomforto, arba galima laukti didelių katastrofų. Patyrinėję pasaulio įvykius, nežiūrėdami į pranašystes, pastebėsite tą patį dėsningumą, kuris pasikartoja ir vieno žmogaus, ir visos tautos likime.

Regėjimų apie ateitį detalės, kurios nėra archetipinės ir todėl ne tokios svarbios, – tai psichinės programos. Žmogui labiau išsiugdžius, jos gali išsivystyti į regėjimus apie tam tikrus ateities įvykius, kurie regimi vis aiškiau ir vis labiau apriboti erdvės ir laiko. Tačiau jei žmogiškų pastangų dėka pakeičiamos šių asmeninių ar žmonių grupės regėjimų detalės, pasikeičia ir ateities įvykių detalės, jei juose nėra neišvengiamų archetipų. Todėl laikas nuo laiko regėjimai keičiasi. Ypač keičiasi tų žmonių regėjimai, kurie nėra tokie išsamūs kaip Jono. Jų regėjimai per trumpą laiką gali pasenti. Vis dėlto žmonijos sugebėjimus dažnai apriboja žmonių tingumas.

Aiškiaregiai patiria neapibrėžtus impulsus: regi įvykių simbolius arba net konkrečius realius įvykius – jie dažniausiai yra teisingi. Kai detalės nėra aiškiai išreikštos, jie gali būti sumaišyti su iš pasąmonės ateinančia informacija. Kartais praeities išgyvenimai paprasčiausiai pritaikomi ateičiai, o dažnai pasitaiko ir apgaulingų nuojautų arba visiškai neteisingų aiškinimų.

Kitus tokių „ateities spėjimų“ prieštaringumus atspindi įvairūs ir iš dalies prieštaringi ateities scenarijai. Kolektyviniame žmonijos prote tai reiškia „tikras galimybes, dėl kurių dar nėra aiškiai nuspręsta“, daugiausia kylančias iš įvairių žmonių fantazijų. Kiekvienas žmogus sąmoningai ar nesąmoningai dalyvauja šiame nuolatiniame ateities kūrimo procese. (Taip pat žr. papildomą langą skyriaus „Septyni Dievo rūstybės dubenys ir Babelės galas“ pabaigoje.)

Viena vertus, žemė yra sąmoningas, laisvas organizmas, ir ne mums sakyti Dievui, kaip suprasti šią jo būties dalį. Kita vertus, žmogus savo ruožtu irgi yra laisvas pats nuspręsti, kaip geriau spręsti iškylančias problemas. Panašiai ląstelių elgsenai būdingas didelis nepastovumas: centralizuotai žmogaus sąmonė jo nediktuoja, tačiau gali paveikti teigiamomis mintimis ir t. t.

Todėl keičiančios mintys ir maldos, meilė ir tikėjimas Dievu, gelbėjantys veiksmai ir gailestingumas yra pajėgūs atlikti daug daugiau, negu mums nori įteigti fatalistinis požiūris.

Ir mistikų samprata, kad erdvei ir laikui nepavaldžiuose aukščiausiuose egzistavimo lygmenyse visas gyvenimas jau yra nulemtas, ir žemiškas supratimas, kad reikia daryti teisingus sprendimus, nepriklausomai vienas nuo kito abu yra teisingi. Šie požiūriai yra visiškai skirtingo lygmens, todėl juos filosofiškai priešinti vieną kitam nėra tikslinga, o taip darydami gautume neteisingą rezultatą.

Papildomas langas „Inspiracija ir bažnyčios".

Grįžti

 

Apie „Apreiškimo Jonui" turinį: septynios bažnyčios

Pirmame apreiškimo skyriuje Jonas aprašo pirmą Kristaus regėjimą po jo užžengimo: „Aš atsigręžiau pažiūrėti“. Kalbant ketvirtajai bažnyčiai: „Užženk čionai" ir „Bematant mane ištiko Dvasios pagava" dar aiškiau pasakoma, kad ne Kristus nusileido pas Joną, bet Jonas laikinai sąmoningai „pakilo“ į tą lygį, apie kurį buvo kalbama. Svarbu pažymėti, jog tai nėra simboliškas pakilimas. „Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis, ir Gyvasis. Aš buvau numiręs... Aš turiu mirties ir pragaro raktus“ – jam kalba su Dievu susivienijęs Kristus. Taigi čia Jonas nurodo per visą apokalipsę tarsi siūlas nusidriekusią bendrą temą: įvairių užmirštų ar „aptemdytų“ gyvenimo lygmenų persmelkimas ne paprasta šviesa, bet „Evangelijos pagal Joną“ pirmo skyriaus „tikrąja šviesa" – Kristumi. Iš pat pradžių viskas susiejama su pranašyste apie Antrąjį Jėzaus atėjimą „debesyse“.

Kristus pasirodo kaip septynių Azijos bendruomenių centras – kaip saulė: „apsivilkęs pėdas siekiančia mantija" – jo dvasia persmelkia viską, įskaitant jo valią simbolizuojančias pėdas, „persijuosęs per krūtine aukso juosta“ – jo širdies meilė neatsiejama nuo išminties, „jo galva ir plaukai buvo balti“ – apgaubta meilės jo galva šviečia, „jo akys tarsi ugnies liepsna" – jo akys apšviečia pasaulį, „jo kojos panašios į krosnyje įkaitintą skaistvarį“ – jo žingsniai ištyrina iš išorės, „jo balsas buvo tarytum daugybės vandenų šniokštimas“ – jo balse skamba dvasia, „dešinėje rankoje jis laikė septynias žvaigždes“ – Dievas prie savęs traukia visas jėgas ir visokiausių charakterių žmones, dešinei rankai simbolizuojant ateitį, jie seka juo, „iš jo burnos ėjo aštrus dviašmenis kalavijas“ – jis suteikia sugebėjimą įžvelgti ir atskirti gera nuo blogo.

Šis regėjimas – tarsi „Evangelijos pagal Joną“ pradžioje pateikto Jono Krikštytojo regėjimo, kai balandžio pavidale nusileido „tikroji dvasia“, analogija, o septynios bendruomenės – mokinių paskyrimo analogija (pvz., Jono 1 sk.).

Minimos septynios bendruomenės (septynios bažnyčios, Apreiškimo 2 – 3 sk.) iš tikrųjų egzistavo. Jos įkūnija įvairias kultūrines problemas, ypatybes ir galimybes, kurias Kristus leido užrašyti „bendruomenių angelams“. Šiame kontekste „angelai“ reiškia ir žemiškus minimų bendruomenių vadovus. Laiškai joms nėra vien apie „antgamtinius“ dalykus. Be to, bendruomenės tikėjo, kad jų darbą lydėjo angelas. Vis dėlto termino „angelas“ – beasmenės būtybės ir jėgos – vartojimas gali reikšti, kad septynių miestų krikščionių bendruomenės simbolizuoja tam tikras jų savybes, išsakytas ir kitose vietose.

Teosofinis, Rožės kryžininkų ir antroposofinis judėjimai iš dalies yra teisūs tvirtindami, kad „septynios bendruomenės“ – tai viena po kitos atsirandančios kultūros. Šiuolaikinis perėjimas iš vakarietiškos kultūros į iškylančią švelnesnę kultūrą tapatinamas su penktos bendruomenės virsmu šešta arba šeštos bendruomenės virsmu septinta bendruomene. Kartais tai bandoma susieti su idėjomis apie „Vandenio erą“, kuri, anot įvairių astrologijos ir Naujojo Amžiaus krypčių, turėtų prasidėti tarp 1961 ir 2000 ar netgi 2242 metų, arba, anot R. Steinerio, visiškai pasireikš ne anksčiau kaip 3500 metais. Šie apskaičiavimai grindžiami 300-400 metų trukmės eros dalių prielaida. Nors šie samprotavimai remiasi kosminiais ciklais, vis dėlto buvo pražiūrėti kiti svarbūs dalykai.

Apokalipsė nėra pagrįsta „amžinu ciklišku tų pačių dvylikos zodiako ženklų pasikartojimu“. Ją geriau iliustruotų spiralė, kur viskas vystosi pereinant vis į aukštesnį lygmenį. Esminių žmonijos ir pasaulio evoliucijos „kvantinių šuolių“, kuriuos matome apokalipsėje, negalima grįsti vien nuolatiniu žemės ašies tarsi giroskopo judėjimu ir susiklostančiomis astrologinėmis aplinkybėmis. Žvelgdami į moderniųjų laikų istoriją pamatysime, jog daug kas vystėsi žymiai sparčiau negu ankstesniais laikais. Galima justi kažko pranašesnio įsikišimą. Jei norite ieškoti ciklų, kaip apokaliptinių permainų atsiradimo šaltinio, teks susitaikyti su papildomo, didesnio ciklo egzistavimu. O juo galėtų būti ir tie veiksniai, apie kuriuos kalbama apokalipsėje.

Atsižvelgę į senuose kalendoriuose, archeologiniuose atradimuose, dokumentuose, H. J. Anderseno legendose ir kitur aprašytą kosminių pakitimų ankstyvaisiais istorijos amžiais tyrimą, nors ir nepakankamai rimtą, pamatysime, kad astrofizinė tikrovė, o drauge ir su ja siejami laikotarpiai, nėra tokie nekintantys, kaip buvo manyta iš pradžių. Ji keičiasi arba drastiškų veiksnių paveikta laikinai nustoja funkcionavusi. Taigi klasikinis cikliško laiko taikymas šiais laikais apribotas dar labiau, negu pirmųjų „penkių bendruomenių“ laikais, kurias teosofai bando aiškinti kaip Indijos, Persijos, Egipto ir Chaldėjos, Graikijos ir Romos... ir Vakarų kultūras iki šių laikų.

Papildymas: Knygoje „Enlightenment on the Apocalypse" (Helene Möller, 1884-1969, Radona-Verlag, Am Buchstein 14/15, D-61250 Usingen, Vokietija) septynios bažnyčios siejamos su skirtingais bažnyčios istorijos laikotarpiais:
1.     33 – 333 m. po Kr.: Sunkumai stengiantis teisingai laikytis Viešpaties pamokymų.
2.   333 – 633 m. po Kr.: Problemos ir senosios bažnyčios ištikimybė.
3.   633 – 933 m. po Kr.: Apsišvietimas per (šventuosius) Raštus.
4.   933 – 1233 m. po Kr.: Bažnyčia pavojuje dėl „tuštybės, pomėgio puikuotis, godumo, geidulingumo“.
(Pastaba: šiuo laikotarpiu vyko kryžiaus karai ir inkvizicija.)
5. 1233 – 1533 m. po Kr.: Bažnyčia „netyra ir savanaudė“, atsiranda „atskalūnų“.
(Tačiau knygoje Katalikų ir Protestantų bažnyčios laikomos Apreiškimo 11 skyriaus „dviem liudytojais" – vienas kitą atitinkančiais partneriais.)
6. 1533 – 1833 m. po Kr.: Paviršutiniška krikščionybė.
(Pastaba: tuo laikotarpiu atsirado racionalizmo filosofija ir mechanistinio mokslo teorija)
7. 1833 – 2000 m. po Kr.: Daugelis žmonių abejingi bažnyčiai ir Dievui.
(Po to sakoma, kad priartėsime prie radikalaus pasikeitimo, Kristui atėjus antrą kartą, kaip aprašyta likusioje „Apreiškimo Jonui“ knygos dalyje. Knyga aiškinama kaip skirtingais atžvilgiais aprašytas vienas kosminis įvykis. Nors vyrauja (senasis) scenarijus su didžiaisiais karais, pateikiama priešinga idėja, kad „tautų malda“ gali tai pakeisti – ir ypač kad ištikimieji susijungs su Dievu ir iš jo ateinančiu įkvėpimu ir bus pakelti pas jį.)
(„Kristaus keliai" nepritaria visam minimų tinklalapių ar knygų turiniui.)

Palyginus su kitais „Apreiškimo Jonui" knygos įvykiais, „septynios bendruomenės“ vis dėlto atspindi tokį lygmenį, kurį galima suprasti pasitelkus išorinio pasaulio sąmonę.

 

„Septynios bažnyčios" ir šiandieninės bažnyčios
(vokiškoje ir angliškoje svetainėse su papildomomis „Apreiškimo Jonui“ ištraukomis)

a) Septynios ankstyvosios Azijos bažnyčios

Ankstyvoji bažnyčia

Kristus kalba kaip

Pagyrimai

 Priekaištai

Nugalėtojų tikslas

Efeze

„Tas, kuris laiko savo dešinėje septynias žvaigždes, kuris vaikščioja tarp septynių žibintuvų.“

Sunkus darbas, ištvermingumas, nepakenčia piktų žmonių, „bjaurisi nikolaitais, kaip ir jis bjaurisi“****, atskyrė netikrus apaštalus, kantrūs ir atkaklūs dėl jo vardo, nepailso.

„Palikai savo pirmąją meilę“,

„atgailauk ir vėl imkis pirmykščių darbų, o jeigu ne, – jei neatgailausi, – patrauksiu iš vietos tavo žibintuvą.“

„Nugalėtojui aš duosiu valgyti nuo gyvybės medžio, esančio Dievo rojaus viduryje."

Smirnoje

„Pirmasis ir Paskutinysis, kuris buvo miręs ir vėl grįžo į gyvenimą.“

„Aš žinau tavo darbus ir priespaudą, ir tavo skurdą, – o vis dėlto tu turtingas! – ir kaip tau piktžodžiauja tie, kurie sakosi esą žydai, bet nėra tokie, o tik šėtono sinagoga.“

„Nebijok būsimųjų kentėjimų. Štai velnias įmes kai kuriuos jūsiškius į kalėjimą, kad būtumėte išbandyti. Jūsų laukia dešimties dienų priespauda.“

„Būk ištikimas iki mirties, ir Aš tau duosiu gyvenimo vainiką. Nugalėtojas nenukentės nuo antrosios mirties.“

Pergame

„Tas, kuris turi aštrų dviašmenį kalaviją.“

„Tu tvirtai laikaisi mano vardo ir neišsigynei mano tikėjimo net tomis dienomis, kada pas jus, – kur gyvena šėtonas, – buvo nužudytas mano ištikimasis liudytojas Antipas.“

Yra besilaikančių Balaamo mokslo: Balako kulto, kurie valgo stabams aukojamas aukas ir ištvirkauja; yra besilaikančių nikolaitų mokslo. „Tad atgailauk! O jeigu ne, aš greitai ateisiu ir kovosiu su jais savo burnos kalaviju."

„Nugalėtojui aš duosiu paslėptos manos ir baltą akmenėlį, o ant akmenėlio bus įrašytas naujas vardas, kurio niekas nežino, tiktai gavėjas.“

Tiatyruose

„Dievo Sūnus, kurio akys tarytum ugnies liepsna ir kurio kojos panašios į skaistvarį.“

„Žinau tavo darbus, meilę, tikėjimą, tarnavimą, kantrybę ir kad tavo paskutinieji darbai didesni už pirmuosius.“ 

Leidžia netikrai pranašei Jezabelei ištvirkauti šventykloje ir valgyti stabams paaukotas aukas. Grėsmė: didelis sielvartas, jei jie neatgailaus, o jos vaikai bus išžudyti. „Aš atlyginsiu jums kiekvienam pagal jūsų darbus“. Kitiems, kurie nesilaiko jos mokslo: „neužkrausiu jums kitokios naštos, tiktai tvirtai laikykitės to, ką turite, iki ateisiu“.

„Tam, kuris nugali ir iki galo laikosi mano darbų, aš duosiu valdžią tautoms: jis valdys juo geležine lazda, ir jos bus sudaužytos tarsi moliniai indai, kaip ir aš esu gavęs valdžią iš savo Tėvo; ir jam duosiu aušrinę žvaigždę.“

Sarduose

„Tas, kuris turi septynias Dievo Dvasias ir septynias žvaigždes."

„Žinau tavo darbus... tu Sarduose turi keletą vardų, kurie nesutepė savo drabužių. Jie vaikščios su manimi, apsirengę baltai, nes jie to verti.“

„Tave vadina gyvu, o tu esi miręs. Budėk ir stiprink, kas dar yra ir merdi! Aš neradau tavo darbų, kurie būtų pabaigti Dievo akivaizdoje. Todėl prisimink, kaip priėmei ir išgirdai; laikykis to ir atgailauk! Jeigu nebudėsi, ateisiu kaip vagis.“

„Nugalėtojas bus aprengtas baltais drabužiais, ir jo vardo neištrinsiu iš gyvenimo knygos. Aš išpažinsiu jo vardą savo Tėvo ir jo angelų akivaizdoje.“

Filadelfijoje

„Šventasis, Tikrasis, turintis Dovydo raktą, – tas, kuris atidaro, ir niekas negali uždaryti, uždaro, ir niekas negali atidaryti.“

„Aš žinau tavo darbus... nedaug turi jėgų, bet išsaugojai mano žodį ir neatsižadėjai mano vardo... Kadangi tu išlaikei mano kantrybės žodį, tai ir aš tave apsaugosiu nuo išbandymo valandos, kuri ištiks visą pasaulį, kad būtų išmėginti žemės gyventojai.“

„Štai aš tau duodu tuos iš šėtono sinagogos, kurie tvirtina, jog jie žydai, bet nėra, nes jie meluoja. Taigi padarysiu, kad jie ateitų, pultų tau po kojų ir suprastų, jog aš pamilau tave. <...> Tvirtai laikyk, ką turi, kad niekas neatimtų tavo vainiko.“

„Nugalėtoją aš padarysiu ramsčiu savo Dievo šventykloje, ir jis jau nebeišeis laukan; užrašysiu ant jo savo Dievo vardą ir vardą savo Dievo miesto, naujosios Jeruzalės, nužengiančios iš dangaus nuo mano Dievo, ir savo naująjį vardą.“

Laodikėjoje

„Amen, ištikimasis ir tikrasis liudytojas, Dievo kūrinijos pradžia.“

(„Žinau tavo darbus", bet nėra aiškaus teigiamo pripažinimo.)

„Kadangi esi drungnas**** ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos... nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir nuogas. Aš tau patariu pirkti iš manęs išgryninto ugnyje aukso..., baltus drabužius... ir tepalo pasitepti akims... Tuos, kuriuos myliu, aš baru ir drausminu; būk tad uolus ir atgailauk!“

„Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu; jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi. Nugalėtojui aš duosiu atsisėsti šalia savęs, savo soste, kaip ir aš nugalėjau ir atsisėdau šalia savo Tėvo, jo soste.“

* Kitas vertimas: „greitai vienas po kito"; ** Kitas vertimas: „bendruomenės“; ** Kiti vertimai: „ir mirties karalystė“, „ir pragaras“; *** Dažnesnis vertimas: „nekenčia" (nėra nieko, ko Kristus nekęstų!), taip pat žr. Pauliaus laišką Efeziečiams; **** „Drungnas" reiškia ne aiškią trečią būklę, o jos nebuvimą.
Vien tai, kad kiekvienai bažnyčiai Kristus prisistato skirtingai, rodo, jog kiekviena bažnyčia gauna skirtingą „programą“.

 

b) Šių laikų bažnyčios

Septynios ankstyvosios bažnyčios iš tiesų egzistavo. Pagrindiniame tinklalapio „ways-of-christ.net“ tekste taip pat paminėta, kuo apskritai svarbios įvairios kultūrinės grupės. Galima nagrinėti, ar šių dienų bažnyčioms ar jose esančioms grupėms bei krikščioniškiems judėjimams būdingos „septynių bažnyčių“ ypatybės. Kadangi nesiekiame jų schematiškai sutapatinti, nepateikiame tokio tyrimo rezultatų, tačiau kituose skirsniuose trumpai apibūdiname bažnyčias ir kuo jos skiriasi, kad kiekvienas žmogus pats galėtų ieškoti panašumų su ankstyvosiomis bažnyčiomis. Čia neteisiame nė vienos bažnyčios – nes tik pats Kristus gali jas teisti. Priešingai, gali atsiskleisti ekumeninio judėjimo „vienybė įvairovėje“ ir visuotinio „septynių spalvų“ rašto svarba*.

Šių dienų bažnyčios ir judėjimai

Stipriosios pusės

Su kuo tų bažnyčių nariai turi taikstytis

Graikų, rusų, serbų ortodoksų bažnyčios, sirų ortodoksų bažnyčia ir kai kurie senosios keltų krikščionybės sekėjai, armėnų bažnyčia, Egipto koptų ir Etiopijos bažnyčia;

„Tomo bažnyčia" Indijoje, Nepalo bažnyčia

Dažnai gilus tikėjimas, kartais gilios dvasinės aspiracijos (pvz., vienuoliai ir t. t.), ištvermingumas, įtakingumas.
Originalus braižas. Dažnai po bažnyčia yra kripta – senų krikščioniškųjų ezoterinių tradicijų priminimas. Mokymas apie išmintį (Marija, Sofija).

Daugeliu atvejų gražios, bet griežtos tradicinės apeigos, trunkančios, pavyzdžiui, 3 valandas (išskyrus unikalią Šv. Tomo bažnyčią). Menkai prisitaiko prie įvairių šiuolaikinių ir jaunų žmonių ieškojimų, ypač buvusiose ateistinėse visuomenėse, kur dažnai žmonės yra daugiau ar mažiau ant bažnyčios ribos, tačiau mąsto labiau pasaulietiškai.
Dėl komunistų spaudimo arba nacionalistinių tendencijų visuomenėje kai kurių iš šių bažnyčių veikla buvo apribota arba atsirado priešiškumas kitoms bažnyčioms ir tautoms.

Laisvosios bažnyčios, evangelinės bažnyčios, sekmininkų bažnyčios, kvakeriai;

kitos organizacijos – kartais nepagrįstai laikomos „sektomis“** – adventistai, naujoji apaštalų bažnyčia, mormonai ir kiti

Paprastumas ir nesileidimas į kompromisus dėl tikėjimo ir moralinių įsitikinimų. Žmonėms, kuriems tai priimtina, šie nesudėtingi santykiai su Jėzumi Kristumi leidžia tiesiogiai patirti jo jėgą: stiprius tikėjimo išgyvenimus, kaip antai sulaukti ypatingų atsakymų į maldas ar matyti išgydymus bažnyčios susirinkimuose.
Intensyvus Biblijos nagrinėjimas neaplenkiant sudėtingų vietų.
Didelė gyvos bendruomenės narių tarpusavio parama – ne tik krikščionys ne tik sekmadieniais ar per Kalėdas.

Išskyrus raginimą tikėti, nėra tiesiogiai pritaikomų metodų, kaip pasiruošti dvasiniams patyrimams. Todėl paprastai trūksta tylos ir krikščioniškos meditacijos (jos trūksta ir daugelyje kitų bažnyčių).
Gerais ketinimais grįstas etinis griežtumas žmonių tarpusavio santykių atžvilgiu – dažnai vien draudimai be pakankamų patarimų, kaip tai įgyvendinti.
Dažnai nenorima suprasti kitokiose krikščionių bendruomenėse išgyvenamų įvairių krikščioniškų patyrimų. Manoma: ko pakako man, pakaks ir skelbiant kitiems. Kartais sava bažnyčia laikoma išrinktąja ypatinga bažnyčia.
Kartais – priešingai tam, ką šie judėjimai skelbia, – jie vienpusiškai remia politines programas.

Dauguma protestantų bažnyčių

ir progresyvus „atvirosios bažnyčios" judėjimas

Pvz., Liuterio tiesioginis rėmimasis Biblija, kaip tikėjimo šaltiniu.
Daug socialinio darbo. Bažnyčios dažnai atviros. Rimtai atsižvelgiama į tikėjimo įsitikinimus net ir priimant politinius sprendimus. Svarbu galvoti pačiam ir įspėti kitus, ne vien moralės klausimais.
Atvirumas ekumeniniams bažnyčių tarpusavio santykiams.

Šiandien istorinė kritinė teologijos kryptis dažnai atmeta tam tikras įsitikinimo dalis, ir teologijos seminarijose mokoma, kaip tokiu atveju pamokslauti.
Kai kurie žmonės ieško būdų, kaip pagilinti dvasinį tikėjimą, tačiau bažnyčios jų retai pasiūlo.
Plačiai paplitęs paviršutiniškumas ir per didelis prisitaikymas prie visuomenės, taip pat ir susirinkimų metu. Kartais bažnyčia būdavo net viena iš abejotinos į darbą orientuotų visuomenių raidos priežasčių (kalvinizmas).

Kairioji katalikybė, feminizmo teologija, Trečiojo pasaulio išvadavimo teologija;

senoji katalikų bažnyčia

Labai arti žmonių; krikščioniškais motyvais grindžiama atkakli kova už socialines ir žmogaus teises. Dėl to – budrumas pačioje bažnyčioje. Bandymai atrasti tinkamą dvasinį ir humanitarinį moterų vaidmenį. Kurį laiką – minimalus atvirumas mistiniams išgyvenimams.

Kai kurių tikėjimas tapo paviršutiniškas. Kartais skelbiami vien giluminės psichologijos ir socialiniai mokymai (kurie tiktų visiems, net ir gryniems humanistams). Kai kurie feminizmo teologijos atstovai įkvėpimo semiasi iš senovinių kultų, ne visada patikrindami, ar jie atitinka krikščionybę.

Romos katalikų bažnyčia

ir griežtesni katalikų judėjimai, pvz., susiję su Marijos pranašyste, charizmatinis judėjimas ir misticizmas

Bažnyčiai duoto tikėjimo ir apeigų saugojimas, pvz., Marijos garbinimas ir tam tikri tradicijos elementai, kurių nėra kitose bažnyčiose.
Daug labdaringos veiklos; socialinis budrumas pasaulinėje bažnyčioje.
Iš dalies – bendro moralinio visuomenės nuosmukio „stabdis“.
Šiek tiek bažnyčios narių taiko bent kai kuriuos vidinio tobulėjimo metodus (dvasinius pratimus, paprastą meditaciją).
Šiai bažnyčiai priklausė daug mistikų: kopijuotos su Jėzaus nukryžiavimu susijusios paslaptys. (Gerai žinomas teologas Rahneris yra pasakęs, kad ateities bažnyčia turėtų puoselėti krikščionišką misticizmą.)

Kad įsitvirtintų, bažnyčia stipriai rėmėsi doktrinomis, dogmomis ir bažnytinėmis apeigomis, užuot su užuojauta ir supratimu mokiusi dažnai tik savo jėgomis pasitikinčius šiuolaikinius žmones. Mažai stengtasi taikyti įvairias „kalbas“, kad tikėjimo temas dvasiškai priimtų skirtingi žmonės. Pamokymai – tai daugiausia įsakymai ir draudimai. Atliekamas moralinio „stabdžio“ vaidmuo neatneša tikrų permainų ir atnaujinimo.
Bažnyčia pradėjo išsivaduoti iš inkvizicijos ir karinių priemonių taikymo bei bendradarbiavimo su valdžia, tačiau išsilaisvinimas vyksta sunkiai.
Manoma, kad tik sava bažnyčia yra vienintelė teisėta.
Mistikai taip pat geriausiu atveju buvo tik toleruoti, užuot pripažinus, kad jie praskina kelią į dvasinius patyrimus.

Krikščionių sąjunga ir Rudolfo Steinerio kristologija, krikščionys Rožės kryžininkai;

atskiros bendruomenės: Naujojo apreiškimo judėjimai;

kitos mokyklos, pvz., kilusios iš prof. J. Hurtako mokymo

Krikščionybę suvokia per pažinimą*** – ne identišką gnosticizmui, pagrįstam, pvz., „Evangelija pagal Joną“, kuris buvo išnaikintas persekiojimų metu. (Kadangi tokios krikščionybės trūko, panašių tendencijų atsirado šiuolaikinėse bažnyčiose, kurias reikėjo tobulinti.)
Keletas praktinių patarimų, kaip atsiverti einant Dievo keliu.
(J. Hurtakas, pvz., naudoja „Dievo vardus“ senąja Biblijos kalba.)

Antroposofijoje, pvz., dažnai kalbama tik apie „darbą pagal Kristų“, užuot jį tiesiogiai įtraukus į maldą ir t. t. („Krikščionių sąjunga“ – turinti R. Steinerio įkvėptų elementų – tiesiogiai antroposofijos dalimi nelaikoma.)
Ne visos šiuolaikinės Rožės kryžininkų ir alchemikų grupės vienodai aiškiai siejasi su krikščionybe.
Naujojo apreiškimo judėjimai, tokie kaip atsiradusieji iš mistiko Jakobo Lorbero mokymo, be Biblijos naudoja ir kokią nors „pranašystę“. Norint tinkamai įvertinti jų mokymus, reikalingas įžvalgumas
****.

Krikščionybės pakraštyje esantys susibūrimai, vargiai įvardijami kaip organizacijos, pvz., Naujojo Amžiaus grupės

Iš dalies ieško naujo laiko, kuris ateis po šių dienų netobulos materialistinės visuomenės, ir jį sieja su „Apreiškimo Jonui“ pažadu.
Žiūri į savo pačių charakterio savybes ir išgyvenimus, užuot smerkę kitus.
Mokyklų tarpusavio dialogai.

Kai kuriose mokyklose Kristus ne visada aiškiai atskiriamas nuo tariamų „Kristų“ ar „Kristaus sąmonės“. Kadangi religijos viena į kitą panašios tik požiūriu į etinius klausimus, o ne tikėjimo įsitikinimais, jų skirtumai kartais atmetami, o tai ne visuomet naudinga.

Kadangi Dievas yra aukščiau visko, kartais neaišku, kodėl yra reikalingi etiniai konstruktyvių ir destruktyvių pasaulio jėgų sprendimai.

Todėl iš dalies toleruojami abejotini dalykai ir trūksta etinių nuostatų bei kantrybės sudėtingų žmonių tarpusavio santykių atžvilgiu, o toks nusistatymas būdingas organizuotai krikščionybei. Kaip judėjimai, menkai įsitraukia sprendžiant visuomenės problemas.

* Bažnyčias galima palyginti ir su dvylika apaštalų. Skirtingi žmonės skirtingose bažnyčiose randa tai, kas padeda jų skirtingose situacijose.
** Jei jus domina grupė, kuri: a) nevaržo asmeninės laisvės ir leidžia palaikyti santykius su šeima bei draugais; b) neremia neetiškų veiksmų; c) nebando nusavinti jūsų turto (išskyrus nario mokestį – kai kuriose valstybėse valstybinius mokesčius – ir savanoriškas aukas); d) remiasi Biblija ar Naujuoju Testamentu, o tuo pačiu ir Jėzumi Kristumi; e) pripažįsta, kad nėra vienintelė tikra krikščioniška grupė, – tada terminas „sekta“ vartojamas nepagrįstai ir neteisingai. Tai nepriklauso nuo jų teologinių aiškinimų – juos turi visos bažnyčios, ir nuo papildomų tradicijų – jos egzistuoja beveik visose bažnyčiose, išskyrus kai kurias protestantiškas laisvąsias bažnyčias.
*** Pvz., pats Jonas, Klemensas Aleksandrietis, Origenas, paulinai, Joachimas de Fiore, mokytojas Eckehartas, Tauleris, Seuse, Nikolajus Kuzietis, Jakobas Boehme, Angelas Silezietis, Paracelsas, Novalis ir t. t. Kaip ir bet kokia bažnyčia, tokios grupės turi savitų ribotumų, tačiau jie taip pat yra visos krikščionybės dalis. Šiek tiek panašūs Bogumilai ir katarai, tačiau jie buvo vienareikšmiškai atsiskyrę nuo pasaulio.
****
Žr. skyrių „Kaip elgtis su pranašystėmis“ pagrindiniame „ways-of-christ.net" tekste. Ne visos šios grupės konkuruoja su bažnyčiomis, todėl jos nepataria žmonėms išeiti iš savo bažnyčių (pvz., Lorberas). Kitos grupės kritikuoja dideles bažnyčias, nes jaučiasi jų persekiojamos.

c) Bažnyčių konfliktų sprendimas ekumeniniame judėjime

Pamatyti krikščionybės neaprėpiamumą galime tik žvelgdami į ekumeninę bažnyčių įvairovę. Tie, kurie nori krikščionybę subendravardiklinti iki didelių bažnyčių, nuo žmonių ir bažnyčių nuslepia dievišką impulsą, kuris galėtų atnaujinti krikščionybę. Palyginus su ankstyvąja bažnyčia, krikščionybė tapo paviršutiniška. Krikščionys turi mokytis vieni iš kitų, tačiau mokydamasis kiekvienas gali išsaugoti savo unikalumą. Didesnis bendros priklausomybės įsisąmoninimas, esant skirtingoms bažnyčioms, nereiškia, jog siekiama krikščionybę visiškai suvienodinti. Laiškuose septynioms bažnyčioms pats Kristus šios vienovės visai neminėjo. Jis žinojo, kad žmonės yra skirtingi. Kitoje vietoje jis pranašauja apie laikus, kai bus vienas ganytojas ir viena kaimenė, tačiau nesako, kad kaimenė nebus įvairialypė. Vyriausias ganytojas yra pats Kristus. Jis taip pat yra vienintelis, kuris gali pasiekti bažnyčių vienybę teisingu keliu. Kas klausytų kieno nors kito? Vis dėlto galime patys pradėti žengti žingsnius vienybės link. Toliau pateikiame, pagrindinių bažnyčių manymu, pagrindines ekumeninio dialogo kliūtis su komentarais (dauguma bažnyčias lankančių žmonių norėtų šias kliūtis pašalinti).

0. Svarbus pagrindas – bendras požiūris į krikštą kaip į sakramentą.

1962 metais įvykęs Katalikų bažnyčios Antrasis Vatikano susirinkimas davė pradžią ekumeniniam judėjimui. Buvo pripažinta, jog tokie pagrindai kaip Dievo žodis, gyva malonė, viltis, meilė ir Šventosios Dvasios dovanos – matomi ir nematomi elementai – egzistuoja ir už Katalikų bažnyčios ribų, o pašventinimas ir atpirkimas galimas ir kitose bažnyčiose. Tačiau Katalikų bažnyčia save vis dar laikė vienintele visuotine bažnyčia.

1. Katalikų bažnyčia teigia, kad protestantų bažnyčios neturi nenutrūkstamos „apaštališkosios įpėdinystės“, kuri įšventinant vyskupus ir kunigus rankų uždėjimu perduodama nuo pirmųjų apaštalų laikų. Todėl protestantų bažnyčių ji nepripažįsta kaip visiškai giminingų. Vis dėlto kai kurios protestantų bažnyčios atsirado valdžiai skatinant žmones pereiti į kitą religiją, taigi įšventinti kunigai irgi galėjo atsiversti. Tada jie dalyvaudavo įšventinant kitus pastorius. Rankų uždėjimas laiminant arba meldžiant išgydymo ar kt. iš tiesų yra biblinis. Biblija galutinai neteigia, kad kunigai turi būti įšventinami vien per nenutrūkstamą rankų uždėjimo grandinę. Tačiau norint galima interpretuoti ir taip, vadinasi, protestantų bažnyčios gali vėl pradėti dėti rankas, o tai joms neatneštų jokios žalos. Apeigai atlikti jie galėtų savo ar kitoje bažnyčioje rasti žmogų, kuris priklauso tai nenutrūkstamai grandinei. Ši naujovė naujai patikrintų protestantų bažnyčių sąmoningumą.

Kita išeitis, – kuriai pritaria visos bažnyčios, – melsti tiesioginio ryšio su Šventąja Dvasia, kuris kitaip suteikiamas rankų uždėjimu. (Tai gali daryti kiekvienas tikintysis. Yra žmonių, kurie be jokio įšventinimo sugeba suteikti išgydymą krikščionišku rankų uždėjimu – sugeba labiau už daugumą įšventintųjų.) Šventąją Dvasią gavęs pastorius gali ją perduoti kitiems klasikiniu rankų uždėjimu. Ši versija katalikų bažnyčiai tikriausiai pasirodys keista. (Bet protestantų bažnyčia to irgi nepraktikavo, todėl nė viena nėra pranašesnė už kitą.) Tiesą sakant, katalikų bažnyčia galbūt pripažintų šią galimybę su išlyga, kad paprastai nežinoma, ar Šventoji Dvasia uždedant rankas iš tikro dalyvauja. Vis dėlto yra katalikų, kurie galėtų patvirtinti, ar Šventoji Dvasia veikė, ar ne (pvz., Tėvas Pio). Be to, neaišku, kaip elgtis su katalikų bažnyčioje įšventintu asmeniu, kuris savo įžūliomis piktadarybėmis galėjo užkirsti kelią Šventosios Dvasios tėkmei. Ar jis vis dar pajėgtų perduoti Šventąją Dvasią? Atskirai neišnagrinėjus konkretaus atvejo ir (arba) kai nėra tokių žmonių kaip Tėvas Pio, pateikti patikimą atsakymą neįmanoma.

2. Katalikų bažnyčia nori, kad Šv. Petro institucijos vaidmuo, o tai reiškia popiežių kitoms bažnyčioms, būtų siejamas su regima visiška jo vadovaujamų bažnyčių vienybe. Jėzus liepė Šv. Petrui rūpintis jo „avinėliais“ ir „avimis“ (Jono 21 sk.), tačiau kitus mokinius ir aplink juos susibūrusius ratus paskyrė ne Petrui, bet vyraujančiai krikščionių krypčiai. Jonas, pvz., turėjo savo bažnyčias Azijoje (žr. aukščiau). Paulius prižiūrėjo daug bendruomenių ir t. t. Todėl iškyla klausimas, ką „ganyti avis“ Šv. Petro pasekėjui reiškia šiandien. Ortodoksų bažnyčių atstovai išsakė poziciją, kad jie pritartų popiežiaus „garbės viršenybei“ be tiesioginės valdžios kitoms bažnyčioms – panašiai į Romos vyskupo vaidmenį ankstyvojoje bažnyčioje „pirmas tarp lygių“. Net kai kurie protestantų teologai svarstė tokią galimybę, tačiau Vatikanas tiesiogiai nesureagavo. Vėliau popiežius išleido raštą, sakantį, kad kitos bažnyčios turėtų apgalvoti, kokį vaidmenį, jų nuomone, turėtų atlikti pontifikatas. Apmąstymai niekam nepakenktų. Jei bažnyčios susivienytų, jos tikrai išsirinktų bendrą vadovą.

3. Protestantų bažnyčios norėtų katalikų bažnyčioje matyti moterų įšventinimą į kunigus. Šis klausimas kelia keblumų ortodoksų bažnyčioms, daliai anglikonų bažnyčios ir kai kuriems protestantams. Kita vertus, pačioje katalikų bažnyčioje egzistuoja grupės, pvz., Vokietijoje surengtas plebiscitas „Mes esame bažnyčia", kurios taip pat reikalauja moterų įšventinimo. Nepriklausomai nuo to, koks svarbus šis klausimas, sunku suprasti, kodėl jis turi būti sprendžiamas ekumeninių diskusijų metu. Jį kiekviena bažnyčia turi išspręsti remdamasi savo įsitikinimais. Be kuriuo atveju, šiuo metu Vatikanas neturėtų neigti protestantų teisės įšventinti moteris, ypač bažnyčioms pradėjus vis labiau susilieti. Įvairių tradicijų įsisavinimas kiekvienai bažnyčiai būtų tinkamas išbandymas.

Biblija (Paulius) teigia, kad tradicinis vyrų ir moterų vaidmuo bendruomenėje skiriasi visai nedaug. Tuo pačiu niekas neteigė, kad moterys apskritai privalo turėti mažiau teisių. Mokinių ratas puikiai žinojo, kokį svarbų vaidmenį moterys, pvz., Marija, atliko, net pirmojo Sekminių savaitės įvykio metu. „Moterys bendruomenėje tetyli“ be abejonės turėjo kitokią reikšmę negu vėlesnės interpretacijos ir nelabai siejasi su minėtuoju teisių ribojimu. Tačiau abejotina, ar bažnyčios gali sutarti dėl vienodo aiškinimo. Todėl lieka vienintelis kelias – šis klausimas neturi būti sprendžiamas diskusijų apie bažnyčių vienybę metu. Manantieji, kad šį klausimą išspręs susiedami su diskusijomis apie vienybę, gali nusivilti. Tikriausiai paprasčiau šias dvi temas nagrinėti atskirai. Kai ateis laikas susivienyti, pamatysime, ką kiekviena bažnyčia yra pasirengusi padaryti.

4. Marijos garbinimas, žinomas katalikų ir ortodoksų bažnyčiose, protestantų bažnyčiose nėra praktikuojamas, tačiau tai nelaikoma pagrindine didesnės vienybės kliūtimi. Antrasis Vatikano susirinkimas pripažino, kad nuomonių skirtumas liturginiais klausimais gali būti naudingas, nes skiriasi tikinčiųjų mentalitetas. Mes žinome, kaip šeštame ir septintame dešimtmetyje vienas pastorius stengėsi protestantų bažnyčioje įtvirtinti tam tikrą Marijos garbinimą.

5. Viena vertus, galima suprasti, kad bažnytinė teisė (CIC – kanonų teisės kodeksas) – kebli tema, nes anksčiau ja buvo piktnaudžiaujama. Tačiau jos vaidmuo šiandien neturėtų trukdyti bažnyčioms pasiekti didesnę vienybę.

Pati Biblija neverčia vykdyti tradicinės katalikų bažnyčios teisės, o ji šiuo metu naudojama tik vienoje bažnyčioje. Kiekviena bažnyčia gali ir netgi privalo turėti savo statutą, tai yra tam tikro lygio „teisę“, jei ji egzistuoja kaip vienaip ar kitaip apibrėžtas atskiras vienetas ar net tokio vieneto padalinys. Pačios bažnyčios turi teisę nuspręsti, ar keisti savo vidaus taisykles, jei tik nesiekia, kad joms be ginčų pritartų visos kitos bažnyčios. Jei kuri nors bažnyčia norėtų perimti kanonų teisės kodeksą, net katalikų bažnyčia žino, kad tokiam projektui įgyvendinti reikėtų sudaryti naują bendrą tarybą, kuri sukurtų arba įkvėptų sukurti naują bendrą statutą. 1983 metais pati katalikų bažnyčia savo teisę pritaikė prie naujosios „Dievo tautos teologijos“, dėl kurios buvo sutarta 1962 metų Antrajame Vatikano susirinkime. Taigi šis klausimas neturėtų trukdyti siekti bažnyčių vienybės.

6. Kitas prieštaravimus keliantis klausimas – ar žmogų prieš Dievą išteisina jo darbai, ar tikėjimas Atpirkėju. Tačiau kadangi egzistuoja bendras katalikų ir protestantų bažnyčių raštas šiuo klausimu, galima sakyti, jog jis yra pakankamai išaiškintas.

Iš tiesų bažnyčios galėtų suartėti viena su kita tikroje ekumeninėje bendruomenėje, užuot kankindamos* Kristų apsistatydamos sienomis. Tai daryti reikėtų „jautriai ir dėmesingai kitų atžvilgiu, kantriai ir drąsiai bei tiesą laikant pagarboje“ (kaip įvardijo Jonas Paulius II). Vis dėlto Jėzaus Kristaus dvasioje šiandien jau galime patirti „visuotinę“ bažnyčią, sudarytą iš tų, kurie savaip seka Kristumi ir siekia „vykdyti Tėvo valią“, nepriklausomai nuo to, kokiai bažnyčiai priklauso ir ar apskritai yra kokios nors bažnyčios nariai, ir ar visada būtinai naudoja terminą „krikščionybė“. Tokiomis nuostatomis grindžiamas „Kristaus kelių“ tinklalapis. Ši tendencija neatmeta regimos vienybės siekimo, o vienybės reikia iš tiesų siekti – vien parašo popieriaus lape tam nepakaks.

* Tokios bažnyčios kaip katalikų įkvėpimo gali pasisemti iš atitinkamų Kristaus mokymų, pateikiamų ortodoksų krikščionio Vassula Rydeno knygoje „The True Life in God" (1 tomas). Tokius kūrinius katalikų bažnyčia laiko „asmeniškomis inspiracijomis" (žr. „Inspiracija ir bažnyčios"). Tačiau turinys dažnai yra įdomus ne vien jį parašiusiam asmeniui. (Tinklalapyje knygos minimos kaip papildoma informacija, ir mūsų įžvalgos nuo jų nepriklauso.)

 Kam man reikalinga bažnyčia arba bendruomenė?

Žinoma, įmanoma turėti asmenišką ryšį su Jėzumi Kristumi ir su Dievu. (Taip pat žr. puslapį „Malda"). Tai ir yra visa esmė. Netgi impulsai, kurių laukiama iš išorės, gali ateiti tiesiogiai iš Dievo, jei išmoksi pastebėti šiuos subtilesnius ženklus.

Tačiau egzistuoja ir kitas ryšio su Dievu lygmuo, kuris atsiskleidžia tik žmonių bendruomenėje: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mato 18, 20). Pirma, šių žodžių prasmė yra tiesioginė. Sunkiau tai patirti per atstumą, pvz., susitarus „susitikti“ tam tikru laiku, tačiau nėra neįmanoma. Mistikas šią vienybę gali patirti ir nesusitaręs su kitais, nors tai daryti daugumai būtų per sudėtinga. Paprastai žmonės negimsta atsiskyrėliais.

Iš tokios maldos drauge gali atsirasti atskira grupelė. Panašių interesų žmones vienijančių grupelių rasite parapijose ar kitose religinėse bendruomenėse. Nors kai kurių bažnyčių tradicija perdėm pabrėžia savo vaidmenį tikinčiųjų gyvenime, tai nekeičia buvimo bendruomenėje tikslo.

Grįžti

Septyni antspaudai

Kitame regėjime aprašomi Dievą garbinantys „dvidešimt keturi vyresnieji“, „septynios dvasios prieš Dievo sostą“ ir „keturios būtybės“, kaip įvairių originalių savybių ir kūrybos išraiška. Po to tik „Avinėlis“ – turintis Kristaus bruožus – galėjo atversti septyniais antspaudais užantspauduotą knygą (Apreiškimo 4 – 8, 1). Šis regėjimas vyksta „Danguje“, šiame kontekste – dieviškoje plotmėje. Antspaudų reikšmė visų pirma aprašoma tame lygmenyje, kuriame veikiančios jėgos apibūdinamos simboliais – keturi skirtingų spalvų žirgai su raiteliais. Čia vykstantys pasikeitimai, kaip antai vaizdai ir sapnai, tik netiesiogiai veikia tai, kas vyksta žemėje. 

Nepaisant to, kad šis regėjimas pirmiausia siejasi su fizinio pasaulio raida platesniu mastu ir pradžioje (po septynių bendruomenių aprašymo) pasakyta: „Aš tau parodysiu, kas toliau turi įvykti“, R. Steineris ir Arthuras Schultas jį interpretuoja kaip kitas septynių „antspaudų kultūras“ žemėje, susijusias su atitinkamo sąmonės lygmens apvalymu. Krikščionybės įkvėptoje meksikiečių knygoje „Book of True Life" antspaudai aiškinami kaip istorija nuo anksčiausių Kaino ir Abelio laikų iki laikų pabaigos.

Vis dėlto minėtasis tekstas neleidžia antspaudų sutapatinti su tuo, kas žemėje vyksta šiandien. Jei manytume taip, kaip mano kai kurios laisvosios bažnyčios, tada, geriausiu atveju, pirmieji keturi antspaudai iš dalies galėtų simbolizuoti du pasaulinius karus, po to atsiradusią jėgos pusiausvyrą tarp Rytų ir Vakarų ir badą bei epidemijas. Toliau turėtų prasidėti religijų persekiojimai ir kosminės katastrofos: kristi meteoritai, vykti žemės drebėjimai, galbūt pasikeisti ašigaliai. (Taip pat žr. skyrių „Septyni Dievo rūstybės dubenys ir Babelės galas“).

Tarp šeštojo ir septintojo antspaudų atplėšimo tekste minimi „paženklintieji“ ir „didžiulė minia danguje, apsisiautę baltais apsiaustais“.

Šie „Apreiškimo Jonui" skyriai juose aprašoma vienybe ir entuziazmu primena scenas iš „Evangelijos pagal Joną“ 2 skyriaus – vestuves Kanoje ir kaip Jėzus iš šventyklos išvarė prekeivius ir pinigų keitėjus. (Žr. skyrius „Vestuvės Kanoje“ ir „Šventas įtūžis“ bei Jono 2 sk.)

„Evangelijos pagal Joną“ 5 skyriuje Jėzus pranašauja apie gera dariusių dvasių atskyrimą nuo dariusių pikta, o kalbant apie septynis antspaudus toliau aprašomas „išrinktųjų iš dvylikos giminių sielų užantspaudavimas“.

Grįžti

 

Septyni trimitai

Angelų su septyniais trimitais regėjimas vyksta „Danguje“ (Apreiškimo 8, 2 – 11, 19). Kylančios „šventųjų maldos“, „aukuro ugnis nusviesta į žemę“ ir patys trimitai kaip burna pučiami (naudojami su galva) instrumentai atspindi proto lygmenį – taip aiškinami sapnuose matyti tokio pobūdžio simboliai. Šiuo atveju – tai permainų, kurios iš dalies pasieks žemę ir sumaišys įvairius šešėlius, pradžia.

Nepaisant psichinio, ne fizinio trimitų pobūdžio, ir juos ezoterikai bandė apibūdinti kaip žemiškas „septynių trimitų kultūras“, atsirasiančias po „antspaudų kultūrų“. Nors mūsų laikai sunkiai primena šiuos septynis trimitus, nėra neįmanoma užterštus miškus susieti su pirmojo ir antrojo trimito negandomis. Kai kurie pastebi, kad sutrimitavus trečiąjį trimitą žvaigždė vardu Metėle (reiškia tą patį, ką ir Černobylis) nukrito ant trečdalio upių. Ketvirtasis trimitas gali simbolizuoti planetų išsidėstymą, kai 1987 m. rugpjūtį jos visos suėjo į trikampį. Tada kai kurios Naujojo Amžiaus grupės meditavo apie manomą kelio į Naująjį Amžių pradžią ar pereinamąjį etapą, tai siedami ne su apreiškimu, o su apokaliptiniu 144 tūkstančių žmonių skaičiumi – indėnų pranašystėje vadinamų „Vaivorykštės kariais“. Penktasis trimitas – dūmai iš bedugnės šulinio, geležiniai skėriai, penki mėnesiai skausmo – gali pasirodyti kažkuo susiję su 1991 metais vykusiu Persijos įlankos karu. Su tuo galima sieti ir šeštąjį trimitą, kuris gali reikšti ir žemės drebėjimus. Septintasis trimitas nuveda į „Dievo šventyklą“, jį lydi žaibai ir balsai, griaustinis ir kruša – tai gali turėti ir vidinę, mistinę reikšmę.

Su septintuoju trimitu pasigirdo balsai: „Pasaulio karalystė tapo mūsų Viešpaties ir jo Kristaus karalyste“ – psichiniame lygmenyje jau nuspręsta kažkas, kas dar ne visiškai išsipildė žemėje. Trimitų galią galima sulyginti su atsimainymu ant Taboro kalno (žr. skyrių apie tai ir Mato 17 sk.) ir tuo metu išsakytu Kalno pamokslu bei kitais pamokymais (žr. skyrių „Kalno pamokslas“ ir Mato 5 – 7 sk.).

Grįžti

 

Septyni griaustiniai ir du pranašai

Po šeštojo trimito „prabilo septyni griaustiniai" (Apreiškimo 10 – 11, 14). Jonas turi „užantspauduoti" tai, ką jie pasakė, ir neužrašyti. Tada „Danguje išmatuojama šventykla“. Du pranašai bus nužudyti ir prisikels. Matome paralelę su evangelijose aprašytu Lozoriaus prikėlimu iš numirusių (žr. Jono 11 sk. ir atitinkamą šio tinklalapio skyrius).

Grįžti

 

Moteris ir slibinas

Visuose aprašomuose įvykiuose dalyvauja vadovaujančios dvasinės jėgos ir įvairios nepaklusnios blogio jėgos. Kartais tekstas išsamiau apibūdina vieną pusę, kartais kitą. Ženklas danguje, „moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“ (Apreiškimo 12 sk.) neabejotinai reiškia Sofiją (graik. išmintis) – dangišką arba universaliąją motiną, ne tiek daug žemės motinos aspektą (žr. skyrių „Sekminės“ šiame tinklalapyje). Jau kalbėjome apie kartais pripažįstamą jos ryšį su Marija. Senatvėje Marija gyveno urve, kuriame anksčiau buvo garbinama senovinė deivė motina Kibelė. Tai labai simboliška – nes šiame kontekste labai nauja. Apreiškime jos „vaikas“ – dangiškos būtybės vaikas, visų pirma, pats yra dangiška būtybė, kuris „ganys visas tautas geležiniu skeptru“ ir nuolatos perspės žmones sekti savo sąžiningomis širdimis – visa tai parodo ypatingą būdą, kaip veikia kosminis Kristus. „Skeptrą“ galima versti ir kaip „lazdą“, taigi jis – ne tik karaliaus, bet ir „pradininko“ simbolis, galbūt kažkuo siejasi ir su „dangaus kareivija“. (Žr. skyrių „Septyni Dievo rūstybės dubenys ir Babelės galas“.)

Čia galime atpažinti ryšį tarp dvasinės „kojų plovimo“ prasmės ir ankstesnio Marijos iš Betanijos patepimo (žr. skyrių „Kojas plaunantis Kristus“ ir Jono 12 – 13 sk.). Taip pat vis aukštesniuose raidos etapuose atnaujinamas „naujas gimimas".

Slibinas ir blogieji jo angelai – tai priešininkų pusė. „Mykolas su savo angelais“ juos kosmose nugali ir išmeta žemėn. Dabar moterį nuo jų saugo dangus ir žemė.

Grįžti

 

Žvėris iš jūros su septyniomis galvomis

Šiame regėjime pasirodo dar dvi blogio jėgos. Pirmoji siejasi su geismais ir beatodairiškumu (Apreiškimo 13, 1-10; žr. skyrių „Pagundymai“ ir Mato 4, 5-11). Vėliau pačiame „Apreiškime Jonui" septynios galvos interpretuojamos kaip „septyni kalnai, ant kurių sėdi Babelė“, o kalnai – kaip „septyni karaliai“. Apreiškime dešimt ragų aiškinama kaip dešimt karalių, kurie dėl visko sutaria ir suteikia žvėriui savo valdžią.

Be to, kad septyni kalnai primena Romą, „miestą ant septynių kalvų“, kai kurios laisvosios krikščionių bažnyčios „paleistuvę Babelę“ aiškina kaip popiežiaus valdžią. Tačiau, nepaisant katalikų bažnyčios problemų, tokia interpretacija atrodo pritempta ir nepagrįsta kitais simboliais. Apr 18,11-23 vienareikšmiškai pabrėžiamas ryšys su pasauline prekyba. (Žr. skyrių „Septyni Dievo rūstybės dubenys ir Babelės galas...“). Sekančiame skyriuje Apr 14 minimas žvėries „paveikslas“ galėtų būti susietas su neteisingais Jėzaus paveikslais (įsivaizdavimu). Tai galėtų būti susiję ir su liguista arba kulto požymiu turinčia priklausomybe nuo multimedijos prietaisų.

Šio „žvėries“ galią suvedžioti galima pakeisti, ypač naudojant skyriuje „Nuplakimas" (Jono 19, 1) aprašytą jėgą.

Grįžti

 

Žvėris iš žemės su dviem ragais

Čia (Apreiškimo 13, 11-18) matome tą pačią blogio jėgą, atnešančią materialų („prigimtinės būtinybės“) suvaržymą. (Plg. skyrių „Pagundymai“ ir Mato 4, 1-4.)

Pasaulyje jau labai aiškiai pasireiškia nesąmoningos ar sąmoningos, kartais galbūt tik norint būti sąmojingu, tendencijos, primenančios aprašytąjį žmonių ženklinimą ant kaktos ar dešinės rankos bei skaičių 666, kurie šiuose apreiškimo skyriuose minimi kaip reikalavimas, kad galėtum pirkti ir parduoti: galimybė keistis asmens duomenimis kompiuteriniais tinklais, tarptautinis bankų kodas 666, brūkšniniai kodai su trimis dvigubomis linijomis, reiškiančiomis 666, Kanadoje sukurti ir Malaizijoje jau išbandyti ant kaktos arba ant rankos pritaisomi asmens identifikacijos aparatai, Europos bendrijų prekybos susitarimų būstinė Briuselyje, neoficialiai vadinama „La bête" (pranc. žvėris), ir taip toliau. Biblinis žvėris iš žemės yra identiškas stabui Mamonai.

Kita tendencija – tai kova su vis dramatiškesnėmis ekologinėmis problemomis. Su jomis kovojama arba „kosmetinėmis“ aplinkos apsaugos priemonėmis, arba pasitelkus „ekologinės diktatūros“ priemones, užuot problemas sprendus demokratiniu būdu ir pritariant žmonėms. Atpažįstant manipuliacijos priemones, tampa vis sunkiau jas naudoti. Šis procesas siejasi su valdžia, pasireiškusia „karūnuojant erškėčių vainiku“ (žr. atitinkamą skyrių ir Jono 19, 2-3).

„Apreiškimo Jonui" skyriai apie slibiną ir du žvėris tikriausiai svarbūs ne tik tuo, kad numato šių laikų įvykius. Kaip minėjome, visi šie įvykiai vyksta ne tik fiziniame pasaulyje. Kitame regėjime apie šimtą keturiasdešimt keturis tūkstančius atpirktųjų (Apreiškimo 14 sk.) vienas po kito pasirodo keli angelai, „nupjaunantys" žemėje dvi skirtingas žmonių grupes. Žvėries sąjungininkai nusviedžiami į „didįjį Dievo rūstybės spaustuvą“, tai yra jie paliekami gamtos stichijų jėgai. Bet galiausiai apreiškimas moko, kad nėra „amžino pasmerkimo“, kad galiausiai visi gali rasti kelią pas Dievą, ir aukštesne prasme viskas yra apgaubta Dievo. (Plg. Apreiškimo 22 sk. ir skyrių šiame tinklalapyje apie naują žemę.)

Grįžti

 

Septyni Dievo rūstybės dubenys ir Babelės galas; Antrasis Kristaus atėjimas.

Kitame regėjime Jonas pamato tuos, kurie žvėries akivaizdoje išliko nepajudinami, ir naują gyvenimo lygmenį, metaforiškai vadinamą „stiklo jūra, sumaišyta su ugnimi“. Iš „šventyklos danguje“ vėl išeina septyni angelai, šį kartą su „septyniomis paskutinėmis negandomis Dievo rūstybės dubenyse“, ir juos išpila žemėn, jūron, į upes ir vandens šaltinius, saulėn, ant žvėries sosto, į Eufrato upę ir į orą (Apreiškimo 15, 5 – 21 sk.).

Viena vertus, matome veikiantį dar aukštesnį sąmonės lygmenį, kita vertus, dar labiau sudrebinami visi žemės elementai ir regimoji ją supančios visatos dalis. Opos, užnuodijimai, kančios, ugnis, tamsa, blogio „dvasios" ir pasaulinės katastrofos bei žemynų slinkimas, skendimai ir potvyniai, meteoritų liūtys, materialistinės „Babelės“ civilizacijos padalijimas į tris ir jos sunaikinimas (Apreiškimo 17 sk. – 18, 24). Dar šeštojo antspaudo atplėšimas parodė, kad visa tai gali kada nors įvykti.

Galima manyti, kad visi šie įvykiai užsitęs. Vis dėlto paskutinės Jėzaus kalbos (pvz., Morkaus 13 sk.) ir daug po „Apreiškimo Jonui" skelbtų pranašysčių vieningai rodo, kad apie 2000 metus įvyks kažkas esminio, kas vėl pakeis visų įvykių eigą (žr. aukščiau „Kaip elgtis su pranašystėmis“). Tą patį rodo ir moksliniai atradimai, kurių reikšmė vis dar nepripažinta. Didžiulis geomagnetinio lauko susilpnėjimas per paskutinius du šimtus metų, neįprasta žemės drebėjimų ir jų sukeltų ugnikalnių išsiveržimų gausa pastaraisiais metais, klasikinius saulės veiklos ciklus viršijantis jos aktyvumas, pasiekęs maksimumą 1999 – 2000 metais, tiems, kurie nėra užsimerkę, rodo, jog tuoj įvyks kažkas neįprasto.

Jei magnetiniai poliai staiga toli pasislinktų arba magnetinis laukas suirtų ir vėl susidarytų priešinga kryptimi, kaip žemės istorijoje kelis kartus buvo atsitikę, įvyktų radikalūs geologiniai pasikeitimai. Ne tik žmonės atsidurtų naujoje situacijoje, bet prasidėtų ir nauja geologinė era. Jeigu žemę juosiantys magnetiniai Van Aleno žiedai, apsaugantys žemę nuo dalelių ir kosmoso dulkių, kuriam nors laikui prarastų savo apsauginę funkciją, išpranašautieji meteoritų lietūs lengvai taptų realybe.

Mūsų ir kitų tyrinėtojų pastebėjimai iš tiesų rodo, kad nebūtinai įvyks visiškas žemės sunaikinimas, kurio baiminosi kai kurie rašytojai spėdami, kad įvyks atominis Trečiasis pasaulinis karas, visiška ekologinė katastrofa, pakitus žemės ašies krypčiai pasikeis ašigaliai arba pasikeis jos padėtis kitų kosminių kūnų atžvilgiu. Šių regėjimų interpretacija stipriai pakito.

Vis dėlto, kadangi egzistuoja dieviškai numatyti apokaliptiniai procesai ir egoistiški žmonijos atstovai bei jos „elitas“ manipuliuoja daugeliu gamtos procesų (nors matyti ir teigiama žmonių įtaka), nekalbant apie žmonijos ir jos sąmonės pakitimus, gali būti neišvengiami riboti astronominiai žemės pakitimai, t. y. „nauji prisitaikymai“.

Dažnai buvo pranašaujama apie antikrikščioniškus diktatorių bandymus išlaikyti valdžią ir senųjų laikų sutrumpinimą arba pabaigą užėjus tamsai trims dienoms. Pranašysčių apie šį pasikeitimą nebegalima atmesti kaip paprasčiausios nesąmonės.

Garabandalyje (Ispanijoje) apsireiškusi Marija išsakė „Didįjį įspėjimą“, kad žmonės turi pasitaisyti atsisakydami savo nuodėmių (taip pat žr. Jono 16, 8; Apr 14, 6-20), jei nori pereiti į Dievo šviesą (taip pat žr. Jono 16, 13). Tai susiję su ženklu danguje. Praėjus vieneriems metams po šio įvykio pranešama apie „Didžiulį (išgydymo) stebuklą“, palikusį Garabandalyje „ženklą“. Jei žmonija neatvers naujo puslapio, ateis teismo diena su ugnimi iš dangaus (žr. „Septyni Dievo rūstybės dubenys ir Babelės galas“ – Apreiškimo 16 sk., t. p. Mato 24, 28). (Franz Speckbacher, „Garabandal" S. 120 Vokietija; knygų lietuvių k. ieškokite internete įvedę paieškos žodį „Garabandalis“.) Kad pasiruoštumėte būsimiems pasaulio įvykiams, galite ne tik keisti savo gyvenimą, bet ir tiesiog dabar melstis Šventajai Dvasiai

Su dvasiomis bendraujantys mediumai (žr. skyrių „Kaip elgtis su pranašystėmis“) tai vadina perėjimu per „nulio zoną“, kurią perėję subrendę žmonės patenka į kosminę dvasinę erdvę – dažnai netiksliai vadinamą „fotonų žiedu“ – ir kaip „šviesos kūnai“ gali gyventi aukštesniuose materialios tikrovės lygmenyse (žr. skyrius „Prisikėlimas“ ir „Taikos karalystė“).

Pasakojama, kad pasirengusių žmonių kančios bus palengvintos – juos laikinai pasiims Kristus ar angelai, ar ateiviai iš draugiško kosmoso (plg. Apreiškimo 14, 14-16). Kiekvienas žmogus nusprendžia pats, iš ko tikėtis pagalbos. Kadangi kosmose taip pat yra ir šviesa, ir tamsa, žmogus neišvengiamai atsidurs sudėtingose situacijose, todėl gerai yra prašyti Kristaus vedimo ir naudotis savo paties sugebėjimu atskirti gera nuo blogo, susidūrus su iš aukščiau atkeliaujančiomis nepažįstamomis būtybėmis.

Šiame etape iš esmės kalba eina apie paskutinę taip pat ir kiekvieno atskiro žmogaus galimybę savo sieloje nuspręsti, ar jis nori toliau dalyvauti vystymesi link „Taikos karalystės“, kurią Dievas yra numatęs žemei. Pasibaigus šiam vyksmui, galų gale įvyksta Antrasis Kristaus atėjimas (Apr 19, plg. Apr 12, Mt 24,30; Apd 1:6-8): Kristus ne paprastai vėl ateina kaip žemės žmogus, bet kaip visaapimančio Dievo „dangaus" (ir „anapilio") ir žemės, kaip dvasios (ir sielos) ir kūno suartėjimo vyksmo šerdis. Betgi aprašomas ir Kristaus kaip realios būtybės grįžimas, taigi ne tik jo poveikyje vykstanti žmonijos transformacija, kaip kad mano kai kurie šiuolaikiniai judėjimai. Šie įvykiai tiesiogiai arba netiesiogiai svarbūs visiems žmonėms, ne tik krikščionims. Antrasis Kristaus atėjimas liudytoju dėl savųjų Dieviškajame teisme pripažįstamas ir Korane. Be to, iš kitų religijų pranašysčių galima daryti išvadą, kad jų pranašai vėl vaidins vaidmenį ir padės savo pasekėjams išsijudinti.

Netinka manyti, jog šis apreiškimo etapas – tai bausmių įgyvendinimas. Veikiau čia parodomas kitas žemės gyvybės evoliucijos etapas. Žmonių laukia išbandymas jį išnaudoti kaip perėjimą prie aukštesnių dalykų ir surasti šiame etape asmeninę raidą atitinkančią vietą. Tie, kurie priims ir tinkamu metu bei siekdami gero pritaikys atnaujinančias jėgas, patirs teigiamą jų poveikį, tačiau jaus ir pasaulio kančias. Kita vertus, tie, kurie nenori priimti naujų jėgų, jas laikys kažkuo pašaliniu, iš išorės besiveržiančiu į jų gyvenimus. Tokia „Apreiškime Jonui“ yra tikroji „paskutinio teismo diena". Žmogui suteikta didelė laisvė pačiam priimti sprendimus, tačiau dažnai jis juos turi priimti reikiamu laiku, kitaip jokio sprendimo nepriėmimas taip pat gali būti sprendimu. „Drungni“ (Apr 3, 16), svyruojantys žmonės apreiškime nėra labai vertinami (žr. „Septynios bažnyčios" ir papildomą puslapį). Siekiant galutinės vienybės, „dvasių atskyrimas“ – vienas iš svarbiausių apreiškimo įvykių.

„Septynios negandos" pasibaigia balsu iš dangaus: „Įvyko!“, analogišku Jėzaus ant kryžiaus ištartam: „Atlikta!" (žr., pvz., Jono 19 sk. ir skyrių „Nukryžiavimas“).

Jautrus žmogus jau šiandien pamatys, kaip ruošdamasi „sunkiam gimdymui" žemė kenčia ir šaukiasi pagalbos. Nukryžiavimas ir laidotuvės, kaip perėjimas į prisikėlimą, apima visą žemę ir dar plačiau. Čia dar kartą atsiskleidžia, kad perėjimas nuo nukryžiavimo į būseną anapus gyvenimo ir mirties, o nuo šios būsenos – į prisikėlimą veikia kaip visuma. Šitaip žvelgiant, „paskutinės negandos“ nebus pasaulio pabaigą atnešančios katastrofos.

Kadangi Apreiškime atkreipiamas dėmesys ne į mechaniškai vykstantį filmą, bet į daugiasluoksnį vystymąsi (žr. įvadinį skyrių „Jono Apreiškimas“), gali būti, kad tikrasis išorinis vyksmas jau yra pažengęs daug toliau, nei atrodo kai kuriems, kurie galbūt yra įsispitriję į vieną ar kitą atskirą dalyką, kuris (dar) neįvyko. Kitose srityse jau reiškiasi tokios „paskutinės negandos“, kokių tokiu toli siekiančiu pavidalu Apreiškimas netgi nemini.

Papildymas: Naujose Vladimiro Megre knygose apie Sibiro raganą Anastasiją rašoma, kad užprogramuota pasaulinė katastrofa gali neįvykti, jei žmonės drauge su Dievu sieks, kad žemė būtų tinkamai naudojamasi. Bet tai nereiškia, kad šiuolaikinis pasaulis ir toliau gali vystytis taip, kaip lig šiol. (Vokietija: el. paštas wega@verlag-wega.de. Pirmoji angliška knyga galėjo būti išleista Kanadoje.) "Kristaus Keliai" / „Ways of Christ" yra nepriklausomas tinklalapis ir nepritaria viskam, kas rašoma minimose knygose.

Klausimas:
Ar aš noriu, kad Jėzus Kristus, kaip išpranašauta, vėl aiškiai pasirodytų, pakeisdamas žmonių gyvenimą ir pasaulį?

Grįžti

Papildomas langas: Ateities scenarijai (angliškame ir vokiškame tinklalapiuose).

 

Tikroji tūkstantmetė taika

Perėjus per „septynių dubenų su paskutinėmis negandomis“ laikus, pateikiamas kosminis iš dangaus sugrįžtančio Kristaus regėjimas – raitelis ant balto žirgo, „vardu Ištikimasis ir Teisusis... Dievo žodis“, su dangaus kariaunų pulkais, apsivilkusiais baltais drabužiais (Apreiškimo 19 sk.). Tai nėra šiais laikais pasirodantys netikri žmogiški „Kristūs“. Nuverčiamas netikras pranašas (klaidingai, vienpusiškai kalbantis apie Jėzų ar krikščionybę). Tūkstantmetė taika (Apreiškimo 20, 1-6) – tai ne klasikinė imperija: „didysis visuomenės variklis“, išorinės blogio jėgos su savo apraiškomis jau išvarytos.

Čia mes randame ir dvasinį teismą. Šioje vietoje reikia pataisyti plačiai paplitusį klaidinantį vertimą:
Apr 20,4: „Taip pat aš regėjau sielas tų, kuriems buvo nukirstos galvos dėl Jėzaus liudijimo ir dėl Dievo žodžio, kurie negarbino žvėries nei jo atvaizdo ir neėmė jo ženklo sau ant kaktos ir rankos. Jie atgijo ir viešpatavo su Kristumi tūkstantį metų“.
Iš tikrųjų pažodžiui šioje vietoje pasakyta „gyveno“, o ne „atgijo“ (plg., pvz., Elberfelderio Biblijos išnašas). Nors „sielų“ atveju tai gali reikšti „grįžimą į gyvenimą“, bet tiems, kurie „žvėries ... neėmė“ tai gali reikšti ir tolesnį gyvenimą žemėje. T. y., pastarieji visiškai neturi pirma visi žūti.

Šis apreiškimo etapas siejasi su Kristaus prisikėlimu (žr. atitinkamą skyrių ir Jono 20 – 21 sk.). Netgi pačiame apreiškimo tekste jis vadinamas „pirmuoju prisikėlimu“.

Vis dėlto blogio jėgos nėra visiškai išnaikintos – dar reikia kovoti su žmonių netobulumu, tačiau dabar ši kova jau paprastesnė.

Pasibaigus tūkstantmetei taikai, pasirodo susitelkusios blogio jėgos, kad būtų galutinai sunaikintos (žr. kitą skyrių.)

Grįžti

 

Naujas dangus, nauja žemė ir Naujoji Jeruzalė

Atnaujinimas: Tik po tūkstantmetės taikos ir mirusiųjų teismo, kuris įvyks po to, kai ant naujai suvedžiotos armijos bus išlieta ryjanti ugnis ir velnias bus įmestas į „ugnies ir degančios sieros ežerą“ (Apreiškimo 19,19 – 20,3 ir 20, 11-15), atsiras naujas dangus ir nauja žemė. Kiek laiko truks kiekvienas laikotarpis – neaišku.

Po tūkstantmetės taikos per mirusiųjų teismą buvo „atskleistos knygos", kuriuose surašyti jų darbai, ir „gyvenimo knyga“, kurioje užrašyta jų galutinė būsena. Tik po to, kai ant naujai suvedžiotos armijos bus išlieta ryjanti ugnis ir velnias bus įmestas į „ugnies ir degančios sieros ežerą“ (Apreiškimo 19,19 – 20,3 ir 20, 11-15), atsiras naujas dangus ir nauja žemė. Kiek laiko truks kiekvienas laikotarpis – neaišku.

Kristaus moto yra: „Štai! Aš visa darau nauja" – be jokių išimčių. (Apreiškimo 21, 5). Vis dėlto šis „naujas kūrinys“ yra panašus į nemirtingas vertybes, anksčiau atsiskleidusias kiekviename žmoguje bei platesniu mastu. Tiems, kurie tiki, kad apokaliptiniai įvykiai greitai įvyks, dabartinė veika savo svarbos nepraranda.

Kalbant apie naują dangų, tekste minimą prieš naują žemę ir Naująją Jeruzalę, užsimenama apie kažką panašaus į kosminį užžengimą (plg. skyrių „Užžengimas“ ir Luko 24 sk. bei Morkaus 16 sk.). Iki šiol visuose aprašymuose vyravo žemė, tačiau dabar pasirodo, kuo visi įvykiai svarbūs matomam ir nematomam „dangui“. Kalbama ne apie amžiną erdvei ir laikui nepavaldų Dievo dangų – jis išlieka toks pats, bet apie sukurtus pasaulius. Galbūt pasirodys, kad nedidelė žemės planeta kosminiu mastu yra daugiau negu vien „besivystanti šalis“, jos problemų sprendimas bus ypatingas ir didelis uždavinys. Anot Lorbero ir kt., didelės žmogaus laisvės ir įsivėlimo į materialius reikalus sukeltos problemos negali egzistuoti visuose galimai „apgyvendintuose“ pasauliuose. Blogio jėgų, kurios, pagal Jono regėjimus, buvo nusviestos į žemę, o vėliau – į „degančios sieros ežerą“, nerasime visuose pasauliuose. Kaip Jėzus paveikė žmonijos istoriją, taip visos žmonijos ar žemės pasikeitimas drauge su Kristumi neabejotinai paveiks visatos tvarką.

Naują žemę ir Naujosios Dangiškos Jeruzalės nužengimą į žemę galima palygint su „Apaštalų darbuose“ aprašytomis Sekminėmis, tik čia viskas vyksta kosminiu mastu. Tarp žemės ir ją supančios visatos vyksta įvairiausi mainai.

„Daugiau nebus jokio prakeikimo" (kiti vertimai: „daugiau nebus nieko išvyta... jokių blogio jėgų“), „nebebus tamsos“ (Apreiškimo 22, 3). Logiška išvada – blogio jėgos taip pat bus išlaisvintos, pasidalijusiam pasauliui ateis galas. Pirmą kartą pasaulis taps sąmoninga visuma, būsena arti Dievo, kurią galima numatyti regėjimuose, bet neįmanoma nupasakoti. Prasta tokios būsenos kopija – kai sekant Jėzumi pradėjus viena vidinio gyvenimo dalimi, visas vidus prisipildo gyvenimo, esmės. Pačiame Dieve jau egzistuoja aukštesnė visko vienovė.

Dieviškas sukūrimo modelis – Alfa – ir nauja kūrinija, sąmoningai vėl susijungusi su Dievu – Omega, pradžia ir pabaiga, susilieja, nors Alfa ir Omega pasilieka. Taigi „pabaiga“ yra daugiau už pradžią, nors pradžioje jau viskas egzistavo. Panašiai, kaip žmogui nuosekliai einant per visą gyvenimą, jame susijungia pradžia su pabaiga.

Galite pažiūrėti lentelę „Biblijoje paaiškinti senosios istorijos archetipai (modeliai, simboliai), Jėzus ir ateitis“ (Angliškoje ir vokiškoje svetainėse)

Papildomai pasakysime, kad, pagal R. Steinerio regėjimą, naujos žemės įvykiai siejasi su vienu iš trijų naujų „žemės persikūnijimų“, vyksiančių vienas po kito kas milžinišką laiko tarpą. Be papildomų komentarų paminėsime, kad indų kosmologijoje išskaičiuota ne tik biblinė nauja žemė, bet ir kitų planetų bei visos visatos persikūnijimas. Rimčiau pažiūrėjus, tai nebus vien tapimas ir sunykimas, kaip manėme lig šiol, o perėjimas į vis aukštesnes „oktavas“ ar „spirales“.

Palyginus su šių laikų išgyvenimais, visiškai nublanksta kai kurių teologų nuomonė, kad „Apreiškime Jonui“ pateikiami tik su tikrais įvykiais nesusiję pamokomieji palyginimai.

Jėzaus palyginimai evangelijose buvo paimti iš žmonių gyvenimo ir skirti iliustruoti tam tikrus jų gyvenimų aspektus. Vėliau, bet vis dar gyvendamas šioje žemėje, Jėzus mokiniams pasakė, kad nuo šiol nebekalbės palyginimais, o vien atvirai. „Apreiškimas Jonui“ neatsirado iš žmogaus gyvenimo; visur, kur tekste pateikiamas paaiškinimas, yra tiesioginiai „atitikimai“, tai yra tame sąmonės lygmenyje matyti dalykai „iš tiesų egzistuoja“, lygiai kaip šiuolaikinių dvasinių tyrimų, pvz., R. Steinerio, išgyvenimai. Vis dėlto apokalipsė ir perspėja, pvz., kad nuo teologijos pereitume prie „teopraktikos“, stebėtume ženklus „ore“ ir „leistume Dievui apsireikšti šiuo metu“. Dievas veikia ir per žmones – tačiau tai neturi nieko bendro su savavališkais žmogiškais veiksmais: žmogus neturi vaidinti Dievo ar apokalipsės vaidmens. Žmogaus vystymasis gali vis labiau atitikti Dievo planą jo visumoje (Sutvėrimo programa).

Grįžti į šios dalies turinį

 

Paskutinis pagrindinių tekstų skyrius: krikščioniškasis požiūris

Tikroji krikščionybė – tai pats Jėzus Kristus ir Kristaus apraiškų savo vidiniuose gyvenimuose ieškojimas – „Ieškok, ir rasi“. Rimtai vertinti bendradarbiavimą su juo ir iš jo kylančius impulsus pritaikyti savo pačių gyvenimuose – pats tiesiausias kelias suprasti Kristų. Šis tekstas ir buvo parašytas tam, kad įkvėptu jus bandyti suprasti jį.

Kitas būdas, susijęs su minėtuoju „pačiu tiesiausiu" keliu – tai pajusti kiekvieną Jėzaus Kristaus ypatybę ir jas po truputį atverti savo gyvenimuose. Tam pravers paryškintos pagrindinio teksto vietos.

Kristus yra aukščiau bet kokių pasaulio „prieštaravimų“ (dichotomijų). Jis nesulieja abiejų pusių į viena, bet savo požiūriu atskleidžia „trečią kelią“, įtraukiantį visa, kas duoda vaisių ir yra patvaru, ir keisdamas tai, kas užkietėję. (Taip pat žr. lentelę pabaigoje.)

Mūsų šiuolaikinės visuomenės senesnių ir naujesnių grupių skirtumai gali turėti įvairių pasekmių. Daugelis pabrėžia ką nors svarbaus, apie ką bent iš dalies nesusimąstė kita grupė, pvz., beatodairiškai laikydamasi kairiųjų arba dešiniųjų pažiūrų. Ginčai tarp seno ir naujo nepradings – bent jau netolimoje ateityje, – tačiau nelanksčias pozicijas ir akivaizdžius prieštaravimus galima pakeisti dialogu, sukuriančiu sąlygas naujoms diskusijoms; pvz., ar tarnaujant Dievui, ar pripažįstant pinigus esant vienu iš dievų. Tai leistų vienminčiams susitikti ir kartu dirbti su naujais projektais – visoms pastangoms netampant šališkomis. (...)

Daugelį šiuose skyriuose apsvarstytų klausimų irgi būtų galima ne tik nagrinėti, bet ir įgyvendinti, priklausomai nuo kiekvieno žmogaus raidos intensyvumo – net jei kai kurios pažiūros pasirodys išsibarsčiusios ir nėra kartojamos kiekviename skyriuje.

Šis tyrimas skiriasi nuo daugelio teologinių ir kitų mokyklų įpročio naudotis Jėzumi savo geriems, bet šališkiems požiūriams pagrįsti. Jos pabrėždavo jų nuomonę atitinkančias ištraukas, o kitas atremdavo argumentais, pakeisdavo jų prasmę arba tiesiog ignoruodavo. Tačiau dar evangelijų autoriai suprato, kad Jėzaus visapusiškumą geriau aprašyti naudojant kelis šaltinius. Jie buvo pakankamai protingi, kad suprastų, kokie nepanašūs yra skirtingi požiūriai. Vis dėlto daug teologų manė padarę didelį atradimą, atrasdami evangelijose perteiktus skirtingus įvairių šaltinių požiūrius, pvz., vadinamąjį šaltinį „Q“, ir skubotai sprendė, kuris iš autorių galėjo būti teisus. Nesunku atpažinti, kad kiekvienas autorius galėjo būti teisus didžiąja dalimi, išskyrus kiekvieno šališkumą. Toks požiūris galėtų būti naujas impulsas ekumeniniam judėjimui.

Žmonės, save siejantys su kitomis religijomis ar ideologijomis, kuriuos domina krikščioniškas požiūris ir kurie nėra nei užkietėję, nei paviršutiniški, arba kurie šį tekstą laiko naudingu, be abejo gali iš jo taip pat pasimokyti, kaip ir susipažinęs su įvairiomis grupėmis šio teksto autorius pradėjo jas labiau vertinti. Netgi šiandien kai kurie kitų religijų atstovai tam tikrus Jėzaus bruožus pripažįsta daug atviriau už daugelį istorinės kritinės teologijos atstovų. Daugelį dalykų sunku paaiškinti žodžiais, bet galbūt tekstas skaitytojus privers susimąstyti.

Be to, įvairios krikščioniškos religinės bendruomenės negali išsinuomoti Kristaus. Jo požiūris žmonėms gali suteikti vienybės įvairovėje jėgą – gilų norą suprasti ir harmonizuojančią energiją. Tai nepanaikins visų skirtumų, tačiau leis tam, kas suderinama, egzistuoti drauge, su meile iškeliant tai, kas yra nesuderinama. Krikščionys dažnai gniaužė Kristaus galią suvienyti įvairias mokyklas iš viso pasaulio. Norint išgelbėti žemę, atėjo laikas krikščionims susimastyti, koks yra jiems skirtas vaidmuo – jei jie iš tiesų nori save laikyti krikščionimis.

Lentelė: Krikščioniškasis požiūris: pasaulyje, bet ne iš pasaulio*

Grįžti į šios dalies turinį

Į pradžios puslapį su papildomais straipsniais

Rašykite elektroninius laiškus „Kristaus keliams" (jei įmanoma, prašome rašyti vokiškai arba angliškai, kitu atveju rašykite trumpais sakiniais ir parašykite kalbos, kuria rašote, pavadinimą).

Nuoroda į tinklalapius kitomis kalbomis ir autorines teises

Vokiškas ir angliškas tekstai internete šiuo metu atnaujinami. Negarantuojame 100% vertimo tikslumo į kitas, negu vokiečių ir anglų, kalbas. Šį tinklalapį leidžiama spausdinti nemokamai ir dalinti kitiems suinteresuotiems asmenims nekeičiant turinio.

Trumpos Biblijos citatos iš įvairių vertimų – priedai prie atitinkamų pagrindinio „Kristaus kelių“ teksto skyrių. Tačiau šios būdingiausios vietos nepakeis ištisų evangelijų skyrių studijų ar meditacijos.