Kristaus keliai

Nepriklausomas rašinys,
paremtas įvairių sričių
tyrimais ir patirtimi

 

Jėzaus Kristaus keliai žmogaus sąmonėje ir pasaulinėse permainose

Turinys:

Į 1 dalį: Keliaujant per evangelijas

Į 2 dalį: Keliaujant per „Apreiškimą Jonui“

3 dalis: Gyvenimo klausimai:

Norėdami naudotis greitosiomis nuorodomis, palaukite, kol puslapis bus visiškai perkeltas.
9.  Malda už taiką, gyvenimą ir žemę
2.  Etinių vertybių pagrindai
5.  Dar vienas šiuolaikinių „Jėzaus demaskavimo istorijų“ pataisymas
6.  Gamtos mokslai ir tikėjimas Dievu
--   Sąmonė, smegenų tyrimai ir laisva žmogaus valia.
7.  Jėzus Kristus ir mityba
8.  Jėzus Kristus ir išgydymai – net šiandien
9b.Palaiminimai
9c.Skundimasis kaip galima krikščioniškos praktikos dalis
9d.
Krikščionio kelias – suprasti kasdienybę
10.Krikščioniški požiūriai į ekonominius ir socialinius klausimus
11.Krikščioniški požiūriai į visuomenę ir politiką
12.Religija ir filosofija: Habermaso kalbos komentaras
15.Krikščioniški požiūriai į ekologiją
16.Negimę kūdikiai
17.Nauji puslapiai anglų ir vokiečių kalba

4 dal
į: Senasis Testamentas ir straipsniai apie dialogą su kitomis religijomis

Į pradžios puslapį su nuoroda į pilną visų dalių versiją, skirtą spausdinti

Autorinės teisės („Kristaus kelių“ leidimo duomenys)
El. laiškas

 

Malda už taiką, gyvenimą ir žemę

Pirma dalis be papildomų paaiškinimų padeda susidaryti tinkamą veiksmingos maldos požiūrį. Vietoj trečios dalies Dievui galite išsakyti kitus dalykus. Maldą galite pakeisti ir pritaikyti pagal savo jausmus. Geriausia skaityti lėtai ir pasitelkus vaizduotę.

Dieve, mano kūrėjau, mano pagalba, mano viltie!
Susivienijęs su Jėzumi Kristumi dėkoju už viską, kas ateina iš Tavęs,
ir meldžiu, atleisk už viską, kas taip stipriai atitolino nuo Tavęs,
šioje tyloje, padėk man būti kūrybingam Tava dvasia.

Vesk mane, kad nenuskriausčiau kitų, sekančių Tavimi;
Vesk mane, kad padėčiau kitiems pagal Tavo valią;
Gelbėk mane mano kelyje.*

Įkvėpk žmones patikėti gyvenimo ir mirties sprendimus į Tavo rankas.**
Padėk tiems, kurie dirba Tavo kūrinijos labui. ***
Vesk šį pasaulį į Tavo pažadėtus naujus laikus. ****

 *) Čia galima įtraukti ir kitus žmones.

**) Čia galima melsti išsamiau arba medituoti po maldos taip: „nustoti naudoti smurtą“, „spręsti problemas pašalinant vieną smurto priežastį“, „taikyti tik tokias saugumo priemones, kurios apsaugo taikių žmonių teises“, „pradėti taikų dialogą tarp geranoriškų įvairių religijų atstovų“. Galite pasižiūrėti Mato 5, 9 ir 26, 52 bei Bažnyčių taikos deklaraciją.

Skirtingų religijų šventieji raštai – Biblija, Koranas, Zendavesta ir Bhagavadgita – visų pirma pabrėžia žmogaus kovą su savo neigiamomis savybėmis, o ne žmonių tarpusavio karus. Vėliau į tai dažnai buvo nekreipiama dėmesio arba klaidingai suprantama, tačiau šiandien atrandama etinių religijų bendrumų, priešingų žlungančioms egoistinės civilizacijos vertybėms. Žinoma, religijos gali išsaugoti savo skirtumus. Tik melstis, gyventi ir veikti reikia toje pačioje „dvasioje".

***) Gamta šaukiasi pagalbos. Laikas melstis: Dieve, gelbėk mus nuo sužadintų gamtos jėgų. Tačiau nereiškia, jog žmogus neturi keisti savo elgesio kūrinijos atžvilgiu.

****) Luko 11, 2; 21, 31; Apreiškimo 11, 16.

Žr. Mk 12,30 „ ... tad mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis" (plg. Įst 6,4.5). Neatskiriama maldos dalis yra giliai jaučiamas tikėjimas išsipildymu pagal Dievo valią ir atitinkamas dėkingumas. Jėzaus žodžius atkartojančiose eilutėse Jn. 16,23 „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ko tik prašysite Tėvą, duos tai jums dėl manęs" originale aramėjų kalba taip pat buvo žodžiai „... te atsakymas jus apgaubia" (plg. Neil Douglas-Klotz: Prayers of the Cosmos. Meditations on the Aramaic Words of Jesus.). Šiame puslapyje pateikiami nauji požiūriai nesiskiria nuo įvairių bažnyčių maldų. ( Šioje vietoje pateikiami kartais naujoviški impulsai nėra įvairiopos maldų praktikos bažnyčioje ir t. t. priešprieša) Taip pat žr. maldą Tėve mūsų ir Biblijos ištraukas apie maldą. Dievas gali dalinti meilę, nesvarbu kokioje bažnyčioje.

Grįžti į turinį

 

Etinių vertybių pagrindai

Jėzus Kristus pabrėžė, jog žmoguje įsitvirtinę etiško elgesio standartai yra žymiai vertingesni už standartus, kurių laikomasi vien dėl įstatymų ar papročių. Šie standartai žmoguje neįsitvirtins juos kalant iš išorės: jie atsiskleidžia per gyvenimą, mylint Dievą ir savo artimą kaip save patį. Meilė vienas kitam (Jono 13, 34) suteikia sugebėjimų elgtis pagal mūsų pačių sąžinę. Mylėdami Dievą galime nuspėti, kokie yra jo aukštesni tikslai. Kai žmonės, poros, žmonių grupės atsiveria šiai visuotinei meilei, jų gyvenimai pasikeičia. Kuo giliau įsitvirtina tokios nuostatos, tuo mažiau svarbios tampa smulkios išorinės taisyklės.

Moralinių vertybių pagrindai, pavyzdžiui, dešimt įsakymų, nėra atgyvenę, priešingai, šiais laikais pripažįstama jų svarba. Kultūra keičia tam tikras įsakymų detales, bet ne pačią esmę. Moralinėms vertybėms formą suteikė Mozės žodžiai: iš pradžių jam buvo duotas aukštesnis įsakymų variantas, ir Mozei teko paprašyti paprastesnio varianto, tinkamo ne tokios brandžios dvasios žmonėms. Esminiai etikos principai yra tokie patys ir krikščionybėje, ir judaizme, ir islame. Beveik visos kitos religijos taip pat teigia panašias vertybes, kaip nurodyta deklaracijoje „Pasaulio etosas – Deklaracija Parlamentui apie pasaulio religijas" (žr. nuorodų psl.: Nauji puslapiai anglų ir vokiečių kalba). Net ir save kaip „nereliginė“ arba humanistinė deklaruojančioje etikoje yra sąsajų su religinių kultūrų vertybėmis.
Iš esmės etika reiškia žmonišką elgesį su kitais žmonėmis: kaip norime, kad elgtųsi su mumis, ne kenkti kitiems, bet padėti. Galų gale tai pagrindinis kriterijus norint turėti dalį naujuose laikuose, apie kuriuos malda „Tėve mūsų“ sako: „Teateinie tavo karalystė“
(Mato 6 sk.) ir apie kuriuos Kalno pamoksle sakoma: „Romieji paveldės žemę“.

Platesne prasme šios nuostatos apima esminius įvairių žmogaus gyvenimo etapų aspektus. Kai kurie krikščionys moralines Kalno pamokslo nuostatas atmeta kaip „mąstymo etiką“, klaidingai manydami, kad jos nėra pritaikomos praktiškai. Jos nebūtinai pateikia instrukcijas, kaip, pvz., priimti sudėtingus politinius sprendimus, tačiau jos yra kriterijus tokiems sprendimams priimti. Jei žmogiška vadinamoji „atsakomybės etika“ verčia visuomenę priimti sprendimus, kurie yra priešingi tam, ko iš žmogaus tikimasi Kalno pamoksle, nereikėtų manyti, jog Jėzus nuspręstų taip pat.

Kiekvienas atsako pats už save. Žmonių grupės taip pat atsako už naudojamą prievartą ir savo veiklą. Kiekvienai žmonių grupei reikėtų turėti savo „etikos kodeksą“, kurį turi kai kurios profesijos. Tad be asmeninių etinių nuostatų reikalinga tam tikra struktūrinė grupių ir visuomenės etika, kurios negali pakeisti susitarti įstatymai. 

Lentelė

Dešimt Mozės įsakymų (Išėjimo 20 sk.)

Etika Korane

„Pasaulio etosas"

1.  Aš esu Viešpats, tavo Dievas… Neturėk kitų dievų šalia manęs. (Nesidaryk sau jokio stabo...)

2.  Netark Viešpaties, savo Dievo, vardo be reikalo (nes Viešpats nepaliks be kaltės to, kuris be reikalo mini jo vardą).

Neturėk šalia Dievo kitų dievų ... (sura 17,22*)

(Šis tarpreliginis susitarimas bendros Dievo koncepcijos neapėmė. Pvz., budizmo atveju, buvo įvardinta tik „galutinė tiesa, galutinė tikrovė“, reiškianti kažką už fizinio pasaulio ribų.)

3.  Atmink sekmadienį (sabato dieną), kad jį švęstum.

...Susirinkimo dieną ... garbinkite Dievą ... (sura 62,9*)

 

4.  Gerbk savo tėvą ir motiną (kad ilgai gyventum žemėje, kurią Viešpats Dievas tau duoda).

Būk geras tėvams..., kalbėk su jais pagarbiai ...; ir atiduok giminaičiui, kas jam priklauso ... (sura 17,23-26*).

 

5.  Nežudyk.

Nežudyk nieko, ką uždraudė žudyti Dievas... (suros 17,33 ir 5,32*).

Įsipareigojimas nesmurtinei ir visas gyvybės formas gerbiančiai kultūrai.

6.  Nesvetimauk.**

Ir nepradėkite ištvirkauti! (sura 17,32)

Įsipareigojimas vyro ir moters partnerystės kultūrai (prieš griaunantį seksualumo naudojimą…).

7.  Nevok.

9.  Negeisk savo artimo namų.

10. Negeisk savo artimo žmonos, nei jo tarno, nei tarnaitės, nei jaučio, nei asilo: nieko, kas yra tavo artimo.

Jeigu vyras arba moteris ką nors pavogė, nukirskite jiem ranką .... Tačiau jei kas ... atsiverčia ir pasitaiso, Dievas vėl jį į atsigręžia ... (sura 5,38-41*)

Įsipareigojimas solidarumo ir teisingos ekonomikos kultūrai…

8.  Neliudyk neteisingai prieš savo artimą.

Liudykite ... teisybę, netgi jei tai kenktų jums arba jūsų tėvams ir artimiausiems giminėms... Sura 4,135* (dėl apgavystės žr. surą 2,188*)

Įsipareigojimas pakančiai kultūrai ir teisingam gyvenimui…

*) Islamo šalyse dažniausiai naudojama egiptietiška eilučių numeracija; esant kitai numeracijai, eilutė gali būti, pvz., per vieną toliau.

**) Ypač daug įvairių detalių čia pridėjo įvairios religijos. Tai parodo, jog ne visos detalės vienodai reikalingos visiems žmonėms. Be to, grynai religiniai principai ne visuomet būdavo pakankamai atskiriami nuo išsamių pasaulietinių įstatymų. Tačiau tai nereiškia, kad įsitikinimai turi stipriai prieštarauti įstatymams.

Jau po tvano – taigi prieš pirma minėtus 10 įsakymų – biblinė tradicija mini keletą esminių etinių reikalavimų, taikomų visai naujai žmonijai, taigi ne tik vėlesniems izraelitams, reikalingų jos išgyvenimui:
- gerbti gyvybę ir nežudyti („nes pagal savo paveikslą Dievas sukūrė žmogų“, Pr 9,6) ir nevalgyti dar gyvų gyvūnų mėsos. Vėliau rabinistiniame judaizme buvo išvesti 7 „Nojaus įsakymai“ ne judėjams, nors čia buvo įvairių jų traktavimo variantu:
- draudimas žudyti;
- draudimas žiauriai elgtis su gyvūnais;
- draudimas plėšikauti;
- santuokinės neištikimybės ar paleistuvystės draudimas;
- stabmeldystės draudimas (t. y., pagal šį įsivaizdavimą ne judėjai neprivalėjo garbinti Dievo kaip judėjai, tačiau jie turėjo negarbinti ir jokių konkuruojančių dievybių);
- draudimas piktžodžiauti prieš Dievą;
- reikalavimas turėti teisinę sistemą su teismais.

Sąmoningai stebint savo asmenybės raidą naudinga pasižymėti ir atrastus charakterio trūkumus, ir teigiamus bruožus. Tai galima daryti keliais būdais:

1. Tiesiogiai užsiimti problemiškais gyvenimo įvykiais. Turėti teigiamų ketinimų. Jėzus ragina žmones pirmiausia žiūrėti į savo pačių problemas. Korane tai žinoma kaip „Didysis džihadas“ arba „Didysis šventasis karas“ – svarbesnis ir sudėtingesnis už bet kokį išorinį konfliktą. Šitaip būtų galima tinkamai išspręsti daug konfliktų.

2. Tiesiogiai taisyti klaidas ir 3. Kiek tik įmanoma, tiesiogiai atleisti vienas kitam arba atnešti problemas Dievui maldoje, kad jos būtų išspręstos ir sielai būtų atleista. Jėzus taip pat kalba apie „atsiteisimą iki paskutinio skatiko“ (tačiau žr. 5 punktą).

4. Nesant kitokioms galimybėms, galima daryti gera kitiems žmonėms – ne vien tiems, kuriuos nuskriaudei. Dievas daug ką paverčia į gera, kai žmogus imasi, pvz., visuomenei naudingo darbo.

5. Jėzaus vardu melsti Dievo atleidimo ir malonės tolesniam gyvenimui. Tokios svarbios pagalbos nesuteks jokios humanistinės etikos nuostatos. Likimas – tai ne kas nors mechaniško, o Dievo tvarkomas likimas. Kai malda kreipiamės į Jį, jo aukštesnės išminties šviesoje viskas sutvarkoma ir ištobulinama taip, kaip geriausia mums ir kitiems. Žmogus tampa panašesnis į Dievą.

Taip pat yra papildomi puslapiai „Krikščioniški požiūriai į visuomenę ir politiką" ir „Krikščioniški požiūriai į ekonominius ir socialinius klausimus".

Grįžti į turinį

 

 Dar vienas šiuolaikinių „Jėzaus demaskavimo istorijų“ pataisymas

Remdamiesi naujais metodais ir įžvalgomis tinklalapyje tiesiogiai ar netiesiogiai jau komentavome kai kurias vienpuses teologines teorijas. Čia kalbama apie kitą labai populiarią, sensacingą ir painią istoriją. Mes jos nereklamuojame, todėl šis tekstas skirtas tik tiems, kurie yra su ja susipažinę ir kuriuos ji erzina.

1. Šių teorijų autoriai, remdamiesi Kumrano ritiniais, daugumą biblinių Jėzaus aprašymų vadina klaidingais. Anot jų, Jėzus ir jo mokiniai paprasčiausiai buvo prieš romėnų valdžią kovoję partizanai.*

Jie bandė istoriją pagražinti pateikdami konspiracijos teoriją, teigiančią, jog 75% Kumrano raštų, rastų 1947 – 1956 metais, slėpė katalikų mokslininkai. Mums nereikia ginti bažnyčių, tačiau ši informacija paprasčiausiai yra neteisinga. Senuosius raštus tyrusią grupę sudarė Romos katalikai, įvairūs protestantai, anglikonai, žydai ir net ateistai mokslininkai. Iš tikrųjų tyrimas šiek tiek užsitęsė dėl to, kad jie įvairiai interpretavo nedideles apgadintas senųjų raštų skiauteles. Tačiau išspausdinus „sensacingąją“ knygą 80% Kumrano ritinių tekstų jau buvo paskelbti. Likusi Kumrano tekstų dalis jau buvo išleista 1992 m. - metais anksčiau prieš tai, kai „sensacingieji" autoriai parašė kitą leidinį, teigiantį, jog dar neišspausdinti 75% ritinių.

Rašydami savo interpretaciją autoriai turėjo sukurti ir suderinti kelias drąsias teorijas. Anot jų, senieji raštai yra ne iš ikikrikščioniškųjų, o iš Jėzaus laikų.** Vis dėlto, jų kilmė ir parašymo laikas yra skirtingi. Kumrano bendruomenė gyvavo ne vieną šimtmetį. Jos negalima visiškai prilyginti nei esėjams, kaip siekia autoriai, nei karinei zelotų grupuotei, kuri vėliau netoliese įkūrė centrinę „Masadą“. Kumrano bendruomenę galima palyginti su ekologinėmis-dvasinėmis mūsų laikų bendruomenėmis. Veikiausiai jie turėjo ryšių visur. Tam tikrus ritualus perėmė iš esėjų, o Jeruzalės šventyklos kunigai jiems davė šventyklos lobių sąrašą. Vadinasi, pastarieji manė, kad Kumrano žmonės nėra tiesiogiai susiję su konfliktais su Roma, ir todėl bus saugu, jei sąrašas bus jų rankose. Jie taip pat galėjo turėti ryšių su zelotams artimais žmonėmis.

Autoriai teigia, kad esėjai buvo ne asketiški vienuoliai, o romėnams besipriešinanti karinė grupuotė. Tačiau iš mus pasiekusių šaltinių susidaro įspūdis, kad esėjai buvo pacifistinė, vegetariška ištikimų žydų ezoterikų mokykla, atsiskyrusi nuo pasaulio laikydamasi į zoroastrizmą panašių tyrumo taisyklių. Taigi minėtieji autoriai be jokio rimto pagrindo esėjus painioja su zelotais.

Anot autorių, Jonas Krikštytojas, Jėzus ir jo netikras brolis Jokūbas laikėsi tam tikrų „smurtinių“ pažiūrų, kaip ir esėjai. Šios teorijos, paremtos minėtais išvedžiojimais, negalima pagrįsti Kumrano raštais. Juose negalima aiškiai identifikuoti Jėzaus, Jokūbo ar Jono. Neturėdami jokių įrodymų, autoriai „teisingumo mokytoją“, akivaizdų bendruomenės vadovą, prilygina Jokūbui. Teorija, kad šis teisingumo mokytojas vadovavo karinei grupuotei, nėra pagrįsta ir nelabai tikėtina. Galbūt bendruomenė jį laikė aukštesniu dvasiniu vadovu, pranašesniu už išsigimusius šventyklos vadovus. Išlikę Jokūbo aprašymai taip pat nesudaro pagrindo jį laikyti karinga asmenybe. Jokūbas – ne mokinys Jokūbas, o Jėzaus brolis, vadovavęs ankstyvajai krikščioniškai bendruomenei Jeruzalėje – turėjo būti ypač pakantaus ir draugiško būdo. Mokinių nuomonėms išsiskyrus, jis būdavo jų tarpininkas. Jis, perkeltine prasme, turėjo sėdėti tarp Petro ir Pauliaus, kad bendruomenė nesusiskaldytų.

Savo teiginiui patvirtinti, jog Paulius buvo romėnų agentas, autoriai turėjo sukurti teoriją, kad romėnai pagrobė Paulių siekdami žmonėms sukurti „iliuziją“, jog jis buvo vienas iš Jėzaus mokinių. („Kristaus keliuose“ teigiama, kad mistiniai Pauliaus potyriai yra autentiški, nors jis ir išsakė tam tikras tradicines idėjas, pvz., apie moteris. Autentiškumą galima atpažinti praktiškai nagrinėjant mistinius potyrius, ko minėtieji autoriai akivaizdžiai nedarė.)

Kumrano dokumentai – tai tiesiog vieni iš daugelio raštų apie Jėzaus gyvenimą. Jie padeda geriau suprasti kai kuriuos to meto papročius ir kai kuriais aspektais yra panašūs į Jėzaus mokymą – biblinio Jėzaus, o ne įsivaizduojamojo karingojo Jėzaus. Kiti raštai jau nuo seno laikomi apokrifiniais, kiti buvo atrasti dar vėliau, pvz., iš Egipto krikščionių kildinami Nag Hammadžio rankraščiai. Gali būti, kad iš pradžių Jonas Krikštytojas buvo susijęs su esėjais ar Kumrano bendruomene, arba bent buvo priimamas jose kaip gerbtinas svečias. Gali būti, kad ir Jėzus buvo susitikęs su šiais įdomiais žmonėmis. (Tinklalapyje „Kristaus keliai“ minėjome, kad jis buvo sutikęs daugelio skirtingų mokyklų atstovus, tačiau tai nereiškia, jog jo mokymas susiformavo per šiuos susitikimus.)

2. Kiti autoriai prisidėjo prie minėtų spekuliacijų apie Jėzų, pateikdami detalių apie žydų istoriją, tačiau nurodytų prieštaravimų išspręsti nepavyko. Viena tokios literatūros dalis, taip pat ir Jėzaus prisikėlimą susiaurindama iki istoriškai apčiuopiamo išorinio vėlyvųjų egiptiečių ir galbūt esėjų ir jais besiremiančių tradicijų prisikėlimo ritualo, taip skaitytojams neatskleidžia būtent to atnaujinimo, kurį šiame sąryšyje atnešė Kristus. Tuo tarpu ten pavaizduotiems sąryšiams tarp tokių istorinių grupių kaip esėjai ir tamplieriai nebūtų jokios žalos, jeigu būtų atsisakyta šios antiprisikėlimo dogmos. Tik mistiniai galima suvokti dalis to, ką atliko Jėzus, jau ankstyvosios krikščionybės laikais nebetilpo į kai kurių krikščionių žydų ir gnostikų bendruomenių suvokimo rėmus, todėl nėra visiškai jokio tikslo bandyti remiantis jų supratimu įrodyti, kad be to, ką jie suprato, daugiau nieko ir nebuvo. Kiti būtų supratę kitas tiesos dalis, kas matosi ir iš daugelio ankstyvųjų krikščionių, kurie tikėjo visaapimančia prisikėlimo reikšme, ir iš tų, kurie naudojosi tai aptariančiais Pilypo evangelijos raštais. Puikiai kaip atpirkimo ožys tinkantis Paulius jokiu būdu nebuvo vienintelis tų tradicijų, kurios laikėsi dvasiniai ir medžiaginiai perkeičiančio Prisikėlimo, šaltinis. Žmonės, bažnyčios istorijoje plačiu mastu pripažintai tradicijai jaučiantys tam tikrą pagarbą, gali greičiau priartėti prie tiesos nei tie, kurie viską, kas netinka jų koncepcijai, lengvabūdiškai išaiškina kaip nebuvusius dalykus.
Ten, kur tokie veiksmai išsigimsta į nuolatinį Jėzaus Kristaus juodinimą, tai gali turėti ir dvasinių pasekmių, peržengiančių grynai žmogiškų reikalų ribas.

3. Taip pat daug spekuliuota apie tariamus „kapus su Jėzaus palaikais“, keletoje vietų Izraelyje ir kitur. Artimųjų Rytų aplinkoje, kur aktyvūs kapų plėšikai – pvz., viena iš tokiame kape rastų kaulų urnų „dingo“, – ir kur muziejuose saugoma tūkstančiai tokių urnų ir iš kurių kai kurie kaulai galbūt yra išimti ir perduoti perlaidojimui ir t. t., praktiškai neįmanoma gauti patikimų žinių apie asmenis. Čia ir išraižyti dažni vardai nieko neįrodo. Taip pat ir tikimybių teorija negali paneigti, jog įvairiose šeimose galėjo būti panašių vardų.
Visapusiškas istorinis tyrimas negalėtų išeities tašku pasirinkti prielaidos, kad Prisikėlimo tradicijų perteikta prasme būti negalėjo. Taip pat dabartinę galimą pažinimo būklę labiau atitiktų ne pranašysčių, kurios gali būti siejamos su Jėzumi, kaip subjektyvių Jėzaus vilčių prieš 2000 metų šaltinis supratimas, bet būtų atsižvelgiama į tai, kad jos nurodo kažką visiškai konkretaus, kas kol kas, kol dar neįvyko, dalinai dar nėra atskleista.

Papildoma informacija apie tai (anglų k.)
http://dukereligion.blogspot.com/2008/01/talpiot-tomb-controversy-revisited.html 

* 4. Egzistuoja daug įvairias idėjas keliančių samprotavimų apie Jėzaus gyvenimą. Pvz., tezė, Jėzus esą buvęs Graikijos kinikų filosofijos mokyklos šalininku... Be to, kiti net norėjo sutapatinti Jėzų su Moze, arba vienu iš Egipto faraonų, arba su Julijumi Cezariu, arba karingu Bizantijos kaizeriu.

** Keista, bet tokiose knygose neminima, jog Kumrane buvo rastas ir labai senas pirmojo amžiaus evangelijos tekstas, kuris, palyginus su šiuolaikiniu tekstu, įrodo, jog knygos buvo perrašinėjamos pakankamai tiksliai.

Grįžti į turinį

 

Gamtos mokslai ir tikėjimas Dievu

Mokslininkų kelio pas Dievą pagrįstumas

Jėzus pripažino, jog egzistuoja žmonės, kurie kalbėdami tikėjimo klausimais turi viską patikrinti, apskaičiuoti, išmatuoti ir pasverti. Toks buvo Tomas, „mokslininko pavyzdys" tarp mokinių, simbolizuojantis daugelį šiuolaikinių žmonių. Atsiradus progai patikrinti, ar prieš jį iš tiesų stovi Jėzus Kristus, pastarasis tarė: „Nebūk netikintis, būk tikintis“. Išsakyti žodžiai reiškė, jog šį naują patyrimą Tomas turi sąžiningai ir giliai apmąstyti, kad pranyktų abejonės šaknys ir jis suvoktų tiesą. Po to ištarti minėtieji Jėzaus žodžiai nereiškia, kad Tomas buvo regimų faktų priremtas ir tikėti priverstas skeptikas, galbūt net išsigandęs bausmės. Priešingai, tai reiškia, jog Tomas sugebėjo pats susikurti įsitikinimus. Tokio sąmoningo faktų analizavimo Jėzus nesmerkia, kaip klaidingai aiškino kai kurie Biblijos tyrinėtojai, nepakankamai išmanantys, kaip veikia žmogaus sąmonė. Nepaisant to, Jėzus norėjo, kad Tomas suprastų, jog įsitikinimai įgyjami ir kitaip, neatsižvelgiant į fizinius faktus. Jėzus žinojo, kas tinka Tomui. Jis nenorėjo nieko priversti tikėti juo. Toks elgesys būtų panašus į teismą, o jis akivaizdžiai nenorėjo nieko išprovokuoti atsisakyti kažko, apie ką jie dar nebuvo susidarę nuomonės.

Mokslas, ignoruojantis dažnai pasikartojančius, bet senos teorijos neatitinkančius įvykius, nevertas vadintis mokslu. Tikras genijus kaip Einšteinas žinių nedalija, bet pradeda užduodamas klausimus. Toks ieškojimų kelias gali būti vienas iš kelių, vedančių prie Dievo, jei tik ieškojimų motyvai išlieka tyri, o mokslo neiškreipia ekonominiai ar kitokie interesai.

Nagrinėjant humanitarinius ir religijos klausimus daugeliu atvejų nepakanka vien išoriško mokslininkų darbo – stebėjimo, hipotezių iškėlimo, teorijos ir jos patikrinimo. Tiriant ne visada dalyvauja žmogus, kuris neabejotinai ar net atkuriamai perteikia aukštesnę tikrovę (kokią patyrė Jėzaus mokiniai) arba mums ją parodo (kaip paminėta Jono 1, 51). Vis dėlto moksliniai tyrimai atskleidžia, jog žmones sudaro ne vienas „sluoksnis“, ir atranda tarpžmogiškų bendrumų, o šie esybės sluoksniai nėra kilę iš žinomos materijos veikiant žinomoms jėgoms –jie tik pasireiškia joje. Tai gyvenimo energija, sielos ir proto bei sąmonės veikla ir kt. (pavyzdžių rasite visame „Kristaus kelių“ tekste). Nemažai įvairių senųjų kultūrų ikimokslinių tradicijų yra empiriškos ir mokslinio pobūdžio. Šiandien galima išvystyti atitinkamus suvokimo ir vertinimo metodus, apie kuriuos kalbama Goethe’s moksliniuose apmąstymuose. Taip pat egzistuoja mokslo epistemologija (pažinimo teorija), kurią R. Steineris išplėtojo remdamasis Goethe’s idėjomis. Panašią tendenciją atskleidžia tokie nauji mokslai kaip kvantinė fizika ir kvantinė biologija, astrofizika ir galiausiai naujosios „paradigmos“ arba pasaulėžiūros plėtotė, tačiau paprastai neieškoma, kaip naujuosius metodus pritaikyti naujam kontekstui.

Taigi žinome, kad: a) dabartinės mokslinės žinios atskleidžia tik mažą dalelytę tikrovės;

b) mokslo pagrindai tapo labai reliatyvūs. Materiją galima laikyti suslėgta energija ar net kondensuota dvasia. Tam tikros energijos formos gali pasiekti didesnį negu šviesos greitį ir net begalybę (angl. dalelės tachyon). Šios dalelės gali „atjaunėti“. Laikas tampa dar reliatyvesnis, negu teigė reliatyvumo teorija. Šios dalelės gali išlėkti iš erdvės ir vėl transcendentiškai pasirodyti tarsi iš už „anapus“, taigi net erdvė nebėra tokia absoliuti, kaip teigė „erdvės kreivės“ teorija. Likusi informacija (kibernetikos sąvoka) yra neapčiuopiama, nemateriali ir neturi energijos, todėl jos negalima aprašyti senoviniu būdu. Ją galima būtų pavadinti „sąmone“;

c) senosios pasaulėžiūros žlugimas dar neįrodo Dievo egzistavimo. Kai kuriems žmonėms to pakanka, nes jiems trukdė tik pasenęs materialistinis požiūris ir jie dabar gali tiesiogiai priartėti prie Dievo. Tačiau tai tik pradžia. Kas yra ta visatoje glūdinti „informacija“ ar kiti procesai? Kas nenutrūkstamai kuria materiją ir energiją bei vėl ją ištrina? Kas reguliuoja materijos ir žmonių gyvenimų ribą tarp gyvenimo ir mirties, perėjimą iš gyvenimo į mirtį bei pabudina iš miego? Kas amžinai veikia visatą – laike ir erdvėje bei peržengiant laiką ir erdvę? Ar žmogus, sąmoningai sugebantis patirti energiją, laiką ir erdvę kaip „išorę“, iš tiesų yra visa tai platesniu mastu kuriančiojo atvaizdas? (Plg. Pradžios 1, 26)

d) chaoso ir atsitiktinumo galimybė iš esmės atmetama. Šis pasaulis, gyvos būtybės, dalelytės ir gyvybės procesai rodo, jog chaose egzistuoja aukštesnė tvarka, kuri negalėjo atsirasti atsitiktinai. Visumos tikslingumas ir prasmė yra tarsi menų sintezė. Nėra būtinų tarpusavio ryšių atsitiktinei evoliucijai pagrįsti. Vien dėl to sunkiau netikėti, negu tikėti, pagrindine protinga būtybe, kuri nustato „kūrimo programos“ pradžią ir pabaigą ir kuria besikeičiantį taisyklingumą. Vadinasi, gali būti, kad analitiniai protai priėjo tokią pačią išvadą kaip maždaug 800 m. pr. Kr. gyvenusių tautų „dešinysis, mitinis smegenų pusrutulis“, kurie Dievą laikė kūrėju. Kai kurių tautų „dievai“ iš pradžių tebuvo vieno Dievo savybės, ir tik vėliau pradėti laikyti atskirais dievais ar net painioti su gyvenusiais pranašesniais žmonėmis. Panašūs samprotavimai ne vieną netikintį mokslininką, kaip antai Maxą Thurkaufą, Georgą Todoroffą ir kitus, atvedė į tikėjimą;

e) galiausiai tikėjimas, kaip gilus įsitikinimas, – tai daugiau nei vien tikėjimas kuo nors protu;

f) be to, ne tik mistikai, bet daug paprastų tikinčiųjų liudija apie gyvenimą pakeitusius išgyvenimus su Dievu ir Kristumi – tikrus kuriančios dieviškos Dvasios išgyvenimus, patirtus vidumi. Sekant Kristumi šie išgyvenimai gali suteikti nepriklausomą supratimą ir įžvalgas. Būtent tuo grindžiamas „Kristaus kelių“ tekstas.

Katalikų bažnyčioje yra 1998 m. enciklika „Fides et Ratio" („Tikėjimas ir protas“), o Popiežius Benediktas XVI šią temą palietė 2006 m. savo Regensburgo kalboje: tikėjimas be proto ir protas be tikėjimo yra abiem atvejais beverčiai, nes nepasiekia visos žmogaus visumos. Michaelis Springeris 2007 m. sausio mėn. žurnale „Mokslo spektras“ atsakydamas į tai argumentuoja, kad kiekviena žinių spraga neturi automatiškai tapti nuoroda į racionaliai nepaaiškinamą ar Dievą, bet tai, mums, pvz., mažiau svarbu, mums svarbios visiškai konkrečios išvados, žr. pirmiau. Tačiau jis pripažįsta, jog tikėjimas, kad mokslas vieną gražią dieną galės paaiškinti dideles spragas, irgi nėra niekas kitas, kaip tik tikėjimas. Dabartinė situacija yra tokia, kad jau šiandien reikia dėti daug pastangų, norint atskiriems mokslininkams palikti galimybę dar netikėti Dievu (kas nebūtinai turi būti ateizmas, o gali būti agnostika, t. y., tikėjimo nebuvimas be galutinio teigimo, kad Dievo nėra. Taip pat ir kitas naujas traktavimas, pagal kurį tikėjimas Dievu buvo pripažįstamas tik kaip etinis materialinės kultūros garantas, atskirai netenkina pirmiau minimų požiūrių.

Update English / Deutsch.

Grįžti į turinį

 

Sąmonė, smegenų tyrimai ir laisva žmogaus valia.

Jau seniai prieš šiuolaikinius mokslo tyrimus sumanūs visų kultūrų ir laikotarpių*) žmonės, bandydami priimti sprendimus, sukaupė daug patirties apie įvairių savo potyrių kilmę.Dvasiniai ar religiniai vystymosi keliai yra žmogaus sugebėjimo realiai augti ir šiame sunkiame etinių sprendimų priėmimo procese liudijimas, o ne į viską žiūrėti kaip iš anksto nulemtą.Tačiau ir religijos srityje buvo tokių, kurie linko į fatalizmą, taigi tikėjimą, kad likimas yra daugiau ar mažiau nulemtas iš anksto.

Jau šiandienos sugebėjimas mąstyti dažniausiai suvokiamas tik iš dalies.Jei kas nori įsisąmoninti ir sąmoningai išgyventi bent jau tam įtaką darančius jausmus, paprastai jis (ji) tam, kad taptų jiems jautrus (-i), turi ilgą laiką intensyviai kreipti į tai dėmesį.Valios impulsai dar mažiau pasiekia sąmonę ir tam, kad juos visiškai įsisąmonintumėme arba netgi laisvai juos valdytume, reikia dar didesnių pastangų. Pavyzdžiui, jau RudolfasSteineris, nepriklausomai nuo šiuolaikinių smegenų tyrimų, žinojoapie šį valios neįsisąmoninimą. Bet jis taip pat žinojo ir tai, kas gamtamoksliškai dar nėra ištyrinėta – kad sąmoningą valios kontrolę galima treniruoti.Daug krikščionių labai realiai patiria, kad galima netgi dar daugiau – o būtent vis labiau ir labiau pavesti žmogaus valią Dievui.Tam tikru lygiu tai galima netgi bet kokioje žmogaus vystymosi pakopoje, t. y. ir tada, kol jis dar nėra labai įsigilinęs į savo vidinį gyvenimą.Čia tikrai veikia „institucija", padedanti eiti šiuo keliu. Anksčiau ar vėliau šis kelias atveda į aiškiai sąmoningesnį gyvenimą. (Ši praktika neturi nieko bendro su bažnyčios paklusnumo reikalavimu iš savo narių.)

Šiame kontekste kai kurių šiuolaikinių neurologų tyrinėjimų duomenys leidžia daryti kitokias išvadas, nei kaip kad jos pateikiamos kai kuriuose moksliniuose žurnaluose.Eksperimentuose matuodami biologinius parametrus judinant rankas jie atrado, kad nervų sistemoje jau atsiranda parengtis judesiui, subjektyviai dar tik formuojantis sąmoningam ketinimui pajudinti ranką. Vėliau žmogus galvojo, kad veiksmas prasidėjo, nors jis tikrai prasidėjo tik dar po 1/100 milisekundės.**) 
Pradžiai tai tik patvirtina, kad – kaip jau minėta pirma – sąmoningas mąstymas paprastai nėra vienintelis žmogaus veiksmų pagrindas, ir sprendimams daro įtaką visa kompleksiška jo esybė.Tuo tarpu konstatuotas „parengties potencialas“ visiškai nereiškia, kad dėl tokių neįsisąmonintų valios impulsų žmogus automatiškai būtų pasmerktas taip ir elgtis.Tai būtų neleistina atvirkštinė išvada.Taigi tai jokiu būdu nepaneigia laisvos žmogaus valios, kaip teigė kai kurie mokslininkai. Tačiau remiantis paminėta patirtimi (iš tūkstantmečiais vykdytų „lauko bandymų“) teisinga galvoti, kad laisvai žmogaus valiai vykdyti nepakanka gryno intelekto. Mąstymas ir geri ketinimai gali būti tik pirmieji žingsniai savo atsakingos rolės link; prie to tada dar turėtų prisidėti lig šiol neįsisąmonintų jausmų ir priprastų, nesąmoningų valios impulsų nagrinėjimas.Taip greičiau įsisąmoninamas egzistuojantis „neurologinis parengties potencialas".  Taigi visiškai įmanoma siekti atsakingesnio gyvenimo.

Be to, reikia nepamiršti, kad matuojant, pavyzdžiui, elektros potencialus nervų galūnėse, apie „priežastis“ galima kalbėti tik klasikiniu gamtamoksliniu požiūriu. Žiūrint iš humanitarinių mokslų pozicijos, čia galima matyti ir „poveikį“, lyg pianiną, kuriuo groja siela, protas ir valia. Grynai gamtamoksliniame, biologiniame lygmenyje to tiksliai apibrėžti negalima.Lygiai taip pat biologija negali nustatyti, ar ir kaip šiame sudėtingame žmogaus organizme pasireiškia Dievo veikimas***). Tačiau iš savo pozicijų ji tikrai gali artintis prie tokių klausimų.Mokslininkai gali, pavyzdžiui, bandyti išmatuoti, kas žmoguje gali vykti kitaip, kai jis malda kovoja su, pavyzdžiui, nepageidaujamu valios impulsu****). Tačiau vien šis metodas negali įvertinti, kas malda „yra“ tikinčiam žmogui. 

*) Bet atkreipkite dėmesį į skirtumą tarp įvairių žmogaus sąmonės vystymosi pakopų (archainė, maginė, mitinė ir intelektinė), aprašytų mūsų puslapiuose „Bendras požiūris į natūraliąsias religijas"ir „Religija kaip atgalinis ryšys su Dievu".Kai kuriais laikotarpiais žmogiškųjų impulsų šaltinis stipriau buvo jaučiamas žmogaus išorėje, o kai kuriais – viduje. Šiandieninės sąmonės vystymosi galimybės, remiantis Jėzaus gyvenimo etapais išnagrinėtos mūsų pagrindiniame tekste, 1 dalyje. Kitaip nei anksčiau, kai buvo suvokiama daugiau instinktyviai, žmogus gali, pavyzdžiui, sąmoningai išmokti vėl geriau atpažinti savo aplinkos, gamtos bei visos žemės sąryšius. Taip ir visuomenei, be socialinio ir ekologinio pažinimo, iškyla ir bendrieji etiniai bei religijos filosofijos aspektai.

**) Pavyzdžiui, 2005 m. balandžio mėn. žurnale„Spektrum der Wissenschaft“ („Mokslo spektras). 

***) Žr. taip pat mūsų puslapį „Gamtos mokslai ir tikėjimas Dievu".

****) Žr. taip pat mūsų dėstymus puslapyje „Krikščionio kelias – kaip suprasti kasdienybę"

Grįžti į turinį

.

Jėzus Kristus ir mityba

Anksčiau, Pradžios 1, 29, sakoma: „Dievas tarė: „Aš jums daviau įvairias žoles, turinčias sėklą, kurios auga žemės paviršiuje, ir visus medžius, kurių vaisius turi sėklą; jums tebūna tai maistas". Tai atitinka nuomonę, kad žmogaus dantys ir virškinimo organai pritaikyti valgyti tik vaisius (žmonės nėra „visaėdžiai“, valgantys viską, jei gyvūnus skirstysime į „valgančius mėsą“, „visaėdžius“ ir „žolėdžius“). Vis dėlto po tvano – jį buvus įrodo archeologiniai tyrinėjimai, daryti, pvz., Artimuosiuose Rytuose – Dievas tarė Nojui (Pradžios 9, 3-4): „Visa, kas juda ir gyva, bus jums maistas... Tik mėsos su gyvybe, kuri yra kraujyje, nevalgykite“. Po tvano prasidėjo mūsų laikų era, taigi tai buvo sakoma ne vien žydams – darant prielaidą, kad žodžiai buvo perteikti teisingai. Po išėjimo iš Egipto papildomai apie maistą buvo pasakyta Pakartoto Įstatymo 14, 3-21. Atrodo, jog po tvano pagrindinis principas buvo leisti valgyti viską, išskyrus žmogui labiausiai netinkamą maistą. Panašių principų atrasime šių dienų dietologijoje. Vis dėlto tam tikrais atvejais buvo pabrėžiama ypatinga vegetariško maisto vertė (žr. Danieliaus 1, 8).

Daugybė išsamių taisyklių apie aukas siejosi su paaukotos mėsos valgymu, ką mums suprasti šiais laikais sunku. Dar pranašas Ozėjas (Oz 6, 6) perdavė žinią: „Aš noriu gailestingumo, o ne aukos, ir Dievo pažinimo labiau, negu deginamųjų aukų“. Remdamasis šia ištrauka Jėzus sakė: „Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: „Aš noriu gailestingumo, o ne aukos" (Mato 9, 13 ir 12, 7). Apie Luko 22, 11 užrašytą Jėzaus klausimą, kur jam valgyti Paschą (mėsą) – nors jos visai nevalgė Paskutinės vakarienės metu – rašoma ankstyvuosiuose apokrifiniuose krikščionių raštuose (kurie nebuvo įtraukti į apie 400 metus sudarytą Biblijos kanoną), kaip antai „Ebionitų evangelijoje“. Čia Jėzus atsakydamas sako: „Ar panorėsiu su jumis per šią Paschą valgyti (ėriuko) mėsą?“ Aramėjų kalboje sakinyje naudojama mažiau žodžių, todėl nežinant tikslios originalo reikšmės jį galima įvairiai interpretuoti. Dėl to atsirado įvairių vertimų, kuriems buvo lemta prieštarauti vienas kitam. (Praktiškai pradingusios – o būtent vėliau didele dalimi islamizuotos – krikščionių žydų bendruomenės buvo tikra ir svarbi ankstyvosios krikščionių visumos dalis, net jeigu ir kai kurios jų pažiūros, kaip pateikta pavyzdyje pirmiau, skyrėsi nuo kitų besivystančių bažnyčių.) 

Apaštalų darbų 15, 19-20 užrašyta ankstyvosios bendruomenės vadovo Jokūbo nuomonė, kad „į Dievą atsivertusių pagonių (Pauliaus mokytų) nereikia apsunkinti, o tik jiems parašyti, jog susilaikytų nuo susiteršimo stabais, nuo ištvirkavimo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir kraujo“. Tačiau ankstyvosios bažnyčios istorikas Eusebijus, apokrifiniai Apaštalų darbai ir kiti šaltiniai leidžia manyti, jog paprastai Jėzus, Jonas, Petras, Jokūbas ir kiti mėsos nevalgė.

Pagal Mato 15,11-20 ir Morkaus7, 17-21, Jėzus labiau pabrėžė „ne kas patenka į burną“, bet „kas išeina iš burnos“, nors tai labiau siejosi su fariziejų klausimais apie rankų plovimą prieš valgant. Tokį patį vertybių santykį parodo Jėzaus pasakymas apie „rąstą savo akyje“ ir „krislelį kito akyje“. Tai reiškia, jog reikia pradėti taisyti savo silpnybes, o ne bijoti išorinės įtakos. Bet kuriuo atveju, pirmojoje ištraukoje nesakoma, jog reikia valgyti mėsą.

Luko 10, 8 Jėzus rekomendavo mokiniams valgyti viską, ką keliaujant jiems pasiūlys šeimininkai. Tačiau tai nereiškia, jog maistas nėra svarbus klausimas. Net ir šiandien, pvz., arabų šalyse, maisto ar gėrimų atsisakęs svečias gali sukelti nenumatytą reakciją. Be to, pirmiesiems mokiniams buvo duotas ypatingas sugebėjimas išlikti nepaveiktiems labai pavojingų dalykų (Morkaus 16, 18). Tačiau nėra naudos daryti apibendrintas išvadas ištraukiant panašias Biblijos vietas iš konteksto.

Dar didesniu mastu nei bibliniai mitybos aspektai religinis pasninkavimas grindžiamas kūno valymu, taip jį stipriau atveriant giliems vidiniams, dvasiniams potyriams. Tai ypatingai įtvirtinta katalikų bažnyčioje – penktadieniais, ryšium su Didžiuoju Penktadieniu ir gavėnios laikotarpiu tarp užgavėnių ir Vėlykų. Tačiau ir už šios bažnyčios ribų, po ilgo laiko, kai į tai nebebuvo žiūrima ypač rimtai, pasninkavimo reikšmė vėl padidėjo. Be maisto, gebėjimas atsisakyti savanoriškai praktikuojamas ir kitaip. Taip pat susimąstoma, jog daug žmonių pasaulyje badauja. Kaip giliai visa tai gali siekti, rodo jau nuo viduramžių mistikų iki pat naujųjų laikų stebimas daug ilgiau nei keletas pasninkavimo savaičių trunkantis maisto atsisakymas, „inedia“ fenomenas. Tai žinoma ir iš krikščioniškų, ir iš kitokių ratų – šiandien tai kai kas vadina „šviesos maistu“ – ir rodo, kad dvasia gali daug stipriau valdyti medžiagą, nei tai iki šiol leidžia suprasti mokslas. Kad būtų išvengta pavojų, prielaida yra, kad asmuo žinotų esąs „vedamas“ Dievo ar kompetentingai lydimas. (Čia pasakyta neturi būti interpretuojama kaip rekomendacija žengti šiuo keliu).

Kūnas yra įrankis, o su įrankiu reikia elgtis atsakingai ir etiškai. Bibliniu požiūriu gyvūnai yra to paties Dievo kūriniai, taigi jie nėra „daiktai“, o žmonės dažnai būtent taip su jais elgiasi (ribojant šiuolaikiniams gyvūnų apsaugos įstatymams).
Turint visa tai galvoje, reikia pačiam nuspręsti, kuo maitintis.

*) Daugiau informacijos apie vegetariškas dietas rasite, pavyzdžiui, http://www.ivu.org
„Kristaus keliai" neatsako už kitų tinklalapių turinį ir nebūtinai savaime pritaria viskam, kas juose rašoma.

Grįžti į turinį

 

 Jėzus Kristus ir išgydymai – net šiandien

Daugelis žmonių Jėzaus ir jo mokinių bei kitų bendražygių veiklą laiko kūno ir sielos išgydymo judėjimu, nes tokie reiškiniai šiandien nėra plačiai paplitę – jų reikia siekti.

Noras pasveikti

Nepasiruošusiam žmogui Jėzus užduoda svarbų klausimą: „Ar nori pasveikti?“
(Jono 5, 6) Jėzus kalba sielai. Ligonis sako, jog jam sunku rasti pagalbą. Vis dėlto klausimas padeda sergančiajam suvokti, kad jis iš tiesų nori pasveikti. Tai būtina išgijimo sąlyga. Jei pasąmonė užkerta kelią išgydymo ir pagalbos ieškojimams, sunku priimti tą pagalbą, nors suteikti pirmąją pagalbą ar kovoti su simptomais yra įmanoma. Tačiau išgydymas yra daugiau: jis veikia tik tada, kai ligonis jį susieja su savo paties gydomosiomis galiomis. Pagal šį principą dirba su pacientu bendradarbiaujantys medikai, sąžiningi tradiciniai gydytojai ir ligonius tikėjimu bei malda palaikantys žmonės.

Tikėjimo jėga

Mato 9, 22 moteris palietė Jėzaus drabužių kraštą ir pasveiko. Jėzus tarė: „Tavo tikėjimas pagydė tave“. Tikėjimo jėgą išgyvenę žmonės pripažins, kad ta jėga realiai egzistuoja jų santykiuose su Dievu. Nors gydytojams žinoma įsitikinimo jėga dėl „placebo efekto“ (pvz., vietoj vaistų vartojant cukrų), tai neatneša tokių didelių pokyčių, kokius atneša tikėjimo jėga. Jėzus taip pat yra žmogaus pavyzdys – sveikas kūnu ir sveiko proto pačia bendriausia prasme, sveiko kūno, proto ir dvasios.

Ištraukos iš pagrindinio teksto skyriaus apie stebuklus*: Jėzus Kristus kalba ne tik apie „kosminę energiją“, – tai daro kai kurie šiuolaikiniai tradiciniai gydytojai, jaučiantys per save tekančią energiją, – bet kalba apie tikėjimą galimybe pasveikti per jį, tai yra per Dievą, veikiantį regimame Jėzaus asmenyje.

Net šiandien žmonės išgydomi autentiškai, kaip darė pirmieji mokiniai: meldžiantis ir pagal žmogaus dvasią, sujungtą su Kristumi, kuris nori, kad žmonės pagytų ir taptų sveiki, kad galėtų daryti už jį didesnius darbus (Jono 14, 12-13).

Tačiau pats dvasinis išgydymas ir su juo susijęs proto bei dvasios augimas gaunamas iš malonės ir negali būti primestas jėga. Mes galime tik pasiruošti jį priimti.

Išgydymai dažnai buvo „ženklai", didesnius ir esminius dalykus simbolizuojantys veiksmai. Per Šabą gydantis aklą gimusį žmogų ir paklaustas dėl ligos priežasties Jėzus atsakė, jog jis buvo aklas ne dėl nuodėmių, „bet dėl to, kad jame apsireikštų Dievo darbai“ (Jono 9, 3; Jono 5, 6-9; Jono 6 sk.).

Šiandieninė patirtis ir parapsichologijos tyrimai leidžia daryti prielaidą, kad Jėzus galėjo paveikti gamtos jėgas. Šiuo metu mums svarbu apmąstyti tai, jog Jėzus gydė – kaip tai siejasi su šiuolaikiniu požiūriu į žmogaus prigimtį, su holistiniu krikščionišku išgydymu ir t. t.

Rankų uždėjimas

Jėzus ir jo mokiniai dažnai ant žmonių dėdavo rankas, kad juos pagydytų. Kai kur ši praktika gyvuoja ir šiandien. Ant sergančiojo galvos ar pečių rankas dedantis žmogus sukalba maldą, galbūt prisijungia visa bendruomenė. Tai parodo užuojautą ir supratimą, kad esi Dievo pagalbos kanalas. Rankų uždėjimą galima suvokti ir simboliškai. Tačiau šiuolaikiniuose dvasinio išgydymo judėjimuose yra ir sąmoningų krikščionių, todėl žinome, jog išgydymai yra tikri. Ankstyvojoje krikščionybėje ši jėga buvo graikiškai vadinama „pneuma“, „gyvybės kvapu“ arba Šventąja Dvasia*. Rankų dėjimas buvo naudojamas gydyti ir laiminti, taip pat kaip kitų apeigų dalis. (Pvz., žr. Mato 19, 13; Morkaus 8, 23; Morkaus 10, 16 (vaikų laiminimas); Luko 4, 40-41 (gydymas ir demonų išvarymas); Luko 24, 50 (mokinių laiminimas); Apaštalų darbų 6, 6; 19,12 ir 28,8.)

Tačiau meldžiantis išgydymo nebūtina ant ligonio dėti rankas. Malda veikia ir per atstumą, nors gali atrodyti, jog tai yra sudėtingiau.

Fizinės ir psichosomatinės ligos

Sielos ir kūno pasveikimas ir gyvybiškos energijos atgavimas yra glaudžiai susiję. Psichosomatines ligas gali pagydyti net gera dvasinė konsultacija, jei, užuot kartojus tas pačias gyvenimo klaidas, patarimai imami į širdį.

Ištrauka iš pagrindinio teksto skyriaus „Šventas įtūžis ir požiūriai į emocijas“*: Jėzus nuolat gyveno „teigiamoje Dievo baimėje“ ir nuolat užjautė žmones. Beveik visos paprastų žmonių emocijos iš pradžių būna susijusios su nesąmoninga stimuliacija ar reakcijos mechanizmais, kurie priklauso nuo žmogaus praeities ir pasireiškia skirtingu stiprumu, tačiau iš esmės yra gana panašūs. Išmokti savyje įžvelgti įvairias emocijas bei atpažinti jas savo reakcijose, nagrinėti jas, o ne slopinti, galiausiai suvaldyti ir atiduoti Dievui – tai ilgas procesas.

Paprastai nėra veiksminga bandyti vienu metu susidoroti su visomis problemomis. Veiksmingiau yra visų pirma ieškoti susijusių įvykių ir tada bandyti atskirti, ar tai „rąstas savo paties akyje“, ar „krislelis kito akyje“ (Mato 7, 1-5), ir kas už tai atsakingas. Jėzus ir kai kurios krikščioniškos mokyklos pabrėžia „rąstą savo paties akyje“, nes visų pirma žiūrėti į savo problemas yra daug sunkiau – to reikia mokytis. Kartais psichologijos mokyklos renkasi aukos požiūrį, tačiau galiausiai nagrinėjamos abi pusės – ir kaltininkas, ir nukentėjusysis.

Kaip galima keisti emocijas:
1. pajutęs neigiamą emociją, panagrinėkite ją (pvz., susirūpinimą, neapykantą ir pyktį, abejingumą ir aroganciją, kraštutines abejones);
2. užuot apmąstęs emociją, truputėlį palaukite, kad suprastume, kokia ta emocija;
3. problemą, kaip ją dabar suprantate, maldoje atiduokite Dievui**;
4. ramiai laukite, kol pajusite palengvėjimą.

Pritaikius meditaciją***, emocijų valdymą galima pajusti kaip tam tikrą kylančią ir ištekančią srovę, o vėliau – kaip iš viršaus ateinančią ir žemyn tekančią atnaujinančios teigiamos jėgos srovę. Galima tai suderinti su kvėpavimu: iškvėpti problemiškas savybes laikantis nuostatos, kad atiduodate jas Dievui, ir įkvėpti teigiamas savybes, kurias nori suteikti gailestingasis Dievas. (Modifikuota nuolatinė Atono kalno krikščionių vienuolių malda, aprašyta pagrindinio teksto skyriuje „Tyla dykumoje“.)

Psichinės problemos

Ištrauka iš pagrindinio teksto skyriaus „Kristaus atsimainymas ant Taboro kalno"*: egzistuoja „teigiamas mąstymas“ ir „teigiami patvirtinimai“ (pagrindiniai principai). Neegoistiškai ir be didybės manijos juos praktikuojant bei jais nemanipuliuojant, jie iš tiesų gali pakeisti mintis ir priartinti prie minčių, ateinančių iš Dievo, bei padėti atsiverti Dievui. Vis dėlto šios mokyklos literatūroje „teigiamas mąstymas“ nėra pakankamai išnagrinėtas, todėl jį interpretuojant nesunku apsigauti.

Likimo problemos

Šiuolaikiniai dvasiniai gydytojai pasakoja patyrę atvejų, kai atrodo, jog išgydymas dar nėra įmanomas arba „dar nėra leidžiamas“. Tai panašu į „užprogramavimą“. Pvz., ligonis pirmiausia gali „norėti“ ko nors iš ligos pasimokyti, o padedant Dievui pasimokyti įmanoma. (Taip pat žr. aukščiau skyrelį „Noras pasveikti“.)

Teisinė situacija

Vokietijoje, pavyzdžiui, konstitucinė religijos laisvė leidžia praktikuoti gryną krikščionišką gydymą malda ir rankų uždėjimu ant ligonių. Vis dėlto norintieji tai siūlyti kaip paslaugą už šeimos ar bažnyčios ribų, turėtų pasidomėti, ką sako šalies įstatymai. Jei žmogaus veiklą kiti gali interpretuoti kaip diagnozės nustatymą ar tiesioginį gydymą net jei jis yra teikiamas nemokamai ar išlaikomas vien iš paaukotų lėšų, Vokietijoje toks žmogus turi būti medikas arba praktikuojantis gydytojas ne medikas (dvasiniai gydytojai, pvz., dažnai ligas jaučia rankomis. Jų praktika paprastai skiriasi nuo originalios krikščioniškosios praktikos, tačiau jos turi ir panašumų). Norėtųsi, kad įstatymai būtų geriau pritaikyti praktikuoti tokį ypatingą gydymo būdą, Vokietijos dvasinių gydytojų federacija rekomenduoja išsilaikyti gydytojo egzaminą. Norint užsiimti tik psichologinėmis konsultacinėmis ar dvasiniu gydymu, pakanka išlaikyti supaprastintą egzaminą.

Kitose valstybėse, ****pvz., Anglijoje****, dvasiniai gydytojai yra pripažįstami, jie net dirba ligoninėse.

Nepriklausomai nuo teisinių klausimų, išgijimo ieškantis žmogus turėtų ir pats aktyviai to siekti, pavyzdžiui, sveikai maitindamasis ar laikydamasis dietos, mankštindamasis ir stengdamasis pakankamai miegoti, bei melstis.

*) „Kristaus kelių“ pagrindiniame tekste ši ir kitos temos nagrinėjamos remiantis už tradicinę mediciną platesniu požiūriu bei siejamos su bendra žmogaus raida.
**) Apie geriausią požiūrį meldžiantis žr.
papildomą puslapį „Malda už taiką, gyvybę ir žemę“
*** Yra papildomas puslapis „Krikš
čioniška meditacija".
****) Pvz., National Federation of Spiritual Healers (NFSH) (Nacionalinė dvasinių gydytojų federacija), Harry Edwardso judėjimas, gydytojams padeda įsidarbinti bei siūlo tobulinimosi kursus: http://www.nfsh.org.uk ;
World Federation of Healing (Pasaulinė gydymo federacija) – daugelį grupių jungianti pasaulinė organizacija:  http://www.wfh.org.uk
Nežinome, ar egzistuoja vien krikščioniškais principais besiremianti ar vien dvasinius gydytojus krikščionis vienijanti asociacija. Tačiau kartais paprastą, intensyvią ir veiksmingą biblinę išgydymo maldą rasite kai kuriose laisvosiose bažnyčiose – baptistų ar sekmininkų bažnyčiose. Kai kuriose katalikų piligriminių kelionių vietose, pvz., Lurde, taip pat vyksta ypatingi išgydymai malda ir tikėjimu.
("Kristaus Keliai" / "Ways-of-christ" neatsako už kitų tinklalapių turinį ir savaime nepritaria viskam, kas juose rašoma.)

Grįžti į turinį

 

Palaiminimai

Jei esi susiderinęs su Dievu, kaip tikintysis gali laiminti visus ir viską, ką panorėjęs, jei manai, kad tai yra pagal Dievo valią.* Palaiminimas nėra vien įprastas kunigo palaiminimas pagal Skaičių 6, 23 – 7, 1.

TU gali skleisti palaiminimus. Nereikalingos jokios formulės, nereikia palaiminimo išsakyti garsiai, pakanka teisingo požiūrio – „būk palaimintas, kaip nori Viešpats“. Su tavo palaiminimais Dievas nedarys nieko blogo. Ir nors įprotis laiminti šiandien nedažnas, jo svarba nesumažėjo.

Biblijoje daug rašoma apie palaiminimus. Dažniausiai minimos vietos:
Zacharijo 8, 13
; Apaštal
ų darbų 3, 26; Efeziečiams 1, 3; 1 Petro 3, 9-11; Pakartoto Įstatymo 11, 26; Psalmių 115, 13; Patarlių 11, 25; Mato 5, 44; Žydams 6, 7.

*) Pavyzdžiui, jei laiminami ginklai, angelams gali būti sudėtinga nunešti tokį „palaiminimą“.

Grįžti į turinį

 

Skundas kaip galima krikščioniškos praktikos dalis

Kai kurie griežti mokymai sudaro vienpusišką įspūdį, kad krikščionys turėtų susitaikyti su likimu ir pernelyg nedejuoti dėl to, kas dedasi pasaulyje – jie gali melstis, kad situacija pagerėtų, arba bandyti ją pakeisti. Tačiau pikti skundai Dievui – žr. raudas Senajame Testamente – reti. Veikiau jų rasite tokiuose kūriniuose kaip „Donas Kamilo ir Peponė“ („Don Camillo e Peppone“). Skundų gali pasitaikyti asmeninėse maldose. Ir nors nerekomenduojame krikščionims nusikopijuoti žydų papročio dejuoti prie Raudų sienos Jeruzalėje, iš praktikos matyti, kad skųstis Dievui gali būti labai svarbi krikščionio gyvenimo dalis.

Jei konkrečias krikščioniškas vertybes ir pažadus, pavyzdžiui, Kalno pamokslo „Romieji paveldės žemę“ (Mt 5, 5), palyginsime su pasaulyje vyraujančiomis tendencijomis, gali pasirodyti, kad krikščionys nemoka elgtis su pažadu. Bibliniai pažadai nėra neįpareigojanti malonė, kuri gali nusileisti arba gali nenusileisti – nors, be abejo, ji egzistuoja. Pažadas yra pažadas: jo išsipildymo laikas gali priklausyti nuo žmogaus pribrendimo ir (arba) maldų.  
[„Dangaus karalystė jėga grobiama“
Mt 11, 12
]

Nebeaišku, ar teisinga skųstis kitais žmonėmis? Ar velnio galiomis, kurios galbūt sugundė žmones – kaip atremtų kai kurie teologai? Galima manyti, jog kalti yra abu. Arba pabrėžti, kad „buvo leista pasireikšti blogiui“ (žmogiškai priduriant, pavyzdžiui, „nes žmonės turi išmokti atskirti“). Vis dėlto, ar tik Dievas yra tas „režisierius“, kuris gali ką nors leisti arba ne ir sugalvoja savo „taisykles"? Būtų per daug paprasta visą pasaulio blogį ar kiekvieną „leidimą“ priskirti pačiam Dievui. Pirmaisiais amžiais Ankstyvieji tėvai – bažnyčių vis dar gerbiami dėl jų mokymo – rašė apie tarp Dievo ir žmogaus (ir kitų kūrinių) esančias angelų hierarchijas. Gnostikų mokymas kalbėjo apie vadinamuosius „archontus“, dažnai turinčius problematiškų savybių. Kitos kultūros tokią patirtį pritaikė savaip, pavyzdžiui, tibetiečių „Mirusiųjų knyga“ pilna patarimų, kaip su tokiomis būtybėmis elgtis po mirties. Ypač kalbant apie esminius ar pačius svarbiausius dalykus, be smulkmeniško žmonių priekaištavimo vieni kitiems, vieną dieną gali pasirodyti, jog būta tam tikros „režisūros“ – ne visiškai be klaidų, žemiau Dievo, bet labai „aukštos“, jei lyginsime su žmogumi ir neigiamomis jėgomis. Šis požiūris prisideda ir prie seno filosofų keliamo klausimo dėl „teodicėjos“ ar dėl Dievo santykio su pasaulio blogiu (jo „pateisinimo“).

Išvados: iš tikrųjų įmanoma skųstis Dievui, nes jis yra tinkamas bendravimo partneris, tačiau nėra prasmės skųstis juo. Skundas gali būti emocingas minčių išsakymas Dievui, net jei šie jausmai – pyktis dėl neteisybės vietoj liūdesio (Mt 5, 6). Kadangi sprendimas paliekamas Dievui, toks skundimasis faktiškai yra atskira intensyvios maldos rūšis. Vis dėlto skundimąsi turi lydėti meilė bei gili pagarba Dievui ir (arba) Jėzui Kristui, apsaugodama žmogų nuo įpratimo kalbėti vien neigiamus dalykus, kitaip tai vestų ne prie Dievo, o kur nors kitur.

Kitas būdas – pirmiausia leisti emocijoms nurimti, kad galima būtų melstis klasikine tyra malda, viską atnešant Dievui su padėka ar kaip prašymą. Žinoma, meldimasis tokia malda nuolat parodo teisingą požiūrį į Dievą. Tačiau, kaip buvo minėta, skųstis leidžiama, jei tas skundas nuoširdus (tikras) ir atrodo būtinas.

Grįžti į turinį

 

Krikščionio kelias – suprasti kasdienybę

Kiekvienas, kuris nori palikti savo netobulumą ir siekti geresnių savybių, laikydamas Jėzų standartu ir pagalba (žr. skyrių „Moralinių vertybių pagrindai“), visų pirma turi įsisąmoninti savo paties silpnybes ir padarytas klaidas, užuot dėl prastos nuotaikos, iškilusių problemų ar padarytos žalos kaltinęs kitus (plg. Mato 7,1-3: „Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami. Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta. Kodėl matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rasto savojoje?“).

Mintyse pasižymėkite arba užsirašykite šias savybes ir siekite kaip įmanoma greičiau jas pakeisti – tyliai (plg. pagrindinio teksto skyrių „Tyla dykumoje“) ir atsargiai, tarsi ką nors gamindami. Jei pavyks jas pakeisti – įsidėmėkite tai. Čia reikia įdėti savo pačių pastangų, galbūt melstis atitinkama malda, ir pagal turimą tikėjimą sulauksite Dievo pagalbos. Rimtai to imantis, pirmiausia reikia ištirti savo požiūrį, mintis ir jausmus, o galiausiai pakeisti elgesį. Ieškoti, kokios atskiros dalys sudaro problemą, ir tada melstis ieškant sprendimo (plg. skyrių „Šventas įtūžis (ir požiūriai į emocijas)").

Sunku pakeisti per visą gyvenimą nusistovėjusius įpročius, tačiau įmanoma, jei sugebėsite atskleisti vis daugiau pasąmonėje slypinčių šaknų. Kartais gali pavykti pasikeisti iš karto. Tai tarsi rūkantis žmogus, nusprendęs visam laikui mesti rūkyti (plg. skyrių „Kristaus atsimainymas ant Taboro kalno").

„Žiūrėti į tai, kas atsitiko, ir meldžiantis sąmoningai suvokti“ – tai dvasinis kelias, padėsiantis mums sparčiai tobulėti ir lydėsiantis visą gyvenimą. Tačiau intensyviai taikant šį būdą, kai kurie svarbūs pasikeitimai gali įvykti greitai. Dar gali pasilikti „gilesni problemų sluoksniai“, tačiau matysis šiokie tokie pasikeitimai.

- Impulsai kils ir iš žmogaus sąmonės... (Mato 5, 5 ir 5, 9).

(Visa tai tinka žmonėms, kurių problemas psichologai įvertintų kaip „normalias“. Jei žmogus nori pagerinti asmenybės bruožus, kurie tam tikru laipsniu laikomi „ligotais“, svarbu pasitelkti į pagalbą specialistą, galbūt psichologą, nes toks žmogus mažiau už „normalius“ žmones sugeba save kontroliuoti ir spręsti problemas. Jei žmogaus sugebėjimai keistis būtų tokie riboti, kad be pagalbos iš šalies jie nieko negalėtų padaryti, be atitinkamos terapijos, padedantis žmogus galėtų taip pat melstis už tą, kuriam padeda. Būtina sąlyga – prašyti pagalbos; žinoma, jog pats Jėzus užduodavo svarbų klausimą: „Ar nori pasveikti?“ Žr. skyrių „Jėzus Kristus ir išgydymas".)

Grįžti į turinį

 

Krikščioniški požiūriai į ekonominius ir socialinius klausimus

Naujausi ekonominiai tyrimai rodo*, jog žmogus nėra vien egoistinė būtybė, suformuota dabartinės liberalios ekonomikos teorijos. Tyrimų metu tik mažuma elgėsi siekdama savo interesų. Daugeliui žmonių buvo tiek pat ar net labiau svarbios tokios vertybės kaip „savanoriškas abipusis bendradarbiavimas“ ir kt. Vis dėlto, kaip ir egoizmas, šis „abipusis altruizmas“ savaime nėra visuomenei naudingiausias ir net gali lemti uždarų grupių susidarymą. Taigi mums vystytis padės tik sąmoningi ir nuoseklūs etiški sprendimai.

Čia atsiranda įvairūs psichologiniai ir religiniai-etiniai požiūriai. Kiekvieno žmogaus prigimtis yra asmeniška ir socialinė. Jei žmogus yra atviras, jis gali išmokti kukliai pasitikėti savimi ir puoselėti vienybę. Jei stipriai pasireiškia egoizmas, vadinasi, nebuvo progos altruizmui atsiskleisti arba jį sunaikino griežtas vakarų visuomenės ugdymas. Socialistinėse visuomenėse solidarumas buvo perdėm pabrėžiamas. Priešingai žmogaus prigimčiai buvo nepaisoma charakterio individualybės (ji buvo naikinama drauge su laisvės troškimu). Nesuradus pusiausvyros tarp visuomeniškumo ir individualybės, anksčiau ar vėliau prasiverš visuomenės kritika. Jei laikui bėgant visuomenė neišmoks išlaikyti šios pusiausvyros, ji pradės ristis žemyn. Tai pasakytina ir apie vyraujančią šių dienų ekonominę situaciją su būdingais globaliais veikėjais. Jėzus pataria pirmiausia spręsti savo pačių problemas (Mato 7 sk.).

Viena vertus, bendrųjų Kalno pamokslo (Mato 5 – 7 sk.) vertybių neįmanoma tiesiogiai paversti nurodymais, kaip spręsti visuomenines problemas. Kita vertus, geraširdiškumo taikymo asmeniniame gyvenime – sąjungose ar politiniuose reikaluose taikant priešingus principus – negalima pateisinti Jėzaus išmintimi. Sąžiningų etikos vertybių** svarba turi būti įrodyta visuose, net ir globaliame lygmenyje. Pavyzdžiui, labdara ir Jėzaus dėmesys vargšams šiandien yra neabejotinai aktualūs dirbant visuomeninius darbus ir žmonių tarpusavio santykiams kompanijose, nekalbant apie bažnyčių vykdomą socialinę rūpybą. Mato 22, 21 kalbama apie praktinius dalykus: Jėzus pripažįsta labdarą ir tradicinę „dešimtinę“ – greta mokesčių romėnams, religiniams ir labdaros tikslams skiriamus dešimt procentų pajamų. Tačiau pasirengimas pagelbėti Jėzaus prasme remiasi laisvanorišku apsisprendimu, tuo tiesiogiai negalima grįsti jokių priverstinio perskirstymo koncepcijų. Ir toliau galioja 9 ir 10 įsakymai: „Negeisk savo .... artimo turto". Net ir dedant visas pastangas, kad būtų pagerinta daugelio socialinė padėtis, skirtingi likimai yra Dievo rankose.
Mato 25, 14-30 ir Luko 19 sk. pateiktas palyginimas atkreipia dėmesį į materialius dalykus. Tačiau pagal kontekstą suprantame (Evangelija pagal Luką: etiškas mokesčių rinkėjo elgesys, Evangelija pagal Matą: palyginimas apie mergelių tikėjimo jėgą), kad palyginimais norima pasakyti daugiau, ne vien kaip dauginti žemiškas gėrybes ir pinigus. Luko 12, 33 dar aiškiau parodoma, jog sielos turtai yra vertingesni už žemiškuosius. Vis dėlto atsakomybė tvarkyti patikėtą turtą siejasi ir su materialiomis vertybėmis, pvz., patariama padėti vargšams ir ligoniams. Tokiu atveju materiali ar finansinė parama yra priimtina vertybė, todėl nereikia materialių daiktų apskritai atmesti. Šiuo atveju svarbiausia, kam panaudojamas turtas ar pinigai.

Melas ir apgaulė, žmonių atstūmimas ir projektų vykdymas nepasirūpinus, kad jie nebūtų žalingi nekaltiems žmonėms bei neatsiklausus asmenų, kuriems projektai yra skirti, – tai nėra atsakingas vieningumas, kurį Jėzus nuolat demonstravo. Jėzus nekalbėjo ir apie „prigimtinius poreikius“ kaip kiekvienos nesėkmės priedangą.

Palūkanų draudimas žinomas islame, tačiau žydai ir krikščionys panašių patarimų ras Biblijoje (Senasis Testamentas draudė imti palūkanas): 
Ezechielio 18, 8-9: „[Kuris] neskolina už nuošimčius ir nereikalauja grąžinti su priedu (kiti vertimai: su didelėmis palūkanomis), nedaro neteisybės, teisingai teisia, laikosi mano nuostatų ir vykdo mano sprendimus – toks yra teisus; jis tikrai bus gyvas, skelbia Visagalis Viešpats".
Taip pat žr. Ezdro 7, 24 (draudimas imti palūkanas ir mokesčius iš tam tikrų profesijų asmenų).
Kai kurie žmonės tradiciškai aiškina
Patarlių 28, 8, jog nesvarbu, kad pinigai uždirbami iš palūkanų, nes galiausiai turtingieji juos panaudos vargšų ar visuomenės labui. Tačiau jei daugiau pinigų skiriama priešingiems tikslams, eilutės prielaida nėra įvykdoma. Pagal šią eilutę svarbiausia, kam pinigai panaudojami.
Apie palūkanas taip pat žr. Naująjį Testamentą,
Mato 23, 23 ir 17, 24.
Mums pirmiausia rūpėjo, kas būtų aktualu ne Senojo Testamento kontekste, todėl
Pakartoto Įstatymo 23 sk. čia nenagrinėjome.

Biblija skatina be reikalo neįsiskolinti (Pat 22,7) ir planuoti, atsižvelgiant į ateitį (Pat 21,5) bei nuolat mokytis išminties ir proto (pvz., Pat 4,5-8). Buvo skatinama taupyti; kiekvienais metais turėjo būti atidedama jau minėta „dešimtinė“, kad už ją būtų galima keliauti į religines šventes ir turėti aukų (Įst 14,22-27). Paulius reikalavo iš krikščionių šiek tiek atidėti kiekvieną savaitę, kad prireikus būtų lėšų padėti į bėdą patekusiems kitiems krikščionims (1 Kor 16,1, 2) ir kvietė saikingai elgtis su žemišku turtu (1 Tim 6,8). Jėzus skaito, jog prieš, pvz., pradedant statybų projektą, reikia apskaičiuoti, ar pakaks tam pinigų (Lk 14,28). Su ilgalaike perspektyva susietas ūkio vedimas ir šiandien būtų svarbus kaip terapija ir išankstinis pasiruošimas: privatus, ekonominis ir viešasis įsiskolinimas yra pasaulinių finansinių nestabilumų priežastis. Kristaus kelių svetainė nesiekia politinių tikslų, todėl čia nurodyti tik bendrieji aspektai.

*) 2002 m. kovą leidinyje „Spektrum der Wissenschaft“ išspausdintas interviu „Reziproker Altruismus“ su Ernstu Fehru, Ciūricho (Šveicarija) instituto „Institut für Empirische Wirtschaftsforschung“ direktoriumi.
**) Šių vertybių dvasiniai aspektai aprašyti
„Kristaus kelių“ pagrindinio teksto skyriuje „Kalno pamokslas“.
***) Taip pat žr. papildomą puslapį „
Etinių vertybių pagrindai".

Grįžti į turinį

 

Krikščioniški požiūriai į visuomenę ir politiką*

Mato 22, 21; Morkaus 12, 13-17 ir Luko 20, 20-26 užrašyti žodžiai: „Kas ciesoriaus, atiduok ciesoriui, o kas Dievo – Dievui" – tikroviškas požiūris į mokesčių mokėjimą romėnams. Jis taip pat aiškiai atskiria valstybę nuo religijos. Tačiau tai nereiškia, jog turime pataikauti valdžiai. Apaštalų darbų 5, 29 pasakyta: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“. Jėzus nekalba apie „prigimtinius poreikius" kaip kiekvienos klaidos pateisinimą.

Viena vertus, bendrųjų Kalno pamokslo (Mato 5 – 7 sk.) vertybių neįmanoma tiesiogiai paversti nurodymais, kaip spręsti visuomenines problemas. Kita vertus, geraširdiškumo taikymo asmeniniame gyvenime – sąjungose ar politiniuose reikaluose taikant priešingus principus – negalima pagrįsti Jėzaus mokymu. Sąžiningų etikos vertybių** svarba turi būti įrodyta visuose, net ir globaliame lygmenyje. Pavyzdžiui, jei su konkurentais rungsimės nesąžiningais metodais, apgaudinėsime žmones ir vykdysime projektus nepasirūpinę, kad jie nekenktų nekaltiems žmonėms bei neatsiklausę asmenų, kuriems tie projektai yra skirti, tokie veiksmai prieštaraus Jėzaus demonstruojamam teisingumui ir atsakingumui.

Jeremijo 29, 7 randame pranašišką patarimą: „Siekite gerovės (taikos ir klestėjimo) miestui, į kurį jus ištrėmiau, melskitės už jį, nes jo gerovėje ir jūs turėsite ramybę“. Patariama siekti solidarumo. Taip pat Mato 5,13 ir 13, 33 rekomenduojama nuoširdžiai rūpintis visuomene ir būti „žemės druska“. Taigi krikščioniškas darbas gali pareikalauti ir savarankiško mąstymo, išeinančio už vienpusio „kairieji / dešinieji" skirstymo ribų.

Mt 7,3-5 „... pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip išimti krislelį iš brolio akies“ – tai akivaizdžiai nėra nurodymas kiekvieną apriboti tik subjektyviu savo paties silpnybių nagrinėjimu, nors tokį įspūdį gali sukelti kai kurie krikščioniški ratai. Tačiau praktiniu gyvenimo įpročiu turi tapti visada pirmiausia pradėti nuo savęs, kad po to tuo laisviau, o būtent nepriskiriant savo problemų kitam, jį ten, kur atrodo reikalinga, būtų galima subarti ar pakritikuoti. Tai vėlgi gali būti taikoma ir asmeninei aplinkai, ir politikams.

Taip pat egzistuoja situacijos, kai krikščionių prašoma šalintis nederamo visuomenės elgesio. Apreiškimo 18, 4: „Ir aš išgirdau iš dangaus kitą balsą, skelbiantį: „Išeikite iš jos (Babelės miesto), mano žmonės, kad nedalyvautumėte jos nuodėmėse ir nepatirtumėte jos negandų!“

*) Tinklalapis „Kristaus keliai" nesiekia politinių tikslų. Čia pateikiamos tik bendros idėjos pamąstymams šia tema.
**) Papildomai žr. „
Etinių vertybių pagrindai" ir „Krikščioniški požiūriai į ekonominius ir socialinius klausimus".

Grįžti į turinį

 

Religija ir filosofija: Habermaso kalbos „Tikėjimas ir pažinimas“ (2001)* komentaras
Su pastaba apie kitas filosofijos mokyklas

Filosofas prof. Juergenas Habermasas, iki šiol laikytas ateistu, pripažino, jog religinės idėjos yra svarbios kaip pasaulietinės visuomenės vertybių ir vienybės šaltinis. Žmogaus, sukurto laisvo ir turinčio teisę į laisvę, panašumas į Dievą gali ką nors reikšti ir „religiškai neišprususiam“ žmogui. J. Habermasas teigia, jog be susitaikymo ir atleidimo – iš religijos kylančių vertybių – pasaulis negali vystytis. Jis kalba apie „skausmą tų, su kuriais be priežasties blogai elgiamasi, kurie žeminami ir žudomi, skausmą, peržengiantį bet kokį žmogiško atitaisymo saiką“. „Prarasta prisikėlimo viltis palieka žymią tuštumą“ (pasaulietinėje visuomenėje).

Habermasas suvokia, koks svarbus yra apsišvietusių krikščionių polinkis iš anksto nusileisti, o bendraudami su šiuolaikiniais krikščionimis tai turėtų demonstruoti mąstytojai pasauliečiai.
Habermasas teigia, jog religinė sąmonė veikia proto kaip nedarnius suvokiamus ryšius su kitomis denominacijomis ir religijomis. Komentaras: bent vakarietiškoje visuomenėje tai nėra plačiai paplitę. (Ekumeniniam ar tarpreliginiam dialogui svarbios pažiūros pateiktos pagrindiniame tekste ir keliuose papildomuose puslapiuose, pvz., apie bažnyčias ir etiką).
Religinė sąmonė turi prisiderinti prie mokslo autoritetų. Komentaras: mūsų nuomone, veikiamos ekonominių ir kitokių veiksnių, vyraujančios mokslo tendencijos dažnai atsilieka nuo naujausių mokslo tyrimų arba jų nepripažįsta. Todėl daugelio temų atžvilgiu galima abejoti tokių autoritetų pagrįstumu. Mokslo srityje trūksta tarpdisciplininio bendradarbiavimo ir pliuralizmo. Tai pasakytina ne tik apie tiesiogiai su žmogumi susijusius klausimus, pvz., genų inžineriją (jos problemas Habermasas taip pat mini), bet ir kitas mokslo šakas. Keliaudami per evangelijas, keliose pagrindinio teksto vietose minėjome tam tikrus naujus mokslinius tyrimus. Iš tikrųjų religijos ir mokslo dialogas yra būtinas. Vis dėlto, kaip rodo patirtis, į dialogą turėtų būti įtrauktos naujos gamtos mokslų šakos** ir naujos religinės grupės. Be to, religijos atstovai turi įtraukti įžvalgas, kurios atsiranda sąmoningai apmąstant gilius dvasinius patyrimus, užuot pasitelkę vien teologines mintis. Tik šitaip bus išvengta nesusikalbėjimų. Senomis mokslo paradigmomis (senomis esminėmis prielaidomis apie pasaulio prigimtį) pagrįstų ankstesnių dialogų ir riboto požiūrio į krikščionybę nepakanka. Procesas, kuriuo metu žmogus vėl tampa žmogumi, o jo siela vėl tampa siela, užuot ją laikius tiesiog chemine smegenų funkcija, gali būti naudingas ir humanitariniams mokslams.
Šviesi religinė sąmonė turi „pritarti konstitucinės valstybės prielaidoms“. Habermasas mini, jog be šio žingsnio gali žlugti valstybė. Komentaras: šiuolaikinių krikščionių prisitaikymas prie laisvų piliečių vertybių iš dalies yra grįžimas prie ankstyvosios krikščionybės šaknų, kokios jos buvo prieš krikščionybę susaistant su valstybe 325 metais.

Paprastai turėdami reikalų su pasaulietinėmis institucijomis krikščionys ir religinės grupės savo kalbą priderindavo prie pasaulietinės. Tuo tarpu Habermasas ragina pasaulietiškai mąstančius žmones, bendraujant su religingais žmonėmis, savo kalbą pritaikyti prie religinės kalbos, užuot bandžius viską suprasti iš konteksto. Pasaulietinė dauguma „neturi taikyti daugumos valios“ tikintiesiems esminiais klausimais, prieš tai sąžiningai nepanagrinėję, ko patys galėtų pasimokyti iš šių priešingų pažiūrų. Komentaras: mokslininkai, politikai ir kiti žmonės iš tiesų turėtų įsiklausyti, ar tokios sąvokos kaip „kūrinijos apsauga“, „būtybė“, netgi „žmogus“ nereiškia ko nors daugiau, palyginti su „kosmosu“, „biosfera“, „ekologija“, „homo sapiens“ ir kt.

Habermasas tikisi, kad tarp religijos ir mokslo atsiras „tarpininkas" – „demokratiškas šviesus sveikas protas", – ir postpasaulietinėje visuomenėje nenustos egzistavusios įvairios religinės grupės. Komentaras: Vokietijoje, pvz., šis principas nelabai veikia, tik kartais ir tik didelės bažnyčios kviečiamos dalyvauti diskusijose. Tuo tarpu JAV religinė žmonių veikla yra labiau gerbiama, tačiau pasaulietinėje visuomenėje religinės vertybės dažnai įgyja neatpažįstamą formą.

*) Vokietijos knygų prekeivių taikos premijos laimėtojo kalba „Glaube und Wissen“, FAZ/SZ 2001 m. spalio 15 d., 9 psl. arba vokiškoje svetainėje.
**) Taip pat žr. papildomą puslapį
„Mokslas ir tikėjimas Dievu“.

***) Pastaba: Habermasas ir kitos filosofijos mokyklos

Jürgenas Habermasas, drauge su Theodoru W. Adorno ir Herbertu Marcuse, priklausė Frankfurto mokyklai. Jų „kritinė teorija“ jungė pakeistas neomarksizmo, švietimo ir ateizmo idėjas bei turėjo didelės įtakos 1968-ųjų studentų judėjimui. 

1968-ųjų judėjimo teoriją ir veiklą nuo 1969 m. daugiausia kritikavo Günteris Rohrmoseris, konservatyviosios filosofijos ir teologijos atstovas. Jų „utopiją“ jis laikė „erzaco religija“ (religijos pakaitalu, konkuruojančiu su krikščioniškąja išgelbėjimo ir eschatologijos doktrina) ir bandė išsaugoti seną Augustino mokymą apie „dvi karalystes, religiją ir valstybę, kurių abiejų Dievas pageidauja“.

Frankfurto mokyklai priklausantys universiteto dėstytojai ir jų oponentai konservatyvūs krikščionys bei liberalios ekonomikos atstovai surašė vienpusiškus argumentus vieni prieš kitus, kartais oponentus priskirdami vienai grupei. Taigi pirmieji nebegalėjo galvoti, ar reikėtų išsaugoti tam tikas konservatyvias vertybes, o pastarieji prarado galimybę įžvelgti pagrįstus naujų socialinių judėjimų motyvus (nekreipiant dėmesio į ideologinius iškraipymus), nukreiptus prieš formalų autoritarizmą. Vis dėlto dabar daug žmonių Vokietijoje ir kitose šalyse šių klausimų netraktuoja taip tiesmukai, kadangi nebepritaria 1968-ųjų judėjimo „fronto linijoms“. Tačiau mokslinių tyrimų raida nebuvo tolygi: parašyta daugybė knygų, kuriose bet koks blogis priskiriamas oponentams ignoruojant draugų klaidas.

Grįžti į turinį

 

Krikščioniški požiūriai į ekologiją*

Pradžios 1, 26-28: „Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų atvaizdą ir panašumą. Jis tevaldo... visą žemę“.**) Šie žodžiai nereiškia, kaip buvo aiškinama, kad su aplinka žmogus gali elgtis neatsakingai. Priešingai, pradinė žmonijos kaip kūrinijos viršūnės dieviška vizija – „jo panašumas“. Žmogaus valdžia yra natūrali valdžia „duoti vardus" kitiems kūriniams ir iš tiesų atsakingai su jais elgtis. Pradžios 2, 15 atsakomybė įvardijama taip: „Ir paėmė Viešpats Dievas žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad žmogus jį įdirbtų ir prižiūrėtų“. Sodas arba kūrinija yra viena, ir ji atsiskleidžia vis labiau. Vėliau žmogus prarado ryšį su Dievu ir kūrinija (žr. Rojaus istoriją) ir tapo savanaudžiu. Anksčiau buvusio pagrindo po kojomis neliko, ir užuot reiškus pretenzijas į „Adomo ir Ievos“ turėtą valdžią Rojuje, žmogui teko visko mokytis iš naujo. Naujajame Testamente taip pat įvertinama kūrinija. Romiečiams 1, 20 skaitome: „Jo neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos iš jo kūrinių...“ Romiečiams 8, 19: „Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo sūnūs“ (kiti vertimai: „kada bus atpirktas žmogus“, kada žmonės taps tobulesni). Romiečiams 8, 22: „Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol dejuoja ir tebėra gimdymo skausmuose“. Morkaus 16, 15: „Jis tarė jiems: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (taip pat žr. Kolosiečiams 1, 23).
Dabar mums padeda Jėzus Kristus, tačiau jis iš žmonių neperima atsakomybės už kitus žmones ir kitas gyvas būtybes. Jis padeda žmonėms tapti tobulais, „kaip ir Tėvas, kuris yra danguje, yra tobulas“ (Mato 5, 48): tobulas, kaip buvo sumanyta nuo pradžių – atsakingas „Dievo atvaizdas“.***** Tad kūrinija vėl tampa viena. Tačiau pagalba ateis tik tuomet, kai žmogus norės ją priimti. Romiečiams 1, 20 netgi sakoma, jog tie, kurie ir toliau gyvena be Dievo, yra „nepateisinami".

„Apreiškime Jonui" (apie jo pobūdį žr. pagrindinio teksto 2 dalį) iš tiesų minimos katastrofos, kurias galbūt teks patirti visai ar daliai žmonijos ir gamtos. Tačiau šios dieviškas bausmes lydinčios aplinkybės niekur neįvardijamos kaip teigiamos aplinkybės ar dieviškas tikslas. „Apreiškime Jonui“ nei pateisinami, nei drąsinami žmonės, prisidedantys prie daugybės gyvūnų rūšių išnykimo ar kitų katastrofų. Priešingai, čia į civilizaciją žvelgiama kritiškai. „Apreiškimas Jonui“ nekeičia teigiamo Naujojo Testamento regėjimo, išsakyto, pavyzdžiui, Kalno pamoksle (Mato 5 sk.: „Romieji paveldės žemę“).

Dėl „kreacionizmo“, ypač paplitusio angliškai kalbančiuose kraštuose: mūsų svetainė neatstovauja jokiam „-izmui“. Pasaulio ir žmogaus sutvėrimas tikrai leidžia vietoj gryno atsitiktinumo principo nujausti Dieviškąją išmintį. Žr. taip pat ir mūsų puslapį „Gamtos mokslai ir tikėjimas Dievu“. Taip pat galima abejoti ir kai kuriais atvejais nepagrįstu archeologiniu ar Žemės istorijos datavimu. Tačiau tie, kurie dar be to ir „7 tvėrimo dienas“ Pradžios knygoje suprato šiuolaikine prasme kaip 7 dienas po 24 valandas, turėtų atpažinti tame interpretaciją: tai neturėtų būti klausimas, lemiantis tikėjimą ar netikėjimą. Šiandieninių dienų prielaida yra gatava atsiradusi ar sukurta Žemė su jos šiandieniniu sukimusi, ko pradžioje gi nebuvo. Jau pačioje Biblijoje yra konstatuojama: „Dievui tūkstantis metų – kaip viena diena“. 7 dienos tikrai gali reikšti kažką labai realaus, bet tiksliau neapibrėžtos trukmės „laikotarpius“, „tvėrimo ciklus“. Žiūrint naujų atradimų šviesoje, būtent plačiausius sutvėrimo procesus traktuoti kaip trumpiausius, greičiausiai taps lygiai taip pat neįtikinama, kaip ir daugelis ligšiolinių archeologinių įsivaizdavimų. Biblijoje yra pakankamai užuominų, kad Dievas galėjo apsireikšti žmonėms dar prieš Mozę, o būtent Henochui ir Nojui. Mūsų šiandieninė sutvėrimo istorija greičiausiai siekia seną žodinę, vėliau užrašytą tradiciją, kilusią iš tokių – tikrų – šaknų, kurios dalys išliko ir kitose kultūrose. Tyrimuose, pvz., žinoma keletas į akis krintančių sutapimų su šumerų Gilgamešo epu. Tai nereiškia, kad Pradžios knyga turėtų būti iš ten nurašyta. Bet tai primena, kad Abraomas yra kilęs iš Mesopotamijos.

*) Šis tinklalapis nėra politiškas, todėl pateikiame tik bendro pobūdžio požiūrius į šią gyvenimo sritį ir nerekomenduojame jokių politinių darbotvarkių šiam laikui.

**) Į tai galima būtų žiūrėti ir kaip į specialią panenteistinio požiūrio formą („Dievą galima rasti ir jo kūrinijoje“) – nereikia painoti su panteizmu („Dievas yra viskas“). Tačiau čia labiausiai tiesioginis Dievo ryšys su kūrinija užmezgamas per žmogų (plg. taip pat ir Jn 14,21, 14,23, 15). Ir netgi šis praktiškai vis labiau pasireiškia tik tokiu mastu, kokiu žmogus jį vis labiau įsisąmonina ir tampa vis artimesnis Kristui. Taip pat ir džiaugimasis kūrinija gali vesti prie Dievo, tačiau tokia sutvėrimo mistika gali vietoj to gerokai nuvesti ir klystkeliais, kur Dievas beliktų tik žodžiu savo paties medžiaginiams reikalams ir norams.

****) Užmegztos sąmonės vystymosi galimybės, remiantis etapais Jėzaus gyvenime, išnagrinėtos pagrindinio teksto 1 dalyje. Šiandien žmogus gali sąmoningai – skirtingai nuo ankstesnio labiau instinktyvaus būdo – pvz., išmokti vėl geriau atpažinti sąryšius su savo aplinka ir gamta bei visa Žeme. Taip jis gali atrasti ir „susietą mąstymą“ (sąvoka, kurią Frederikas Vesteris naudojo kitu pagrindu) ar „daugiafunkcį mąstymą“ (Dioringo naudojama sąvoka, studijuojant sudėtingus ekologinius sąryšius vietoj tam netinkamo seno „tiesinio“ ar „vienpriežastinio“ mąstymo = „1 priežastis → 1 pasekmė“. Žr. taip pat mūsų puslapį „Sąmonė, smegenų tyrimai ir laisva valia“ bei puslapius „Etinių vertybių pagrindai“, „Krikščioniški ekonomikos ir socialinių klausimų aspektai“, „Bendrieji krikščioniški aspektai visuomenėje ir politikoje“, „Krikščionybė ir filosofija…“.

Taip pat žr. puslapį „Etinių vertybių pagrindai".

Grįžti į turinį

 

Negimę kūdikiai*

Žmogaus gyvybės pradžia 

Konservatyvūs ir kritiški krikščionys sutinka, kad žmogaus gyvenimas prasideda nuo vaisiaus užsimezgimo.
Biblija įvairiai kalba, kad žmogaus gyvenimas yra vientisas: prasideda dieviška kilme ir tęsiasi iš kartos į kartą apimdamas įvairius žmogaus raidos etapus. Biblijoje nekalbama apie „nereikšmingą gyvenimą arba gyvenimą be žmogiško orumo“, nepriklausomai nuo to, ar kalbama apie negimusius kūdikius, ar senus arba ligotus žmones.
„Krikščioniškosios etikos vadovėlyje“ (vok. „Handbuch der christlichen Ethik“) profesorius Böckle įvardija kelis teologus, teigusius, kad žmogaus gyvenimas prasideda ne nuo vaisiaus užsimezgimo, o nuo šiek tiek vėliau įvykstančios „implantacijos".
Šiuolaikinis mokslas paprastai nori atsiriboti nuo moralinių vertybių, tačiau atradimai tik įrodo „nuoseklų perėjimą“ nuo apvaisinto kiaušinėlio iki suaugusio žmogaus. Vis dėlto bet kokia teorija apie žmogaus gyvybės pradžią yra grynai sutartinė. Pavyzdžiui,
embriologas Erichas Blechschmidtas tvirtina, jog Haeckelio suformuluotas „biogenezės dėsnis“, teigiantis, jog embrionas atkartoja gyvūnų evoliucijos etapus, yra atgyvenęs. Kiekvienas organas išsivysto pagal tai, kam jis yra skirtas. Šiandien embriono reakcijas galima filmuoti ultragarso kameromis. Žmogaus genetikos profesorius L. Lejeune taip pat konstatavo, kad apvaisintame kiaušinėlyje esančiuose genuose jau gali būti subrendusio žmogaus organizmo „planas“. Smegenų tyrimai, vystymosi neurologija ir psichologija pateikia panašių įžvalgų. Atliekant holistiškus tyrimus be išankstinių nuostatų, sąmonė ir atmintis aptinkamos vis ankstesniuose žmogaus išsivystymo etapuose.
Taigi šios vertybės svarbios ne tik religinėms grupėms.

Kitas klausimas – kaip elgtis su tokiais požiūriais 

Senojo Testamento laikais įsakymas „nežudyk“ (Išėjimo 20 sk.) turėjo siauresnę prasmę: „nežudyk žmogaus“; vėliau nuomonės apie „žudymo“ ir „žmogžudystės“ reikšmę išsiskyrė. Platesne prasme įstatymas taikomas visam žmogaus gyvenimui, o vegetarai jį taiko ir gyvūnams. Šiuolaikiniame tarpreliginiame „Pasaulio etose“** pateiktas „visas gyvybės formas gerbiančios kultūros“ modelis.

Vis dėlto motinystės centrai, be to, kad padeda susilaukti vaikų, užuot smerkę visas apie abortą galvojančias moteris, turėtų rimtai atsižvelgti į sunkumus jų gyvenimuose, baimes, vidinius konfliktus ir taip toliau. Paprastai moteris nenuspręs lengva ranka pasidaryti aborto. Taip pat derėtų atsižvelgti į tai, jog abortas nėra vien moters problema – atsakomybę dėl jo turi dalintis ir vyrai.

Jei visuomenė siekia sumažinti abortų kiekį, ji taip pat turi pasirūpinti tinkamomis sąlygomis auginti vaikus. Turi būti sprendžiamos socialinės problemos – daugumos abortų priežastis, – užuot dar didesnę naštą krovus ant vargšų pečių.

Teisiniai klausimai*

Jėzus Kristus skatino sąmoningai apsispręsti elgtis etiškai, užuot taip elgusis vien pasiduodant įstatymų ar tradicijų spaudimui, kaip buvo Senojo Testamento laikais. Tačiau įstatymų standartai gali sutvirtinti etinius aspektus, kaip žmonės bandė daryti įvairiose gyvenimo srityse.

Žvelgiant į tarptautines tendencijas atrodo, jog baudžiamoji teisė, ar ji būtų griežta, ar liberali, tik nežymiai veikia atliekamų abortų kiekį. Todėl, kaip minėjome, norint juos sustabdyti reikia imtis kitų priemonių.

Abortas genų inžinerijos ir reprodukcinės medicinos kontekste

Moksliniai tyrimai ir dirbtinis apvaisinimas taip pat „suvartoja" embrionus. Kai kuriose šalyse tai draudžia įstatymai. Neseniai atsiradusi priešimplantacinė diagnozė davė naują akstiną atsirasti daugiau priežasčių daryti abortus.

 

Pasekmės kitoms gyvenimo sritims

Minint gyvybės apsaugą reikia paminėti ir jau gimusiems ar suaugusiems žmonėms kylančius pavojus, ypač tas grėsmes, kurios tuo pačiu metu pavojingos ir gimusiems, negimusiems kūdikiams. Ekologinės problemos kenkia ir motinoms, ir embrionams, kurie yra jautresni už suaugusius žmones. Negimusių kūdikių apsaugos judėjimai paprastai apie tai nekalba. Lygiai kaip žalieji paprastai nenagrinėja aborto klausimo. Pavyzdžiui, Vokietijos televizijos žurnalistas Franzas Alt išsakė susirūpinimą susiklosčiusia situacija dar 1985 metais.

*) „Kristaus keliai" nėra politinis tinklalapis. Mes niekam neoponuojame ir nekeliame politinių reikalavimų. Šiame puslapyje tiesiog informuojame apie bendras tendencijas.
**) Taip pat žr. papildomą puslapį „
Etinių vertybių pagrindai“.

  

Grįžti į šios dalies turinį

Į 4 dalį: Senasis Testamentas ir kitos religijos  /  Į 1 dalį: Evangelijos  /  Į 2 dalį: Apreiškimas Jonui

Į pradžios puslapį su papildomais straipsniais

Rašykite elektroninius laiškus „Kristaus keliams" (jei įmanoma, prašome rašyti vokiškai arba angliškai, kitu atveju rašykite trumpais sakiniais ir parašykite kalbos, kuria rašote, pavadinimą)

Nuoroda į tinklalapius kitomis kalbomis ir autorines teises

Vokiškas ir angliškas tekstai internete šiuo metu atnaujinami. Negarantuojame 100% vertimo tikslumo į kitas kalbas, išskyrus vokiečių ir anglų. Šį tinklalapį leidžiama spausdinti nemokamai ir dalyti kitiems suinteresuotiems asmenims nekeičiant turinio.

Trumpos Biblijos citatos iš įvairių vertimų – priedai prie atitinkamų pagrindinio „Kristaus kelių“ teksto skyrių. Tačiau šios būdingiausios vietos nepakeis ištisų evangelijų skyrių studijų ar meditacijos.