Kristaus keliai

Dieve, mano kūrėjau, mano pagalba, mano viltie!
Susivienijęs su Jėzumi Kristumi dėkoju už viską, kas ateina iš Tavęs,
ir meldžiu, atleisk už viską, kas taip stipriai atitolino nuo Tavęs,
šioje tyloje, padėk man būti kūrybingam Tava dvasia.

Vesk mane, kad nenuskriausčiau kitų, sekančių Tavimi;
Vesk mane, kad padėčiau kitiems pagal Tavo valią;
Gelbėk mane mano kelyje.*

Įkvėpk žmones patikėti gyvenimo ir mirties sprendimus į Tavo rankas.**
Padėk tiems, kurie dirba Tavo kūrinijos labui. ***
Vesk šį pasaulį į Tavo pažadėtus naujus laikus. ****

 *) Čia galima įtraukti ir kitus žmones.

**) Čia galima melsti išsamiau arba medituoti po maldos taip: „nustoti naudoti smurtą“, „spręsti problemas pašalinant vieną smurto priežastį“, „taikyti tik tokias saugumo priemones, kurios apsaugo taikių žmonių teises“, „pradėti taikų dialogą tarp geranoriškų įvairių religijų atstovų“. Galite pasižiūrėti Mato 5, 9 ir 26, 52 bei Bažnyčių taikos deklaraciją.

Skirtingų religijų šventieji raštai – Biblija, Koranas, Zendavesta ir Bhagavadgita – visų pirma pabrėžia žmogaus kovą su savo neigiamomis savybėmis, o ne žmonių tarpusavio karus. Vėliau į tai dažnai buvo nekreipiama dėmesio arba klaidingai suprantama, tačiau šiandien atrandama etinių religijų bendrumų, priešingų žlungančioms egoistinės civilizacijos vertybėms. Žinoma, religijos gali išsaugoti savo skirtumus. Tik melstis, gyventi ir veikti reikia toje pačioje „dvasioje".

***) Gamta šaukiasi pagalbos. Laikas melstis: Dieve, gelbėk mus nuo sužadintų gamtos jėgų. Tačiau nereiškia, jog žmogus neturi keisti savo elgesio kūrinijos atžvilgiu.

****) Luko 11, 2; 21, 31; Apreiškimo 11, 16.

Žr. Mk 12,30 „ ... tad mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis" (plg. Įst 6,4.5). Neatskiriama maldos dalis yra giliai jaučiamas tikėjimas išsipildymu pagal Dievo valią ir atitinkamas dėkingumas. Jėzaus žodžius atkartojančiose eilutėse Jn. 16,23 „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ko tik prašysite Tėvą, duos tai jums dėl manęs" originale aramėjų kalba taip pat buvo žodžiai „... te atsakymas jus apgaubia" (plg. Neil Douglas-Klotz: Prayers of the Cosmos. Meditations on the Aramaic Words of Jesus.). Šiame puslapyje pateikiami nauji požiūriai nesiskiria nuo įvairių bažnyčių maldų. ( Šioje vietoje pateikiami kartais naujoviški impulsai nėra įvairiopos maldų praktikos bažnyčioje ir t. t. priešprieša) Taip pat žr. maldą Tėve mūsų ir Biblijos ištraukas apie maldą. Dievas gali dalinti meilę, nesvarbu kokioje bažnyčioje.

Grįžti į turinį

Platesne prasme šios nuostatos apima esminius įvairių žmogaus gyvenimo etapų aspektus. Kai kurie krikščionys moralines Kalno pamokslo nuostatas atmeta kaip „mąstymo etiką“, klaidingai manydami, kad jos nėra pritaikomos praktiškai. Jos nebūtinai pateikia instrukcijas, kaip, pvz., priimti sudėtingus politinius sprendimus, tačiau jos yra kriterijus tokiems sprendimams priimti. Jei žmogiška vadinamoji „atsakomybės etika“ verčia visuomenę priimti sprendimus, kurie yra priešingi tam, ko iš žmogaus tikimasi Kalno pamoksle, nereikėtų manyti, jog Jėzus nuspręstų taip pat.

Kiekvienas atsako pats už save. Žmonių grupės taip pat atsako už naudojamą prievartą ir savo veiklą. Kiekvienai žmonių grupei reikėtų turėti savo „etikos kodeksą“, kurį turi kai kurios profesijos. Tad be asmeninių etinių nuostatų reikalinga tam tikra struktūrinė grupių ir visuomenės etika, kurios negali pakeisti susitarti įstatymai. 

Lentelė

*) Islamo šalyse dažniausiai naudojama egiptietiška eilučių numeracija; esant kitai numeracijai, eilutė gali būti, pvz., per vieną toliau.

**) Ypač daug įvairių detalių čia pridėjo įvairios religijos. Tai parodo, jog ne visos detalės vienodai reikalingos visiems žmonėms. Be to, grynai religiniai principai ne visuomet būdavo pakankamai atskiriami nuo išsamių pasaulietinių įstatymų. Tačiau tai nereiškia, kad įsitikinimai turi stipriai prieštarauti įstatymams.

Jau po tvano – taigi prieš pirma minėtus 10 įsakymų – biblinė tradicija mini keletą esminių etinių reikalavimų, taikomų visai naujai žmonijai, taigi ne tik vėlesniems izraelitams, reikalingų jos išgyvenimui:
- gerbti gyvybę ir nežudyti („nes pagal savo paveikslą Dievas sukūrė žmogų“, Pr 9,6) ir nevalgyti dar gyvų gyvūnų mėsos. Vėliau rabinistiniame judaizme buvo išvesti 7 „Nojaus įsakymai“ ne judėjams, nors čia buvo įvairių jų traktavimo variantu:
- draudimas žudyti;
- draudimas žiauriai elgtis su gyvūnais;
- draudimas plėšikauti;
- santuokinės neištikimybės ar paleistuvystės draudimas;
- stabmeldystės draudimas (t. y., pagal šį įsivaizdavimą ne judėjai neprivalėjo garbinti Dievo kaip judėjai, tačiau jie turėjo negarbinti ir jokių konkuruojančių dievybių);
- draudimas piktžodžiauti prieš Dievą;
- reikalavimas turėti teisinę sistemą su teismais.

Sąmoningai stebint savo asmenybės raidą naudinga pasižymėti ir atrastus charakterio trūkumus, ir teigiamus bruožus. Tai galima daryti keliais būdais:

1. Tiesiogiai užsiimti problemiškais gyvenimo įvykiais. Turėti teigiamų ketinimų. Jėzus ragina žmones pirmiausia žiūrėti į savo pačių problemas. Korane tai žinoma kaip „Didysis džihadas“ arba „Didysis šventasis karas“ – svarbesnis ir sudėtingesnis už bet kokį išorinį konfliktą. Šitaip būtų galima tinkamai išspręsti daug konfliktų.

2. Tiesiogiai taisyti klaidas ir 3. Kiek tik įmanoma, tiesiogiai atleisti vienas kitam arba atnešti problemas Dievui maldoje, kad jos būtų išspręstos ir sielai būtų atleista. Jėzus taip pat kalba apie „atsiteisimą iki paskutinio skatiko“ (tačiau žr. 5 punktą).

4. Nesant kitokioms galimybėms, galima daryti gera kitiems žmonėms – ne vien tiems, kuriuos nuskriaudei. Dievas daug ką paverčia į gera, kai žmogus imasi, pvz., visuomenei naudingo darbo.

5. Jėzaus vardu melsti Dievo atleidimo ir malonės tolesniam gyvenimui. Tokios svarbios pagalbos nesuteks jokios humanistinės etikos nuostatos. Likimas – tai ne kas nors mechaniško, o Dievo tvarkomas likimas. Kai malda kreipiamės į Jį, jo aukštesnės išminties šviesoje viskas sutvarkoma ir ištobulinama taip, kaip geriausia mums ir kitiems. Žmogus tampa panašesnis į Dievą.

Grįžti į turinį

Remdamiesi naujais metodais ir įžvalgomis tinklalapyje tiesiogiai ar netiesiogiai jau komentavome kai kurias vienpuses teologines teorijas. Čia kalbama apie kitą labai populiarią, sensacingą ir painią istoriją. Mes jos nereklamuojame, todėl šis tekstas skirtas tik tiems, kurie yra su ja susipažinę ir kuriuos ji erzina.

1. Šių teorijų autoriai, remdamiesi Kumrano ritiniais, daugumą biblinių Jėzaus aprašymų vadina klaidingais. Anot jų, Jėzus ir jo mokiniai paprasčiausiai buvo prieš romėnų valdžią kovoję partizanai.*

Jie bandė istoriją pagražinti pateikdami konspiracijos teoriją, teigiančią, jog 75% Kumrano raštų, rastų 1947 – 1956 metais, slėpė katalikų mokslininkai. Mums nereikia ginti bažnyčių, tačiau ši informacija paprasčiausiai yra neteisinga. Senuosius raštus tyrusią grupę sudarė Romos katalikai, įvairūs protestantai, anglikonai, žydai ir net ateistai mokslininkai. Iš tikrųjų tyrimas šiek tiek užsitęsė dėl to, kad jie įvairiai interpretavo nedideles apgadintas senųjų raštų skiauteles. Tačiau išspausdinus „sensacingąją“ knygą 80% Kumrano ritinių tekstų jau buvo paskelbti. Likusi Kumrano tekstų dalis jau buvo išleista 1992 m. - metais anksčiau prieš tai, kai „sensacingieji" autoriai parašė kitą leidinį, teigiantį, jog dar neišspausdinti 75% ritinių.

Rašydami savo interpretaciją autoriai turėjo sukurti ir suderinti kelias drąsias teorijas. Anot jų, senieji raštai yra ne iš ikikrikščioniškųjų, o iš Jėzaus laikų.** Vis dėlto, jų kilmė ir parašymo laikas yra skirtingi. Kumrano bendruomenė gyvavo ne vieną šimtmetį. Jos negalima visiškai prilyginti nei esėjams, kaip siekia autoriai, nei karinei zelotų grupuotei, kuri vėliau netoliese įkūrė centrinę „Masadą“. Kumrano bendruomenę galima palyginti su ekologinėmis-dvasinėmis mūsų laikų bendruomenėmis. Veikiausiai jie turėjo ryšių visur. Tam tikrus ritualus perėmė iš esėjų, o Jeruzalės šventyklos kunigai jiems davė šventyklos lobių sąrašą. Vadinasi, pastarieji manė, kad Kumrano žmonės nėra tiesiogiai susiję su konfliktais su Roma, ir todėl bus saugu, jei sąrašas bus jų rankose. Jie taip pat galėjo turėti ryšių su zelotams artimais žmonėmis.

Autoriai teigia, kad esėjai buvo ne asketiški vienuoliai, o romėnams besipriešinanti karinė grupuotė. Tačiau iš mus pasiekusių šaltinių susidaro įspūdis, kad esėjai buvo pacifistinė, vegetariška ištikimų žydų ezoterikų mokykla, atsiskyrusi nuo pasaulio laikydamasi į zoroastrizmą panašių tyrumo taisyklių. Taigi minėtieji autoriai be jokio rimto pagrindo esėjus painioja su zelotais.

Anot autorių, Jonas Krikštytojas, Jėzus ir jo netikras brolis Jokūbas laikėsi tam tikrų „smurtinių“ pažiūrų, kaip ir esėjai. Šios teorijos, paremtos minėtais išvedžiojimais, negalima pagrįsti Kumrano raštais. Juose negalima aiškiai identifikuoti Jėzaus, Jokūbo ar Jono. Neturėdami jokių įrodymų, autoriai „teisingumo mokytoją“, akivaizdų bendruomenės vadovą, prilygina Jokūbui. Teorija, kad šis teisingumo mokytojas vadovavo karinei grupuotei, nėra pagrįsta ir nelabai tikėtina. Galbūt bendruomenė jį laikė aukštesniu dvasiniu vadovu, pranašesniu už išsigimusius šventyklos vadovus. Išlikę Jokūbo aprašymai taip pat nesudaro pagrindo jį laikyti karinga asmenybe. Jokūbas – ne mokinys Jokūbas, o Jėzaus brolis, vadovavęs ankstyvajai krikščioniškai bendruomenei Jeruzalėje – turėjo būti ypač pakantaus ir draugiško būdo. Mokinių nuomonėms išsiskyrus, jis būdavo jų tarpininkas. Jis, perkeltine prasme, turėjo sėdėti tarp Petro ir Pauliaus, kad bendruomenė nesusiskaldytų.

Savo teiginiui patvirtinti, jog Paulius buvo romėnų agentas, autoriai turėjo sukurti teoriją, kad romėnai pagrobė Paulių siekdami žmonėms sukurti „iliuziją“, jog jis buvo vienas iš Jėzaus mokinių. („Kristaus keliuose“ teigiama, kad mistiniai Pauliaus potyriai yra autentiški, nors jis ir išsakė tam tikras tradicines idėjas, pvz., apie moteris. Autentiškumą galima atpažinti praktiškai nagrinėjant mistinius potyrius, ko minėtieji autoriai akivaizdžiai nedarė.)

Kumrano dokumentai – tai tiesiog vieni iš daugelio raštų apie Jėzaus gyvenimą. Jie padeda geriau suprasti kai kuriuos to meto papročius ir kai kuriais aspektais yra panašūs į Jėzaus mokymą – biblinio Jėzaus, o ne įsivaizduojamojo karingojo Jėzaus. Kiti raštai jau nuo seno laikomi apokrifiniais, kiti buvo atrasti dar vėliau, pvz., iš Egipto krikščionių kildinami Nag Hammadžio rankraščiai. Gali būti, kad iš pradžių Jonas Krikštytojas buvo susijęs su esėjais ar Kumrano bendruomene, arba bent buvo priimamas jose kaip gerbtinas svečias. Gali būti, kad ir Jėzus buvo susitikęs su šiais įdomiais žmonėmis. (Tinklalapyje „Kristaus keliai“ minėjome, kad jis buvo sutikęs daugelio skirtingų mokyklų atstovus, tačiau tai nereiškia, jog jo mokymas susiformavo per šiuos susitikimus.)

2. Kiti autoriai prisidėjo prie minėtų spekuliacijų apie Jėzų, pateikdami detalių apie žydų istoriją, tačiau nurodytų prieštaravimų išspręsti nepavyko. Viena tokios literatūros dalis, taip pat ir Jėzaus prisikėlimą susiaurindama iki istoriškai apčiuopiamo išorinio vėlyvųjų egiptiečių ir galbūt esėjų ir jais besiremiančių tradicijų prisikėlimo ritualo, taip skaitytojams neatskleidžia būtent to atnaujinimo, kurį šiame sąryšyje atnešė Kristus. Tuo tarpu ten pavaizduotiems sąryšiams tarp tokių istorinių grupių kaip esėjai ir tamplieriai nebūtų jokios žalos, jeigu būtų atsisakyta šios antiprisikėlimo dogmos. Tik mistiniai galima suvokti dalis to, ką atliko Jėzus, jau ankstyvosios krikščionybės laikais nebetilpo į kai kurių krikščionių žydų ir gnostikų bendruomenių suvokimo rėmus, todėl nėra visiškai jokio tikslo bandyti remiantis jų supratimu įrodyti, kad be to, ką jie suprato, daugiau nieko ir nebuvo. Kiti būtų supratę kitas tiesos dalis, kas matosi ir iš daugelio ankstyvųjų krikščionių, kurie tikėjo visaapimančia prisikėlimo reikšme, ir iš tų, kurie naudojosi tai aptariančiais Pilypo evangelijos raštais. Puikiai kaip atpirkimo ožys tinkantis Paulius jokiu būdu nebuvo vienintelis tų tradicijų, kurios laikėsi dvasiniai ir medžiaginiai perkeičiančio Prisikėlimo, šaltinis. Žmonės, bažnyčios istorijoje plačiu mastu pripažintai tradicijai jaučiantys tam tikrą pagarbą, gali greičiau priartėti prie tiesos nei tie, kurie viską, kas netinka jų koncepcijai, lengvabūdiškai išaiškina kaip nebuvusius dalykus.
Ten, kur tokie veiksmai išsigimsta į nuolatinį Jėzaus Kristaus juodinimą, tai gali turėti ir dvasinių pasekmių, peržengiančių grynai žmogiškų reikalų ribas.

3. Taip pat daug spekuliuota apie tariamus „kapus su Jėzaus palaikais“, keletoje vietų Izraelyje ir kitur. Artimųjų Rytų aplinkoje, kur aktyvūs kapų plėšikai – pvz., viena iš tokiame kape rastų kaulų urnų „dingo“, – ir kur muziejuose saugoma tūkstančiai tokių urnų ir iš kurių kai kurie kaulai galbūt yra išimti ir perduoti perlaidojimui ir t. t., praktiškai neįmanoma gauti patikimų žinių apie asmenis. Čia ir išraižyti dažni vardai nieko neįrodo. Taip pat ir tikimybių teorija negali paneigti, jog įvairiose šeimose galėjo būti panašių vardų.
Visapusiškas istorinis tyrimas negalėtų išeities tašku pasirinkti prielaidos, kad Prisikėlimo tradicijų perteikta prasme būti negalėjo. Taip pat dabartinę galimą pažinimo būklę labiau atitiktų ne pranašysčių, kurios gali būti siejamos su Jėzumi, kaip subjektyvių Jėzaus vilčių prieš 2000 metų šaltinis supratimas, bet būtų atsižvelgiama į tai, kad jos nurodo kažką visiškai konkretaus, kas kol kas, kol dar neįvyko, dalinai dar nėra atskleista.
Papildoma informacija apie tai (anglų k.) http://dukereligion.blogspot.com/2008/01/talpiot-tomb-controversy-revisited.html 

** Keista, bet tokiose knygose neminima, jog Kumrane buvo rastas ir labai senas pirmojo amžiaus evangelijos tekstas, kuris, palyginus su šiuolaikiniu tekstu, įrodo, jog knygos buvo perrašinėjamos pakankamai tiksliai.

Grįžti į turinį

Mokslininkų kelio pas Dievą pagrįstumas

Jėzus pripažino, jog egzistuoja žmonės, kurie kalbėdami tikėjimo klausimais turi viską patikrinti, apskaičiuoti, išmatuoti ir pasverti. Toks buvo Tomas, „mokslininko pavyzdys" tarp mokinių, simbolizuojantis daugelį šiuolaikinių žmonių. Atsiradus progai patikrinti, ar prieš jį iš tiesų stovi Jėzus Kristus, pastarasis tarė: „Nebūk netikintis, būk tikintis“. Išsakyti žodžiai reiškė, jog šį naują patyrimą Tomas turi sąžiningai ir giliai apmąstyti, kad pranyktų abejonės šaknys ir jis suvoktų tiesą. Po to ištarti minėtieji Jėzaus žodžiai nereiškia, kad Tomas buvo regimų faktų priremtas ir tikėti priverstas skeptikas, galbūt net išsigandęs bausmės. Priešingai, tai reiškia, jog Tomas sugebėjo pats susikurti įsitikinimus. Tokio sąmoningo faktų analizavimo Jėzus nesmerkia, kaip klaidingai aiškino kai kurie Biblijos tyrinėtojai, nepakankamai išmanantys, kaip veikia žmogaus sąmonė. Nepaisant to, Jėzus norėjo, kad Tomas suprastų, jog įsitikinimai įgyjami ir kitaip, neatsižvelgiant į fizinius faktus. Jėzus žinojo, kas tinka Tomui. Jis nenorėjo nieko priversti tikėti juo. Toks elgesys būtų panašus į teismą, o jis akivaizdžiai nenorėjo nieko išprovokuoti atsisakyti kažko, apie ką jie dar nebuvo susidarę nuomonės.

Mokslas, ignoruojantis dažnai pasikartojančius, bet senos teorijos neatitinkančius įvykius, nevertas vadintis mokslu. Tikras genijus kaip Einšteinas žinių nedalija, bet pradeda užduodamas klausimus. Toks ieškojimų kelias gali būti vienas iš kelių, vedančių prie Dievo, jei tik ieškojimų motyvai išlieka tyri, o mokslo neiškreipia ekonominiai ar kitokie interesai.

Nagrinėjant humanitarinius ir religijos klausimus daugeliu atvejų nepakanka vien išoriško mokslininkų darbo – stebėjimo, hipotezių iškėlimo, teorijos ir jos patikrinimo. Tiriant ne visada dalyvauja žmogus, kuris neabejotinai ar net atkuriamai perteikia aukštesnę tikrovę (kokią patyrė Jėzaus mokiniai) arba mums ją parodo (kaip paminėta Jono 1, 51). Vis dėlto moksliniai tyrimai atskleidžia, jog žmones sudaro ne vienas „sluoksnis“, ir atranda tarpžmogiškų bendrumų, o šie esybės sluoksniai nėra kilę iš žinomos materijos veikiant žinomoms jėgoms –jie tik pasireiškia joje. Tai gyvenimo energija, sielos ir proto bei sąmonės veikla ir kt. (pavyzdžių rasite visame „Kristaus kelių“ tekste). Nemažai įvairių senųjų kultūrų ikimokslinių tradicijų yra empiriškos ir mokslinio pobūdžio. Šiandien galima išvystyti atitinkamus suvokimo ir vertinimo metodus, apie kuriuos kalbama Goethe’s moksliniuose apmąstymuose. Taip pat egzistuoja mokslo epistemologija (pažinimo teorija), kurią R. Steineris išplėtojo remdamasis Goethe’s idėjomis. Panašią tendenciją atskleidžia tokie nauji mokslai kaip kvantinė fizika ir kvantinė biologija, astrofizika ir galiausiai naujosios „paradigmos“ arba pasaulėžiūros plėtotė, tačiau paprastai neieškoma, kaip naujuosius metodus pritaikyti naujam kontekstui.

Taigi žinome, kad: a) dabartinės mokslinės žinios atskleidžia tik mažą dalelytę tikrovės;

c) senosios pasaulėžiūros žlugimas dar neįrodo Dievo egzistavimo. Kai kuriems žmonėms to pakanka, nes jiems trukdė tik pasenęs materialistinis požiūris ir jie dabar gali tiesiogiai priartėti prie Dievo. Tačiau tai tik pradžia. Kas yra ta visatoje glūdinti „informacija“ ar kiti procesai? Kas nenutrūkstamai kuria materiją ir energiją bei vėl ją ištrina? Kas reguliuoja materijos ir žmonių gyvenimų ribą tarp gyvenimo ir mirties, perėjimą iš gyvenimo į mirtį bei pabudina iš miego? Kas amžinai veikia visatą – laike ir erdvėje bei peržengiant laiką ir erdvę? Ar žmogus, sąmoningai sugebantis patirti energiją, laiką ir erdvę kaip „išorę“, iš tiesų yra visa tai platesniu mastu kuriančiojo atvaizdas? (Plg. Pradžios 1, 26)

d) chaoso ir atsitiktinumo galimybė iš esmės atmetama. Šis pasaulis, gyvos būtybės, dalelytės ir gyvybės procesai rodo, jog chaose egzistuoja aukštesnė tvarka, kuri negalėjo atsirasti atsitiktinai. Visumos tikslingumas ir prasmė yra tarsi menų sintezė. Nėra būtinų tarpusavio ryšių atsitiktinei evoliucijai pagrįsti. Vien dėl to sunkiau netikėti, negu tikėti, pagrindine protinga būtybe, kuri nustato „kūrimo programos“ pradžią ir pabaigą ir kuria besikeičiantį taisyklingumą. Vadinasi, gali būti, kad analitiniai protai priėjo tokią pačią išvadą kaip maždaug 800 m. pr. Kr. gyvenusių tautų „dešinysis, mitinis smegenų pusrutulis“, kurie Dievą laikė kūrėju. Kai kurių tautų „dievai“ iš pradžių tebuvo vieno Dievo savybės, ir tik vėliau pradėti laikyti atskirais dievais ar net painioti su gyvenusiais pranašesniais žmonėmis. Panašūs samprotavimai ne vieną netikintį mokslininką, kaip antai Maxą Thurkaufą, Georgą Todoroffą ir kitus, atvedė į tikėjimą;

e) galiausiai tikėjimas, kaip gilus įsitikinimas, – tai daugiau nei vien tikėjimas kuo nors protu;

f) be to, ne tik mistikai, bet daug paprastų tikinčiųjų liudija apie gyvenimą pakeitusius išgyvenimus su Dievu ir Kristumi – tikrus kuriančios dieviškos Dvasios išgyvenimus, patirtus vidumi. Sekant Kristumi šie išgyvenimai gali suteikti nepriklausomą supratimą ir įžvalgas. Būtent tuo grindžiamas „Kristaus kelių“ tekstas.

Grįžti į turinį

Jau seniai prieš šiuolaikinius mokslo tyrimus sumanūs visų kultūrų ir laikotarpių*) žmonės, bandydami priimti sprendimus, sukaupė daug patirties apie įvairių savo potyrių kilmę.Dvasiniai ar religiniai vystymosi keliai yra žmogaus sugebėjimo realiai augti ir šiame sunkiame etinių sprendimų priėmimo procese liudijimas, o ne į viską žiūrėti kaip iš anksto nulemtą.Tačiau ir religijos srityje buvo tokių, kurie linko į fatalizmą, taigi tikėjimą, kad likimas yra daugiau ar mažiau nulemtas iš anksto.

*) Bet atkreipkite dėmesį į skirtumą tarp įvairių žmogaus sąmonės vystymosi pakopų (archainė, maginė, mitinė ir intelektinė), aprašytų mūsų puslapiuose „Bendras požiūris į natūraliąsias religijas"ir „Religija kaip atgalinis ryšys su Dievu".Kai kuriais laikotarpiais žmogiškųjų impulsų šaltinis stipriau buvo jaučiamas žmogaus išorėje, o kai kuriais – viduje. Šiandieninės sąmonės vystymosi galimybės, remiantis Jėzaus gyvenimo etapais išnagrinėtos mūsų pagrindiniame tekste, 1 dalyje. Kitaip nei anksčiau, kai buvo suvokiama daugiau instinktyviai, žmogus gali, pavyzdžiui, sąmoningai išmokti vėl geriau atpažinti savo aplinkos, gamtos bei visos žemės sąryšius. Taip ir visuomenei, be socialinio ir ekologinio pažinimo, iškyla ir bendrieji etiniai bei religijos filosofijos aspektai.

***) Žr. taip pat mūsų puslapį „Gamtos mokslai ir tikėjimas Dievu".

****) Žr. taip pat mūsų dėstymus puslapyje „Krikščionio kelias – kaip suprasti kasdienybę"

.

Pagal Mato 15,11-20 ir Morkaus7, 17-21, Jėzus labiau pabrėžė „ne kas patenka į burną“, bet „kas išeina iš burnos“, nors tai labiau siejosi su fariziejų klausimais apie rankų plovimą prieš valgant. Tokį patį vertybių santykį parodo Jėzaus pasakymas apie „rąstą savo akyje“ ir „krislelį kito akyje“. Tai reiškia, jog reikia pradėti taisyti savo silpnybes, o ne bijoti išorinės įtakos. Bet kuriuo atveju, pirmojoje ištraukoje nesakoma, jog reikia valgyti mėsą.

Kūnas yra įrankis, o su įrankiu reikia elgtis atsakingai ir etiškai. Bibliniu požiūriu gyvūnai yra to paties Dievo kūriniai, taigi jie nėra „daiktai“, o žmonės dažnai būtent taip su jais elgiasi (ribojant šiuolaikiniams gyvūnų apsaugos įstatymams).
Turint visa tai galvoje, reikia pačiam nuspręsti, kuo maitintis.

Grįžti į turinį

Daugelis žmonių Jėzaus ir jo mokinių bei kitų bendražygių veiklą laiko kūno ir sielos išgydymo judėjimu, nes tokie reiškiniai šiandien nėra plačiai paplitę – jų reikia siekti.

Ištraukos iš pagrindinio teksto skyriaus apie stebuklus*: Jėzus Kristus kalba ne tik apie „kosminę energiją“, – tai daro kai kurie šiuolaikiniai tradiciniai gydytojai, jaučiantys per save tekančią energiją, – bet kalba apie tikėjimą galimybe pasveikti per jį, tai yra per Dievą, veikiantį regimame Jėzaus asmenyje.

Tačiau pats dvasinis išgydymas ir su juo susijęs proto bei dvasios augimas gaunamas iš malonės ir negali būti primestas jėga. Mes galime tik pasiruošti jį priimti.

Šiandieninė patirtis ir parapsichologijos tyrimai leidžia daryti prielaidą, kad Jėzus galėjo paveikti gamtos jėgas. Šiuo metu mums svarbu apmąstyti tai, jog Jėzus gydė – kaip tai siejasi su šiuolaikiniu požiūriu į žmogaus prigimtį, su holistiniu krikščionišku išgydymu ir t. t.

Tačiau meldžiantis išgydymo nebūtina ant ligonio dėti rankas. Malda veikia ir per atstumą, nors gali atrodyti, jog tai yra sudėtingiau.

Sielos ir kūno pasveikimas ir gyvybiškos energijos atgavimas yra glaudžiai susiję. Psichosomatines ligas gali pagydyti net gera dvasinė konsultacija, jei, užuot kartojus tas pačias gyvenimo klaidas, patarimai imami į širdį.

Kaip galima keisti emocijas:
1. pajutęs neigiamą emociją, panagrinėkite ją (pvz., susirūpinimą, neapykantą ir pyktį, abejingumą ir aroganciją, kraštutines abejones);
2. užuot apmąstęs emociją, truputėlį palaukite, kad suprastume, kokia ta emocija;
3. problemą, kaip ją dabar suprantate, maldoje atiduokite Dievui**;
4. ramiai laukite, kol pajusite palengvėjimą.

Ištrauka iš pagrindinio teksto skyriaus „Kristaus atsimainymas ant Taboro kalno"*: egzistuoja „teigiamas mąstymas“ ir „teigiami patvirtinimai“ (pagrindiniai principai). Neegoistiškai ir be didybės manijos juos praktikuojant bei jais nemanipuliuojant, jie iš tiesų gali pakeisti mintis ir priartinti prie minčių, ateinančių iš Dievo, bei padėti atsiverti Dievui. Vis dėlto šios mokyklos literatūroje „teigiamas mąstymas“ nėra pakankamai išnagrinėtas, todėl jį interpretuojant nesunku apsigauti.

Šiuolaikiniai dvasiniai gydytojai pasakoja patyrę atvejų, kai atrodo, jog išgydymas dar nėra įmanomas arba „dar nėra leidžiamas“. Tai panašu į „užprogramavimą“. Pvz., ligonis pirmiausia gali „norėti“ ko nors iš ligos pasimokyti, o padedant Dievui pasimokyti įmanoma. (Taip pat žr. aukščiau skyrelį „Noras pasveikti“.)

Vokietijoje, pavyzdžiui, konstitucinė religijos laisvė leidžia praktikuoti gryną krikščionišką gydymą malda ir rankų uždėjimu ant ligonių. Vis dėlto norintieji tai siūlyti kaip paslaugą už šeimos ar bažnyčios ribų, turėtų pasidomėti, ką sako šalies įstatymai. Jei žmogaus veiklą kiti gali interpretuoti kaip diagnozės nustatymą ar tiesioginį gydymą net jei jis yra teikiamas nemokamai ar išlaikomas vien iš paaukotų lėšų, Vokietijoje toks žmogus turi būti medikas arba praktikuojantis gydytojas ne medikas (dvasiniai gydytojai, pvz., dažnai ligas jaučia rankomis. Jų praktika paprastai skiriasi nuo originalios krikščioniškosios praktikos, tačiau jos turi ir panašumų). Norėtųsi, kad įstatymai būtų geriau pritaikyti praktikuoti tokį ypatingą gydymo būdą, Vokietijos dvasinių gydytojų federacija rekomenduoja išsilaikyti gydytojo egzaminą. Norint užsiimti tik psichologinėmis konsultacinėmis ar dvasiniu gydymu, pakanka išlaikyti supaprastintą egzaminą.

Kitose valstybėse, ****pvz., Anglijoje****, dvasiniai gydytojai yra pripažįstami, jie net dirba ligoninėse.

Nepriklausomai nuo teisinių klausimų, išgijimo ieškantis žmogus turėtų ir pats aktyviai to siekti, pavyzdžiui, sveikai maitindamasis ar laikydamasis dietos, mankštindamasis ir stengdamasis pakankamai miegoti, bei melstis.*****

Grįžti į turinį

TU gali skleisti palaiminimus. Nereikalingos jokios formulės, nereikia palaiminimo išsakyti garsiai, pakanka teisingo požiūrio – „būk palaimintas, kaip nori Viešpats“. Su tavo palaiminimais Dievas nedarys nieko blogo. Ir nors įprotis laiminti šiandien nedažnas, jo svarba nesumažėjo.

*) Pavyzdžiui, jei laiminami ginklai, angelams gali būti sudėtinga nunešti tokį „palaiminimą“.

Grįžti į turinį

Kai kurie griežti mokymai sudaro vienpusišką įspūdį, kad krikščionys turėtų susitaikyti su likimu ir pernelyg nedejuoti dėl to, kas dedasi pasaulyje – jie gali melstis, kad situacija pagerėtų, arba bandyti ją pakeisti. Tačiau pikti skundai Dievui – žr. raudas Senajame Testamente – reti. Veikiau jų rasite tokiuose kūriniuose kaip „Donas Kamilo ir Peponė“ („Don Camillo e Peppone“). Skundų gali pasitaikyti asmeninėse maldose. Ir nors nerekomenduojame krikščionims nusikopijuoti žydų papročio dejuoti prie Raudų sienos Jeruzalėje, iš praktikos matyti, kad skųstis Dievui gali būti labai svarbi krikščionio gyvenimo dalis.

Jei konkrečias krikščioniškas vertybes ir pažadus, pavyzdžiui, Kalno pamokslo „Romieji paveldės žemę“ (Mt 5, 5), palyginsime su pasaulyje vyraujančiomis tendencijomis, gali pasirodyti, kad krikščionys nemoka elgtis su pažadu. Bibliniai pažadai nėra neįpareigojanti malonė, kuri gali nusileisti arba gali nenusileisti – nors, be abejo, ji egzistuoja. Pažadas yra pažadas: jo išsipildymo laikas gali priklausyti nuo žmogaus pribrendimo ir (arba) maldų.  
[„Dangaus karalystė jėga grobiama“ Mt 11, 12]

Išvados: iš tikrųjų įmanoma skųstis Dievui, nes jis yra tinkamas bendravimo partneris, tačiau nėra prasmės skųstis juo. Skundas gali būti emocingas minčių išsakymas Dievui, net jei šie jausmai – pyktis dėl neteisybės vietoj liūdesio (Mt 5, 6). Kadangi sprendimas paliekamas Dievui, toks skundimasis faktiškai yra atskira intensyvios maldos rūšis. Vis dėlto skundimąsi turi lydėti meilė bei gili pagarba Dievui ir (arba) Jėzui Kristui, apsaugodama žmogų nuo įpratimo kalbėti vien neigiamus dalykus, kitaip tai vestų ne prie Dievo, o kur nors kitur.

Kitas būdas – pirmiausia leisti emocijoms nurimti, kad galima būtų melstis klasikine tyra malda, viską atnešant Dievui su padėka ar kaip prašymą. Žinoma, meldimasis tokia malda nuolat parodo teisingą požiūrį į Dievą. Tačiau, kaip buvo minėta, skųstis leidžiama, jei tas skundas nuoširdus (tikras) ir atrodo būtinas.

Grįžti į turinį

Kiekvienas, kuris nori palikti savo netobulumą ir siekti geresnių savybių, laikydamas Jėzų standartu ir pagalba (žr. skyrių „Moralinių vertybių pagrindai“), visų pirma turi įsisąmoninti savo paties silpnybes ir padarytas klaidas, užuot dėl prastos nuotaikos, iškilusių problemų ar padarytos žalos kaltinęs kitus (plg. Mato 7,1-3: „Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami. Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta. Kodėl matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rasto savojoje?“).

Mintyse pasižymėkite arba užsirašykite šias savybes ir siekite kaip įmanoma greičiau jas pakeisti – tyliai (plg. pagrindinio teksto skyrių „Tyla dykumoje“) ir atsargiai, tarsi ką nors gamindami. Jei pavyks jas pakeisti – įsidėmėkite tai. Čia reikia įdėti savo pačių pastangų, galbūt melstis atitinkama malda, ir pagal turimą tikėjimą sulauksite Dievo pagalbos. Rimtai to imantis, pirmiausia reikia ištirti savo požiūrį, mintis ir jausmus, o galiausiai pakeisti elgesį. Ieškoti, kokios atskiros dalys sudaro problemą, ir tada melstis ieškant sprendimo (plg. skyrių „Šventas įtūžis (ir požiūriai į emocijas)").

Sunku pakeisti per visą gyvenimą nusistovėjusius įpročius, tačiau įmanoma, jei sugebėsite atskleisti vis daugiau pasąmonėje slypinčių šaknų. Kartais gali pavykti pasikeisti iš karto. Tai tarsi rūkantis žmogus, nusprendęs visam laikui mesti rūkyti (plg. skyrių „Kristaus atsimainymas ant Taboro kalno").

„Žiūrėti į tai, kas atsitiko, ir meldžiantis sąmoningai suvokti“ – tai dvasinis kelias, padėsiantis mums sparčiai tobulėti ir lydėsiantis visą gyvenimą. Tačiau intensyviai taikant šį būdą, kai kurie svarbūs pasikeitimai gali įvykti greitai. Dar gali pasilikti „gilesni problemų sluoksniai“, tačiau matysis šiokie tokie pasikeitimai.

Po to galima tvarkyti kito „šukes“ ar to, kas atsitiko su pačiu. 
Kur atrodo reikalingas įvertinimas – ar savo paties, ar kitų žmonių veiksmų, – reikėtų tai daryti ne vadovaujantis išorine regimybe, bet „teisiai" ir „teisingai", taigi diferencijuotai ir kuo konstruktyviau (plg. Jono 7,24). 
(...)
- Impulsai kils ir iš žmogaus sąmonės... (Mato 5, 5 ir 5, 9).

(Visa tai tinka žmonėms, kurių problemas psichologai įvertintų kaip „normalias“. Jei žmogus nori pagerinti asmenybės bruožus, kurie tam tikru laipsniu laikomi „ligotais“, svarbu pasitelkti į pagalbą specialistą, galbūt psichologą, nes toks žmogus mažiau už „normalius“ žmones sugeba save kontroliuoti ir spręsti problemas. Jei žmogaus sugebėjimai keistis būtų tokie riboti, kad be pagalbos iš šalies jie nieko negalėtų padaryti, be atitinkamos terapijos, padedantis žmogus galėtų taip pat melstis už tą, kuriam padeda. Būtina sąlyga – prašyti pagalbos; žinoma, jog pats Jėzus užduodavo svarbų klausimą: „Ar nori pasveikti?“ Žr. skyrių „Jėzus Kristus ir išgydymas".)

Grįžti į turinį

Naujausi ekonominiai tyrimai rodo*, jog žmogus nėra vien egoistinė būtybė, suformuota dabartinės liberalios ekonomikos teorijos. Tyrimų metu tik mažuma elgėsi siekdama savo interesų. Daugeliui žmonių buvo tiek pat ar net labiau svarbios tokios vertybės kaip „savanoriškas abipusis bendradarbiavimas“ ir kt. Vis dėlto, kaip ir egoizmas, šis „abipusis altruizmas“ savaime nėra visuomenei naudingiausias ir net gali lemti uždarų grupių susidarymą. Taigi mums vystytis padės tik sąmoningi ir nuoseklūs etiški sprendimai.

Melas ir apgaulė, žmonių atstūmimas ir projektų vykdymas nepasirūpinus, kad jie nebūtų žalingi nekaltiems žmonėms bei neatsiklausus asmenų, kuriems projektai yra skirti, – tai nėra atsakingas vieningumas, kurį Jėzus nuolat demonstravo. Jėzus nekalbėjo ir apie „prigimtinius poreikius“ kaip kiekvienos nesėkmės priedangą.

Grįžti į turinį

Grįžti į turinį

Filosofas prof. Juergenas Habermasas, iki šiol laikytas ateistu, pripažino, jog religinės idėjos yra svarbios kaip pasaulietinės visuomenės vertybių ir vienybės šaltinis. Žmogaus, sukurto laisvo ir turinčio teisę į laisvę, panašumas į Dievą gali ką nors reikšti ir „religiškai neišprususiam“ žmogui. J. Habermasas teigia, jog be susitaikymo ir atleidimo – iš religijos kylančių vertybių – pasaulis negali vystytis. Jis kalba apie „skausmą tų, su kuriais be priežasties blogai elgiamasi, kurie žeminami ir žudomi, skausmą, peržengiantį bet kokį žmogiško atitaisymo saiką“. „Prarasta prisikėlimo viltis palieka žymią tuštumą“ (pasaulietinėje visuomenėje).

Habermasas suvokia, koks svarbus yra apsišvietusių krikščionių polinkis iš anksto nusileisti, o bendraudami su šiuolaikiniais krikščionimis tai turėtų demonstruoti mąstytojai pasauliečiai.
Habermasas teigia, jog religinė sąmonė veikia proto kaip nedarnius suvokiamus ryšius su kitomis denominacijomis ir religijomis. Komentaras: bent vakarietiškoje visuomenėje tai nėra plačiai paplitę. (Ekumeniniam ar tarpreliginiam dialogui svarbios pažiūros pateiktos pagrindiniame tekste ir keliuose papildomuose puslapiuose, pvz., apie bažnyčias ir etiką).
Religinė sąmonė turi prisiderinti prie mokslo autoritetų. Komentaras: mūsų nuomone, veikiamos ekonominių ir kitokių veiksnių, vyraujančios mokslo tendencijos dažnai atsilieka nuo naujausių mokslo tyrimų arba jų nepripažįsta. Todėl daugelio temų atžvilgiu galima abejoti tokių autoritetų pagrįstumu. Mokslo srityje trūksta tarpdisciplininio bendradarbiavimo ir pliuralizmo. Tai pasakytina ne tik apie tiesiogiai su žmogumi susijusius klausimus, pvz., genų inžineriją (jos problemas Habermasas taip pat mini), bet ir kitas mokslo šakas. Keliaudami per evangelijas, keliose pagrindinio teksto vietose minėjome tam tikrus naujus mokslinius tyrimus. Iš tikrųjų religijos ir mokslo dialogas yra būtinas. Vis dėlto, kaip rodo patirtis, į dialogą turėtų būti įtrauktos naujos gamtos mokslų šakos** ir naujos religinės grupės. Be to, religijos atstovai turi įtraukti įžvalgas, kurios atsiranda sąmoningai apmąstant gilius dvasinius patyrimus, užuot pasitelkę vien teologines mintis. Tik šitaip bus išvengta nesusikalbėjimų. Senomis mokslo paradigmomis (senomis esminėmis prielaidomis apie pasaulio prigimtį) pagrįstų ankstesnių dialogų ir riboto požiūrio į krikščionybę nepakanka. Procesas, kuriuo metu žmogus vėl tampa žmogumi, o jo siela vėl tampa siela, užuot ją laikius tiesiog chemine smegenų funkcija, gali būti naudingas ir humanitariniams mokslams.
Šviesi religinė sąmonė turi „pritarti konstitucinės valstybės prielaidoms“. Habermasas mini, jog be šio žingsnio gali žlugti valstybė. Komentaras: šiuolaikinių krikščionių prisitaikymas prie laisvų piliečių vertybių iš dalies yra grįžimas prie ankstyvosios krikščionybės šaknų, kokios jos buvo prieš krikščionybę susaistant su valstybe 325 metais.

Paprastai turėdami reikalų su pasaulietinėmis institucijomis krikščionys ir religinės grupės savo kalbą priderindavo prie pasaulietinės. Tuo tarpu Habermasas ragina pasaulietiškai mąstančius žmones, bendraujant su religingais žmonėmis, savo kalbą pritaikyti prie religinės kalbos, užuot bandžius viską suprasti iš konteksto. Pasaulietinė dauguma „neturi taikyti daugumos valios“ tikintiesiems esminiais klausimais, prieš tai sąžiningai nepanagrinėję, ko patys galėtų pasimokyti iš šių priešingų pažiūrų. Komentaras: mokslininkai, politikai ir kiti žmonės iš tiesų turėtų įsiklausyti, ar tokios sąvokos kaip „kūrinijos apsauga“, „būtybė“, netgi „žmogus“ nereiškia ko nors daugiau, palyginti su „kosmosu“, „biosfera“, „ekologija“, „homo sapiens“ ir kt.

Habermasas tikisi, kad tarp religijos ir mokslo atsiras „tarpininkas" – „demokratiškas šviesus sveikas protas", – ir postpasaulietinėje visuomenėje nenustos egzistavusios įvairios religinės grupės. Komentaras: Vokietijoje, pvz., šis principas nelabai veikia, tik kartais ir tik didelės bažnyčios kviečiamos dalyvauti diskusijose. Tuo tarpu JAV religinė žmonių veikla yra labiau gerbiama, tačiau pasaulietinėje visuomenėje religinės vertybės dažnai įgyja neatpažįstamą formą.

Jürgenas Habermasas, drauge su Theodoru W. Adorno ir Herbertu Marcuse, priklausė Frankfurto mokyklai. Jų „kritinė teorija“ jungė pakeistas neomarksizmo, švietimo ir ateizmo idėjas bei turėjo didelės įtakos 1968-ųjų studentų judėjimui. 

Frankfurto mokyklai priklausantys universiteto dėstytojai ir jų oponentai konservatyvūs krikščionys bei liberalios ekonomikos atstovai surašė vienpusiškus argumentus vieni prieš kitus, kartais oponentus priskirdami vienai grupei. Taigi pirmieji nebegalėjo galvoti, ar reikėtų išsaugoti tam tikas konservatyvias vertybes, o pastarieji prarado galimybę įžvelgti pagrįstus naujų socialinių judėjimų motyvus (nekreipiant dėmesio į ideologinius iškraipymus), nukreiptus prieš formalų autoritarizmą. Vis dėlto dabar daug žmonių Vokietijoje ir kitose šalyse šių klausimų netraktuoja taip tiesmukai, kadangi nebepritaria 1968-ųjų judėjimo „fronto linijoms“. Tačiau mokslinių tyrimų raida nebuvo tolygi: parašyta daugybė knygų, kuriose bet koks blogis priskiriamas oponentams ignoruojant draugų klaidas.

Grįžti į turinį

„Apreiškime Jonui" (apie jo pobūdį žr. pagrindinio teksto 2 dalį) iš tiesų minimos katastrofos, kurias galbūt teks patirti visai ar daliai žmonijos ir gamtos. Tačiau šios dieviškas bausmes lydinčios aplinkybės niekur neįvardijamos kaip teigiamos aplinkybės ar dieviškas tikslas. „Apreiškime Jonui“ nei pateisinami, nei drąsinami žmonės, prisidedantys prie daugybės gyvūnų rūšių išnykimo ar kitų katastrofų. Priešingai, čia į civilizaciją žvelgiama kritiškai. „Apreiškimas Jonui“ nekeičia teigiamo Naujojo Testamento regėjimo, išsakyto, pavyzdžiui, Kalno pamoksle (Mato 5 sk.: „Romieji paveldės žemę“).

Dėl „kreacionizmo“, ypač paplitusio angliškai kalbančiuose kraštuose: mūsų svetainė neatstovauja jokiam „-izmui“. Pasaulio ir žmogaus sutvėrimas tikrai leidžia vietoj gryno atsitiktinumo principo nujausti Dieviškąją išmintį. Žr. taip pat ir mūsų puslapį „Gamtos mokslai ir tikėjimas Dievu“. Taip pat galima abejoti ir kai kuriais atvejais nepagrįstu archeologiniu ar Žemės istorijos datavimu. Tačiau tie, kurie dar be to ir „7 tvėrimo dienas“ Pradžios knygoje suprato šiuolaikine prasme kaip 7 dienas po 24 valandas, turėtų atpažinti tame interpretaciją: tai neturėtų būti klausimas, lemiantis tikėjimą ar netikėjimą. Šiandieninių dienų prielaida yra gatava atsiradusi ar sukurta Žemė su jos šiandieniniu sukimusi, ko pradžioje gi nebuvo. Jau pačioje Biblijoje yra konstatuojama: „Dievui tūkstantis metų – kaip viena diena“. 7 dienos tikrai gali reikšti kažką labai realaus, bet tiksliau neapibrėžtos trukmės „laikotarpius“, „tvėrimo ciklus“. Žiūrint naujų atradimų šviesoje, būtent plačiausius sutvėrimo procesus traktuoti kaip trumpiausius, greičiausiai taps lygiai taip pat neįtikinama, kaip ir daugelis ligšiolinių archeologinių įsivaizdavimų. Biblijoje yra pakankamai užuominų, kad Dievas galėjo apsireikšti žmonėms dar prieš Mozę, o būtent Henochui ir Nojui. Mūsų šiandieninė sutvėrimo istorija greičiausiai siekia seną žodinę, vėliau užrašytą tradiciją, kilusią iš tokių – tikrų – šaknų, kurios dalys išliko ir kitose kultūrose. Tyrimuose, pvz., žinoma keletas į akis krintančių sutapimų su šumerų Gilgamešo epu. Tai nereiškia, kad Pradžios knyga turėtų būti iš ten nurašyta. Bet tai primena, kad Abraomas yra kilęs iš Mesopotamijos.

Grįžti į turinį

Vis dėlto motinystės centrai, be to, kad padeda susilaukti vaikų, užuot smerkę visas apie abortą galvojančias moteris, turėtų rimtai atsižvelgti į sunkumus jų gyvenimuose, baimes, vidinius konfliktus ir taip toliau. Paprastai moteris nenuspręs lengva ranka pasidaryti aborto. Taip pat derėtų atsižvelgti į tai, jog abortas nėra vien moters problema – atsakomybę dėl jo turi dalintis ir vyrai.

Jei visuomenė siekia sumažinti abortų kiekį, ji taip pat turi pasirūpinti tinkamomis sąlygomis auginti vaikus. Turi būti sprendžiamos socialinės problemos – daugumos abortų priežastis, – užuot dar didesnę naštą krovus ant vargšų pečių.

Jėzus Kristus skatino sąmoningai apsispręsti elgtis etiškai, užuot taip elgusis vien pasiduodant įstatymų ar tradicijų spaudimui, kaip buvo Senojo Testamento laikais. Tačiau įstatymų standartai gali sutvirtinti etinius aspektus, kaip žmonės bandė daryti įvairiose gyvenimo srityse.

Žvelgiant į tarptautines tendencijas atrodo, jog baudžiamoji teisė, ar ji būtų griežta, ar liberali, tik nežymiai veikia atliekamų abortų kiekį. Todėl, kaip minėjome, norint juos sustabdyti reikia imtis kitų priemonių.

Moksliniai tyrimai ir dirbtinis apvaisinimas taip pat „suvartoja" embrionus. Kai kuriose šalyse tai draudžia įstatymai. Neseniai atsiradusi priešimplantacinė diagnozė davė naują akstiną atsirasti daugiau priežasčių daryti abortus.

Grįžti į šios dalies turinį

Į 4 dalį: Senasis Testamentas ir kitos religijos  /  Į 1 dalį: Evangelijos  /  Į 2 dalį: Apreiškimas Jonui

Į pradžios puslapį su papildomais straipsniais