1. Bet koks bandymas atrasti iš dalies prarastas krikščionybės gelmes turi prasidėti, suprantama, nuo paties Jėzaus ir ankstyvųjų krikščionių mokymo, gyvenimo ir reikšmės, įskaitant jų „apokaliptinius“ bruožus, užuot rankiojus vien tai, kas priimtina konkrečiai teologijai. Taip pat svarbu rimtai įvertinti ankstyvųjų krikščionių įvairovę, kaip darė evangelistai******, siekdami atskleisti visapusišką Kristaus vaidmenį*.

2. Pirmųjų amžių Senajai bažnyčiai būdingas išsamių „bažnyčios tėvų“ traktatų autoritetas. Išmanydami graikų kalbą ir būdami išsilavinę, jie sugebėjo europiečiams puikiai išaiškinti ankstyvąsias krikščionių tradicijas. Jiems dar buvo gerai žinomi ir senieji dokumentai, kurių nebėra išlikę. Taip pat tuo laikotarpiu egzistavo ir daug kontraversiškų nuomonių, kas atitiko tikrąją krikščionybę ir kas ne. Daugelį šių vėliau ignoruotų raštų verta įvertinti iš naujo, ypač lyginant su jų šaltiniais. Be to, buvo krikščionių, kurie išgelbėjimo ieškojo visų pirma ne per bažnyčią, o asmeniškai susitikdami su Dievu melsdamiesi ar medituodami, pvz., Egipte, pgl. su Naq Hammadi radiniais. Šių dienų ortodoksų bažnyčios „mistinė teologija“ gerai išsaugojo kai kuriuos iš šių raštų.

3. Viduramžių scholastika ir kanoniniai raštai vertė teologiją susisteminti naudojant argumentus, kontraargumentus ir išvadas – tai galima pavadinti religijos filosofija. „Bažnyčios tėvų“ autoritetas išliko tiek, kiek jų mintys atitiko šias idėjas. Nors tuo metu scholastika teikė daug peno apmąstymams, dažnas vienpusis absoliutizmas ir iš jo kylanti išskirtinė intelektinė logika verčia abejoti scholastikos pagrįstumu, tad ją reikėtų skirti nuo tikrosios religijos. Taigi įsitikinimai buvo saugomi kaip doktrinos ar dogmos, nors tai žmones gundė taikyti inkvizitoriškus papročius. Šiandieninių dvasinio pasaulio ieškotojų ir mistikų kūrybingumas parodo, jog kartais tas pats intelektinis metodas leidžia daryti priešingas išvadas, o siekiant tikro dvasinio augimo reikia lankstesnės, visapusiškesnės ir mažiau užkietėjusios sąmonės. Šių dienų sisteminė teologija vis dar prasideda griežtu scholastiniu metodu, ypač katalikybėje, tačiau pastebimas tam tikras atvirumas kitokioms arba ekumeninėms pažiūroms (pvz., Yves Congar). Iš tiesų mes nesiekiame šališkai kritikuoti kurią nors teologijos mokyklą. Pagrindinio „Kristaus kelių“ teksto rašymo pradžioje buvo apsvarstyta tokia galimybė, tačiau galiausiai buvo nuspręsta naudoti tik iš pačių evangelijų paimtų „Jėzaus žingsnių“ seką! Taip pat egzistuoja archetipinė galimų žmogaus tobulėjimo etapų seka ir sąmonės sričių supančio pasaulio atžvilgiu seka. Tačiau tai – naujas tarpdisciplininis aiškinimas.

5. Vėlesni Naujosios filosofijos amžius, Švietimo amžius, racionalizmas ir (gamtos) mokslai nesusiformavo kaip dvasinės patirties teologijos, papildančios seną intelektualiąją sisteminę teologiją. Priešingai, vis daugiau istorinės-kritinės mokyklos teologų patys ėmė derintis prie to meto naujo intelektualaus ir vienpusiško materialistinio mokslo. Teologija darėsi lyginamuoju literatūros ir lingvistikos mokslu – tai nebūtinai klaidinga, tačiau vienpusiška. 
Atsižvelgti į literatūrinį žanrą niekas netrukdo, tačiau tai reikia daryti tinkamai, o ne schematiškai; pvz., žr. mūsų puslapį apie taip vadinamą Pilypo evangeliją (Nauji puslapiai anglų ir vokiečių kalba). Taip pat dažnai būtina lyginti Raštų teiginius su to meto aplinkybėmis – tačiau to negalima daryti su iš šiuolaikinio požiūrio kylančiu tuometinių teiginių menkinimu. Prasmę taip pat gali nušviesti santykis su besikuriančia bendruomene – tačiau tai neturi apriboti žvilgsnio, nukreipiant jį tik išorinius, grynai žmogiškus įvykius, kuriame tiesiogiai Dievo nebėra, o juk jis buvo svarbiausias žmonėms. Kad kuri nors žinia buvo perduota tam tikriems žmonėms, jokiu būdu nemenkina universaliosios jos reikšmės. Svarbu ieškoti jos reikšmės mums šiandien – tačiau visas turinys atsiskleis tik tada, jeigu mes rimtai žiūrėsime į galimybę suvokti pranašystes šiandienos žmogui – ar bent jau stengsimės rimtai žiūrėti.
Priešingai šiai tendencijai, tuometiniai senosios sisteminės teologijos šalininkai ėmė save laikyti tikrosios teologijos centru, aplink kurį galėtų burtis naujos mokslo sritys. Tačiau abejotina, ar jie sugebėjo atlikti tokį jungiamąjį vaidmenį. Aišku, yra pagrindo visokeriopus mokslo išradimus susieti su teologiniu mokymu – jei dėl to neatsiras naujų mokslinių dogmų. Tad būtų galima to tikėtis iš šiais laikais, tačiau dažniausiai taip nebūna. Bandymas mokslą sieti su teologiją reikštų, kad iš naujų kvantinės fizikos, kvantinės biologijos, naujosios geofizikos, astrofizikos mokyklų ir ypač tokių naujų mokslo sričių kaip parapsichologija turėtų atsirasti nauja pasaulėžiūra, nepritarianti senajam materializmui. Šių dienų teologiją taikyti prie mokslinės XIX amžiaus pasaulėžiūros būtų bergždžia!***
Priešingai racionalizmo tendencijoms, XIX amžiuje pradėjo rastis nauji prabudimų judėjimai, iš kurių kilo daug naujų protestantiškų laisvųjų bažnyčių. Tačiau jos nematė tikslo išanalizuoti mokslo raidą, kad patikrintų, kaip ji dera prie jų įsitikinimų. Jos skelbia biblinius įsitikinimus ir daugeliu atvejų to net nevadintų „teologija“, tačiau iš tiesų tai yra tam tikra teologinė Biblijos interpretacija (egzegezė).

6. Taigi XX amžiuje stengtasi pridėti daug anksčiau pakankamai dėmesio nesulaukusių teologijos aspektų, tačiau vis dar be mistinio ir dvasinio lygmens – Karlas Rahneris bent jau pripažino, jog jis būtinas. Bandymas įtraukti naujus aspektus katalikiškame ir protestantiškame pasauliuose buvo naudingi kai kurioms visuomenės dalims, nes buvo nagrinėjamos tikros žmonių problemos: pvz., Karlas Barthas, politinė teologija ir išsivadavimo teologija Trečiojo pasaulio šalyse ir sukūrimo teologija****, feminizmo teologija. Kai kurios mokyklos, kaip antai Bultmanno "Entmythologisierungstheologie" (demitologizacijos teologija), susiaurindamos tikėjimą beveik iki racionalistinės pasaulėžiūros – nors jos teisingai teigia, kad tikėjimui nereikalingas mokslinis įdaiktinimas – atnešė daugiau žalos negu naudos. Vėliau Drewermannas bandė atlikti evangelijų egzegezę taikydamas giluminės psichologijos metodus. Galbūt tai padėtų suteikti sielą materialistinės pasaulėžiūros besilaikančiam pasauliui, tačiau giluminė psichologija dar nėra tikroji dvasinė Biblijos dimensija, todėl nėra reikalo šias sritis supriešinti vieną su kita, kaip kad ir atsitiko.  
Lig šiol daugiausia diskutuojama apie fundamentalizmo ir reliatyvizmo problemas.
Be to, šioms diskusijoms buvo žalingos už teologinių ratų per pastaruosius kelis metus paplitusios vadinamosios „Jėzaus demaskavimo istorijos“.

7. Lig šiol nebuvo suformuluota nieko panašaus į XXI amžiaus „postmoderniąją“ teologiją. Siekiant atnaujinti dvasines krikščionybės galimybes – išsaugant senąjį tikėjimo gylį budriai stebint socialines permainas – reikia visapusiškesnių sąmonės pokyčių*****. Užuot vien tvarkius ir įamžinus senuosius teologinius tyrimus bei mokslines religijos studijas, reikia dvasinio preciziškumo ir diferencijuoto požiūrio į visuomenę bei pasaulį – tai kelias į „visapusišką“ krikščionybę nesuskaldant šiandienos. Kaip tik čia pasirodo „Kristaus keliai".

*) Jie sąmoningai pritarė ne tik tyrinėtojų surastam šaltiniui „Q“. Čia surašyti tik prieš kančią pasakyti Jėzaus žodžių rinkiniai, kurių etika nepaisė daugelio socialinių normų, dažnai siejami su, pvz., Kalno pamokslu. Panašūs ir taip pat autentiškai „Tomo evangelijos“ pamokymai rodo, jog – priklausomai nuo pamokslininkų ir klausytojų – buvo paplitę ir kiti Jėzaus pamokymai. Tik keli mokiniai žengė su Jėzumi paskutinius jo gyvenimo žingsnius – pradedant Lozoriaus prikėlimu iš mirusiųjų – ir galėjo jį patikimai atvaizduoti. Nepaisant to, ieškantiems tai buvo apreikšta.

**) Šiuo metu, pvz., Vokietijoje, bandoma sutvarkyti susiklosčiusią situaciją. Daugiau apie skirtingas bažnyčias žiūrėkite mūsų tinklalapyje „The 7 Churches (of the Revelation) and today's Churches"

***) Taip pat žr. papildomą puslapį „Mokslas ir tikėjimas Dievu“ . Update English/ Deutsch. Apie krikščionybės vystymąsi žr. prof. Hansas Kiungas, Krikščionybė. Esmė ir istorija, specialusis leidinys 2007 m. Jis yra integruotų tyrimų šalininkas, kurie, nepaisant archeologijos ir kritinių tyrimo metodų, vertina senuosius raštus kaip rimtą šaltinį. Mes pritariame ne visoms ten pateikiamoms istorinio-kritinio tyrimo išvadoms. Pvz., kartais su Jėzumi susiję įvykiai per daug atrodo kaip grynai subjektyvūs įvykiai; tačiau Kiungas atviras savarankiškai ir dar neištirtai tokių įvykių realybei. Beje, pats savaime įdomus metodas tyrinėti krikščionybės vystymosi etapus (paradigmas), negali pakankamai išryškinti tokių krypčių kaip, pavyzdžiui, mistika, reikšmės, kurios, bendrai šnekant, lig šiol niekada nebuvo lemiamos; jos atvėrė kelius, kurie labai svarbūs viso krikščionybės potencialo išnaudojimui. Čia dar reikia paminėti, kad žmonių su vidiniu dvasiniu „pavedimu“, ar mistikų, dažnai iš viso neįmanoma teisingai suprasti iš grynai istorinės-kritinės analizės pozicijų, nes be išoriškai apčiuopiamos biografijos jie turi visų pirma dar ir atskirą vidinę dvasinę biografiją. Tokiu atveju daugiau pagalbos suteikia rimtas požiūris į jų mokymą, o ne jo nagrinėjimas.

****) (Knyga vokiečių kalba: „Ökologische Theologie“ (ekologinė teologija), Kreuz-Verlag).

*****) Taip pat „naujai, amžinai" Šventosios Dvasios Evangelijai (Apreiškimo 14, 6) suprasti reikia daugiau sąmoningumo, negu suteikia vien intelektas.