Kristaus keliai

Papildomas puslapis

 

Mūsų puslapiai ir įvairios teologijos mokyklos

1. Bet koks bandymas atrasti iš dalies prarastas krikščionybės gelmes turi prasidėti, suprantama, nuo paties Jėzaus ir ankstyvųjų krikščionių mokymo, gyvenimo ir reikšmės, įskaitant jų „apokaliptinius“ bruožus, užuot rankiojus vien tai, kas priimtina konkrečiai teologijai. Taip pat svarbu rimtai įvertinti ankstyvųjų krikščionių įvairovę, kaip darė evangelistai******, siekdami atskleisti visapusišką Kristaus vaidmenį*.

2. Pirmųjų amžių Senajai bažnyčiai būdingas išsamių „bažnyčios tėvų“ traktatų autoritetas. Išmanydami graikų kalbą ir būdami išsilavinę, jie sugebėjo europiečiams puikiai išaiškinti ankstyvąsias krikščionių tradicijas. Jiems dar buvo gerai žinomi ir senieji dokumentai, kurių nebėra išlikę. Taip pat tuo laikotarpiu egzistavo ir daug kontraversiškų nuomonių, kas atitiko tikrąją krikščionybę ir kas ne. Daugelį šių vėliau ignoruotų raštų verta įvertinti iš naujo, ypač lyginant su jų šaltiniais. Be to, buvo krikščionių, kurie išgelbėjimo ieškojo visų pirma ne per bažnyčią, o asmeniškai susitikdami su Dievu melsdamiesi ar medituodami, pvz., Egipte, pgl. su Naq Hammadi radiniais. Šių dienų ortodoksų bažnyčios „mistinė teologija“ gerai išsaugojo kai kuriuos iš šių raštų.

3. Viduramžių scholastika ir kanoniniai raštai vertė teologiją susisteminti naudojant argumentus, kontraargumentus ir išvadas – tai galima pavadinti religijos filosofija. „Bažnyčios tėvų“ autoritetas išliko tiek, kiek jų mintys atitiko šias idėjas. Nors tuo metu scholastika teikė daug peno apmąstymams, dažnas vienpusis absoliutizmas ir iš jo kylanti išskirtinė intelektinė logika verčia abejoti scholastikos pagrįstumu, tad ją reikėtų skirti nuo tikrosios religijos. Taigi įsitikinimai buvo saugomi kaip doktrinos ar dogmos, nors tai žmones gundė taikyti inkvizitoriškus papročius. Šiandieninių dvasinio pasaulio ieškotojų ir mistikų kūrybingumas parodo, jog kartais tas pats intelektinis metodas leidžia daryti priešingas išvadas, o siekiant tikro dvasinio augimo reikia lankstesnės, visapusiškesnės ir mažiau užkietėjusios sąmonės. Šių dienų sisteminė teologija vis dar prasideda griežtu scholastiniu metodu, ypač katalikybėje, tačiau pastebimas tam tikras atvirumas kitokioms arba ekumeninėms pažiūroms (pvz., Yves Congar). Iš tiesų mes nesiekiame šališkai kritikuoti kurią nors teologijos mokyklą. Pagrindinio „Kristaus kelių“ teksto rašymo pradžioje buvo apsvarstyta tokia galimybė, tačiau galiausiai buvo nuspręsta naudoti tik iš pačių evangelijų paimtų „Jėzaus žingsnių“ seką! Taip pat egzistuoja archetipinė galimų žmogaus tobulėjimo etapų seka ir sąmonės sričių supančio pasaulio atžvilgiu seka. Tačiau tai – naujas tarpdisciplininis aiškinimas.

4. Kai pirmoji bažnyčia tapo pakankamai aplipdyta tradicija, atsirado reformacija, siekianti vėl pradėti remtis biblinėmis krikščionybės ištakomis. Tačiau jų pastangos buvo ribotos, nes reformatoriai patys buvo savo laikų vaikai ir menkai išmanė ankstyvosios krikščionybės dvasinius ir mistinius judėjimus. Jie taip pat atsisakė kai kurių iš esmės vertingų tradicijų, tokių kaip Marijos garbinimas. Tik tokie veikėjai kaip Vokietijos protestantų teologas J. V. Andreae išspausdino gilesnius patyrimus, kuriuos galima vadinti „krikščioniškais ezoteriniais" patyrimais, saugumo sumetimais užmaskuotus kaip sapnas arba romanas. Netgi protestantiškos bažnyčios ne visada būdavo tokios tolerantiškos, kaip atrodytų. Todėl sudėtinga atpažinti krikščionišką šios patirties pobūdį.
Likusį darbą atliko kontrreformacija, religiniai karai ir t. t. Tačiau įvairūs teologiniai požiūriai daugeliu atžvilgių išliko panašūs. Nors net tarp protestantiškų bažnyčių galima rasti atskiras denominacijas, tokias kaip liuteronų ir reformatų, jų išskyrimas yra pagrįstas tik teologinėse diskusijose, o patys bažnyčios nariai tam nebepritaria (bent jau Vokietijoje**).

5. Vėlesni Naujosios filosofijos amžius, Švietimo amžius, racionalizmas ir (gamtos) mokslai nesusiformavo kaip dvasinės patirties teologijos, papildančios seną intelektualiąją sisteminę teologiją. Priešingai, vis daugiau istorinės-kritinės mokyklos teologų patys ėmė derintis prie to meto naujo intelektualaus ir vienpusiško materialistinio mokslo. Teologija darėsi lyginamuoju literatūros ir lingvistikos mokslu – tai nebūtinai klaidinga, tačiau vienpusiška. 
Atsižvelgti į literatūrinį žanrą niekas netrukdo, tačiau tai reikia daryti tinkamai, o ne schematiškai; pvz., žr. mūsų puslapį apie taip vadinamą Pilypo evangeliją (Nauji puslapiai anglų ir vokiečių kalba). Taip pat dažnai būtina lyginti Raštų teiginius su to meto aplinkybėmis – tačiau to negalima daryti su iš šiuolaikinio požiūrio kylančiu tuometinių teiginių menkinimu. Prasmę taip pat gali nušviesti santykis su besikuriančia bendruomene – tačiau tai neturi apriboti žvilgsnio, nukreipiant jį tik išorinius, grynai žmogiškus įvykius, kuriame tiesiogiai Dievo nebėra, o juk jis buvo svarbiausias žmonėms. Kad kuri nors žinia buvo perduota tam tikriems žmonėms, jokiu būdu nemenkina universaliosios jos reikšmės. Svarbu ieškoti jos reikšmės mums šiandien – tačiau visas turinys atsiskleis tik tada, jeigu mes rimtai žiūrėsime į galimybę suvokti pranašystes šiandienos žmogui – ar bent jau stengsimės rimtai žiūrėti.
Priešingai šiai tendencijai, tuometiniai senosios sisteminės teologijos šalininkai ėmė save laikyti tikrosios teologijos centru, aplink kurį galėtų burtis naujos mokslo sritys. Tačiau abejotina, ar jie sugebėjo atlikti tokį jungiamąjį vaidmenį. Aišku, yra pagrindo visokeriopus mokslo išradimus susieti su teologiniu mokymu – jei dėl to neatsiras naujų mokslinių dogmų. Tad būtų galima to tikėtis iš šiais laikais, tačiau dažniausiai taip nebūna. Bandymas mokslą sieti su teologiją reikštų, kad iš naujų kvantinės fizikos, kvantinės biologijos, naujosios geofizikos, astrofizikos mokyklų ir ypač tokių naujų mokslo sričių kaip parapsichologija turėtų atsirasti nauja pasaulėžiūra, nepritarianti senajam materializmui. Šių dienų teologiją taikyti prie mokslinės XIX amžiaus pasaulėžiūros būtų bergždžia!***
Priešingai racionalizmo tendencijoms, XIX amžiuje pradėjo rastis nauji prabudimų judėjimai, iš kurių kilo daug naujų protestantiškų laisvųjų bažnyčių. Tačiau jos nematė tikslo išanalizuoti mokslo raidą, kad patikrintų, kaip ji dera prie jų įsitikinimų. Jos skelbia biblinius įsitikinimus ir daugeliu atvejų to net nevadintų „teologija“, tačiau iš tiesų tai yra tam tikra teologinė Biblijos interpretacija (egzegezė).

6. Taigi XX amžiuje stengtasi pridėti daug anksčiau pakankamai dėmesio nesulaukusių teologijos aspektų, tačiau vis dar be mistinio ir dvasinio lygmens – Karlas Rahneris bent jau pripažino, jog jis būtinas. Bandymas įtraukti naujus aspektus katalikiškame ir protestantiškame pasauliuose buvo naudingi kai kurioms visuomenės dalims, nes buvo nagrinėjamos tikros žmonių problemos: pvz., Karlas Barthas, politinė teologija ir išsivadavimo teologija Trečiojo pasaulio šalyse ir sukūrimo teologija****, feminizmo teologija. Kai kurios mokyklos, kaip antai Bultmanno "Entmythologisierungstheologie" (demitologizacijos teologija), susiaurindamos tikėjimą beveik iki racionalistinės pasaulėžiūros – nors jos teisingai teigia, kad tikėjimui nereikalingas mokslinis įdaiktinimas – atnešė daugiau žalos negu naudos. Vėliau Drewermannas bandė atlikti evangelijų egzegezę taikydamas giluminės psichologijos metodus. Galbūt tai padėtų suteikti sielą materialistinės pasaulėžiūros besilaikančiam pasauliui, tačiau giluminė psichologija dar nėra tikroji dvasinė Biblijos dimensija, todėl nėra reikalo šias sritis supriešinti vieną su kita, kaip kad ir atsitiko.  
Lig šiol daugiausia diskutuojama apie fundamentalizmo ir reliatyvizmo problemas.
Be to, šioms diskusijoms buvo žalingos už teologinių ratų per pastaruosius kelis metus paplitusios vadinamosios
„Jėzaus demaskavimo istorijos“.

7. Lig šiol nebuvo suformuluota nieko panašaus į XXI amžiaus „postmoderniąją“ teologiją. Siekiant atnaujinti dvasines krikščionybės galimybes – išsaugant senąjį tikėjimo gylį budriai stebint socialines permainas – reikia visapusiškesnių sąmonės pokyčių*****. Užuot vien tvarkius ir įamžinus senuosius teologinius tyrimus bei mokslines religijos studijas, reikia dvasinio preciziškumo ir diferencijuoto požiūrio į visuomenę bei pasaulį – tai kelias į „visapusišką“ krikščionybę nesuskaldant šiandienos. Kaip tik čia pasirodo „Kristaus keliai".

*) Jie sąmoningai pritarė ne tik tyrinėtojų surastam šaltiniui „Q“. Čia surašyti tik prieš kančią pasakyti Jėzaus žodžių rinkiniai, kurių etika nepaisė daugelio socialinių normų, dažnai siejami su, pvz., Kalno pamokslu. Panašūs ir taip pat autentiškai „Tomo evangelijos“ pamokymai rodo, jog – priklausomai nuo pamokslininkų ir klausytojų – buvo paplitę ir kiti Jėzaus pamokymai. Tik keli mokiniai žengė su Jėzumi paskutinius jo gyvenimo žingsnius – pradedant Lozoriaus prikėlimu iš mirusiųjų – ir galėjo jį patikimai atvaizduoti. Nepaisant to, ieškantiems tai buvo apreikšta.

**) Šiuo metu, pvz., Vokietijoje, bandoma sutvarkyti susiklosčiusią situaciją. Daugiau apie skirtingas bažnyčias žiūrėkite mūsų tinklalapyje „The 7 Churches (of the Revelation) and today's Churches"

***) Taip pat žr. papildomą puslapį „Mokslas ir tikėjimas Dievu“ . Update English/ Deutsch. Apie krikščionybės vystymąsi žr. prof. Hansas Kiungas, Krikščionybė. Esmė ir istorija, specialusis leidinys 2007 m. Jis yra integruotų tyrimų šalininkas, kurie, nepaisant archeologijos ir kritinių tyrimo metodų, vertina senuosius raštus kaip rimtą šaltinį. Mes pritariame ne visoms ten pateikiamoms istorinio-kritinio tyrimo išvadoms. Pvz., kartais su Jėzumi susiję įvykiai per daug atrodo kaip grynai subjektyvūs įvykiai; tačiau Kiungas atviras savarankiškai ir dar neištirtai tokių įvykių realybei. Beje, pats savaime įdomus metodas tyrinėti krikščionybės vystymosi etapus (paradigmas), negali pakankamai išryškinti tokių krypčių kaip, pavyzdžiui, mistika, reikšmės, kurios, bendrai šnekant, lig šiol niekada nebuvo lemiamos; jos atvėrė kelius, kurie labai svarbūs viso krikščionybės potencialo išnaudojimui. Čia dar reikia paminėti, kad žmonių su vidiniu dvasiniu „pavedimu“, ar mistikų, dažnai iš viso neįmanoma teisingai suprasti iš grynai istorinės-kritinės analizės pozicijų, nes be išoriškai apčiuopiamos biografijos jie turi visų pirma dar ir atskirą vidinę dvasinę biografiją. Tokiu atveju daugiau pagalbos suteikia rimtas požiūris į jų mokymą, o ne jo nagrinėjimas.

****) (Knyga vokiečių kalba: „Ökologische Theologie“ (ekologinė teologija), Kreuz-Verlag).

*****) Taip pat „naujai, amžinai" Šventosios Dvasios Evangelijai (Apreiškimo 14, 6) suprasti reikia daugiau sąmoningumo, negu suteikia vien intelektas.

****** Jėzus, mokiniai ir teologija

Pačiame Naujajame Testamente yra skirtingų „teologijų", tačiau veikiausiai autoriai jas sujungė sąmoningai. Jie žinojo, kad Jėzus turi daug „pusių“. Norint jį suprasti, reikalingi keli teologiniai požiūriai.

Jis mokė liberalios ar išsivadavimo teologijos socialinio sąmoningumo ir ganėtinai konservatyvių teologų griežtų (asmeninės) etikos nurodymų (tačiau ne formalių ar paremtų valstybės galia).

Jis taip pat laikėsi krikščionių mistikų ar ezoterinių krikščionių (palyginkite su Rytų ortodoksų bažnyčios mistine teologija) dvasinio požiūrio ir, nepaisant to, norėjo, kad mokiniai sugebėtų gyventi fiziniame pasaulyje (tai pagrindinė dabartinių teologų ir misijų, ypač protestantiškų, nagrinėjama tema).

Jėzus parodė „antgamtinį“ ryšį su Dievu (nuo krikšto iki kryžiaus ir prisikėlimo; pastebimas, pavyzdžiui, meditacinėje mokinio Jono ir jo mokinių apžvalgoje), kurio tokie teologai kaip Bultmannas negali paaiškinti protu – ir vis dėlto Jėzus turėjo pereiti visus žmogaus gyvenimo etapus, kuriuos paaiškina gamtos mokslai.

Kai kuriuos įvykius galima suprasti remiantis mūsų laikų gilumine psichologija, kiti yra psichologijos ribas peržengiantys dvasiniai įvykiai.

Daugelis interpretacijų yra beveik prarastos, mat daug ankstyvųjų krikščionių buvo persekiojami kaip „eretikai“ (sumaišant su tikru piktnaudžiavimu religija). Visi jie buvo šališki, bet ne labiau šališki už bet kokią dabar egzistuojančią bažnyčią.

Toks šališkumas nėra savaime neigiamas. Pavieniui visi tokie aiškinimai būtų geri – jei aiškinantieji negalvotų, kad jie vieninteliai yra teisūs, o visi kiti – visiškai klysta.

Evangelijos ir teologijos

Evangelijos – ir, pavyzdžiui, „Q" vadinama Evangelijos pagal Morkų dalis – atspindi skirtingus požiūrius. Jos parašytos skirtingą išsilavinimą turintiems žmonėms. Evangelija pagal Morkų, pavyzdžiui, buvo svarbi analitinio proto romėnams ir evangelijos vertėjams į romanų kalbas. Tačiau prof. Mortonas Smithas sugalvojo pavadinimą tai „paslaptingai evangelijos daliai“, kilusiai iš Petro, skirtai tik saujelei patyrusių žmonių, su istorija apie Lozorių ir t. t. Austrų mistikas Lorberas sako, kad Morkus, kaip mažas berniukas, buvo mokinių branginamas pasiuntinys. Taigi jis būtų tiksliai žinojęs, kas vyko. Morkus pateikia teologo požiūrį, kurio pagrindinis klausimas – „Kas yra Jėzus?“
Evangelijos pagal Mat
ą galimas originalas, kuris galbūt yra pamestas ir dar neatrastas, turėjo būti skirtas žydams; dabartinė Evangelija pagal Matą galiausiai yra skirta visiems, kuriems reikia išplėstinių gyvų aprašymų apie Jėzaus darbus
Evangelija pagal Luk
ą panaši, bet pilna gilių jausmų. 
Evangelija pagal Šv. Joną parašyta dvasiniams krikščionims (pavyzdžiui, kilusiems iš graikų mistikų), specifinę krikščionišką koncepciją nagrinėjant jų kalba.
Jonas į Jėzaus gyvenimą akivaizdžiai žvelgia pro kryžių ir prisikėlimą, Matas pradeda nuo gyvenimo. Abu požiūriai teisingi, tačiau kryžius ir prisikėlimas turėjo daugiau įtakos vėlesnei istorijai.

„Pilypo evangelija" (apokrifinė) yra ne evangelija, bet ankstyvųjų krikščionių „indėlis į diskusiją“, vykusią tarp skirtingų judėjimų. (Ji nėra gnostikų veikalas, kaip kai kurie mano.) „Tomo evangelija“ (apokrifinė) yra ne evangelija, bet Jėzaus žodžių rinkinys – bent jau dauguma jų yra autentiški – įskaitant dvasiškai suinteresuotiems žmonėms skirtas kai kurias formuluotes...

Skirtingi žmonės geriau išrutuliojo skirtingus aspektus.

Metodai

Panašiai skirtingi tyrimų metodai bus naudingi, jei juos taikysime kartu (tarpdisciplininis taikymas). Tačiau bandydami teologiją kurti remdamiesi tik viena mokslo šaka (kaip antai lingvistiniais tyrimais arba „Formgeschichte" arba archeologiniais tyrimais), gausime iš dalies klaidingą rezultatą. Būtini ir papildomi meditacijos metodai.
Be to, egzistuoja nuo krikščioniškos teologijos daugiau ar mažiau nepriklausoma bendroji religijotyra bei filosofija, kurios abi tampa teologijos konkurentėmis, kai atsigręžia į religinius klausimus, kuriuos sunku nagrinėti, jeigu tyrėjas neturi asmeninio santykio su religija. Tačiau jei kas su tuo susieja tikrą Dievo paiešką, tai gali tapti vaisingu papildymu. Jeigu religingumas būtų pripažintas žmogaus esmei būdinga pagrindine savybe, bėgant laikui galėtų išsirutulioti didesnis šių dalykų suderinamumas. (žr.
„Religija...")

Pastaba apie bažnyčių doktriną dėl triasmenės Dievo prigimties (anglų k.)

Grįžti į pagrindinį tekstą, Įžangą...

Į pradžios puslapį
http://www.ways-of-christ.com/lt

Kitos temos ir pagrindinis tekstas
Jėzaus Kristaus keliai, jo indėlis į žmogaus sąmonę ir žmonijos bei pasaulio permainas: nepriklausomas rašinys, paremtas įvairių sričių tyrimais ir patirtimi, su praktiniais asmeninio tobulėjimo patarimais.