Kristaus keliai

Papildomas puslapis

 

Inspiracija ir bažnyčios

Naujasis Testamentas teigia, kad tiesioginė inspiracija ir Šventosios Dvasios dovanos krikščionio gyvenime yra labai svarbu (pvz., 1 Kor 14, 26; Morkaus16, 17). Ilgą laiką buvo bandoma įteigti, jog jas pasiekti labai sudėtinga, tačiau tam, kad gautum Šventąją Dvasią, užtenka paprasčiausiai melstis.

Kad Dievas gali kalbėti žmonėms, pripažįsta ne tik sekmininkų, bet ir katalikų bažnyčia. Tačiau katalikų bažnyčia „bendrą apreiškimą“, gaunamą bendram naudojimui per Bibliją, tradiciją ir tarnavimą, skiria nuo mistinių „asmeninių apreiškimų“ (asmeninių inspiracijų). Pastariesiems apreiškimams ji pritaria tuo atveju, jei jų turinys yra naudingas kitiems žmonėms, tačiau paprastai neįsipareigoja jų vykdyti ir jie nesusilaukia didelės paramos. Kai apreiškimuose Marija ar Kristus pranašiškai* kalbėdavo bažnyčiai ar žmonijai, katalikų bažnyčia dažnai reaguodavo kritiškai. Ir nors nuo Pauliaus VI laikų bažnyčia nedraudžia katalikų leidėjams jų spausdinti, kai kurie liudijimai buvo slepiami, kaip antai trečioji Fatimos žinia. Tokiais atvejais bažnyčia neišsako galutinio sprendimo. Bažnytinėje teisėje nustatyta, kad jei žinios tikrinamos, tai turi būti daroma sąžiningai, t. y. turi būti išklausomi užrašiusieji žinią (Kanonas 844, 3 str.). Kanonas 220 draudžia neteisėtai griauti žmogaus reputaciją.
Daugelyje kitų bažnyčių tokios inspiracijos nėra svarbios. Arba žmonės jų nepatiria, arba dar nenusistovėjo tvarka, kaip elgtis jų atveju.
Kai kurios protestantų bažnyčios mano, kad apreiškimas buvo duotas Naujojo Testamento laikų pabaigoje. Kita vertus, daug panašių reiškinių vyksta ir už didelių bažnyčių ribų (plg. Jono 14, 21-23). Apskritai susidaro įspūdis, kad Dievas suinteresuotas „kalbėti“ mums, mokyti žmones ir juos perspėti. Tačiau tai visą gyvenimą trunkantis, sunkus mokymosi procesas, ir iš tikrųjų, kad būtų galima skleisti tokias žinias, reikalingas ypatingas pašaukimas bei ypatingai glaudus ryšys su Dievu bei atitinkamas pasiruošimas.

Pirmieji apaštalai – žmonės, sugebėję Dvasios dovanomis atspindėti Kristų – savo susirinkimuose mokė apie tiesioginę inspiraciją ir jos aiškinimą (1 Kor 14,26). 1 Kor 12, 7: „...Kiekvienam suteikiamas Dvasios pasireiškimas bendram labui". 1 Kor 12, 28 apaštalai yra pirmiau pranašų*), o trečioje vietoje yra mokytojai. 1 Kor 14 sk. skiria „kalbėjimą kalbomis“ savo ugdymui nuo pranašystės bendruomenės ugdymui. Pranašystės dovaną turintys žmonės buvo ypač vertinami, nes ne visi mokiniai nepranašaudavo (pvz., Mato 10, 41).

Skiriamieji požymiai:

- Čia ne tiek keliamas klausimas, ar iš viso būna inspiracijų, kurių negalima būtų priskirti savitaigai ar masinei įtaigai, šizofrenijai arba kitokiems psichiniams reiškiniams**. Kas be išankstinių nuostatų tyrinėjo tokius fenomenus krikščionybėje, turėjo greitai pastebėti, kad dauguma atvejų tokių apribojančių grynai psichologinių aiškinimo bandymų nepakanka. Tai suvokus ima kilti tikrai įdomūs klausimai.

- Pirmiausia reikėtų pabandyti siekti, ar inspiracija atėjo iš Dievo, ar ne (plg. 1 Jono 4, 1). Tačiau tai reikia daryti atsargiai ir su pagarba. Pačioje Biblijoje nesakoma, kad kunigas savaime yra kompetentingas spręsti apie Dvasios pasireiškimų tikrumą remdamasis teoriniais teologiniais išvedžiojimais. Tik visai nedaug žmonių sugeba tiesiogiai suvokti, kokia dvasia atnešė žinią, todėl Jėzus sako: „Juos atpažinsite iš jų vaisių“ (Mato 7, 15-20). Vadinasi, jei Dvasios pasireiškimas veda prie Kristaus, t. y. sugrąžina prie Dievo, atneša teigiamų pasikeitimų gyvenime arba išgydo protą ar kūną, nederėtų jo atmesti kaip netikro ar net „atėjusio iš velnio“, nes jis buvo suteiktas iš malonės. Jono 15, 5 sakoma: „Be manęs jūs nieko negalite nuveikti“. Jeigu apreiškiama daugiau Kristaus meilės ar meilės žmonėms, tai irgi geras ženklas. Taip pat palyginkite su Mato 7, 1, Mato 12, 24-30 ir Apaštalų darbų 5, 38-39, kur perspėjama dėl žmonių teisimo. Moralės teologijos ir pasaulietinių įstatymų atžvilgiu taip pat būtų neteisinga ką nors pasmerkti, jei esama abejonių.

- Kitas išskirtinis bruožas – apreiškimą gaunančiųjų kuklumas, nes tik nutilęs žmogus sugeba išgirsti Dievo Dvasią. Teologinės žinios jokiu būdu nėra Dvasios apraiškos autentiškumą patvirtinantis ženklas; dažnai pasirenkami ypač paprasti žmonės („pasauliečių charizma“). Išsilavinę žmonės bus pasiruošę išgirsti iš Dievo tik tuo atveju, jei nebus pasipūtę ir užkietėjusių įsitikinimų, ir bus „vargšai dvasia“ (Mato 5, 3). (Pvz., sadukiejai – racionalistai ir materialistai – ir fariziejai – dauguma jų buvo įsikibę savo intelektinio išprusimo – nebuvo „vargšai dvasia“.)

- „...Kad gyventumėte kaip žmonės ir dirbtumėte kasdienius darbus, bet kad savo kasdienybėje paliktumėte pakankamai laiko Dievui Visagaliui Tėvui.“ (Iš Garabandalyje ir kitur apsireiškusios Motinos Marijos žinios.)

- Meile Jėzaus etikos prasme grindžiamas elgesys – pvz., Mato 7,12, – taip pat yra toks požymis. Per savo su Kristumi susietą esybę žmogus labiau priartėja prie Dvasios, kuri yra viršesnė už protą. Tai gali pasireikšti juo stipriau, kuo daugiau harmonijos su dieviškomis savybėmis, tokiomis kaip meilė, jis įgyja. Tačiau šiuo atveju etika savaime nereiškia įsiliejimo į įprastinį tradicinį pamaldaus žmogaus įvaizdį, pvz., to, kaip jis turi rengtis, kada lankytis bažnyčioje ir pan.

- Taigi, pvz., ten, kur kas nors agresyviai, remdamasis iš Kristaus gautu įkvėpimu, platintų prisiskaitytas, paplitusias, piktaliežuviškas nuomones apie kitus krikščionis, taip skleisdamas nepasitenkinimą, būtų ypač didelė tikimybė, jog tai nėra nei teisėti veiksmai, nei tikra Kristaus arba Šventosios dvasios žinia.

- Be to, dažnai pasireiškimai slopinami iš išorės. Remdamiesi patirtimi ir Biblija galime teigti, kad Šventoji Dvasiai veikia nepriklausomai nuo žmonių socialinio susiskirstymo (Jono 3, 8 ir kt.), ir jai reikia laisvės, kad galėtų augti. Kiekvienas žmogus turi sąžinę, kuri nepriklauso nuo aplinkos poveikio. Apaštalų darbų 5, 29: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių!“ Tai neprieštarauja dvasinių pamokymų teikiamai naudai – nereikia visoms žmonių kartoms kartoti tas pačias klaidas.

- Dažnai buvo tyrinėjami tokie požymiai kaip „antgamtinis apreiškimų pobūdis“, pavyzdžiui, neapsimetant ir nenaudojant vaistų tuo pačiu metu akys nustoja paklusti refleksams, pakinta širdies ritmas, sulėtėja pulsas, pakyla spaudimas arba kai žmogus negalėjo žinoti to, kas buvo apreikšta. Tačiau šis kriterijus nėra būtinas, kadangi Dvasia naudoja ir „natūralius“ žmogaus sugebėjimus.

Dvasios žinia gali pasireikšti daugybe formų. Pavyzdžiui, per „vidinį žodį iš širdies", kuris yra sąmoningas – taigi nesupainiojamas su šizofrenijos ar hipnozės reiškiniais. Įgijus šiek tiek patirties tampa aišku, kad tai visai kitokio charakterio, nei telepatija (plg. „Apie vidinį žodį“, Johannes Tennhard ir kt. rinkinys, „Lorber" leidykla, Vokietija). Retais atvejais pasiekiama į transą panaši būsena, o žmogus atlieka antrinį vaidmenį, tačiau ir tokiu atveju kitos aplinkybės – artumas Dievui ir geras poveikis kitiems susirinkusiems – rodo tokio patyrimo skirtumą nuo spiritistų metodais sukurtos transo būsenos, kuri kitus dalyvaujančius žmones susilpnina. Pasitaiko, kad žmogus pamato regėjimą, vidinę šviesą arba ką nors suvokia, ką vėliau gali užrašyti. Egzistuoja ir tam tikras tiesioginis Dvasios pasireiškimo užrašymas, vykstantis sąmoningai, priešingas automatiškam spiritistų rašymui, kuris paprastai siejasi su kokia nors transo būsena. (Sąmoningas Dievo Dvasios ieškojimas yra dvasingumas, o ryšio su dvasiomis ieškojimas transo būsenoje vadinamas spiritizmu.) Šventoji Dvasia gali būti žinios šaltinis net ir tiesiogiai nesikreipdama į susirinkusiuosius: mintis, pokalbis, užrašas ar knyga gali iš dalies arba visiškai kilti iš dvasinės inspiracijos, nes Dvasia gali suaktyvinti kūrybingumą kaip tik nori.

* Pranašystė pirmiausia reiškia ekstrasensorinę informaciją, krikščioniškame kontekste – atėjusią iš Dievo ar Šventosios Dvasios. Inspiracijos – perspėjimai dėl ateities arba jos spėjimai – yra pranašystės dalis. Apie Šventąją Dvasią žr. Jono 3, 8, Jono 14, 26 ir skyrių „Sekminės“ pagrindinio „Kristaus kelių“ teksto 1 dalyje.
Apie pranašystę per ateities regėjimus žr. atitinkamus „Kristaus kelių“ skyrius 2 dalyje, pvz., „Kaip elgtis su pranašystėmis“.
Senajame Testamente taip pat yra ištraukų apie pranašysčių pobūdį, tačiau jas taikyti reikia atsargiai, nes pranašystės nuo tų laikų pasikeitė (Jėzaus laikais beveik išnykusios senovinio pobūdžio pranašystės buvo atgaivintos):
Joelio 3, 1-2; Amoso 3, 7-8.

**) Tačiau kai kuriais atvejais ir tikrai įkvėpimo gebėjimais pasižymintys žmonės laikinai gali patekti į būseną, primenančias žinomus psichinius sutrikimus – pavyzdžiui, obsesinį nenutrūkstamą vidinį dialogą ir užsitęsusį nepajėgumą elgtis su žemiškomis būtinybėmis. Kad būtų išvengta tokių ekscesų, be pirmiau paminėtų aspektų, galima būtų atkreipti dėmesį į tokias išorines prielaidas: pakankamai miego; pakankamai vitamino B prisotinta mityba, pvz., su pakankamai vitaminų B – reiškia, šiame sąryšyje reikia būti atsargiam su pasninkavimu, jeigu tam neturima pakankamai patirties; palaikyti aiškų nusistatymą į pageidaujamą šaltinį, t. y., į Kristų; ne per daug ilgi seansai, kurie suteiktų galimybę į nukrypimus ir egzaltaciją; pakankamai pastangų ne intensyvių vidinių išgyvenimų metu vėl grįžti į žemiškąją dabartį; savivokus išgirsto apmąstymas. Pagalbininkai, dvasiniai palydovai, terapeutai ir pan. tokiais atvejais dažnai naudingai elgtis gali tik tada, jeigu jie turi specifinės patirties (žinių), prie ko priklauso ir tai, kad būtų rimtai žiūrima ne tik į tuo momentu sutrikusią būklę, bet ir į bazinį nesutrikusios būklės fenomeną.

 

Į pradžios puslapį
http://www.ways-of-christ.com/lt

Kitos temos ir pagrindinis tekstas
Jėzaus Kristaus keliai, jo indėlis į žmogaus sąmonę ir žmonijos bei pasaulio permainas: nepriklausomas rašinys, paremtas įvairių sričių tyrimais ir patirtimi, su praktiniais asmeninio tobulėjimo patarimais.