Naujasis Testamentas teigia, kad tiesioginė inspiracija ir Šventosios Dvasios dovanos krikščionio gyvenime yra labai svarbu (pvz., 1 Kor 14, 26; Morkaus16, 17). Ilgą laiką buvo bandoma įteigti, jog jas pasiekti labai sudėtinga, tačiau tam, kad gautum Šventąją Dvasią, užtenka paprasčiausiai melstis.

Kad Dievas gali kalbėti žmonėms, pripažįsta ne tik sekmininkų, bet ir katalikų bažnyčia. Tačiau katalikų bažnyčia „bendrą apreiškimą“, gaunamą bendram naudojimui per Bibliją, tradiciją ir tarnavimą, skiria nuo mistinių „asmeninių apreiškimų“ (asmeninių inspiracijų). Pastariesiems apreiškimams ji pritaria tuo atveju, jei jų turinys yra naudingas kitiems žmonėms, tačiau paprastai neįsipareigoja jų vykdyti ir jie nesusilaukia didelės paramos. Kai apreiškimuose Marija ar Kristus pranašiškai* kalbėdavo bažnyčiai ar žmonijai, katalikų bažnyčia dažnai reaguodavo kritiškai. Ir nors nuo Pauliaus VI laikų bažnyčia nedraudžia katalikų leidėjams jų spausdinti, kai kurie liudijimai buvo slepiami, kaip antai trečioji Fatimos žinia. Tokiais atvejais bažnyčia neišsako galutinio sprendimo. Bažnytinėje teisėje nustatyta, kad jei žinios tikrinamos, tai turi būti daroma sąžiningai, t. y. turi būti išklausomi užrašiusieji žinią (Kanonas 844, 3 str.). Kanonas 220 draudžia neteisėtai griauti žmogaus reputaciją.

Daugelyje kitų bažnyčių tokios inspiracijos nėra svarbios. Arba žmonės jų nepatiria, arba dar nenusistovėjo tvarka, kaip elgtis jų atveju. Kai kurios protestantų bažnyčios mano, kad apreiškimas buvo duotas Naujojo Testamento laikų pabaigoje. Kita vertus, daug panašių reiškinių vyksta ir už didelių bažnyčių ribų (plg. Jono 14, 21-23). Apskritai susidaro įspūdis, kad Dievas suinteresuotas „kalbėti“ mums, mokyti žmones ir juos perspėti.

Pirmieji apaštalai – žmonės, sugebėję Dvasios dovanomis atspindėti Kristų – savo susirinkimuose mokė apie tiesioginę inspiraciją ir jos aiškinimą (1 Kor 14,26). 1 Kor 12, 7: „...Kiekvienam suteikiamas Dvasios pasireiškimas bendram labui". 1 Kor 12, 28 apaštalai yra pirmiau pranašų*), o trečioje vietoje yra mokytojai. 1 Kor 14 sk. skiria „kalbėjimą kalbomis“ savo ugdymui nuo pranašystės bendruomenės ugdymui. Pranašystės dovaną turintys žmonės buvo ypač vertinami, nes ne visi mokiniai nepranašaudavo (pvz., Mato 10, 41).

- Pirmiausia reikėtų pabandyti siekti, ar inspiracija atėjo iš Dievo, ar ne (plg. 1 Jono 4, 1). Tačiau tai reikia daryti atsargiai ir su pagarba. Pačioje Biblijoje nesakoma, kad kunigas savaime yra kompetentingas spręsti apie Dvasios pasireiškimų tikrumą remdamasis teoriniais teologiniais išvedžiojimais. Tik visai nedaug žmonių sugeba tiesiogiai suvokti, kokia dvasia atnešė žinią, todėl Jėzus sako: „Juos atpažinsite iš jų vaisių“ (Mato 7, 15-20). Vadinasi, jei Dvasios pasireiškimas veda prie Kristaus, t. y. sugrąžina prie Dievo, atneša teigiamų pasikeitimų gyvenime arba išgydo protą ar kūną, nederėtų jo atmesti kaip netikro ar net „atėjusio iš velnio“, nes jis buvo suteiktas iš malonės. Jono 15, 5 sakoma: „Be manęs jūs nieko negalite nuveikti“. Jeigu apreiškiama daugiau Kristaus meilės ar meilės žmonėms, tai irgi geras ženklas. Taip pat palyginkite su Mato 7, 1, Mato 12, 24-30 ir Apaštalų darbų 5, 38-39, kur perspėjama dėl žmonių teisimo. Moralės teologijos ir pasaulietinių įstatymų atžvilgiu taip pat būtų neteisinga ką nors pasmerkti, jei esama abejonių.

Kitas išskirtinis bruožas – apreiškimą gaunančiųjų kuklumas, nes tik nutilęs žmogus sugeba išgirsti Dievo Dvasią. Teologinės žinios jokiu būdu nėra Dvasios apraiškos autentiškumą patvirtinantis ženklas; dažnai pasirenkami ypač paprasti žmonės („pasauliečių charizma“). Išsilavinę žmonės bus pasiruošę išgirsti iš Dievo tik tuo atveju, jei nebus pasipūtę ir užkietėjusių įsitikinimų, ir bus „vargšai dvasia“ (Mato 5, 3). (Pvz., sadukiejai – racionalistai ir materialistai – ir fariziejai – dauguma jų buvo įsikibę savo intelektinio išprusimo – nebuvo „vargšai dvasia“.)

- „...Kad gyventumėte kaip žmonės ir dirbtumėte kasdienius darbus, bet kad savo kasdienybėje paliktumėte pakankamai laiko Dievui Visagaliui Tėvui.“ (Iš Garabandalyje ir kitur apsireiškusios Motinos Marijos žinios.)

Elgesys su meile, pagal Jėzaus moralę, pvz., Mato 7, 12 – irgi gali būti skiriamasis požymis, nes kuo daugiau žmogus kopijuoja tokias Dievo savybes kaip meilė, tuo lengviau jam bus susijungti su dvasia – kuri yra aukščiau intelekto. Tačiau moralės laikymasis nereiškia, kad tie žmonės turi atitikti mūsų įsivaizdavimus apie pamaldžius žmones, pavyzdžiui, savo apranga, lankydamiesi sekmadieniais bažnyčioje ar kt.

Be to, dažnai pasireiškimai slopinami iš išorės. Remdamiesi patirtimi ir Biblija galime teigti, kad Šventoji Dvasiai veikia nepriklausomai nuo žmonių socialinio susiskirstymo (Jono 3, 8 ir kt.), ir jai reikia laisvės, kad galėtų augti. Kiekvienas žmogus turi sąžinę, kuri nepriklauso nuo aplinkos poveikio. Apaštalų darbų 5, 29: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių!“ Tai neprieštarauja dvasinių pamokymų teikiamai naudai – nereikia visoms žmonių kartoms kartoti tas pačias klaidas.

Dvasios žinia gali pasireikšti daugybe formų. Pavyzdžiui, per „vidinį balsą ar pasaulį“, kuris yra sąmoningas, todėl nereikėtų jo painioti su hipnozės metu pasireiškiančiais reiškiniais ar šizofrenijos simptomais. Retais atvejais pasiekiama į transą panaši būsena, o žmogus atlieka antrinį vaidmenį, tačiau ir tokiu atveju kitos aplinkybės – artumas Dievui ir geras poveikis kitiems susirinkusiems – rodo tokio patyrimo skirtumą nuo spiritistų metodais sukurtos transo būsenos, kuri kitus dalyvaujančius žmones susilpnina. Pasitaiko, kad žmogus pamato regėjimą, vidinę šviesą arba ką nors suvokia, ką vėliau gali užrašyti. Egzistuoja ir tam tikras tiesioginis Dvasios pasireiškimo užrašymas, vykstantis sąmoningai, priešingas automatiškam spiritistų rašymui, kuris paprastai siejasi su kokia nors transo būsena. (Sąmoningas Dievo Dvasios ieškojimas yra dvasingumas, o ryšio su dvasiomis ieškojimas transo būsenoje vadinamas spiritizmu.) Šventoji Dvasia gali būti žinios šaltinis net ir tiesiogiai nesikreipdama į susirinkusiuosius: mintis, pokalbis, užrašas ar knyga gali iš dalies arba visiškai kilti iš dvasinės inspiracijos, nes Dvasia gali suaktyvinti kūrybingumą kaip tik nori.

* Pranašystė pirmiausia reiškia ekstrasensorinę informaciją, krikščioniškame kontekste – atėjusią iš Dievo ar Šventosios Dvasios. Inspiracijos – perspėjimai dėl ateities arba jos spėjimai – yra pranašystės dalis. Apie Šventąją Dvasią žr. Jono 3, 8, Jono 14, 26 ir skyrių „Sekminės“ pagrindinio „Kristaus kelių“ teksto 1 dalyje.
Apie pranašystę per ateities regėjimus žr. atitinkamus „Kristaus kelių“ skyrius 2 dalyje, pvz., „Kaip elgtis su pranašystėmis“.
Senajame Testamente taip pat yra ištraukų apie pranašysčių pobūdį, tačiau jas taikyti reikia atsargiai, nes pranašystės nuo tų laikų pasikeitė (Jėzaus laikais beveik išnykusios senovinio pobūdžio pranašystės buvo atgaivintos): Joelio 3, 1-2; Amoso 3, 7-8