Lentelė: Krikščioniškas požiūris

Lentelė: Krikščioniškasis požiūris: pasaulyje, bet ne iš pasaulio (žr. Jono 17 sk.)

Kiekvienas, kuris nori palikti savo netobulumą ir siekti geresnių savybių, laikydamas Jėzų standartu ir pagalba (žr. skyrius „Moralinių vertybių pagrindai" ir „Jėzus Kristus ir išgydymas"), visų pirma turi:
- būti teisingas pats sau, užuot dėl visko kaltinęs kitus**) (plg. Mato 5, 3);
- klausytis savo sąžinės impulsų, užuot juos slopinęs (plg. Mato 5, 5 ir 5,9);
- pamatyti, jog gyvena dėl kitų, o ne tik dėl savo paties fizinės gerovės (plg. Mato 5, 7);
- ieškoti gyvosios Dievo Dvasios, užuot ieškojęs griežtos formos (plg. Mato 6, 5-8 ir Jono 4, 21-24);
- ieškoti savo paties tikrovės, užuot ieškojęs vien kaip pasirodyti prieš kitus (plg. Mato 5, 8);
- būti drąsus, gyventi pagal savo paties naujas įžvalgas, net jei šis pasaulis jas ne visada vertina (plg. Mato 5, 15);
- būti kuklus ir tarnauti kitiems, užuot pasipūtęs gavęs naujų įžvalgų (plg. Mato 5, 19 ir Luko 9, 48)...‘

Tai – meilės ir išminties kelias. Žmogus nustoja buvęs kliūtimi savo paties kelyje. Krikščionybė – ne vien gyvenimo būdas, bet tikras dvasinis gyvenimas. Šiame kelyje Jėzumi gali naudotis kaip „kompasu", padedančiu tarp klystkelių atrasti tikrąjį kelią.

...Taigi Kristaus kelias – trečiasis kelias, pralenkiantis akivaizdžius pasaulio prieštaravimus – gyvenimo pilnas kelias. Paryškintose pagrindinio teksto dalyse tai paaiškinta išsamiau. Taip pat žr. Jono 17 sk. ir apokrifinės „Šv. Tomo evangelijos“ 22 sk. Tvirtai einantis šiuo keliu gali sėkmingiau žengti kitus žingsnius su Jėzumi per evangeliją (kančią) ir „Apaštalų darbus“ (Sekmines). Šis kelias – vaikščiojimo su Jėzumi pradžia ir tikslas. (Žr. pagrindinio teksto 1 dalį.)

**) Papildymas

Krikščionio kelias – suprasti kasdienybę

Kiekvienas, kuris nori palikti savo netobulumą ir siekti geresnių savybių, laikydamas Jėzų standartu ir pagalba (žr. skyrių „Moralinių vertybių pagrindai“), visų pirma turi įsisąmoninti savo paties silpnybes ir padarytas klaidas, užuot dėl prastos nuotaikos, iškilusių problemų ar padarytos žalos kaltinęs kitus (plg. Mato 7,1-3: „Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami. Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta. Kodėl matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rasto savojoje?“).

Mintyse pasižymėkite arba užsirašykite šias savybes ir siekite kaip įmanoma greičiau jas pakeisti – tyliai (plg. pagrindinio teksto skyrių „Tyla dykumoje“) ir atsargiai, tarsi ką nors gamindami. Jei pavyks jas pakeisti – įsidėmėkite tai. Čia reikia įdėti savo pačių pastangų, galbūt melstis atitinkama malda, ir pagal turimą tikėjimą sulauksite Dievo pagalbos. Rimtai to imantis, pirmiausia reikia ištirti savo požiūrį, mintis ir jausmus, o galiausiai pakeisti elgesį. Ieškoti, kokios atskiros dalys sudaro problemą, ir tada melstis ieškant sprendimo (plg. skyrių „Šventas įtūžis (ir požiūriai į emocijas)").

Sunku pakeisti per visą gyvenimą nusistovėjusius įpročius, tačiau įmanoma, jei sugebėsite atskleisti vis daugiau pasąmonėje slypinčių šaknų. Kartais gali pavykti pasikeisti iš karto. Tai tarsi rūkantis žmogus, nusprendęs visam laikui mesti rūkyti (plg. skyrių „Kristaus atsimainymas ant Taboro kalno").

„Žiūrėti į tai, kas atsitiko, ir meldžiantis sąmoningai suvokti“ – tai dvasinis kelias, padėsiantis mums sparčiai tobulėti ir lydėsiantis visą gyvenimą. Tačiau intensyviai taikant šį būdą, kai kurie svarbūs pasikeitimai gali įvykti greitai. Dar gali pasilikti „gilesni problemų sluoksniai“, tačiau matysis šiokie tokie pasikeitimai.

- Impulsai kils ir iš žmogaus sąmonės... (Mato 5, 5 ir 5, 9).

(Visa tai tinka žmonėms, kurių problemas psichologai įvertintų kaip „normalias“. Jei žmogus nori pagerinti asmenybės bruožus, kurie tam tikru laipsniu laikomi „ligotais“, svarbu pasitelkti į pagalbą specialistą, galbūt psichologą, nes toks žmogus mažiau už „normalius“ žmones sugeba save kontroliuoti ir spręsti problemas. Jei žmogaus sugebėjimai keistis būtų tokie riboti, kad be pagalbos iš šalies jie nieko negalėtų padaryti, be atitinkamos terapijos, padedantis žmogus galėtų taip pat melstis už tą, kuriam padeda. Būtina sąlyga – prašyti pagalbos; žinoma, jog pats Jėzus užduodavo svarbų klausimą: „Ar nori pasveikti?“ Žr. skyrių „Jėzus Kristus ir išgydymas".)

Rūpintis ne vien išore → tačiau būti aktyviam išoriškai →	- ir nepasikelti į visišką dvasiškumą, - ir įsitvirtinusiam viduje.
Užuot vien mąsčius → sutelkti dėmesį į turinį →	- ar pasilikus meditacinėje tuštumoje, - sąmoningoje, meditacinėje tyloje.
Ieškoti „išorinio Dievo Danguje"	- ir leisti jam įsikūnyti savyje.
Matyti nesikeičiančio Kūrėjo pėdsakus	- ir pasikeitimus (laisvame) gyvenime.
Nagrinėti gamtos dėsnius	- ir pajusti už jų esančią sukūrimo tvarką.
Netenkinti visų potraukių → bet integruoti →	- ir neišsklaidyti jų, - ir pakeisti.
Išnaudoti laiką, vietą ir aplinkybes bei jų dermę	- užuot buvus nepriklausomam nuo jų.
Dirbti išorėje	- ir melstis viduje. (Benediktinų principas)
Siekti suprasti kitų indėlį (aktyviai toleruoti)	- ir skleistis pagal savo paties tikėjimą.
Išnaudoti racionalų-analitinį smegenų pusrutulį	- ir „mitinį“ bei sintetinį smegenų pusrutulį – su juos jungiančiu tiltu.
Žinoti apie subjektyvų supratimą	- ir ieškoti subjektyvius svarstymus viršijančios diferencijuotos tiesos.
Mokytis iš (konstruktyvių) tradicijų	- ir leisti joms tapti paties gyvuoju dvasiškumu.
Naudoti pasiruošimo pratimus	- ir tikėtis malonės. (Krikščioniškas misticizmas)
Kalbėti Dievui asmeniškai	- ir jam padedant.
Mylėti artimus	- kaip save pačius.
Neleisti protui užmigti	- ir žvelgti giliau už jį.
Neištirpti visatoje → tačiau pasilikti visumoje →	- ir neužkietinti savojo „aš", - kaip sąmoninga jos ląstelė.
Gerbti kūną kaip įrankį	- ir augti protu ir dvasia.
Pripažinti gyvenimo pilnatvę ir atsakomybę	- praėjus pro „siaurus vartus“.
Kovoti už teisingus sprendimus žemės sąmonėje	- ir tikėti, jog kitame (sąmonės) lygmenyje egzistuoja Dievo planas.
Dalintis įžvalgomis su kitais	- kai jiems tai naudinga.
Pasikeisti aplinkoje ir visuomenėje	- pasikeitus vidumi.
Užjausti dėl žemės sielvartų	- ir džiaugtis Dievo vedimu.
Lankytis dvasinėse bendruomenėse	- ir asmeniškai eiti prie Dievo.
Gerbti žmonių įvairovę	- ir viskame leisti tarpti bendrai žmonių esmei.