Vegir Krists

Óhįš upplżsingasķša
meš sjónarhorn frį mörgum
rannsóknarsvišum og reynslu.

 

Vegir Jesś Krists ķ mannlegri vitund og viš breytingar heimsins.

Atrišaskrį yfir megintextann.

Žetta er fyrsti hlutinn: kaflarnir er snśa aš skrefunum ķ gušspjöllunum:

Vinsamlegast bķddu uns sķšunni hefur veriš alveg halaš nišur til aš sjį sķšustu krękjuna.
1.  KYNNINGį markmišum og notkun textans, mikilvęgt til skilnings į textanum;
-    Nįkvęmar įbendingar, hugleišsla;
-    Žessar sķšur og mismunandi stefnur trśfręši.
2.  „Ķ upphafi var Oršiš (grķska: logos) …og Oršiš varš hold"
3.  Jesśs frį Nasaret: fęšing hans
4.  Finnast merkingarverš atriši ķ ęsku Jesśs?
5.  Athugasemd varšandi deilur er varša „tvo drengi sem heita Jesśs –"
6.  Skķrnin ķ Jórdan af Jóhannesi skķrara
7.  Žögnin ķ eyšimörkinni
8.  Freistingarnar
9.  Brśškaupiš ķ Kana
10.(kristileg sjónarmiš varšandi kynferši, samśš, samkennd og įst)
11.Hinn „heilagi įkafi" (og sjónarmiš varšandi tilfinningar)
12.Fjallręšan (Matteus 5-7; sjónarmiš varšandi hugann)
13.Ummyndun Krists į Tabor-fjalli (Matteus 17)
14.Spurningin um „kraftaverkin"
15.Upprisa Lasarusar frį daušum
16.„Sauširnir"
17.Kristur og „fótabašiš"; og smurning Marķu frį Betanķu į Jesśs
18.Sķšasta kvöldmįltķšin, hertakan, gķslatakan og hśšstrżkingin
19.Krżning žyrnikórónunnar og lokaręšurnar
20.Krossfestingin og jaršsetningin
21.Spurningin um tómu gröfina, „nišurförin til heljar" og „upprisan til paradķsar"
22.Upprisan
23.„Uppstigning" Krists
24.Hvķtasunnuatburšurinn (hvķtasunnudagur)
25.Mynd af Jesś

Fyrir 2. hlutann - Skrefin ķ opinberunni - smella hér
(12 kaflar sem fjalla um opinberuna og spįdóm)
Ķ lokakafla beggja hluta - Kristna višhorfiš
meš töflu: Kristiš višhorf - „Ķ heiminum" en ekki „śr heiminum", „žrišja leiš"

Ķ žrišja hluta: Önnur efnisatriši

Ķ fjórša hluta: Gamla testamentiš og framlag sökum oršręšu viš önnur trśarbrögš

Heimasķša meš tilvķsun ķ prentaša heildarśtgįfu allra hluta

Réttindi (innprentun Vegir Krists),

Netfang.

 

KYNNING į markmišum og notkun textans.

Ķ 2000 įr, įsamt fyrri spįdómum frį nokkrum žśsund įrum fyrr, hefur fólk įbyrgst margbreytileika sinn og beina upplifun meš Jesśs Krist aftur og aftur. Žrįtt fyrir mismunandi persónuleika sinn og trśarbrögš, heimspekilegt og vķsindalegt samhengi, sżnir žaš óhįšan sameiginlegan skilning. Žaš ręšir einnig möguleikann į žvķ aš ašrir undirbśi sig fyrir įlķka upplifun. Nżja hęfileika fólks og heimsins mį einnig sjį ķ gegnum Jesśs Krist, nokkuš sem fer fram śr eintómum menningarlegum og sagnfręšilegum mörkum. Hér eru vaxtarskref skošuš į nżjan mįta. Meš žvķ aš fylgja skrefum Jesś getur mašur séš mikilvęgi žeirra skrefa fyrir mismunandi sviš lķfsins.

Į 12. öld spįši įbótinn Joachim di Fiore fyrir „Tķmabili heilags anda" žar sem einstaklingsbundiš samband viš Guš, óhįš stofnunum, yrši vištekiš. Ķ dag fer fram įkvešin višleitni viš aš dreifa žvķ į heimsvķsu aš leitin aš Kristi taki ekki einungis į sig lögun ķ einstaklingnum heldur er fariš aš lķta į einstaklinginn meira sem sellu og mešvitaš meira ķ „lķkama Krists".
Ķ žessu samhengi er ekki hęgt aš skilja „endurkomu Krists į dómsdegi" og tķma „opinberunar" sem einfaldrar endurholdgunar, heldur sem mun vķšfešmari atburš. Mašur getur samt sem įšur haft grun um lķkindi į milli žróunibnar fyrir 2000 įrum og nśverandi ašstęšur - sem mį ekki leiša til hörmunga.
Žetta verkefni hefur žaš aš markmiši aš svara spurningum tengdum nżjum afmörkušum žroska į mismunandi lķfssvišum sķšan Jesśs var uppi fyrir 2000 įrum. Žetta framlag er sett saman af skyndihvöt.

Einkum ķ dag,
• žegar gert er tilkall til fyrirbrigšisins Jesś Krists af mörgum mismunandi trśfręši (sjį aukaglugga) og trśarkenningum, horft frį mįlvķsindalegu, sagnfręšilega gagnrżnu, fornleifafręšilegu og fornletursfręšilega, trśarfélagsfręšilega og sįlfręšilegu, vķsindalegu, stjórnmįlalegu sjónarmiši,
• žegar, eins og į tķmum frumkristni, margbreytilegur andlegur vettvangur varš til ķ žjóšfélaginu fyrir utan hinn gamla hefšbundna efnishyggjuheim – sem skapaši bęši brżr og landamęri į milli žeirra og kristni,
• žegar grķšarlegar flóknar ašstęšur eiga sér staš, t.d. margir aš žvķ er sagt er ķklęšast holdi „Jesś Krists"; og žegar vandrįšin og neikvęš atvik eiga sér staš ķ nafni Jesś Krists,

žaš gęti veriš įhugavert aš rannsaka hvert raunverulegt framlag Krists er:

Žetta verkefni hefst į hluta af okkar eigin innri upplifun og öšrum dulręnum upptökum o.s.frv. Sjónarmišiš er žverfaglegt, leitaš er žekkingar og reynslu vķša, ekki bara innan gušfręšinnar. Frį žessu andlega sjónarhorni er engin tilraun gerš til aš afvegaleiša fólk frį félagslegri og pólitķskri vitund meš einhvers konar gervi-andlegu lķfi. Žaš er aušvitaš ekki hęgt aš samžykkja trśarkenningar hins vélręna vķsindahugsunarhįtt 19. aldar sem takmörkun į skošunum; žaš sama į viš austręn ķhugunarefni, aš žaš er ekkert til sem hefur ekki įšur veriš lżst ķ hinum fornu indversku veda-helgiritum og aš Jesśs sé ekkert nema, lķklega žrišja flokks, kennari žeirra, žetta er ekki hęgt aš samžykkja sem takmörkun į hugsunum. Žessi skilningur er ekki fenginn śr bókunum sem bornar eru saman ķ textanum eša ķ įkvešnum lista yfir ašrar bękur fyrir žį sem hafa įhuga į trśfręši. Lestur „Vegir Krists" śtheimtir ekki aš mašur žekki žessar bękur fyrirfram eša bśi yfir trśfręšilegri žekkingu. Ekkert er hugsaš sem trśarkenning eša sem sjónarmiš trśarlegra samtaka ķ heiminum. Engu er beint aš neinni kirkju, trśarlegum eša andlegum hópi manna eša gegn trśarjįtningu kristinna safnaša. Fólk sem tengir sjįlft sig viš annan trśarlegan eša hugmyndafręšilegan bakgrunn, en hefur jįkvęšan įhuga į nżrri innsżn hvaš varšar kristna nįlgun, svo lengi sem hśn er ekki smįvęgilega eša yfirboršskennd, getur einnig fundiš slķkt hér. Einnig er bent į sambandiš į milli hinnar kristnu leišar og annarra hneigša. Žetta verkefni gerir kristna trś įlķka ašgengilega frį mismunandi hlišum į sama mįta og Jóhannesargušspjall lżsir hinnu kristnu leiš į tungumįli sem er skiljanlegt fyrir žį sem leitušu žekkingar į žeim tķma. Sniš žessa skjals gerir einnig huga žess sem les žaš kleift aš vera frjįls. Rannsóknir eru öšruvķsi en trśbošsstarf. Samt sem įšur geta žeir kristnu einstaklingar sem lesa žennan texta, og kjósa einfalda trś ķ staš dżpri ķhugunar, lęrt af honum, t.d. hvernig hafa skal samskipti viš fólk af annarri trś įn žess aš bśa viš sķfelldan misskilning.

Textinn ętti aš tala fyrir sjįlfan sig.

„Enn hef ég margt aš segja yšur, en žér getiš ekki boriš žaš nś. En žegar hann kemur, andi sannleikans, mun hann leiša yšur ķ allan sannleikann" (Jóh 16:12-13). Vegir Krists leita fanga ķ žessum anda.

.

Nįkvęmar įbendingar.

Nęstu 37 kaflarnir fylgja skrefunum innan gušspjallanna og opinberunarinnar. Lesa mį einn kafla eša kaflanna alla ķ réttri röš til aš öšlast meiri skilning.
Žeir sem hafa meiri įhuga į heildarnįlgun žessarar hugleišslu - žar į mešal hugleišslu varšandi gušspjöllin - geta smellt hér til aš fį nįkvęmar įbendingar. Žaš gęti hjįlpaš aš leita og finna ašgang aš raunveruleikanum į bak viš öll oršin og taka meiri žįtt ķ honum.

Myndir (fyrir hugleišslu)

 .

„Ķ upphafi var Oršiš (grķska: logos) …og Oršiš varš hold" (Jóh. 1).

Žetta oršalag var upprunalega ekki notaš fyrir tilfęrslu Jesś sem fordęmi mannsins; žaš gefur til kynna dżpri tengingu viš Guš og sköpunarleišina. Ešli žessarar tengingar mį enn sjį į mismunandi mįta. En aš lżsa žvķ sem óskiljanlegu og óįreišanlegu er einfaldlega ótękt. Slķka framsetningu mį finna ķ Jóhannesargušspjalli (Jóh 1, Jóh 5, Jóh 6:69, Jóh 7...) og ķ Kólussusbréfi og Efesusbréfi, ķ Matt 16:16 o.s.frv..; og „bjó" einnig ennžį ķ gömlum kirkjukennurum, ķ dulspekingum į borš viš Jakob Boehme, ķ Rudolf Steiner (Helsingfors 1912), og lifnar aftur viš ķ „dulspekilegum kenningum" hins kristna hyggna manns „Daskalos", sem og ķ bókum bandarķska gušfręšingsins Matthew Fox: „The coming of the Cosmic Christ. The healing of mother earth and the birth of a global Renaissance", og „The great blessing"; (…).

Ķ kažólsku kirkjunni og ķ hlutum kirkju mótmęlenda var tilraun gerš til aš varšveita nįlęgš viš žessa hefš meš notkun hreinna kenninga. Ašrir hlutar kirkju mótmęlenda višurkenndu félagslegt starf Jesś betur žó žeir uršu aš nefna žaš „gušdómlegt hófleysi" Jesśs. Ķ kenningum sem eiga uppruna sinn ķ hindśatrś er hugtakiš „Avatar" į mismunandi svišum boriš saman, žżšir fólk sem er ekki į jöršinni til aš taka framfarir sjįlft en en er žar sjįlfviljugt, aš leggja af mörkum til handa framförum žjóšar eša mannkyns; sem hluti af „gušlegri fullkomnun". Munurinn į žessari tegund samfelldra „Avatars" viš slķkar skošanir er oft óskżr; į mešan sjónarmiš gyšinga og kristinna leggja įherslu į „Guš sögunnar", žroska og sérstakt hlutverk Messķasar ķ žessu samhengi.
Hér er getiš aš Kóraninn višurkennir Jesś Krist sem spįmann sendan af Guši, og sem „Orš" Gušs, „skapašur eins og Adam" (nefndur į mörgum stöšum) Žetta er meira en sumir kristnir gušfręšingar ķ nśtķmanum samžykkja, žeir sjį ašeins Jesś, hinn félagslega umbótasinna! Jesśs ašeins sem sonur Gušs - kristnir menn į tķmum Mśhameš hugsušu žetta sér mjög lķkamlega - ķ samhengi seinni kenninga um hina heilögu žrenningu sem var ekki višurkennd af Kóraninum Į žeim tķma voru varla neinir kristnir menn eftir sem gįtu śtskżrt žetta meš ósviknum hętti fyrir fólki af annarri trś.

Į žessum tķmapunkti ętti aš undirstrika aš dulśš Krists į ekki einungis upptök sķn ķ fręšilegri hugsun, heldur śr framsżnni upplifun, t.d. mį sjį žaš greinilega ķ verkum Jakob Boehme; en hann sżnir einnig fįgęta getu til aš tileinka sér reynslu sķna hugmyndalega. Öll upplifun af andlegum toga žarf (sjįlf-) krķtķska meltingu; en mat į nišurstöšum hennar įn žess aš velta fyrir sér tilveru slķks skilnings er ekki višeigandi ašferš, leišir ekki til neins.
Ekki er heldur hęgt aš skilja fólk meš višurkennt dulspekilegt eša andlegt verkefni ef litiš er į žaš sagnfręšilega og gagnrżniš ašeins frį sinni ytri félagsmótun ķ staš žess aš lįta fylgja meš žeirra óhįšu andlegu žróun.

*) Tilvist Jesś er frekar vel skrįš ķ sögunni. Sagnfręšingar frį 1. öld e.Kr. į borš viš Josephus and Tacitus stašfesta raunverulega tilkomu hans. Einnig er minnst į tķma og stašsetningar margra višburša ķ gušspjöllum Biblķunnar. Til dęmis er hęgt aš bera kennsl į nokkra stjórnendur og embęttismenn (t.d. Lśk 3:1, 2, 23), meš įrinu sem klerkdómur Jesś hófst. Sömu ašilar finnast sķšan aftur ķ sagnfręšilegum skjölum. Žvķ bera frįsagnir gušspjallanna ķ Biblķunni ekki einkenni gošfręšilegra sagna. „Apokrżfu bękurnar", ž.e. frekari gušspjöll, eru meš texta frį öldum eftir Kristsburš, sem eru ekki hluti af Biblķunni. Oft er minni įhersla lögš į aš segja nįkvęmt frį en meira er lagt upp śr įkvešnum tślkunum į einangrušum atburšum af mismunandi höfundum.

Į žżsku og ensku sķšunum er hluta śr Opinberunarbók 1 bętt viš:
Žessu texti hefur sérstaklega veriš notašur til aš stilla sig inn į Krist, eins og meš śtvarpiš, ķ staš žess aš nota önnur öfl sem „viršast vera" kristin.

Til baka (meš žessu hnöppum geturšu snśiš aftur til „innihalds" ķ upphafi žessarar vefsķšu).

 

Jesśs of Nasaret, fęšing hans.

Ķ hlutanum innan gušspjallanna komum viš nśna aš mannlegri atburšum. Samkvęmt venju er fęšing Jesś tengd jólunum, žó slķkt sé ekki eftirtektarvert ķ jólahaldi margra. (Lśk 1, 26-56; Matt 1-2). Žegar stašiš er frammi fyrir mikilvęgi hinna žriggja kenningaįra getur mašur velt fyrir sér hvķ gušfręšingar į okkar dögum leggja svona mikla įherslu į žvķ aš afneita meyfęšingu Jesśs. Hinn öndverši „gnostisismi" lagši įherslu į aš leggja trśnaš į žaš aš Jesś hefši „sżnilegan lķkama", ašrar kenningar leggja į įherslu į aš Jesś žurfti aš fara ķ gegnum żmis skref manneskjunnar til aš lįta ķ ljósi įkvešna fyrirmyndarleiš. Ef aš sönn leit aš sannleikanum vęri įstęšan fyrir žessa umręšu kęmi meiri sveigjanleiki sér vel. Į tķmum žegar tenging viš umbreytingu kynferšis og įstar koma nżjar hlišar fram, t.d. fengnar frį austręnum kenningum og minna okkur į gamla siši, žaš ętti ekki aš vera langsótt aš samžykkja kjarna sannleikans ķ žeirri hefš. Bśddatrśarmenn, žó žeir lżsa sérstökum fęšingarašstęšum Bśdda, myndu eiga ķ engum erfišleikum meš forsendu meyfęšingarinnar, eša meš meydóminn į sįlfręšilegan hįtt, eins og t.d. R. Steiner lżsir. Kóraninn talar um Jesś sem veru sem „sköpuš" af Guši ķ Marķu mey – svipaš og biblķufrįsögn engilsins sem kemur til Marķu og tilkynnir meyfęšingu Jesś.

Žaš gęti komiš ķ ljós aš žessi eiginleiki Jesś, sem passar ekki viš neinar fastar hugmyndir sem viš höfum um hann, vęri veriš aš żja aš. Lķklegra er samt sem įšur aš viš berum kennsl į sérstaka eiginleika seinna meir ķ lķfinu. Viš stöndum einnig andspęnis mikilvęgi möguleikans aš „endurfęšast" meš Guši ķ žessu lķfi *.

Allt frį upphafi var lķf og klerkdómur Jesś samtvinnašur heimssögunni. Žaš varš sżnilegt ķ manntalinu, sem var fyrirskipaš af rómverskum keisara, sem olli žvķ aš foreldrar Jesś feršušust til spįmannlega mikilvęga bęjarins Betlehem žar sem Jesśs fęddist. Sś stašreynd var tekin meš ķ reikninginn ķ gušfręšilegum skrifum žegar kom aš umręšunni um mikilvęgi Jesś į heimsvķsu.

Į ensku og žżsku sķšunum er vitnaš ķ Jóh 3,5-8.

Žetta er engin dęmisaga, en einn „erfišu" kafla biblķunnar, meš nįkvęmri og mjög mikilvęgri žżšingu fyrir žį sem hafa reynsluna og žekkinguna til aš skilja hana. Jesśs sagši ekki eitthvaš viš einhvern sem hann/hśn hefši ekki möguleika til aš skynja og nota. Til dęmis ķ köflum megintexta okkar. „Žögnin ķ eyšimörkinni", og „Ummyndunin", žaš eru nokkrar nįlganir varšandi žessa Nżju fęšingu

Jafnvel fyrir fólk, sem leitar ekki aš žessari upplifun, tengdust jólin snemma žessari upplifun Hin hįtķšlega stemning ašventunnar į kirkjuįrinu undirbjó mann fyrir endurminningar „Fęšingar Jesśs" į sama mįta og föstutķmi undirbjó mann fyrir pįskadag. Stundum gat mašur žvķ upplifaš eitthvaš, įn žess aš skilja žaš samt aš fullu, sem ķ dag krefst įkafrar hugleišslu eša bęnahald til langs tķma

Jólin eru einnig hįtķš įstarinnar, žau minna okkur į aš Jesśs er gjöf til mannkynsins Slķkt breytir žó ekki hinni dżpri merkingu, mašur getur fylgt öllum skrefum ķ lķfi Jesś. Samanber kaflinn „Og Oršiš varš hold" ķ megintextanum. Žaš er aukasķša um tengsl žessarar andlegu endurfęšingar viš kenningar um „karma" og „endurholdgun" sem žekktar eru ķ öšrum trśarbrögšum.

Frelsašir kristnir menn (born-again Christians) ķ samhengi frjįlsra kirkna o.s.frv.
- eru hvattir til aš halda įfram aš byggja upp trś sķna į hverjum degi, žvķ sķfellt aš fullkomna sjįlfa sig.
- Žaš er nśna višeigandi fyrir žį aš taka stjórn į öllum hlutum lķfs žeirra sem śtheimtir margar breytingar hjį flestum.
- Eins og Opinberunarbók 21:5 segir um komandi tķmabil, „Sjį, ég gjöri alla hluti nżja", žaš er einnig tķmi fyrir kristna til aš endurnżja skošanir sķnar um allt, jafnvel nśna ķ dag.

Spurning:
Ef ég hef enn ekki upplifaš žaš, er ég žess megnug/ur aš óska mér innri endurnżjunar frį Guši sem uppsprettu alls?

Til baka ķ „innihald" žessarar vefsķšu.

 

Er eitthvaš merkingarvert ķ ęsku Jesś?

Ekkert ķ lķfi Jesś hefur įn gildis, en žessi hluti hans hefur fengiš hlutfallslega litla athygli, sérstaklega af sumum nśtķma andlega ženkjandi rithöfundum Biblķan sjįlf segir ašeins frį lagi spįmannsins Sķmeon og furšu skrifaranna varšandi hinn tólf įra Jesś (Lśk 2, 29-51). Įreišanlegasta af óblķulegu „ęskugušspjöllunum" er til ķ brotum og endursögnum, „St. Jacobus gušspjalliš", inniheldur tįknręna višburši og fundi en ekkert sem styšur viš nśtķmafullyršinguna varšandi žaš aš Jesś hefši lęrt allt af Essenes eša frį aš hluta til tengdu samfélagi Qumran; eša ķ egypskum eša grķskum hofum; eša į Indlandi, o.s.frv. Sumt af žessu gęti gert gagn fyrir frjótt ķmyndunarafliš en leiddi einnig til žess aš įlyktanir voru dregnar eša nżjar kenningar uršu til. Žetta sżndi śtlķnur af Jesś sem stóš ekki bara frammi fyrir žessu eša hinu heldur öllum andlegum kenningum žess tķma og breiddi sķšan śt ķ hverju sinni nokkuš sem samręmdist ekki endilega žvķ sem ašrir héldu fram. Žetta er grunnupplifun sem er skiljanleg ķ lķfi margra, stundum ķ ęsku fólks. Žessi upplifun fer fram śr öllu sįlfręšilegum hugmyndum er varša „mótun" og hegšun. Fyrir žekkta einstaklinga og dulspekinga er žetta nįnast einkennandi, sjį t.d. lķf hins žekkta indverska Jóga Ramakrishna og marga kennara hans sem gįtu fljótt ekki kennt honum neitt. Lżsing į žessari žróun varšandi Jesś, sjį „The Aquarian Gospel of Jesus the Christ" eftir Levi (śtgefin ķ Bandarķkjunum įriš 1908 og sķšar af L.N. Fowler & Co.Ltd., London). En lķta mį į žessa bók sem hįlfgerša fjarstęša tślkun og er hśn ekki naušsynleg viš lestur žessa kafla.

R. Steiner lżsir atriši ķ „The Fifth Gospel", rétt fyrir skķrnina ķ Jórdan, žar sem Jesśs gerir žaš ljóst aš į hinni nżju öld geta starfsašferšir dulspekiregla į borš viš Essenes sem loka sig af frį heiminum reynst öfugvirkandi. Trśarlegur įkafi žeirra, meš mikiš af lķkamlegum og sišferšilegum/andlegum hreinsunarreglum verndaši žį gegn neikvęšum įhrifum en umhverfi žeirra varš fyrir žeim mun meiri įhrifum ķ stašinn. Sérstaklega sķšar ķ lķfi Jesś finnum viš biblķulega hvöt „aš vera ķ žessum heimi en ekki af žessum heimi", žar meš aš lįta heiminn fylgja meš sķnum eigin žroska. Žvķ hefšu sumar kenningar Jesś veriš įlitnar leyndarmįl į tķmum fyrir Kristsburš en er nśna beint aš öllu opnu fólki ķ heiminum, sem er engin mótsögn viš kenningarnar sem žeim betur undirbśnu lęrisveinum er kenndar.

Žetta er greinilegt žegar boriš er saman viš gamlar leyndardómsfullar hefšir byggšar į strangri leynd, sem nżr sagnfręšilegur žįttur Žaš įhugaverša er aš žaš var svipuš tilhneiging ķ nżjum greinum Mahyana bśddatrśar žar sem lögš er įhersla į samśš fyrir öllum verum žrįtt fyrir andleg markmiš fyrir utan žennan heim. (Gamla Hinayana grein bśddatrśar leggur įherslu į markmiš fyrir utan žennan heim.) En ašeins ķ nśtķmanum hefur möguleikinn oršiš augljós fyrir alla til aš fį ašgang aš hinu andlega djśpi. Enginn getur sagst hafa aldrei heyrt um žaš. Žar sem nśtķma dulspekibękur eru enn mjög yfirboršskenndar getur mašur gert rįš fyrir aš žessi tilhneiging hefur ekki enn veriš żtt śr vör. Žaš er augljóst aš til dęmis leynileg hefš bókasafnsins ķ Vatikaninu į rętur sķnar aš rekja til tķma fyrir Kristsburš hvaš žetta efnisatriši varšar.

Aftur ķ „innihald" žessarar vefsķšu.

 

Aukaefni um deilur varšandi „tvo drengi sem heita Jesś".

Hér mį einnig nefna tślkun R. Steiner į mismunandi listum yfir forfešur ķ Matteusargušspjalli og Lśkasargušspjalli sem „tvo drengi sem heita Jesśs". Žaš sem ekki er hęgt aš neita žvķ aš gušdómlegt ešli Krists birtist ašeins ķ einum manni er gaman aš veita žvķ athygli aš mannslegu vitsmunirnir höfšu žau įhrif aš mannlķfsspekingar og gušfręšingar lentu ķ miklum deilum, nefnilega: „Einn eša tveir". Hin raunverulega spurning var hvernig endurholdgun Krists og ašstęšur lķfs hans fóru saman viš vald hygginna manna frį mismunandi menningarsamfélögum (...). Žar sem andleg rannsóknarefni geta veriš mun flóknari en hinn veraldlegi hugur getur ķmyndaš sér eru hlutbundnar stašhęfingar ķ bókmenntum oft ekki eins nįkvęmar en slķk almenn sjónarmiš.  

til baka ķ „innihald" žessarar vefsķšu.

 

Skķrnin ķ Jórdan af Jóhannesi skķrara.

Skķrn ķ sinni upprunalegu mynd var hvorki tįknręn athöfn né yfirlżsing į ašild aš trśarlegu samfélagi. Kaffęring af reynslumiklum einstaklingi, ķ žessu tilfelli af Jóhannesi skķrara, lķktist oft drukknun og var žvķ frekar hręšileg upplifun. Hśn var lķk gamaldags tilbrigšum af „vķgslum" og/eša „vķgsluprófunum". Ķ žessu tilfelli var hin mögulega sįlfręšilega upplifun ekki ašalįstęšan eša leiš til aš vinna bug į óttanum viš aš deyja. Skķrn tįknaši žörfina til aš „išrast" (betur žżtt: „breyta hįttum manns"); sem sé vilja skaparans, hvers „Himnarķki" hafši veriš kunngjört (samanber Matt 3, Jóh 1).

Žegar Jesśs baš Jóhannes um aš skķra sig taldi Jóhannes sig ekki veršugan til aš ašstoša hann Hann samžykkti žaš en hafši enga stjórn į atburšinum og tók eftir mun meiri breytingum ķ Jesś en hann var vanur aš hafa ķ för meš sér. Hann hafši žegar bśist viš möguleikanum į skķrn į hęrra stigi ķ gegnum eld andans, ķ gegnum Žann sem kemur į eftir honum. Hann sį sķšan „Anda Gušs" koma yfir Jesś. Kristnir dulspekimenn sįu hér raunverulega „fęšingu Krists ķ Jesś". Žetta śtheimtir samt sem įšur ekki hugmyndarinnar um Jesś og Krist sem tvęr ašskildar verur sem höfšu įšur ekkert hvort meš ašra aš gera.

Skķrn almennt séš og sérstaklega „skķrnin ķ anda", žetta hugtak er notaš į margan hįtt, t.d. ķ frjįlsum kirkjum, mį lķta į sem nokkuš sem leišir aš „nżrri fęšingu" mannsins. (Jóh 3) Foršast er aš nota hugtakiš „endurfęšing" hér sem višgengst frekar ķ kristnum bókmenntum sökum mögulegs misskilnings viš „endurholdgun" Žetta žżšir žó ekki aš spurningin um endurholdgun birtist ekki ķ biblķunni: Matt 11,14 mį tślka į žennan mįta.

Ķ staš žess aš reyna aš leysa fręšilegar og gušfręšilegar deilur um ešli skķrnar vęri hęgt aš deila įhuganum į žvķ sem žessi „nżja fęšing" gęti ķ raun haft ķ för meš sér fyrir fólk. Viš getum byrjaš, skynjaš og rannsakaš lķf okkar aš nżju frį nżju sjónarhorni, frį dżpra, leyndu (ęšra) lagi tilveru, tilveru sem beint er aš Guši. Guš getur tekiš sér lögun ķ manneskju sem gerir konum og körlum kleift aš verša žekkjanlegra sem „myndir af Guši", eša, eins og dulspekingar segja „neisti Krists" ķ hjartanu fyllist af lķfi og fer aš vaxa. Einstaklingurinn sem sinnir žessu į hugsandi mįta getur einnig séš žetta ķ myndinni af barni sem kemur ķ ljós, eša ķ barni meš móšur sem mynd af sįlinni. Ólķkt skammvinnri andlegri mynd, sem hęgt er aš kalla fram meš ęfingu, endurspeglar hśn andlegan žroska einstaklings sem ekki er hęgt aš kalla fram hvenęr sem er af sjįlfsįlitinu. Žetta innra barn veršur aš fulloršnum einstaklingi sķšar og er jafnvel sķšar einatt til stašar ķ vitundinni.

Hvaš varšar ekki eins hugmyndarķkt getur sama fyrirbrigši tjįš sig betur ķ gegnum innri tilfinningar eša andleg įhrif, eša einfaldlega ķ gegnum umbreytingu ķ lķfinu. Listaverk į borš viš Sixtķnska Madonna gętu einnig hafa komiš til sökum sżna og geta žvķ einnig veriš gagnleg žegar leitaš er aš ašgangi aš innri raunveruleika. (…)

(…) Samanber hugleišsla Jóhannesargušspjalls sjį „nįkvęmar įbendingar" ķ Innganginum.

Frekari naušsynlegur eiginleiki vegar hvaš varšar Jesś getur hér oršiš greinilegur: žroski og męlikvarši hans er til stašar innra meš öllum einstaklingum Mašur getur žroskaš allt meš sjįlfum sér ķ skiptum fyrir lķf, įn hinnar brżnu naušsynjar stofnunar til aš veita žeim nįš. Žaš śtilokar ekki aš rįšleggja hver öšrum į bróšurlegan hįtt Vegurinn er veittur fyrir „eftirlķkingu af Kristi".

Hin „innri" upplifun kemur ekki ķ staš bęna til hins „ytri" Gušs: „Veriš ķ mér, žį verš ég ķ yšur" (Jóh 15)

Ekki var naušsynlegt aš halda vatnsskķrninni įfram eftir aš Jesśs hafši hafiš kennslu sķna, eša jafnvel eftir „andlega skķrn" hvķtasunnunnar. Jesśs sį žaš sem ytri merki um nżtt žroskaferli sem hafši žegar žroskast aš innan. Į mešan bapistahreyfingin kenndi enn: „Išrastu og taktu skķrn!", eftir samruna viš žessa hreyfingu kenndu lęrisveinar Jesś: „Trśšu", žaš žżšir aš opna sjįlfan žig fyrir sannfęringarkraftinum. „og taktu skķrn". Žessi hluti var ķvilnun til handa stušningsmönnum skķrarans, en hśn hófst meš jįkvęšu višhorfi Bįšar hreyfingar skķršu fulloršna sem gįtu tekiš mešvitaša įkvöršun. Žaš śtilokar ekki endilega žį stašreynd aš einhvers konar blessun geti veriš š réttur nżfęddra barna sķšustu 2000 įr en sennilega hefši veriš hentugra aš ašgreina žetta frį raunverulegri skķrninni og einnig hvaš varšar tengsl viš įkvešna kirkju. Žetta hefši leyst margar deilur varšandi žetta mįlefni.

Fólk leit einnig į skķrn sem inngöngu inn ķ hiš nżja rķki sem var hįš tślkuninni varšandi žaš aš Messķas vęri konungur, slķkt var algengt ķ Ķsrael ķ žį dagana. Ekki var śtskżrt aš ekki vęri um efnislegt rķki aš ręša né ytri kirkjusamtök heldur samfélag allra sem višurkenna Guš sem fašir sinn og sjįlft sig sem syni og dętur nżgetin af žessum fašir. Žessi skošun, įsamt bróšurlegu višhorfi „bręšra" og „systra" į mešal hvers annars og meš hinum mannlega og gušdómlega Jesś sem eldri bróšur myndaši kjarna žeirra kenninga sem fólki var bošiš upp į. Ķ gömlu Ķsrael var hugmyndin um Guš sem fašir žegar til, sem og hin gamla hugmynd um Guš sem eitthvaš óašgengilegt. Ķ žessu tilfelli var hann frekar įlitinn sem fašir Abrahams og žjóšin var afkomandi hans. Guš var eini fašir einstaklingsins ķ gegnum žjóšina. Ķ besta falli hafa fįeinir einstaklingar upplifaš Guš sem beinan fašir einstaklingsins. Žessi kenning kynnti Jesś fyrst fyrir almenningi ķ heild sinni; af einstaklingi sem er undir leišsögn Gušs ķ sįlinni og getur hvenęr sem er įtt samskipti viš Guš. Žetta var mašur sem žegar gat skynjaš ytri hluta tilveru žeirra meš žessari tengingu viš hinn eilķfa Guš. Žaš er nś žegar til stašar, og er sett betur fram ķ vegi Jesś.

Athugiš: Žaš er mögulegt aš eftirfarandi lżsing į upplifun Jesś ķ eyšimörkinni, įsamt višeigandi upplifun viš Guš sem ekki er lįtinn ganga ķ erfšir ķ biblķunni, sé ein af mörgum śtilokunarstigum.

Frjįlslyndir gušfręšingar hafa tślkaš skķrn Jesś sem verklega upplifun. Séš frį hefšbundnu gušfręšilega sjónarhorni var tķmatals- og spįdómsinnsteyping ķ sögu heimsins einnig vandamįl (t.d Lśk 3:1-4 meš tilvķsun ķ Jes 40:3-5; ): spįdómurinn fjallar um frelsandi verk Gušs.

Į ensku og žżsku er vitnaš til Matt 28,18-20; athugasemdir varšandi skķrn ķ nśtķmanum.
...Jesśs... *)sem sį sem reis upp af daušum.  
**)Af Jóhannesi skķrara meira ķ tengslum viš išrun syndanna, af Jesś og lęrisveinum hans meira ķ tengslum viš hreinskilni varšandi komandi „Rķki Gušs".
  ***)önnur möguleg žżšing: „...ķ Heilögum anda" eša „ķ Heilögum anda", eins og žegar spįš fyrir af Jóhannesi skķrara, aš hann, sį sem kemur į eftir honum, Jesśs er skķršur meš andanum ķ staš vatns.

Ķ dag fer skķrn meš vatnsdropum eša meš žvķ aš viškomandi er dżft ķ vatn.
Kirkjurnar višurkenna, allavega į mešal hver annarra, aš skķrn einstaklings žżši aš hann/hśn sé kristin/n Frjįlsar kirkjur leggja yfirleitt įherslu į aš skķrn fari fram į fulloršinsaldri eša skķrn sé endurtekin į fulloršinsaldri. Aš auki stušla žęr aš dżpri upplifun meš skķrn af andanum. (Ķ frumkristni voru fulloršnir fyrst skķršir. En žetta śtilokar ekki blessun barna eša bęnir fyrir žau Žetta hefši annaš ešli mišaš viš skķrn. Hin upprunalega skķrn var ekki yfirlżsing į ašild aš sérstökum söfnuši eins og nśna er iškaš sérstaklega af stóru kirkjunum.
Kirkjurnar samžykkja yfirleitt, aš žegar žörf er į og enginn prestur er til stašar, er öllum kristnum mönnum heimilt aš taka skķrn; „Ég skķri žig ķ nafni föšur, sonar og heilags anda. Amen".

Spurning:
Ef ég hef ekki gert žaš nś žegar, get ég sett lķf mitt ķ hendur Gušs ?

Til baka ķ „innihald" žessarar vefsķšu.

 

Žögnin ķ eyšimörkinni.

Viš upphaf starfs sķns sem Kristur (og/eša Messķas, hebreska „Sį smurši") * er hann einn. Skķrnin og dagarnir 40 ķ eyšimörkinni (t.d. Mark 1,12-13) meš freistingunum sem heyra undir žaš. Eftir žaš įtti skipun lęrisveinanna sér staš.

Eyšimörkin tįknar einangrun, bęši aš utanveršu og innanveršu, sem gerir manni kleift aš auka vitund sķna og stilla sig betur inn į hinn almenna Guš. Žessi undirbśningur fyrir allt sem į eftir fylgir er naušsynlegur fyrir allar einlęgar trśarlegar leišir, sem tįknar endurnżjaša tengingu viš hinn gušdómlega uppruna, žó žetta sé ekki öll leišin. Į reynslustigi sķnum fór Jesś einnig ķ gegnum stig sem afmarkaš var til aš gefa sér tķma til daglegrar hugleišingar.

Kirkjurnar, jafnvel žęr sem ręša oft um „innra lķf", misnota stundum greinilega mótsögn hvaš varšar sönnun į friši ķ hinum ytri heimi, gera lķtiš til aš sżna fólki nothęfa leiš aš žessum innri friš. Viš fundum ekki žįtt žagnarinnar, aš horfa žegjandi į mann sjįlfan, aš bķša eftir hvaša „svör" geta komiš fram eftir bęnir ķ žjónustu meira en 30 mismunandi kirkna. Söngur, predikun, bęnir, söngur - nęstum įn žess aš taka hvķld, jafnvel peningum safnaš saman į sama tķma sem nokkurs konar truflun, - žetta er nįnast afrit af grķšarlegum hraša nśtķmažjóšfélags, žar sem fólk afvegaleišir sig frį hinu órannsakaša innra sjįlfi, hvort sem žaš sé mešvitaš eša ómešvitaš. Žaš er ašeins nżlega, viš leit margra aš upplifun af einhverjum toga, sem umleitanir hafa įtt sér staš, t.d. hugleišslunįmskeiš um helgi fyrir fólk meš įhuga į kirkjunni eša įhugasamt fólk er lįtiš vita af biblķufundum eša möguleikum heima fyrir, o.s.frv. En jafnvel į slķkum vettvangi vantar beinar leišbeiningar. Sumir gętu sagt aš meiri nįnd viš Guš krefst einsemdar og ašrir aš félagsleg gildi žeirra į borš viš sjįlfsgagnrżni, umburšarlyndi og getuna til aš finna friš gengur einnig śt frį tafarlausri lokun į ytri virkni. Žaš vęri varla višunandi ef svona nokkuš ętti sér annaš slagiš ķ gušžjónustu en žaš gęti veriš upplķfgandi aš višurkenna žaš sem žörf sem er oft bęld nišur

Dulspekingurinn Jakob Lorber skrifaši um rįšleggingar Krists til handa fólksins sem „stutta leiš til endurfęšingar", - sem mį kalla „Nżja fęšingu", til aš foršast misskilning, eins og lżst er ķ kaflanum um fęšingu Jesś. - „Vom Inneren Wort – Stimme der Stille" (Hiš innra orš, rödd žagnarinnar) frį Lorber-śtgefandanum (Žżskaland). Žessi innblįsna hefš er į žessa vegu: „Ef einhver vill frelsast veršur hann/hśn aš byrja į aš višurkenna syndir sķnar", žaš į viš allt sem ašskilur hann/hana frį Guši, nokkuš sem er allt öšruvķsi en žegar einstaklingur er talinn trś um aš hafa syndir af kirkjunum. „Sķšan veršur mašur aš išrast bęši innra og ytra meš sér meš djśpum tilfinningum og ętla sér meš mikilli alvöru aš breyta um hįttu sķna". Hann/hśn veršur einnig aš ętla sér "aš rjśfa sig frį heiminum", - sem merkir flękjur sjįlfsįlitsins, ekki hiš virka lķf ķ heiminum - og „og aš gefa sig algjörlega til mķn" (til Krists), „og ķ hans/hennar įst eiga mikla löngun til mķn, og veršur aš hörfa frį daglegri löngun heimsins; og aš eyša aš minnsta kosti sjö korter aš baki luktum dyrum og gluggum og hvorki bišja né lesa neitt heldur eyša tķmanum ķ algjörum friši, ašeins eyša tķmanum meš mér ķ sķnum innsta kjarna." Eftir ašlašandi įvarp til Krists „hörfašu ķ friš og lįttu löngun žķna og įst til mķn vaxa! Žó žś stundir žetta einungis ķ stuttan tķma muntu skjótt sjį eldingar og jafnvel heyra žrumur. Žś skalt ekki vera hrędd/ur og ekki verša įhyggjufull/ur! Žvķ fyrst birtist ég öllum sem dómari ķ stormi, eldingum og žrumum og sķšan ķ blķšum, heilögum öldum sem fašir! Žetta er stysta og įrangursrķkasta leiš til hreinnar endurfęšingar, eina leišin til aš hljóta eilķft lķf. Allar ašrar leišir taka lengri tķma og eru ekki eins öruggar, žar sem margar hęttulegar leišir eru til, ... sį sem er ekki brynjašur og vel vopnašur mun varla nį į įfangastaš".
Žaš er mögulegt aš bišja fyrir hreinsun og uppljóstrun meš anda hans.

Jógar vita til dęmis aš fólk heldur aš žeir „hafi engan tķma". Ķ slķkum tilfellum stytta žeir hugleišslutķma frį nokkrum klukkustundum ķ hįlftķma og loks nišur ķ 11 mķnśtur - žaš žżšir aš enginn getur haldiš įfram aš segja aš hann hafi ekki tķma. Jafnvel stuttur tķmi ķ žögn žegar ašrar hugsanir, tilfinningar og skynhrif eru ekki bęld nišur heldur ašeins fylgst meš žeim, įn žess aš lenda ķ žeim, hefur sķn įhrif. Sérstaklega žegar slķkt fer saman viš einhvers konar samhljóm viš Guš. Slķkt hefur samt sem įšur ekki sömu įhrif og lengri tķmi ķ žögn. Ķ grķsku rétttrśnašarkirkjunni, til dęmis į Athos-fjalli ķ Grikklandi, er „Kyrie (grķska: herra; į mešan andaš er aš sér) - eleison (grķska: sżndu miskunn, į mešan andaš er śt)" er notaš sem hjįlpargagn viš einbeitingu. Sķšar ķ žroska manns (hans/hennar) er slķkt skynjaš ķ hįlsinum įn žess aš oršin eru sögš. Annaš skref er, į mešan andanum er haldiš nišri, aš finna fyrir mišju hjarta manns... Sjį, til dęmis Kreichauf: „Als Pilger auf dem Berg Athos" (sem pķlagrķmur į Athos-fjalli; hugsanlega ašeins ķ boši į žżsku).

Žaš er einnig mikil įskorun aš vera žögul/l alltaf. Jafnvel fyrir utan hringrįsir hugleišslu, į mešan boršaš er o.s.frv. Į mešan erfiš sex daga Zen-Sesshin varir - Zen-sitjandi hugleišsla, sem ķ boši er ķ sumum kristnum munkaklaustrum. Yfirleitt eftir um žrjį daga ręšur mikiš af reynslulitlu fólki ekki viš žaš. Ķ kringum fjórša dag, sambęrileg viš įhrif föstunnar, gefa žau frį sér hljóš léttis og skilja žann įvinning sem orš geta ašeins skżrt į ófullnęgjandi mįta.

Žögn skapar hreinskilni. Samband viš Guš verndar einnig žessa hreinskilni. Eftir hugleišslu er gagnlegt aš venja hugann aftur viš žęr kringumstęšur sem bķša, sem žżšir aš vera minna opinn.

Žaš er samt sem įšur mikilvęgt aš fęra heiminum eitthvaš frį žögninni, aš lęra, aš višhalda įkvešinni vitund og hreinleika. Žaš žżšir fyrst af öllu fyrir hvern einstakling, meš hléum og/eša eftir flókna upplifun eša eins fljótt og mögulegt er eftir aš tķmi hefur veriš gefinn til aš koma skikki į hugsanir sķnar. Efnisatriši žess sem įttu sér įšur staš į taka meš sér inn ķ žessa einbeittu žögn hugans ķ staš žess aš reyna aš flżja žau Žaš žżšir žó ekki aš mašur eigi aš halda įfram aš hugsa. Frekari ętti mašur aš horfa į žaš sem gerst hefur, žar į mešal žaš sem gerist ķ huganum og hvernig tilfinningin er nśna; (og nótera hjį sér hluti sem eru ekki augljósir strax og rannsaka žarf betur sķšar.) Mašur lętur einnig żmsa hluta lķkamans slaka į, einn į eftir öšrum. Žannig višheldur mašur vitund sem fullkomin vera og festist ekki ķ sérstökum tilfinningum. Ef aš hugarslökunin hefur fariš fram į višeigandi mįta mun lķkaminn sjįlfkrafa slaka į.

Hvaš varšar fundi, starf, rįšstefnur og ašra hluti žżšir žetta aš spyrša ekki saman eitt erfitt višfangsefni į eftir öšru. Frekar ętti aš taka stutt hlé sem ętti ekki ašeins aš eyša ķ samręšur og įlķka hluti heldur til aš fylgjast meš og melta žaš sem įtt hefur sér staš. Eftir žaš er aušveldara aš einbeita sér mešvitaš aš nżju efni. Aš lokum getur mašur lęrt aš vera višstaddur allan fundinn. Žaš er einnig gagnlegt aš skynja mešvitaš innihald mįlsveršar į mešan boršaš er. Finna mį mörg lķkindi į milli „nęringar" og sįlfręšilegs og andlegs inntaks.

Ferliš, sem kalla mį „aš leyfa fyrri atburšum aš róast", gerir styrkleikum kleift aš vaxa į lķšandi stundu og framtķšin er ekki tóm sem „flżtur" fyrir ofan vandamįlin (sem er einnig hęfileiki sem hugurinn hefur). Žetta skapar nżjan upphafspunkt. Žašan sem įrangursrķkara er aš vinna dżpra meš sįlina. Einnig hvaš varšar ytri mįlefni. Tķmi tapast ekki viš žetta heldur fer sparnašur fram žvķ allt er aušveldara og betra en įšur. Mikiš af andlega ženkjandi fólki tekur varla eftir žvķ sem žaš missir af įn žessara innri hvķldar.

Jafnvel žessi einfaldasta andlega upplifun, žögnin, hefur žegar aš geyma leyndarmįl er varša hęstu andlegu hęšir. Žessi hęš gengur samt sem įšur śt frį leiš aš henni. Kristur leggur įherslu į aš fyrst ętti aš afhjśpa einfaldleika mannsins. Vegur hans leišir sķšan aš sķfellt erfišari og flóknari žekkingu og reynslu. Ķ žessum margbreytileika veršur einfaldleikinn ljós aš nżju.

Til dęmis getur nżlega śtfęrš eša móttekin innri framžróun fest sig dżpra ķ einbeittri žögninni, lķkt hęfileika sem getur ekki veriš „étin af möl", sjį Matt 4. Hęfileiki af žessari tegund getur samlagast öšrum įšurfengnum hęfileikum o.s.frv. Žessi žögn getur nįš staš žar sem lķf alls ķ okkur, sem hefur nśna oršiš įžekkara gušdómlegu frumgeršinni, veršur nśna skynjanlegt. Žetta er leiš til aš upplifa „fęddur af Guši aš nżju" innra meš okkur. Viš fįum nasasjón af žżšingu žessa žegar höfušiš er frjįlsara ķ mešvitašri hvķld, jafnvel til samans meš įkvešinni innsżn, mįttur hjartans veršur skynjanlegri og og žaš slaknar meira į fótunum. Sķšan er nokkru „lokiš", sama hve lķtill hluti af lķfinu žaš er. Hins vegar er engu „lokiš" įn žessa, mikilvęgir hlutir halda įfram aš vera fastir og ekki er unniš meš žį. Slķkt getur valdiš vandamįlum, ekki bara ķ draumum, sem į einnig sameina žar į takmarkašan mįta. Einnig heilsufarsleg vandamįl įsamt fleiru.

* Kristur er titill. Ķ frumkristni voru mismunandi śtgįfur. Žekktasta er „Christos" (grķsk), sem er „Messķas" (hebreska) = „Sį smurši". Einnig voru „Chrestos" (grķska) = sį góši, sį heilagi; og - sjaldgęf - „Chrystos" (frį grķska „chrysos" = gylltur/skķnandi).

til baka ķ „innihald" žessarar vefsķšu.

 

Freistingarnar og köllun lęrisveinanna.

Jesśs varš einnig aš lęra og varš aš snśa mannlegum hęfileikum sķnum sķfellt meira aš Guši Eftir 40 daga föstu ķ eyšimörkinni birtist „freistarinn"* (t.d. Matt 4, 1-11).

Neikvęš öfl birtast jafnvel ķ „hefšbundnu" lķfi, bęši aš innan sem og ķ hversdagslegu lķfi. Einnig mį lķta į žau sem nokkuš meš lögun, ž.e. raunverulegar verur. Fyrst af öllu eru heftar og einangrašar tilhneigingar ķ manninum sjįlfum. Žegar žęr eru virkar įn žess aš tengsl viš hjartaš fari fram verša žessar einangrušu hugsanir og sķšan einangrašur vilji ein merking af žvķ aš „eta įvöxt af skilningstrénu" (Fyrsta Mósebók).

Žetta eru haršir hęfileikar sem binda okkur praktķskum böndum og žar sem žeir eru dżpra festir ķ ómešvitundinni eru žeir žaš sķšasta sem veršur ofurliši boriš. En žaš er mögulegt aš gera eitthvaš viš žvķ og višurkenna ešli žess. Mešvitašur hęfileiki til aš afneita og aš geta haft ķ staš „verša aš hafa" og skapandi og sišferšileg leiš til aš eiga viš žetta er ęfing viš aš vinna bug į žessum neikvęšu öflum.

Hins vegar leišir hiš gagnstęša til flótta frį efnislegum vandamįlum og til tómlętis og aš „fara burt" fullur fyrirlitningar inn į andleg sviš. Viš lķtum oft framhjį žvķ aš žetta er ašeins ein hliš į sömu „neikvęšu" myntinni, hśn tengist hinni hlišinni alveg eins pendśll sem sveiflast ķ bįšar įttir. Žetta annaš svęši er nś žegar opnara ķ dag og žvķ einfaldara aš vinna meš. Ein leiš til aš breyta žessu er ķ gegnum samśš, frjįlsrar gjöf į įst. Frekari hęfileika sem finna mį ķ tengslum viš bęši mętti sameina viš valdagręšgi. Breyting į blekkingu krefst hugrekkis sem hefur skilyršislausan sannleika, umburšarlyndi byggš į žvķ og frjįlsa samstöšu ķ öllum samskiptum viš ašra.

Venjulega į öllum slķkum svišum skortir sterkt, óeigingjarnt einstaklingsešli viškomandi ašila sem gęti fyllt svišin upp, ķ stašinn steypast tilhneigingarnar ķ neikvęšar öfgar.

Ķ Matt 4 er Jesś berašur žessum žremur truflandi hvötum, hér kallašur „Satan" eša „Djöfullinn". Hann vķsar ekki einfaldlega bara til andstęšnanna heldur teygir sig til nokkurs sem nęr lengra en óstöšugleiki mismunandi neikvęšra tilhneiginga. Žaš sem hann gerir er byggt į „orši Gušs", į „herra Guš" og į aš „tilbišja hann og žjóna einum". Kristur er utan viš tvķešli myrkursins og (sżnilegs) ljós og vinnur bug į bįšu meš notkun žrišju, ęšri leiš, eins og margir frekari atburšir sżna.

(…) Sjį einnig hluta 4, kafli „Saražśstra… " og taflan „kristiš višhorf".

R. Steiner lżsti tveimur meginreglunum sem ašskildum verum žar sem upplifa mį žęr bęši ķ heimi andlegra sżna. Žaš gęti veriš gagnlegt aš ķhuga bęši įhrif. Fyrir utan žessa tegund upplifunar er ekki alveg réttlętanlegt fyrir mannlķfsspekinga aš taka ekki bįšar hlišar meš žegar žeir hugsa um kristnar hugmyndir varšandi eina neikvęša. Tilhneigingarnar eru einnig oft svo blandašar aš „andgušdómlegar" tilhneigingar geta veriš mešhöndlašar sem heild. Ekki ętti aš lķta į hiš gagnstęša sem marga Guši, heldur Krist meš alla tengda hęfileika. Til eru samt andlegar hugmyndagreinar sem loka einu auga og lķta į allar andlegar tilhneigingar sem gušdómlegar.

Bęši nśtķma gušfręšingar og sumir andlegir hugsušir loka bįšum augum og finna trślegar skżringar į hugmyndum um neikvęšar verur meš žvķ aš rökstyšja žaš į žann mįta aš žęr koma einungis fyrir į fįeinum stöšum ķ biblķunni. Žeir lķta framhjį žvķ aš žetta eru ekki bara ķhugunarefni, heldur įreišanleg upplifun
Fyrir suma minni kristna hópa myndi hugtakiš „valdhafi heimsins" - t.d. Jóh 14:30 - žżša aš heimurinn „tilheyrir" honum ķ langan tķma og mašur getur ašeins unniš bug į įhrifum hans. En Nżja testamentiš lżsir ašeins hans freistandi og hrifsandi hlutverki. Sjį einnig Jóh 12:31.

Įn ótta og neikvęšra tilfinninga hafa neikvęš öfl ekkert beint vald. „Ekki mįla skrattann į veginn" (žżskt oršatiltęki), žaš aš hugsa ekki um aš versta getur einnig verkaš sem verndandi bśnašur, jafnvel gegn kirkjulegum hręšsluįróšri. Ķ dag getur andleg skynjun sżnt žessa meintu „aukningu" ķ neikvęšri hringrįs sem endurspeglar leynda burši sem hafa blundaš ķ langan tķma. Hins vegar geta jįkvęšir hęfileikar vaxiš, jafnvel žó žeir vaxi aš frumgerš sem er žegar til stašar.

Slķkir persónulegir „viškvęmir hlutar" geta einnig stašiš fyrir svari frį įlķka ytri öflum. Merki um žetta mį finna ķ öllum žjóšfélögum, t.d. ķ vestrinu ķ ašstęšum žar sem peningar og sjįlfsdżrkun er talin vera ęšsta gildiš, sérstaklega ķ gamla forminu įn nokkurs konar félagslegs kerfis, hin einhliša žjóšernishyggja og fasismi. –Žetta į sérstaklega viš žar sem hroki og afskiptaleysi rķki gagnvart heiminum, skašleg „trśarleg" starfsemi og ķ hinum öfgakennda stalķnisma, sérstaklega ķ hrottafengnu hlutverki hans yfir andlitslausu žjóšfélagi. En žetta er ekki fordęming į öllu og öllum ķ slķkum žjóšfélögum

Jesśs kennir ekki aš „standa gegn illsku" né naušsyn illsku til aš višhalda „jafnvęgi" (eins og sumar austręnar stefnur halda fram). Hann sér enga naušsyn ķ neikvęšum öflum til aš bera kennsl į hiš gušdómlega góša. Sum, oft naušsynleg, bein mešhöndlun į neikvęšum er ekki naušsynleg fyrir alla. Fyrir suma getur leišin į borš viš „kristin vķsindi" virkaš sem Mary Baker-Eddy talar fyrir. Žaš sannar samt sem įšur ekki aš neikvęš öfl séu ekki til. En žeim mį breyta óbeint ķ gegnum žetta. Meš Kristi er einnig engin eilķf fordęming. Öllum skašlegu öflum mį breyta aš lokum, allt aš sķšasta kafla Opinberunarbókar Jóhannesar žar sem loforš er gefiš aš myrkriš muni hverfa (samanber kaflinn „Hin nżja jörš"....

Eftir upplifunina ķ eyšimörkinni kallaši Jesś į lęrisveinanna (Jóh 1, Matt 4, 18 - 22, Matt 10).

* Ķ sögunni um freistingarnar veltir gušfręšin fyrir sér tįknręnni tengingu viš sögu mannkynsins: litiš er į eyšimörkina meš sķnum hęttulegu dżrum sem andstęšu heimsins sem paradķs Adams lét okkur ķ hendur og žvķ sem ašstęšur sem vinna žarf bug į aš Jesś sem hins „nżja Adams". Ķ fyrstu freistingunni, žegar steinum er breytt ķ brauš, fjallar sagan um hvort efniš eša Guš ętti aš leika vera ķ forgrunni. (Sķšar, ķ sögum um aš fęša og aš vekja stóran hóp fólks, sjįum viš ekki lengur sem freistingu. Ķ annarri freistingunni, aš stökkva frį žaki hofsins, fjallar sagan um aš vinna bug į stolti sem varšar byršir mannlegs lķfs. Jesśs fór ķ gegnum allt sem var lagt į hann (žar til bundinn var endi į žaš var af upprisunni). Žrišja freistingin fjallar um mįtt nśverandi veraldlegu konungsrķkja, eša hinu Guš gefna „himnarķki". (Žegar lengra leiš gat einnig hiš veraldlega višeigandi „frišarrķki" tekiš upp umręšuna um hiš veraldlega aš leitast eftir mętti Gušs.)

til baka ķ „innihald" žessarar vefsķšu.

 

Brśškaupiš ķ Kana.

Hér (Jóh 2, 1-12) rekumst viš į dęmi um hvernig misskilningur skapast ekki af rangri žżšingu, eša „leišréttingum" pįfa į gušspjöllunum, heldur af tilfinningalegum og einhliša tślkunum fešraveldisins. Žegar Jesśs sagši viš Marķu „Hvaš viltu mér, kona?" (Lśter: „Hvaš į ég aš gera viš žig, kona?") var seinna metiš sem nišrandi. Meš žvķ aš skoša textann og skoša hvernig Jesś gerir allt sem Marķa vill getur mašur aušveldlega séš aš setningin er fyllt ašdįun sem betur mętti lżsa į žennan mįta: „Hve marga hluti žarf ég aš gera meš žér, kona!" Ķ grķsku getur mašur uppgötvaš upprunalegt oršalag hins einfalda aramķska tungumįls: „Kona, ég meš žér" - jafnvel į tķma Jesś var nįkvęm merking orša hans oft ekki žekkjanleg įn žess aš skilja samhengiš...

Héšan ķ frį og aš krossinum sżna gušspjöllin skapandi tengsl į milli upplifun Jesś og Marķu. Hśn styšur viš innblįstur (meira um žaš ķ kaflanum um hvķtasunnuatburši) og upplifir naušsynlegar „stöšvar" lķfsins meš honum sem leišir aš sįlfręšilegri umbreytingu.

Jafnvel žó „brśšur Krists" hjį nunnum er oft hugsaš sem formleg merking er upprunalega bent į žaš sem raunveruleg upplifun.

„Lögun" Krists ķ manninum sameinast karlmannlegum hluta sįlarinnar (animus**), eins og įšur hefur veriš sagt ķ kaflanum um skķrnina ķ Jórdan. Žessi karlmannlegi hluti getur įtt sér „innri giftingu" viš „kvenlega" hluta sįlar okkar, ķ žessu tilfelli undir gušdómlegum kringumstęšum Žetta getur haft grķšarleg įhrif į lķfskraftinn og lķkamann. Ķmynd Marķu getur snert kvenlegu hluta sįlarinnar (anima**) į sama mįta.

Leiš fyrir karlmenn ķ gegnum Marķu og/eša M. frį Betanķu og M. frį Magdala*. Žaš er mögulegt fyrir bęši kynin aš feta veg Jesś eša Marķu žvķ hvaš varšar sįl eša hormóna er hvorki mašur né kona aš fullu bundinn višbragši frį sķnu eigin kyni, eša bundinn žeim. Sumum finnst fyrri leišin aušveldari, sumum hin seinni. En aš lokum veršur innri heildin skżr. Ķ kažólsku kirkjunni er fyrri hįttur į tilbeišslu hjarta Jesś og hins hreina hjarta Marķu nįnast gleymdur ķ dag. Innri žroskinn spyr, til dęmis, ekki hvort einstaklingurinn sé kažólskur ešur ei, heldur ekki hvort hann/hana vanhagi um formlega žekkingu į Marķu, ekki fordómafullur, eins og oft er meš marga sem stunda ytri tilbeišslu į Marķu.
*Uppfęra ensku

Ašeins žeim sem fara slķka umbreytingarleiš getur heppnast aš žroskast „einir" įn kśgunar. En žetta žarf ekki aš vera einsemdarleiš. Hvaš varšar meira innri frelsi vęri samband viš hiš gagnstęša kyn mögulegt og jafnvel fullkomnara.

Ķ žessu samhengi veršur žaš sem viš höfum fengiš frį föšur og móšur aš samžętta persónuleika manns (hans/hennar). Žęttir djśprar sįlfręši geta haft samband viš trśarlega upplifun. Bękur Eugen Drewermann er önnur leiš til aš lķta į žetta. Žegar žetta er skošaš nįnar gętu grunntrśarlegar upplifanir oršiš skżrar į ašskildu sviši, žašan sem žęr hafa įhrif į sįlfręšileg ferli. Ķ dag er tilhneiging til aš sjį trśarlega leit sem „heildręna lķfsnaušsynlega hvöt innan allra manna, leita ęšri tilgangs ķ lķfinu og leita aš ótakmarkašri upplifun." Sjį t.d. Hubertus Mynarek: „Möglichkeit oder Grenze der Freiheit", (į žżsku 1977). Mašur veršur aš greina į milli ómótašra, almennra andlegra hvata og trśarlegar hvata (latneska: endurtenging), tengjast hinum gušdómlega uppruna, „Föšurnum", sem kristnir menn gera ķ gegnum Krist.

Ólķklegt er aš Guš, sem heimsins elsta leyndarmįl, verši rofinn af einum fręšum, einni tegund upplifunar eša einu fyrirbrigši. Žegar best er er ein hliš afhjśpuš. Frekar skal reynt aš višurkenna margar nįlganir og skoša allt sem heild. Žetta hefur ašeins gerst aš litlu leyti ķ dag. Ef kristnir nżttu sér gullgeršarlistina į vegi sķnum og notušu žvķ vinstri og hęgri heilahvel saman (reynt af mörgum ķ dag) myndi „barįttan" į milli trśfręšinga skjótt ljśka. Nišurstašan yrši „skapandi, įstrķkur skilningur (višurkenning)". Žrįtt fyrir žetta vęri hęgt aš skoša eina hliš, en slķkt vęri višurkennt sem slķkt og ekki gert einangruš krafa til žess. Fólk yrši meira vakandi fyrir žvķ aš žaš bętir hvort annaš.

Sį sem getur fylgt meginreglu Jesś „Žś skalt elska nįunga žinn eins og sjįlfan žig" getur einnig framkvęmt slķkt og jafnvel meira til. Sį sem sękist eftir įst į sjįlfum sér og į „nįgranna" sķnum mun taka eftir aš žetta žarf aš lęra į undan Hinn innri „aš verša fullkomnari" getur greitt fyrir įst hans.

(Spurningarnar um „kraftaverk", byrja į brśškaupinu ķ Kana, eru rannsakašar sķšar ķ sérstökum kafla Varšandi gušdómlega hliš „Marķu-Sófķa" sjį kaflann „Hvķtasunnuatburšurinn".)

Hefšbundin gušfręši leit į žennan atburš sem hann kęmi ķ staš hinnar grķsku Dķónżsusreglu, eša sem tįknręna tengingu viš fund Ķsrael meš Guši („į žrišja degi"..." 2. Mósebók 19:16) įsamt eftirvęntingu pķnu og dauša Krists, žar sem vķniš fęr dżpri merkingu.

*Į mešan Marķa, móšir Jesś, er įlitin vera „andleg móšir" žeirra sem vilja fį leišsögn hennar er Marķa Magdalena meira tengd viš lķf į jöršinni hjį žeim sem dįst aš henni.
Marķa Magdalena (Marķa frį Magdala) var kona sem fylgdi Jesś. Margir telja hana hafa veriš vęndiskonu og aš Jesś breytti lķfi hennar. En žó aš Jesś hafi sagt: „Hśn hefur elskaš mikiš", žżšir žetta ekki endilega mikiš af kynlķfi, heldur sanna getu til aš elska fólk, aš finna til meš žvķ og aš vera gott viš žaš. Hśn elskaši Jesś. Henni lķkaši bęši viš hann sem mann OG hśn dįšist aš honum sem andlegum leištoga. Samkvęmt dulspekibókmenntum (Jakob Lorber) hreinsaši hśn sķfellt įstina sem hśn bar til Jesś, breytti henni ķ andlega įst. Įst hennar var leiš til aš skilja Jesś og Guš betur og betur. (Hugsanlega į svipašan mįta og Klara, konan sem elskaši munkinn Frans frį Assisķ/Heilagur Frans sem hafnaši henni fyrst ķ kringum 1100 en samžykkti hana sķšar. Žaš er įhugaverš kvikmynd um Frans ķ kvikmyndahśsum nśna, į žżsku og ensku.)
Žaš er sérstök hefš į tilvķsunum til Marķu Magdalenu - žjóšsögnin um hiš „heilaga gral" Jósef frį Arķmažeu, Marķa Magdalena og ašrir fylgismenn Jesś tóku „gralinn" - upprunalega bikar meš blóši Jesś į krossinum - til Frakklands og Englands. Sum kraftaverk tengjast gralinum. (Gralinn tįknar einnig gušdómlega įst). 
Žaš eru einnig kenningar um Marķu Magdalenu. Til dęmis sś aš hśn įtti barn meš Jesś sem skapaši upphaf fyrri evrópsku konungsęttar (Mervķkingar). Engum hefur tekist aš sanna žessar tilgįtur ķ nśtķmabókum.

**) Hugtökin „anima og animus" eru ekki trśarlegs ešlis. Til dęmis er žaš upplifun margra, hvort sem fólk er kristiš eša ekki, aš karlar og konur karlmannlegar og kvenlegar hlišar į sįl sinni sem eiga upptök sķn frį föšur og móšur žeirra sem ólu žaš upp. Žannig geta žau lęrt aš samžętta persónuleika sinn. Hugtökin anima/animus, sem notuš eru af sįlfręšingum, samręmast jafnvel ekki alveg žessum raunveruleika. Žetta er samt sem įšur žeirra nįlgun til aš skilja žetta.

Spurning:
Get ég lagt hendur į plóg til aš bęta samband mitt viš einstaklinga af gagnstęšu kyni?

Til baka ķ „innihald" žessarar vefsķšu.

 

(Kristin sjónarmiš varšandi kynferši, samśš, samkennd og įst).

Žaš er góš hugmynd strax eftir kaflann um „Brśškaupiš ķ Kana" (Jóh 2, 1-12) aš taka į samtķšarvandamįlum į sviši įstarinnar. (Finna mį yfirgripsmikla aukasķšu į heimasķšu/„Spurningar, Svör...".)

Kristur fjallar um hjarta fólks og möguleika žess aš verša heild, aš vera fullkomiš, sem er forsenda raunverulegs frelsis. Hann styšur ekki frekara nišurbrot ķ manninum sem er žegar aš verša aš engu; engin dulspekileg upplifun į neinu, frekar nż samžętting į „visku hjartans".

Kristur stendur fyrir įbyrgš fólks fyrir hvert öšru. Hann trśir samt sem įšur ekki į „ešlislęgar naušsynjar" ytri mynda eša aš ofmeta žęr. Jafnvel aš misnota žęr hvaš varšar įbyrgš, trś og hreinskilni til aš afhjśpa öfund og aš „eignast sér einhvern". Hjį honum snżst allt um andann sem fólk hagar sér ķ. Ķ hjónabandi er ekki allt sjįlfkrafa rétt sem er įlitin neikvęš ytri hliš.

Aš elska Guš og nįgranna žinn sem žig sjįlfan žżšir einnig aš elska sjįlfan žig. Žessi stjórn Krists, tekur viš af fyrirbyggjandi rökum Gamla testamentisins er almenn višhorf sem finna mį į svišunum žremur og sameinar žau (sjį Mark 12:33; Jóh 13:34; Gal. 5:14; Jak 2:8). Ķ žessu samhengi er mannkęrleikur eitthvaš meira en umönnun ęttingja, o.s.frv. Žetta śtilokar žį žó ekki - į frjįlsan mįta. Sökum žessa hlutverks manns sem įstrķks hjįlparmanns žį er sjįlfselska, žar sem višeigandi er, ekki sjįlfselskri tegund heldur af góšmennsku hjartans, beint aš manni sjįlfum sem verkfęri til aš žjóna öšrum og/eša Guši, žar į mešal lķkamanum.

Ęšsta įstin er skilyršislaus įst. Samanber aš elska jafnvel „óvini" Matt 5:43-48 - sem śtilokar ekki visku

Fyrir ķbśa Evrópu ķ samtķmanum getur umbreyting kynferšis veriš upplifuš žegar tvęr manneskjur hittast į vitsmunalegan og sįlfręšilegan mįta į mešan gagnkvęmar athafnir vara en lęra sķšan aš eiga viš śtstreymi andśšar og samśšar. Žessa hluti, į mešal annarra, ętti aš ķhuga er leitaš er aš tengilišum sem einnig er vit ķ fyrir hinn ytri heim. Sameining į lķkamlegu sviši kemur sķšar og er ekki sjįlfkrafa hluti af allri vinįttu og fundum. Og aš kynnast einhverjum žżšir ekki aš mašur žarf aš fara frį nśverandi maka. En įstrķk stemning fylgir žvķ. Mįttur hjartans getur lašaš aš sér kynferšislega orku, og fólk žarf ekki alltaf aš leysa hana meš miklum krafti, eins og gerist svo oft ķ dag ķ gegnum menningarlega skilyršingu.

Marga andlegar hefšir kenna umbreytingu kynferšis ķ staš kśgunar eša žess aš lifa sig ķ gegnum žaš sem er meira en „göfgun" Freuds. Įlķka nįlganir voru ķ hinum kristna heimi en eru tżndar ķ dag og žarf aš śtfęra žęr aš nżju; arfleifš mansöngvara og trśbadśra drógu upp mynd af žessari tegund žekkingar.

Žar sem kynferši getur valdiš ómešvitušum tengslum į milli fólks sjį flest trśarbrögš žaš sem jafnvęgislist tengt viš samband žar sem bįšir ašilar rįša viš afleišingarnar. Žeir sem vilja foršast kynlķf fyrir giftingu geta gert slķkt, ef bįšir ašilar eru greinargóšir varšandi žaš sem žeir vilja og styšja hvort annaš ķ samręmi viš žaš.

Jesśs višurkenndi žessa gömlu nįlgun, alveg aš neikvęšu persónusköpun varšandi aš girnast til dęmis maka einhvers annars. En žetta śtilokar ekki endilega įkafan fund tveggja einstaklinga sem hittust einungis oftar en haldiš var fyrirfram. Žetta er ekki alltaf aušskiliš, meira segja ekki fyrir žį tvo einstaklinga sem um ręšir: „Žvķ aš hvar sem tveir eša žrķr eru saman komnir ķ mķnu nafni (ž.e. „ķ tengslum viš anda minn") er ég mitt į mešal žeirra" (eša žżtt į réttan mįta: „ķ žeim"). Žetta krefst ekki opinberrar, kirkjulegrar samkomu, ekki sérstaks undirbśnings en getur įtt sér staš alls stašar žar sem „andi Krists" tengir tvęr manneskjur saman einhverra hluta vegna. Jafnvel žó um karl og konu sé aš ręša og žeim lķkar viš hvort annaš (samśš) getur veriš erfitt aš višhalda skżrri vitund sem er uppruninn en slķkt er naušsynlegt fyrir heiminn. Žetta žarf ekki aš snśast um samband eša kynlķf en žeir sem um ręša verša aš finna śt į hreinskilinn mįta um hvaš er aš ręša ef žau vilja taka stjórn į ašstęšunum. Stundum var augnablikiš til stašar ef mašur var opin/n fyrir žvķ.

Lķf Jesś į jöršinni sżnir nś žegar hve óhefšbundinn hann var į frįbęran mįta. Žaš gęti komiš ķ ljós aš venjurnar séu ašeins naušsynlegar svo lengi sem „hann er ekki mitt į mešal žeirra".

Forsenda višeigandi fundar į milli einstaklinga, sem mašur getur bętt į nįttśrulegan mįta, er rannsókn į einstaklingsešli manns, žar į mešal „įrunni" og/eša „nįšargįfu". Jafnvel ķ sambandi heldur fólk įfram aš vera einstaklingar og algjör sundrung tveggja einstaklinga ķ sambandi er ekki žaš sem Kristur vildi.

*) Mannkyniš er flókiš net sem gęti skżrst betur ķ nęstu köflum.

til baka ķ „innihald" žessarar vefsķšu.

 

Hinn „heilagi įkafi" (og sjónarmiš varšandi tilfinningar).

Ķ Jóh 2, eftir brśškaupiš ķ Kana er „hreinsun musterisins" lżst. Į ötulan mįta rak Jesś kaupmenn og vķxlara śt śr musterinu meš ofbeldi. Hann vildi senda śt skżr skilaboš gegn hręsni heimsins, tilnefndi musteriš sem tilbeišslustaš en ekki einungis sem staš žar sem prśtt fer fram. Undir žessum kringumstęšum įtti hann ekki von į neinu frį embęttismönnum borgarinnar og kirkjunnar svo hann notaši sķnar eigin hendur sem sį eini sem var įbyrgur „ķ hśsi föšur sķns". Žessi verknašur var félagsleg andstaša sem ekki fylgdi ofbeldi. „Framar ber aš hlżša Guši en mönnum" er almennt séš višhorf Jesś. Einnig žar sem hann segir: „Gefšu žaš keisaranum, hvaš er keisarans (og til Gušs, hvaš er Gušs)", aldrei er eins žręlslundaš višhorf rangtślkaš eins oft. Markmišiš er frekar aš hlķfa lęrisveinunum viš tilgangslausum įgreiningi viš félagsleg öfl sem skipta žį ekki mįli. Trśarbrögš og stjórnmįl hafa sķn eigin lög. Aš žjóna nįunganum og aš vilja „žaš besta fyrir borgina" er heldur ekki žręlsótti.

Ķ žessu samhengi ętti spurningin um hvernig tekiš er į tilfinningum aš spretta fram žvķ ekki eru tilfinningar allra į eins hįu stigi og tilfinningar Jesś. Hann bjó sķfellt viš „skjįlfta frammi fyrir Guši" og samkennd ķ garš fólks og įkafi hans var byggšur į mešvitušum, góšum įsetningi. Ķ venjulegum manneskjum eru nęstum allar tilfinningar blandašar saman viš ómešvitaša örvun. Višbragš sem er mismunandi ęvisögulega séš og mismunandi aš styrkleika en mjög svipaš ķ grunngerš. Aš horfa į sjįlfan sig, įn žess aš vera įnęgšur meš tślkun annarra og halda įfram aš leita aš žessum višbrögšum ķ manni sjįlfum, aš horfa į žau og öšlast loks stjórn į žeim og/eša fęra Guši žau er langt lęrdómsferli.

Žó viš eigum hér viš sįlina eru hefšbundnar sįlgreiningar og/eša mešferšarašferšir ekki mjög višeigandi fyrir žį sem leita aš Guši og sannleikanum.
Sįlfręši getur jafnvel stöšvaš andlegan žroska okkar ef viš höfum einhliša tślkunarmódel ķ huga okkar sem reyna aš minna sįlfręšileg vandamįl varšandi kynferši og ęskumótunar. „Orsakir" veikleika geta aš auki oršiš aš „réttlętingu" til aš halda įfram aš vera eins og mašur er ķ staš žess aš leggja įherslu į getu mannsins til aš žroskast eins og Erich Fromm hefur minnst į.

Žar sem sįlfręšin żtir undir aš skošaš séu sįlfręšileg ferli og žegar sįlin įlitin vera meira en bara efnafręšileg, rafmögnuš virkni, sem sjaldan į sér staš, getur rannsókn žeirra reynst gagnleg brś. Vķsindin myndu žróast betur ef žekking og/eša deilur varšandi óhefšbundna sįlfręšilega skóla vęru višurkenndir sem efnivišur fyrir žeirra eigin rannsóknir. Žaš hjįlpar yfirleitt ekki aš vinna aš mörgum margslungnum vandamįlum ķ einu. Įhrifarķkara vęri aš leita fyrst aš žįttum žessarar sįlarflękju og greina ķ sundur hvort um sé aš ręša „bjįlkann ķ auga manns" eša „flķs ķ auga einhvers annars", hver er įbyrgur fyrir žvķ. Jesśs og sumir kristnir skólar leggja įherslu į „bjįlkann ķ auga manns" žvķ žaš er erfišara aš lķta į vandrįšin verk manns, slķkt žarf aš lęra og mašur ętti aš byrja į aš leišrétta mistök manns; aš heyra jįtningu manns hefur žvķ lęknandi įhrif fyrir utan andlegan įvinning. Sįlfręšilegir skólar kjósa stundum frekar hitt sjónarhorniš, žess er tilheyrir fórnarlambinu. Mašur gęti uppgötvaš aš loks hefur mašur litiš į bęši sjónarhorn. Austręnar andlegar kenningar myndu til dęmis leggja įherslu į tenginguna į milli beggja hliša ķ lķfinu sem uppruna „karma", örlög.

Ašferš sem R. Steiner benti į gęti hjįlpaš til aš eyša eftir-įhrifum sem daglegar venjur valda, ž.e. dagleg upprifjun į hinu lišna, hefst į kvöldinu og lķtur aftur til morgunsins. Žetta aušveldar veruna ķ nśtķmanum Žessi ašferš aušveldar įlķka ferli eftir dauša eins og margar daušaupplifanir hafa skżrt frį.

Žaš er einnig mögulegt aš skapa „spegil sįlarinnar", lista af eigin neikvęšum hęfileikum sem bęta žarf og meš hęfileikum til aš keppast aš. Mašur gengur oft ķ gegnum žetta, stjórnar eigin žroska, venja sem mikiš hefur veriš reynd af dulspekingum.

Sįlfręšileg framför getur haft žau įhrif aš samręšur batni į milli einstaklinga. Fólk er minna fordómafullt og ekki er eins lķklegt aš žaš hrapi aš įlyktunum žegar žaš hefur sjįlft oršiš gegnsętt og hefur getaš sleppt byršum sķnum. Žegar Jesśs leggur įherslu į višhorf sem dęmir ekki fólk og mikilvęgi žess sem „kemur śr munninum" er hann ekki aš tala um ófullnęgša sišferšilega fullyršingu heldur beišni um aš hefja lęrdóm. Žetta gęti haft žaš ķ för meš sér aš fólk veršur aš hętta aš deila, taka sér hvķld - sjį kaflann „Žögnin ķ eyšimörkinni" - og sķšan ręša hreinskiliš hvort viš annaš.

Ķ žessu samhengi eru evrópskar andlegar leišir sem innihalda tauga- eša vitundamišstöšvar žekktar ķ Jóga sem „orkustöšvar" (mannlķfsspeki, alžjóšlegt lķf - mį ekki rugla saman viš Universal Life Church -, og annaš). Mašur getur ekki sjįlfkrafa lżst žessum hugmyndum eins og žęr séu ekki kristnar, eins og sumar kirkjur myndu vilja aš viš héldum, en viš žekktum žegar kristna gušspekinga į mišöldum (J. G. Gichtel*). Nśna mį višurkenna aš žetta bżr ķ okkur öllum, alveg eins og nįlastungupunktar, sérstaklega ķ Kķna. Žetta er ekki sjįlfkrafa taóismi žvķ žessa punkta og lķnur mį męla meš rafmagni og skoša vefjafręšilega séš ķ holdi mannsins.

* Mišaldamynd frį J. G. Gichtel

**) „Įkafinn" ķ žessari merkingu žżšir annaš en „įkafi įn skilnings" (Rómverjabréfiš 10:1-3)

Spurning:
Getur Guš ašstošaš mig viš aš vinna meš tilfinningar mķnar af meira įsettu rįši?

Til baka ķ „innihald" žessarar vefsķšu

 

Fjallręšan (Matt 5 - 7,29; og sjónarmiš varšandi hugann).

Mikiš hefur veriš ritaš um umskipti žjóšfélagsgilda (bęši gamalla og samtķšargilda) sem fjallręšan hefur valdiš. Sumir kunna aš meta hana ķ tengslum viš félagslegar athafnir. Ašrir reyna aš ógilda gildi heimsmįla meš hugtakinu „sišareglur undirstöšuvišhorfa" og hygla svokallašar „sišareglur įbyrgšar" meš hótunum į refsingu eins og ķ Gamla testamentinu, hernašarkenndar eša ašrar geršir. Sumir reyna einfaldlega aš haga lķfi sķnu ķ samręmi viš ręšuna. Fjallręšan er einnig metin mikils fyrir utan kristni (t.d. af Gandhi).

Séš frį sjónarhorni rannsóknar į vitundinni er augljóst aš fjallręšan er beint aš fólki sem skilur aš vitund getur veriš meira en andleg greining og įtta sig į aš lķfiš endar ekki meš žeim. Hinir „andlegu fįtęku", sem vita aš žeir eiga ekkert (eša ekki mikiš) og eru reišubśnir aš hugsa į afstęšum nótum, til aš sjį aš Guš veit meira en žeir og aš hann getur kennt žeim margt, žeir eru blessašir, „himnarķki er žeirra". Žetta višhorf getur reynst vera samfellt og öflugt skref ķ žroska manns, mun betra en önnur višhorf sem almennt séš eru talin vera „hyggin".

„Žeir sem žjįst" verša ekki aš bera sķn eigin örlög sjįlfir og žvķ eru žeir hluti af rķkinu ķ heild sinni ķ staš žess hlaupa kęrulaust yfir allt. Sumir ašstoša lķka viš aš bera byrši einstaklinganna ķ ašstęšum žeirra og finna aš lokum örlög žjóša og mannkyns. Ķ staš stjórnmįlamanna eru žetta oft félagslegar hreyfingar okkar daga. Og hver veitir žeim naušsynlega samśš? Hver bišur fyrir žeim, ķ staš alltaf fyrir žį voldugu, fręgu og rķku?

Hinir „hógvęru" eru žeir sem eru af fśsum vilja hógvęrir (en ekki žeir sem eru bara hręddir). Žeir „munu jöršina erfa" og ašeins undir stjórn žeirra getur jöršin veriš varšveitt og žróast.

„Žeir sem hungrar og žyrstir eftir réttlętinu": - ekki öfund en sanngjörn leit aš réttlętinu fyrir žį sjįlfa og fyrir ašra opnar fólk fyrir žvķ sem er fyrir „ofan" žaš. Fyrr eša sķšar munu svörin koma, žó žau munu ekki alltaf vera į žann veg og žau ķmyndušu žau sér „Hinir miskunnsömu" bera bręšur sķnar og systur og dżr af fśsum og frjįlsum vilja og į sama mįta og Guš ber žį

„Žeir sem eru hjartahreinir" og hafa tekiš eftir og lagt frį sér vitsmunalegu gleraugu sķna og fordóma „munu Guš sjį". Žetta er dżpri merking į oršunum „dęmiš ekki".

„Frišflytjendurnir", į sama mįta og frišarbęn Frans frį Assisķ, leyfa öšrum aš sjį aš annaš af hlżtur aš vera aš verki hér, annaš af en įkvaršar annars lķf. „Žvķ aš žeir munu Gušs börn kallašir verša."

„Sęlir eru žeir sem ofsóttir eru fyrir réttlętis sakir žvķ aš žeirra er himnarķki", og žeir sem eru smįnašir og ofsóttir af öšrum vegna Jesś eru einnig blessašir. Žetta var einnig oft tilfinning žeirra, į mešan ytri vera žeirra žjįšist. Žetta žżšir žó ekki aš žjįning sé markmiš ķ sjįlfu sér

Žeir sem įvarpašir eru eiga einnig aš ganga ķ hlutverk sem „salt jaršar" og sem „ljós heimsins". Sérstaklega ķ žessum kafla vķsar hann til „laganna" og spįmanna Gamla testamentisins. Hann talar um žaš sem var rétt fyrir sinn tķma og gerir žaš įrangursrķkt į nżjan hįtt fyrir nżjan tķma. Žar sem lögin sjįlf geta ekki lengur veriš forgrunni, heldur upptök žeirra. Tķmi žegar allar manneskjur geta endurskapaš innri meginreglur lķfsins aš nżju.

Sį sem „sękist eftir gušsrķki mun fį allt annaš". Žaš er vert aš merkja aš andlegan hugsunargang į ekki aš eyšileggja heldur opna til aš geta meštekiš žaš sem į upptök sķn ķ ęšri, andlegri rökfestu. Ręšunni er samt sem įšur ekki ętlaš aš valda žvķ aš viš snišgöngum heimsins „hömlur" ķ staš įvinningsins sem hlżst af žvķ aš njóta ęšra įstands andlegrar vitundar. Ęšri skilningur į aš horfast ķ augu viš heimsvitund og lķf žar til heimurinn er umbreyttur. Skżrleiki er til stašar eša getur žroskast ķ sambandi viš skilnings mannsins į įkvešnum spurningum, allt frį fįfręši til hugleišingar, hroka, kenningu og trś, og endar loks ķ žekkingu. Žaš er mikilvęgur grunnur fyrir vöxt. Žetta er öšruvķsi en aš sękjast eftir himnasęlu sem finna mį ķ gömlum andlegum hugsunarstefnum.

Hiš ęšra hugsunarstig sem lżst er ķ fjallręšunni (sjį einnig nęsta kafla) er sérstaklega beint til fólks sem viš meira en einfaldlega aš nota žaš til aš endurskipuleggja sķnu persónulega andlega lķfi. Leišinn fjallar um lķf einstaklingsins žar sem viškomandi getur leitaš aš maka eša aš „žeim er stendur honum nęst" eins og lżst er ķ köflunum „Skķrnin" og „Žögnin ķ eyšimörkinni". Śtžensla vitundar inniheldur samband karlkyns og kvenkyns og fįlmarar eru teygšir śt ķ įttinni aš frekari sįlfręšilegu samspili į milli margar einstaklinga. Bent var į slķkt ķ köflunum „Brśškaupiš ķ Kana" og „...Įst". Hérna höfšar fjallręšan til žessa efnislega og sišferšilega stigs sem opnar leišina fyrir ķtarlegri andlegum markmišum sem geta mótaš samfélag śr samskiptum fólks. Žetta er ķ samręmi, į frumstęšan hįtt, viš samband hljóšs til tónbila, tónbila til žrķhljóms og viš žrķhljóma til tónstiga, sem viršist vera raunverulega mynstriš fyrir allt - heildin.

Ķ gušfręši hefur tengingin viš opinberunina ķ gamla testamentinu veriš metin: t.d. Sįlmar 1 og Jer. 17:7f. Samkvęmt 4. Mósebók 12:3 ķ tengslum viš Mat 11:20 var litiš į Jesś sem hinn nżja Móses. Spįdómurinn ķ Sakarķa 9:9f. „...rķki hans mun nį frį hafi til hafs" fjallar um mikilvęgi kunngeršs gušsrķki į heimsvķsu. Žaš er ekki hęgt aš lķta hjį žvķ aš ķ Fjallręšunni umbreytir Jesś aftur og aftur lögum Gamla testamentisins ķ eitthvaš nżtt: „…en ég segi viš ykkur…", ž.e. hann talaši ekki sem rabbķni aš tślka ritninguna heldur meš vitund į gušlegum leišangri. Deilt var einmitt um žetta spįmannlega og Messķasareinkenni af žeim sem trśšu ašeins į Gamla testamentiš.

Į ensku og žżsku sķšunum okkar er śtdrįttur śr Matt 5: blessunarsęlan og salt jaršar

Aftur ķ „innihald" žessarar vefsķšu.

 

Ummyndun Krists į Tabor-fjalli (Matt 17).

Mörg verka Jesś eru hin tįknręnu ytri tįkn fyrir innri „ummyndun", hefst ķ samtalinu viš Nķkodemus (Jóh 3), heldur įfram meš Fjallręšunni, alveg aš lękningu fyrir žann blinda og mettun 5000 manna į fjallinu. Žessi ummyndun er aš hluta til skyld hinu austręna hugtaki stórkostleg uppljómun (great enlightenment). Mannsandinn er uppljómašur. Žaš vķsar hér samt sem įšur til nįnari tengingu viš Guš og anda hans. Hér ber ekki ašeins aš skilja Guš sem algilt lögmįl heldur einnig veru, veru sem er raunveruleg Jesś og žeim sem fylgja vegi hans.

Einfaldur „jįkvęšur hugsunarhįttur", ef hann er ekki sjįlfselskur, ekki mikilmennskubrjįlašur og įn tęknilegrar hagręšingar, gęti breytt hugsunum ķ įstand lķkara žvķ sem kemur frį Guši. Žessi leiš gęti opnaš okkur fyrir Guši. Prentaš mįl žessarar hugsanastefnu hefur samt sem įšur ekki veriš rętt nógu mikiš og slķkt getur oft leitt til sjįlfsblekkingar.

Žetta er ekki enn „ummyndun". Ummyndun bętir ekki bara jįkvęšri stašfestingu viš hin óskipulegu, fjölbreyttu andlegu „śrręši" sem allir hafa yfir aš rįša žannig aš meiri jįkvęšni bętist viš - sem er möguleg ęfing. En ummyndun afhjśpar allt meš hęfileika til aš lķta į andlegan uppruna, lausan viš brenglun hugans eša misvķsandi įherslu. Ęšri gušdómleg skipan ķ öllu veršur sżnileg. Varšandi žessa tegund žroska er um aš ręša ęšra stig ferlis sįlfręšilegrar hreinsunar sem minnst er į ķ kaflanum „Hinn heilagi įkafi". Į žessu grunnstigi skilnings veršur allt skżrara. Bein višurkenning eša skilningur snżst ekki um aš hugsa; slķkt kemur bara meš eša įn hugsunar Žaš er ekki hęgt aš žvinga slķkt fram og žaš frelsar okkur. Hugsanaheiminn žarf ekki lengur aš bęla til aš kalla fram ęšri visku, eins og ašrar hugsanastefnur hafa gert tilraun til.

Hugsun okkar er óhįš višbragšarmunstrum varšandi ešlisįvķsunina og hin stjórnanlega, greinandi og tilbśna hugsun veršur tól ęšri skynsemi į mun aušveldari mįta. Žį getur einstaklingurinn einnig skiliš hvaša hegšun hentar hverjum kringumstęšum.

Mašur getur gert rįš fyrir aš Kristur sjįlfur hafi ekki žurft aš eyša öllum žessum sljóleika sem ašskildi venjulega manneskjuna frį žessu stigi vitundar. Hann hlżtur samt sem įšur aš hafa upplifaš aukiš stig skżrleika Sķšar, ķ svokallašri ęšstu presta bęn, baš hann um žann skżrleika sem hann hafši haft viš Guš fyrir sköpunina.

Sumir gušfręšingar sjį ummyndunina og jįtningu Krists af Pétri ķ ljós gyšingalegs dags į sama tķma varšandi frišžęgingu eša Tabernacle veisluna sem fylgir. (Dagur frišžęginar var eini tķmi įrsins žar sem presturinn sagši nafn Gušs ķ innri helga staš musterisins). Ašrir sįu tengingu viš Móse aš klifra upp į Sķnaķ fjalls (Önnur Mósebók 24:16).

Į žżsku og ensku sķšunum er hluta śr Matt 17 bętt viš.

Spurning:
Getur Guš ašstošaš mig viš aš endurskipuleggja hugsanir mķnar ķ samręmi viš skynsemina?

Til baka ķ „innihald" žessarar vefsķšu.

 

Spurningin um „kraftaverkin".

Jesśs ašhafšist ekki til aš fullnęgja žorsta einhvers annars ķ garš skynjunar. Hann ašhafšist ekki heldur til aš neyša fólk til aš trśa ķ gegnum ytri atburši. Hans heila leiš var leidd įfram af innri skżrleika sem sagši honum hvaš hann ętti aš gera hverju sinni, og ekki „sökum mismunandi kringumstęša, til aš nį fram hinum og žessum įhrifum" Lękningar voru oft „tįknręnar" fyrir eitthvaš stęrra og eitthvaš sem var meiri grundvallarregla. Į mešan lękningu žess sem fęddist blindur į sabbatsdag svaraši Jesś aš įstęšurnar vęru ekki syndir „heldur til žess aš verk Gušs verši opinber į honum". (Jóh 5, 6-9; Jóh 6; Jóh 9, 3 ...).

Į sama tķma var sundrung į śreltum hugsunargangi og hugleišing hins djśpa mikilvęgis slķkra ašgerša įn efa hjįverkun sem óskaš var eftir. Jesśs įttaši sig į aš til er fólk sem žarf aš geta fylgst meš, tališ, męlt og vegiš, eins og ķ tilfelli Tómasar, sem stendur fyrir „hin vķsindalega" į mešal lęrisveinanna. Žegar hann fékk tękifęri til aš rannsaka hvort Jesś stęši ķ raun fyrir framan hann sagši Jesś: „Vertu ekki vantrśašur, vertu trśašur" (Jóh 20, 19-29). Jesś vildi aš Tómas beitti sinni nżju upplifun meš žvķ aš ķhuga svo hreinskilnislega og djśpt aš rętur efa hans myndu hverfa og eitthvaš rann upp fyrir honum. Žaš aš Jesś žurfi aš segja žetta į eftir žżšir ekki aš Tómas hafi veriš vantrśašur mašur, nśna „veginn" af hinum ytri raunveruleika og „neyddur til aš trśa", jafnvel žó hann óttašist refsingu. Žaš žżšir heldur aš Tómas varšveitti hęfileika sķna til aš nį nżjum sannfęringum į sjįlfstęšan hįtt. Slķk mešferš į stašreyndum og hugsunum er ekki fordęmd hér eins og sumir śtskżrendur misskildu sökum skorts į žekkingu į mannlegri vitund. Žrįtt fyrir žaš varš Tómas samt aš lęra aš žaš eru ašrar leišir til aš sannfęra mann sjįlfan, fyrir utan aš lķta į efnislegar stašreyndir.

Jesśs vissi hvaš var rétt fyrir Tómas. Hann vildi ekki žvinga neinn. Slķkt hefši veriš of lķkt dómsstólum og žaš er engin įsetningur ķ aš ögra hann ķ aš neita einhverju sem hann var ekki nógu žroskašur til aš skilja.

Žaš er vel žess virši aš lesa einnig „Tómasargušspjall". Žaš óvišurkennda safn af nįkvęmum tilvitnunum frį Jesś, hvort sem žaš var ritaš af Tómasi sjįlfum ešur ei. Žess texti var einnig višurkenndur af andlegum kristnum mönnum ķ Egyptalandi og annars stašar, en ekki af kennurum frumkirkjunnar.

„Kraftaverk" Jesś myndušu heldur ekki hans helstu athafnir. Oft framkvęmdi hann žau einungis til aš hjįlpa, eftir aš vera bešinn um slķkt, įn žess aš fólk vęri til stašar og hann „hótaši" fólki aš segja ekki frį.

Ķ dag reyna gušfręšingar og ašrir frį stefnu Bultmanns „gušfręši afgošsagnageršar" (theology of demythologizing) enn aš śtskżra kraftaverkin sem tįknręnar lżsingar į einhverju. Žaš er augljóst aš veriš er aš reyna aš ašlaga hugmyndir žeirra aš vélręnni sżn į heiminn og mannsešli 19. aldar og aš žeir vildu ekki ķhuga vķsindaafrek sem įttu sér staš sķšar. Seinni leitni innan skammtaešlisfręši, ķ lķffręši og lķfešlisfręši, ķ nįttśrulegum lękningum og dulręnum rannsóknum, ķ stjarnešlisfręši og svo framvegis hafa fyrir löngu nįš žvķ stigi aš „óhugsanleiki" atburša ķ biblķunni hefur veriš fjarlęgšur. Žetta žarf ekki aš standa fyrir leit aš „sönnun į tilvist Gušs": önnur skynjunarstig vęru įbyrg įsamt žeim vķsindalegu.

Eitt sem er rętt innan žessarar gušfręšilegu stefnu er aš hśn lķtur ekki į vķsindalegan sannanleika sem naušsynlegt skilyrši fyrir aš hafa trś.

Tķma žess aš lķta į allt meš einhliša sjónarmiši, gömlu frönsku „upplżsingastefnunnar", er lokiš. Nśna geta allir vķsindamenn veriš trśašir įn žess aš verša gešklofa. Į tķma žegar fólk hikar ekki viš aš trśa stašreyndum dulręnna rannsókna, eins og getu einstaklinga til aš beygja skeišar įn žess aš snerta žęr, eru nęgar stašreyndir til stašar žó til séu loddarar. Žaš vęri fįrįnlegt aš neita slķkum hęfileikum eins og ķ tilfelli Jesś Krists. Starf Jesś var sökum annarra įstęšna og snerist ekki einfaldlega um aš skemmta fólki viš aš beygja skeišar. Ķ dag gefa margar mismunandi upplifanir žaš til kynna aš Jesś var fęr um aš rjśfa öll nįttśruleg öfl. Ķ nśtķmanum er alveg eins mikilvęgt aš velta žessu fyrirbrigši fyrir sér, fyrir okkar samtķmasżn į mannešlinu, fyrir heildręna, samžętta, eša kristna lękningu og svo framvegis. Slķkt andlegt sjónarmiš į Jesś er ekki andstętt skilningi į honum varšandi žaš aš hann sé „mannssonur" sem vildi veita einstaklingum, félagslegum tengslum žeirra eša samfélaginu sżnilegt dęmi. Oft var žaš ašeins žessa greinilega mótsögn sem leiddi til neitunar į aš samžykkja „kraftaverkin" žvķ aš umręddir einstaklingar hugsa žaš aš žeir verši aš bęgja frį sér tilhneigingum sem leiša žį ķ burtu frį mannlegri og félagslegri kristinni trś. Ķ raunveruleikanum žurfti bįša žessa hluti til aš birta įętlaša mynd af raunverulegri (uppbyggilegri) „róttękni" Jesś og tengingu hans viš viljann og žar meš einnig mįttar skaparans.

(…) Orkan hér er ekki óhlutbundiš afl hér; į sama tķma er hśn įhrif af tilvist Gušs. Til dęmis ķ austręnum jóga er oft litiš į orku sem eitthvaš einangraš. Ķ dag mį framkvęma lękningu i upprunalegri merkingu meš bęnum og meš žvķ aš gefa gaum aš innsta hluta manneskjunnar, tengda Kristi, sem vill aš fólk lęknist og verši meira fullkomnaš, - sem getur sķšan žį jafnvel „meiri verk en hann" (Jóh 14,12-13).
En sjįlf andlega lękningin og sįlfręšilegur og andlegur žroski sem fylgir henni ręšst samt af gušsnįš, sem enginn getur žvingaš fram, sama hve mikiš viš reynum aš undirbśa okkur fyrir hana.

Varšandi „gjafir hins heilaga anda" sjį einnig 1. Kor 12, 7-11; Pos 2, 17-20; og kaflann „Hvķtasunnuatburšurinn" ķ žessari bók.

Til baka ķ „innihald" žessarar vefsķšu.

 

Upprisa Lasarusar frį daušum.

Allt frį upphafi kennslu sinnar aš žessu skrefi hafši Kristur endurskilgreint öll stig manneskjunnar sem hinar fornu dulspekistefnur höfšu įtt ķ vandręšum meš ķ žśsundir įra. Žetta gerši hinu „sśpervitundarkenndu" innra sjįlfi kleift aš sżna sig ķ mannslķkamanum, sįlinni og huga allra manna sem fylgja veginum. Hins vegar veršur hęfileikinn til aš hreinsa, samžętta og vķkka śt ķ vaxandi męli dżpri og eldri hluta undirmešvitundarinnar sķfellt greinilegri.

Hinir fornu egypsku dultrśarsišir žekktu leiš frį huganum og sįlinni nišur til aš mešvitaš taka upp lķkamlegan vilja til aš lifa. Önnur „dżpkun" birtist meš „upprisu Lasarusar frį daušum"- Jóh. 10.39 - 11*. Fyrst af öllu eru sum smįatriši greinilega lķk egypsku žekkingunni. Žetta varšaši gamlar venjur žar sem einstaklingurinn eyddi žremur dögum ķ įstandi sem nśtķma dulręnar rannsóknir kalla „upplifun fyrir utan lķkamann", alveg eins og draumfarir en mešvitašar. Lķkaminn lį žarna, virtist vera daušur. Žegar einstaklingurinn vaknaši aš nżju hafši hann/hśn innri vissu aš hann myndi vera til sem sįlfręšileg andleg vera eftir lķkamlegan dauša. „Hierophantos" (innvķgšur prestur) varš aš tryggja aš einstaklingurinn myndi vakna aftur ķ lķkama sķnum eftir ķ mesta lagi žrjį daga žvķ annars fęri lķkaminn aš rotna. Žetta er einmitt žaš sem okkur er sagt ķ sögunni um Lasarus - eftir fjóra daga var hann „žegar farinn aš lykta". Vökunarafliš varš žvķ aš kafa dżpra, hafa įhrif į sjįlf efniš lķka, til aš nį honum aš nżju til baka. Ķ biblķulegum atburšum er tilhneiging til aš sżna aš anda kristindóms megi aušveldlega žekkja ķ hinum efnislega heimi og ķ ytri ašgeršum. Žessa tilhneigingu er rétt fariš aš ręša aš nżju į okkar tķma eftir aš dulspeki fyrri alda kannaši einungis ķ flestum tilfellum vitsmunlega, sįlfręšilega hluta.

Lķklegra er aš kenningar allra trśarbragša um lķf eftir daušann eigi upptök sķn ķ slķkum upplifunum žegar manni lķšur sem mašur sé fyrir utan efnislegan lķkama sinn, ķ staš heimspekilegra hugleišinga, sem voru ekki višeigandi fyrir įstand vitundar forsögulegs fólks og fólks į fornöld. Betri śtskżringu mį finna ķ Jean Gebser „Ursprung und Gegenwart" („uppruni og nśtķmi" - nįkvęmt enskt heiti ekki kannaš). Hann ašgreinir fornt, töfrandi og gošsagnakennt įstand vitundar į undan žvķ er tengist fręšilegum vitsmunum og sķšar samžęttri vitund. Hvort sem hléin į milli žessara stiga voru óhjįkvęmileg er allt önnur spurning. Žau mį samt sem įšur skilja ķ dag. R. Steiner leggur einnig įherslu į ósambęrileika eldri stiga vitundar viš nśtķmavitund. Minningar um žaš mį einungis finna į mismunandi stigum ķ uppvexti einstaklinga ķ dag

Samanburšur viš gamaldags vķgslusiši, sem eru ekki lengur mögulegir, žżšir ekki aš upprisa Lasarusar frį daušum hafi veriš helgisišaašgerš undirbśin utan frį af öllum žįtttakendum eins og ķ Egyptalandi. Jesśs frelsaši ašgeršir sķnar frį trśarreglutengdum reglum tķmans, t.d. sabbatsdagsins, tķmarśmi, t.d. musteri eša ašstęšukenndum hlutum. Frį žessari sjįlfstęšu stöšu notaši hann samt sem įšur stundum aš fśsum vilja slķkar kringumstęšur į jįkvęšan mįta, t.d. pįska, musteri... Hann getur žvķ veriš dęmi um hvernig taka eigi t.d. į įkvešinni tilhneigingu į borš viš forsendu stjörnuspekilegra sjónarmiša, „orkustaša" og helgisiša. (Sjį einnig bękur Markos Pogacnik: „Healing of the Heart of the Earth", „Christ Power and Earth Goddess" o.s.frv. varšandi jaršviskutengdar (geomancy) rannsóknir, Findhorn Press, U.K. Scotland)

Jesś og fólkiš ķ kringum hann varš sżnilegra ķ heild sinni fyrir umheiminum sökum upprisu Lasarusar - Jóh 10:39-11. Hér mį sjį vķkkun į vitund Jesś sem nęr einnig til lęrisveina hans og frjóvgar žvķ žjóšfélagiš. Įlķka śtženslu vitundar mį žvķ sjį ķ dag žegar hópastarf fólks leišir śt og lķkir eftir Jesś.

Nśna fylgir frįsögn af pķnu og dauša Krists. Ęšsti prestur gyšinga ręšir um samband žess hvaš gerast eigi viš Jesś og örlög žjóšarinnar (Jóh 11). Aš hans spįmannlega įliti tók hann eftir aš Kristur myndi deyja fyrir žį alla en hann rangtślkar aš Jesś myndi skaša žjóšina meš žvķ aš lifa įfram. Slķkt krefst įkvešins stigs vitundar sem nęr śt fyrir hugsanir, hęfileika til aš skilja ferli og samhengi žeirra į sama tķma. Žennan hęfileika žarf aš öšlast. Einstaklingur fęšist vanalega ekki meš hann og skólar kenna hann ekki. Žetta er ekki eins og tilvonandi andlegar myndir sem fara eftir ešlisboši. Djśpar orsakir mį afhjśpa, leysa upp og skapa. Neikvęšar eša ašrar hugsanir eru ekki lengur geymdar hįlfmešvitaš. Žęr geta ekki lengur safnaš saman samsetningum vandamįla sem hafa įhrif į bęši dżpri og efnisleg ferli. Jafnvel žegar litiš er til baka getur žetta vandamįl veriš leyst ef fólk fylgir žessum lögum. Leišin aš frjįlsri, skapandi framtķš er žį opin.

Į žżsku og ensku sķšunum er hluta śr Jóh 11 bętt viš:
Klemens frį Alexandrķu, einn af kirkjufešrunum, įtti hiš vķkkaša, „leynilega" Markśsargušspjall. Samkvęmt oršum hans var žetta „meira andlegt gušspjall til notkunar fyrir žį sem stóšu ķ vegi fyrir fullkomnun", žjónaši žeirra „framvindu viš višurkenningu". Hérna voru skżringar frį Markśsi og Pétri sameinašar, eins og upprisa Lasarusar frį daušum, sem voru ekki ķ gušspjöllunum ķ almennri notkun. Ašeins lęrisveinninn Jóhannes og lęrisveinar hans samžęttu slķk atvik opinskįtt ķ gušspjalli. Klemens kallar Krist „Mystagoge„ eša „Hierophant", sem žżšir sį sem leišir og kynnir undirstöšuatriši dultrśarsiša, hina nżju kristnu „dultrśarsiši" sem eru öšruvķsi en gömlu dultrśarreglur. (Samanber Morton Smith prófessor, „The Secret Gospel...". Vegir Krists styšur ekki öll efnisatriši žess.)

Spurning:
Get ég skynjaš Guš sem žann sem ašstošar viš aš brśa gjįnna į milli lķfs og dauša sem og į milli vitundar og svefns ?

Til baka ķ „innihald" žessarar vefsķšu.

 

„Sauširnir".

Įšur en aš fótabašinu kom voru žeim sem tengdir voru viš Krist lķkt viš „sauši" (Jóh 10, 11-18); į sama mįta og sjįlfur Kristur var nefndur „lamb Gušs". Nśverandi einlęgni lęrisveinanna, eša sś sem žeir höfšu endurheimt, er undirstrikuš hér, sérstaklega varšandi žį sem kemur frį Kristi. Svipaš og sambandiš į milli Krists og Gušs. Žó aš einstaklingur sé žroskašur getur honum lišiš eins og óskrifušu blaši, eins og barni. Raunverulegar framfarir leiš til hógvęršar žó vinna verši sķfellt bug į stoltinu. Skilningurinn eykst, aš allir hafi žżšingarmikiš en aš lokum lķtiš hlutverk ķ tengslum viš Guš. Žetta mį nefna hógvęrš ķ frjįlsri og andlegri merkingu en ekki aušsveiš hegšun ķ garš veraldlegra yfirvalda. Žetta er nokkuš sem var oft misskiliš.

Žaš er engin tilviljun aš Kristur segir ķ sama kafla: „Ég er dyrnar". Sį sem opnar tilveru hans/hjarta sitt fyrir Kristi opnar lķka dyrnar sem leiša til Gušs, sem er krafa fyrir allt žaš sem sķšan fylgir į eftir.

Jesśs ber einnig saman „sauši" og „geitur" (til dęmis Matt 25:32-33).

Aftur ķ „innihald" žessarar vefsķšu.

 

Kristur og „fótabašiš" og smurning Marķu frį Betanķu į Jesś.

Afgangurinn af frįsögn gušspjallsins sżnir sķfellt fleiri tįknręna atburši į mešan minna ber į nįkvęmari samtķmalexķum. Į žessum tķmapunkti, ef ekki fyrr, getum viš gleymt tilskornu „afhjśpunarsögum um Jesś" žvķ žegar į botninn er hvolft vitum viš enn ekki neitt. Žó ytri žekking geti veriš gagnleg į žessum tķmapunkti getur hvort eš er ašeins ķhugul hugleišing leitt til ótvķręšs skilnings. Nišurstašan getur hvatt ašra viš aš leita skilnings og enginn prestur eša sagnfręšingur getur hlķft okkur viš žessari leit.

Fótabašiš (Jóh 13, 1-20) er umoršaš ķ biblķutextanum sem hreinsun. Žar sem merking slķkra „dulspekilegra" kafla var sķšar varla skilinn var žeim ekki breytt og voru lįtnir vera óritskošašir. Viškomandi einstaklingur er „algjörlega hreinn" žannig aš žetta į ekki einungis viš fęturna, heldur tįknręna merkingu allrar manneskjunnar. Į mörgum menningarsvęšum var svona hugsunarhįttur ķ lķkingum algengur. Sama hlutverk mį finna ķ mannslķkamanum, žaš er smįheimur eša mešalheimur og ķ nįttśrunni ķ kring sem tilheyrir alheiminum. Fęturnir beina aš jöršinni og hreyfing žeirra lżtur viljanum. Hvert sem einstaklingurinn „fer" krefst žaš įkvöršunar (frjįls) vilja. Hreinsun žessa vilja, hér af Guši og mótsagnarkennd heljarstökk žess, hér af Kristi, birtast ķ efniviš fótabašsins. Jesśs metur einnig góšar gjöršir mun betur heldur en kristna hręsni (Matt 25, 31-43...).

Žessi verknašur, eins og ašrir atburšir sem fylgdu, gerši meira en aš tįkna einungis endurtekningu hvata sem žegar höfšu veriš veitt į įrunum į undan, fyrir hreinsun mismunandi andlegra hluta manneskjunnar. Allt stjórnašist af žeirri stašreynd aš Jesśs vissi aš tķmi sinn var kominn og aš lęrisveinar hans vęru nógu žroskašir til aš dreifa „einhverju " į óhįšan hįtt til mannfjöldans. Markmišiš var ekki lengur bara žeirra eigin persónulegu hęfileikar, ķ žessu tilfelli žeirra góši vilji, undir auknu eftirliti žeirra innra sjįlfa, eins og žaš hafši veriš fram aš žessu. Žessi ęšra, óeigingjarna „ég", nśna sameinaš „einstaklingnum", getur nśna ķ sķvaxandi męli sameinast „Kristi, sem tók okkar mynd" eins og „sjįlf sjįlfa". Lķfiš er ekki lengur einungis „persónuleg örlög".

Žessa upplifun mį ķ fyrstu śtskżra į žennan mįta: hinn innri skilningur žessa verknašar getur orsakaš svona hreinleika, aš öllu sé hęgt aš stjórna į beinni mįta frį innstu upptökunum ķ gegnum mismunandi lög af tilveru okkar. Samt sem įšur er žetta ķ fyrstu viljaverk. Tilfinningar og višurkenning mun smįm saman verša fullkomnašar žannig aš manneskjan geti sķšan śtskżrt betur „įstęšur" hvata hans/hennar. Innra meš okkur fylgir Guš einnig hlišręnni lęrdómsskrefa sem barn fylgir į sķnu sviši. Žaš žżšir žó ekki aš žetta nżja stig žróunar ętti aš žróast įn hugsunar. Žroski sišferšilegra tilfinninga og skżrrar višurkenningar hefur žegar veriš virkjašur. Žaš eina sem vantar er frekari fullkomnun į žessum tilfinningum og hugsunum ķ anda Krists, eins og viljinn móttekur žaš nśna.

Önnur leiš til aš upplifa žessi skref sem erfitt er aš śtskżra gęti tengst žvķ aš verša mešvitašur um manns eigin vitund, eša sjónarmiš (verndar-) „engla" eša hins ęšra sjįlfs žegar horft er į mannlegt lķf. Hiš (himneska) ęšra sjįlf, eins og žaš er nefnt ķ dag fyrir utan kirkjurnar, getur ekki sżnt sig sjįlft sameinaš Kristi og er einnig aš ganga ķ gegnum ummyndun. Upplifanir meš englum eru frekar algengar ķ hluta af nżju andlegu hreyfingu nśtķmans žó aš kristnir menn efist oft um tilvist žeirra žrįtt fyrir biblķuna. Svo ekkert sé sagt um spurninguna, um hvaš snżst okkar „eigin verndarengill" žjóštungunnar um og hvernig žessi tenging gęti litiš śt. En Kristur stendur fyrir hina mótušu, persónulegu manneskju og varšveislu afreka ķ lķfinu, einnig žegar mašur opnar sig fyrir ópersónulegu oršum krafta „englanna". Manneskja, sem upplifar slķkt, er ekki enn fullkomin. Kristur veitti lęrisveininum fyrstu innsżn inn ķ žaš ķ atburšinum ķ Jóh 1. Sumt andlega ženkjandi fólk telur aš upplifanir engils/engla sinna séu žęr mikilvęgustu og eftir žaš geti žau dregiš sig ķ hlé frį veraldlegum mįlum. Ķ raunveruleikanum vęri rannsókn į žessum svęšum byggš į stöšugleika sem nś žegar hefur veriš nį fram, henni ętti ekki aš ljśka meš blekkingu. Ķtarlegra rof į lķfinu į jöršinni af andanum getur hafist. Til įbendingar er hér nefnt aš t.d. R. Steiner sem andlegur vķsindamašur eignar enn manneskjunum margar aldir af žróun į jöršinni, slķkt gera sumar stefnur einnig. Einnig eru hefšir eins og „andasęring" dįleišslu-spķritista eitthvaš annaš en frumupplifun į englum. En į mešan veršur aš taka tilraunir margra alvarlega sem reyna aš vera ķ tengslum viš engla ķ sķnu daglega lķfi.

Varla var tekiš eftir tengingunni į milli fótabašsins og Jóh 12, žar sem Marķa frį Betanķu smyr Jesś į tįknręnan mįta og žurrkar fętur hans meš hįrinu sķnu. Gerir hśn žetta einfaldlega sem einstaklingur eša er hśn tįkn fyrir kvenlegu hliš Gušs, eins og eignaš gęti veriš Marķu, móšur Jesś eša Marķu Magdalenu, sem er įbyggilega ekki sś sama og Marķa frį Betanķu. Af hverju fer žetta į undan „fótabašinu"? Žaš eru įn efa óuppgötvašar eša ašeins aš hluta til uppgötvašir fjįrsjóšir žrįtt fyrir žessar nįlganir hvaš varšar femķnķska reynslugušfręši. Lķta mį į „sķšustu smurninguna", t.d. kažólsku kirkjunnar sem endurminning um žaš atvik.

Žaš er aš auki eftirtektarvert aš fótabašiš var ekki einungis bundiš viš Jesś. Lęrisveinarnir voru hvattir til aš baša fętur hvors annars (alveg eins og sķšasta kvöldmįltķšin, į žeim tķma, var veitt samfélaginu ķ skilningi prestdóms į heimsvķsu. Žessi vilji aš lifa ķ Guši, sem hreinsašur er af fótabašinu er, er vķkkašur śt fyrir einstaklinginn til žeirra ķ kringum hann. Fyrst til žess sem veriš er aš žvo fęturna og sķšan til annarra og allra lęrisveinanna sem hann deilir žessari įbyrgš meš.

Fótabaš į einnig skilja sem žjónusta viš ašra. Meš fótabašinu „taka žeir žįtt ķ honum" (ķ Jesś) eins og Jesś kallar žaš. Žetta undirstrikar almennt mikilvęgi žessa skrefs. Bera mį žetta saman viš žegar ungt fólk segir hann/hśn „fer meš mér" (žżsk merking „er kęrasti/a minn/mķn") sem er fram aš žeim tķmapunkti žaš mikilvęgasta fyrir žeim. „Fótabašiš" snżst samt ekki um „aš vera ķ sambandi" heldur aš „vera ķ lifandi sambandi". Fótabašiš er ašeins skiljanlegt sem „skref įfram". Upplżsingar um iškun žess śt į viš eru ekki eins mikilvęgar. En ķ merkingu hefšar gullgeršarmannsins viš aš nota ytri žętti til aš gera innri višhorf og ferli ķ manninum aušveldari til ķmyndunar er žessi verknašur réttmętur, er hiš skylda innra višhorf er til. Jafnvel hugsanlegt, rétt višhorf virks prestar myndi ekki nęgja. Vitund viškomandi skiptir mestu mįli. Žetta į einnig viš sķšustu kvöldmįltķšina (sjį einnig nęsta kafla) - gušfręšistefnur eru ekki sammįla um mismunandi sjónarmiš žeirra. Sjónarmiš žeirra gętu veriš rétt. Žetta sjónarmiš mešvitašrar ummyndunar į viškomandi einstaklingi er samt sem įšur ekki metiš algjörlega, hvorki af kažólsku kirkjunni né mótmęlendakirkjunni.

5000 manns gįtu nįš tökum į einföldum kenningum og merkingu žeirra og sķšar gįtu 500 eša 70 manns tekiš žįtt ķ flóknari skrefunum. Hvaš varšar fótabašiš tóku ašeins ellefu lęrisveinarnir žįtt. Žeir sem höfšu lęrt nógu mikiš af Jesś og voru nógu undirbśnir til aš skilja žaš sem var ķ gangi. Kannski gerši Jśdas žaš ekki. Jesśs veitti ekki allar lexķur strax, heldur skref fyrir skref. Į mešan hófu nokkrir einstaklingar sķna hugleišslu meš atburšum sem leiddu aš krossfestingunni. Félagar ķ Rósakrossreglunni reyndu žetta. Fótabaš, hśšstrżking, žyrnikóróna, krossfesting og leggja nišur ķ gröf, upprisa, uppstigning köllušu žeir kristna vķgslu. Žżtt inn ķ skilning seinni alda, draumamyndir sjö daga „brśškaups gullgeršarmanns" įttu einnig upptök sķn ķ žessu. („Chymische Hochzeit des Christian Rosenkreutz", 1616 skrifuš ķ Žżskalandi af lśtherskum gušfręšingi, sem hét J. V. Andreae, og var dulbśin sem nokkurs konar hįšsįdeila eša ęvintżri.)

Ķ flestum tilfellum er slķku skrefi ekki lokiš žegar žaš er upplifaš ķ fyrsta sinn ķ lķfinu, hvort sem žaš į sér staš ķ hugleišslu eša ķ draumi. Mannleg tilvist meš öllum sķnum eiginleikum getur vķkkaš śt ķ margar įttir. Önnur skref geta fylgt og skarast viš fyrri skref en nżir hęfileikar verša ašeins „rśnnašir af" eftir aš slķkt hefur veriš gert viš fyrri skref sem mynda grunn žeirra.

Eftir smurninguna ķ Betanķu fylgir Jóh 12 žar sem sigurgöngu Jesś til Jerśsalem sem Messķas er lżst. Eftir fótabašiš, Jóh 13-17, spįin um svik Jśdasar Ķskarķot, sķšan koma lokaręšurnar og bęn Jesś fyrir sjįlfan sig og lęrisveinanna.

Ķ fótabašinu hafa gušfręšingar oft séš tįknręnt verk sem bendir til vęntanlegrar krossfestingar Jesś; eša sem dęmi um aš žjóna meš hreinsandi įst Gušs. En žaš var einnig bošaš sem dįš meš beinum įhrifum.

Į žżsku og ensku sķšunum mį finna hluta śr Jóh 13:3-15.

Spurning:
Vil ég spyrja* Guš, ef ég hef ekki gert žaš žegar, aš minn góši vilji gagnvart öšrum verši annars ešlis fyrir mér, jafnvel žó žaš sé erfitt ?
*Sķšar: ķ staš žess aš spyrja (bišja) – hafa trś, ž.e. aš vera sannfęršur. Enn sķšar: Upplifa įhrif Gušs (nįš).

Aftur ķ „innihald" žessarar vefsķšu.

 

Sķšasta kvöldmįltķšin, hertakan, gķslatakan og hśšstrżkingin.

Jesśs įtti sigurgöngu inn ķ Jerśsalem, heišrašur sem hinn lofaši Messķas (Jóh 12, 12-19). Kennismannslega stéttin vissi hvaša „sįlfręšilegu hnappa" fólksins ętti aš žrżsta į til aš breyta skapi žeirra ķ neikvęšni. Einstaklingar sem eru mešvitašir um sitt eigiš neikvęša skap og sinnuleysi og reyna aš umbreyta žessum įhrifum eru betur hęfir til aš vera stöšugri og nęrri Guši. Žaš er ekki lengur svo aušveldlega hęgt aš rįšskast meš žį meš mśgsefjun og neikvęšum ytri öflum. Raunveruleiki mśgsefjunar mįtti einnig finna ķ sumum fjöldahreyfingum 20. aldarinnar.

Viš handtökuna (Jóh 18) var hermönnunum fyrri hrint nišur. Kristur sżndi aš hann var ekki undir žeirra stjórn. Samt sem įšur leyfši hann öllu af fśsum vilja aš gerast eftir žaš.

Viš „hśšstrżkinguna" (Jóh 19, 1) er bak Jesś slegiš. „Mišja" manneskjunnar, tilfinningar hennar og vald sem vinnur bug į tilfinningalegum žjįningum eru hęfileikar sem geta komiš fram viš hugsandi skilning - žetta er ekki passķf, örvęntingarfull žjįning. Samt sem įšur skżra allir kristnir dulspekingar frį sįrsauka Jesś sem žeir af fśsum vilja eša sökum skyldu upplifšu ķ sįlu sinni. Žvķ flśši Kristur ekki męšulega frį žessum sįrsauka, žó hann hefši getaš gert žaš, eins og indversku meistararnir sem iška „Pratjahara" sem žżšir aš „draga skilninginn til baka". Ķ stašinn finnur mašur fyrir śtvķkkun vitundarinnar aš žjįningu annarra.

Žaš var ekki allur sannleikurinn aš gera hśšstrżkinguna tįknręna fyrir įkvešiš „vķgsluskref", žorskastig fyrir samtķmafólk į leiš til frekari fullkomnunnar. Jesśs viršist hafa hafiš žetta skref viš sķšustu kvöldmįltķšina eftir smurninguna ķ Betanķu (Matt 26, 26-29). Sķšasta kvöldmįltķšin er betra tįkn fyrir žaš sem Jesśs veitir hinu žjįša mannkyni. Braušiš stendur fyrir kjarna (og sįl) Jesś Krists, „orš Gušs". Vķniš stendur fyrir gušdómlegan anda Krists sem blęs lķfi ķ orš Gušs hvaš varšar óeigingjarnt starf. Kažólska kirkjan leggur įherslu į breytinguna į kjarna braušsins og vķnsins ķ lķkama og blóšs Krists į mešan mótmęlendakirkjan leggur įherslu į minningu Jesś. Į vissan hįtt hafa bįšar kirkjur rétt fyrir sér. Vķsindamenn hafa komist aš žvķ aš sjónarhorn vatnssameinda „heilags vatns" kažólsku kirkjunnar hafši breyst. Mikilvęgasta sjónarmišiš vęri žó breytingin innan einstaklingsins sem tekur žįtt, meš žvķ aš stilla inn į žaš sem ķ raun geislar frį žeim umbreytta og breyta „lķkama og blóši" Jesś Krists. Žvķ vęri gott aš stunda žetta ķ kirkjunum meš mikilli einbeitingu. Sumir hafa jafnvel reynt aš gera žetta andlega, įn sjónręnar ašstošar braušsins og vķnsins, og samt fundiš fyrir įhrifunum. Slķkt er mun erfišara ķ framkvęmd. Fyrir žį sem vilja stunda blessaša mįltķš įn žess aš kalla hana „heilagt sakramenti" kirkjunnar geta kallaš hana „kęrleiksmįltķš".
Hśšstrżkinguna mį skilja sem skopstęlt svar frį fįfróšum öflum viš žvķ sem hafši žegar gerst og žarf ekki aš leika mikilvęgt hlutverk ķ hugleišslunni. Žaš sama į einnig viš eftirfarandi krżningu meš žyrnum. Hinar gömlu dulspekikenningar, sem sķnar einhliša įherslu į žjįningar tengjast į svipašan mįta žessum nżja skilningi. Alveg eins og kenningar Jóhannesar skķrara tengjast nżrri kenningum Jesś og lęrisveina hans. Allir eru frjįlsir til aš velja hvaša veg hann/hśn vill fara.

Gušfręšingar ręddu einnig hvort sķšasta kvöldmįltķšin stęši fyrir žeirra eigin sniš af pįskahįtķš gyšinga, eša hvort Jesś endurnżjaši gömlu veisluna meš žvķ aš boša sig sem hiš raunverulega „Gušs lamb". Litiš var į hinn nżja sįttmįla Gušs viš fólkiš (Nżja testamentiš ķ gegnum Jesś (Lśk 22:20) žannig aš hann tengdist Annarri Mósebók 24:8; Jer. 31:31-33; Jesaja 53:12. Litiš var meira į braušiš sem persónu Krists og blóšiš sem lękningabęn. Ašrir hafa lagt ķ efa frumleika žess sem lįtiš hefur veriš ķ hendur (svokölluš orš tengd stofnunum) sem er ólķklegt žegar mašur veltir fyrir sér aš žau tilheyršu sumum af fyrstu ritningunum.

Į ensku og žżsku sķšunum er vitnaš ķ Matt 26:26-29 hér.

Spurning:
Ef ég hef ekki žegar gert žaš, vil ég bišja* Guš um hęfileikann til aš vinna saman į įstśšlegan mįta meš öšrum, jafnvel žó žaš krefjist žess af mér aš ég skipti um skošun ?

Aftur ķ „innihald" žessarar vefsķšu.

 

Krżning žyrnikórónunnar og lokaręšurnar.

Žaš sem hśšstrżking var lįgmarksrefsing sem Rómverjar beittu vanalega er tślkun į symbólisma forkristinna trśarregla ekki svo augljós. Krżning meš žyrnum, (Jóh 19, 2-3), sem varš sķšar tįkn ķ žessum dultrśarsišum, var ekki hluti af hefšbundnum rómverskum lögum.** Žį mį aušvitaš lķta į žetta sem kaldhęšni, žyrnar ķ staš gulls. Spurningunni er žó ósvaraš varšandi hvernig hermennirnir nżttu sér dultrśarsišina, žó žeir hafi jafnvel ekki gert žaš mešvitaš į žeim tķma. Margir rómverskir hermenn voru fylgismenn dultrśarsiša Žó žeir hefšu séš lķkindin śt į viš varšandi žaš sem žeir voru aš gera hefšu žeir ekki getaš dregiš śr upplifun ķ Krists ķ žį sem žeir žekktu.

Žó aš gyllt kórónuna hefši veriš tįkn fyrir yfirrįš śt į viš, žarf ekki endilega aš vera neikvętt, var krżning Krists meš žyrnum tįkn fyrir žį tegund valds sem skipti ekki mįli ķ heiminum. Žyrnarnir stungust inn ķ höfuš hans. Žaš snżst ekki bara um sįrsauka heldur styrkinn til aš sigrast į andlegri örvęntingu sem Kristur sżndi engin merki um. Žessi tįkn mį ašeins merkja į žvķ augnabliki įšur en hann įkvaš loks aš hann vildi ekki aš „žessi kaleikur" (sorgar) fęri framhjį honum Ķ hśšstrżkingunni og krżningu žyrnikórónunnar finnum viš nokkuš sem gefur til kynna framhald vegsins, sem hófst meš fótabašinu tilfinningunum og skilningnum, męta öllum įskorunum, viršast einnig blessašur.

Įšurnefnd samfellt tilhneiging til aš fara fram śr sjįlfum sér, sem sjįst mį ķ fótabašinu, hśšstrżkingunni og krżningunni meš žyrnikórónunni hefur einnig tengingu viš nżjar hreyfingar į borš viš frišarhreyfinguna, vistfręšilegu hreyfinguna og andlegar hreyfingar sem vilja „gręša jöršina".

Krżning žyrnikórónunnar voru višbrögš, eins og ķ tilfelli „hśšstrżkingarinnar", lélegt afrit af žvķ sem hafši žegar įtt sér staš. Žetta atriši, sem frį jįkvęšu sjónarhorni tjįši žessa andlegu opnun, gerši honum kleift aš fara fram śr sjįlfum sér į andlegan mįta. Žetta mį vel finna ķ lokaręšum* of Jesś - t.d. Jóh 13,31 - 17 og į fundunum meš Pķlatusi, t.d. Jóh 19,5*. (*„Sjį, manneskjan", sem upplifa mį ķ hugleišslu, eins og įlit Pķlatusar į Jesśs sem fyrirmynd fyrir frelsašar manneskjur). Ekki einungis fótabašiš og kvöldmįltķšin sem slķk, einnig voru orš Jesś „verk" į sama tķma.

Ķ ljósi žessa skilnings gęti veriš veršugt aš skoša žessi jįkvęšu undirstöšuatriši į ótvķręšari mįta žegar viš tölum um „kristnar vķgslur eša žroskastig".

**) Ķ trśarbragšasögu var samt sem įšur til stašar persóna hįšs eša konungur spotts sem var lįtinn bera meginžunga reiši almennings. Ķ Gamla testamentinu var syndahafur, sem įtti aš bęta fyrir syndir fólksins (Žrišja Mósebók 16:15). Ķ bįšum tilfellum įtti aš lķta į slķkt sem tįknręna helgisišaašgerš. Žess vegna hefur hefšbundin gušfręši leitast viš aš benda į aš ašeins Jesś var megnugur um aš gera įhrifarķka fórn fyrir mannkyniš. Sumir gagnrżnir gušfręšingar voru į žeirri skošun aš sökum žess aš rifjašir voru upp hinir gömlu fórnarmenningarheimar aš žį gętu žeir dregiš ķ efa grunnhugmyndina um fórnarlamb. Žaš gęti hafa veriš alvörulaust en, eins og lżst er aš ofan, innihalda atburširnir mun meira heldur en einungis aš fórna sjįlfum sér. Markmiš hans er einnig mikilvęgt.

Spurning:
Vil ég bišja* Guš, ef ég hef ekki žegar gert žaš, aš ašstoša mig viš aš taka skynsamlega į hópunum sem ég tilheyri, jafnvel žó žaš krefist žess aš ég vinni mikiš meš mķnar gömlu hugsanir ?

Aftur ķ „innihald" žessarar vefsķšu.

 

Krossfesting og jaršsetning.

Ķ dag eru skošanir į krossfestingunni og dauša Jesś , t.d. Jóh 19, 12-37, enn breytilegri en hvaš varšar ašra tķma ķ lķfi hans. Ķ fyrsta lagi stafar žaš af žvķ mikilvęgi sem kirkjurnar eigna žvķ og ķ öšru lagi žvķ aš śtskżrendur vilja skilgreina allt ķ samręmi viš sķna eigin hugmyndafręši.

Žó aš gnostisismi** į jašri frumkristni hafi veriš viljugur til aš mešhöndla Krist gat hann ekki trśaš, sökum sķns forna grķska bakgrunns, aš svona mikil upplżst vera gęti hafa veriš getin a konu og sķšan dįiš. Žvķ töldu žeir aš hann hefši gert sig sżnilegan ķ gegnum „sżnilegs lķkama" eins og engil eša eins og andar sumra austręnna andlegra meistara geršu ķ stuttan tķma, ef viš eigum aš trśa lęrisveinunum. Žessi sżnilegi lķkami hafši ekki veriš daušlegur, hann hefši einungis veriš leystur upp aš nżju. Ķ kenningum žeirra var hinn efnislegi heimur talinn vera aš eilķfu illur og sökum žess gat ekkert veriš fjarstęšara fyrir žį en aš telja aš hann hafi fariš ķ gegnum hin hefšbundnu stig lķfs į jöršu eša fariš ķ gegnum žessi stig meš ljósi sķnu. **)Hugtakiš „Gnostisismi" er notaš hér į annan mįta en „postulleg žekking" (Apostolic Gnosis"), sem var jafnvel stašfest af sértrśargagnrżnandanum F. W. Haack . Margt var žó sameiginlegt ķ slķkum kenningum. T.d. višurkenndi „gušspjall sannleikans" ķ gnostisisma aš Jesśs var negldur į krossinn.

Fólk į fyrstu öldunum meš efnislegri eša meiri neikvęš višhorf dreifši einnig gošsögnum, t.d. aš Jesś vęri óskilgetinn sonur rómversks hermanns, sem hefši veriš einstaklega slęmt mišaš viš sišferšilegar hugmyndir žess tķma. Uppi eru einnig tilgįtur varšandi žaš aš Jesś hafi aldrei dįiš og aš hann hafi veriš hjśkrašur aftur til heilsu. Sumir reyna t.d. enn aš tengja gröf gamals manns ķ Kasmķr viš nafniš Jesś sem hinn biblķulega Jesś. Einnig kemur einnig fram „enn óuppgötvašur evrópskur legstašur Jesśs" ķ nśtķma bókmenntum. Hér ęttum viš aš hafa ķ huga aš „Jesśs" (eša einnig Yehoshua, Jeschua, Jesat) var ekki einstakt nafn. Til dęmis birtast ašrir Jesśar ķ vafasömum bókum (ritverk sem ekki eru ekki ķ biblķulegu „ritningunni"), t.d. Jesus Sirach, Jesus ben Pandira. (…)

Mótsagnakenndar rannsóknarnišurstöšur varšandi „klęši Jesś" ķ Tórķnó birtust sem tengjast aš hluta til slķkum kenningum. Žegar klęšiš įtti aš hafa innihaldiš frjókorn frį tķma og landi Jesś, ašrir segja aš žaš eigi upptök sķn „frį mišöldum" Sumir segja aš ašeins mikil orkuśtgeislun og skyndileg upplausn lķkamans hefši getaš skapaš fariš. Ašrir segja aš blóšiš gefi til kynna aš Jesś hafi enn veriš į lķfi žegar hann var tekinn nišur af krossinum. Nżjar rannsóknir gefa til kynna aš klęšiš sé ósvikiš og aš myndin hafi veriš sköpuš į óvenjulegan mįta. Žetta gęti hjįlpaš fólki (sjį fyrri athugasemdir varšandi veg lęrisveinsins Tómasar ķ kaflanum „Kraftaverkin") til aš komast aš nišurstöšu varšandi žaš sem kom fyrir Jesś. Samkvęmt dulspekingnum Lorber er (ašeins) „body skirt of Trier" sagt vera falsaš. Žar er įstęšan augljós aš hvetja fólk til aš leita aš trś sinni inn į viš og vera ekki hįš uppgötvunum og kenningum varšandi helga dóma.

Slķkar rannsóknir geta samt sem įšur fengiš okkur til aš fara śt ķ okkar eigin ķhugulu rannsóknir. Žetta bendir til aš žaš sé eitthvaš sem passar ekki inn ķ nein žekkt skemu varšandi lķf og dauša. (Sjį einnig Groenbold „Jesus in Indien - das Ende einer Legende" – į žżsku. (…)

Eins og įšur hefur veriš sagt eru frįsagnir af dulspekingum oft gagnlegar viš aš finna eitthvaš śt varšandi ešli fyrri atburša og mikilvęgi žeirra fyrir nśverandi žroska fólks. Žvķ meiri reynslu sem einstaklingur hefur, žvķ meira skilur hann/hśn. Skilningur kristinna dulspekinga og žeirra sem bera kennimark Krists (stigmatist) eru svipuš žó hóparnir hafi ekki veriš ķ tengslum hvor viš annan. Ķ slķkum frįsögnum eru einnig svipašar frekari upplżsingar um upplifun Jesś sem ekki mį finna ķ biblķunni, frį Frans frį Assķsi til Padre (Fašir) Pio og Therese frį Konnersreuth. Allir eru sammįla um aš krossfesting og dauši Krists er virkilega og innilega innręttur inn ķ žennan heim og aš óvęnt og einnig mešvituš tenging viš žennan atburš hefur žau įhrif aš žau upplifa óhugsandi afl sem dregur mann ekki nišur, ķ staš žess „dregur žaš allt upp". Tilvistarlegt ešli krossfestingarinnar, varšandi žaš aš heildin sé algjör, er įn nokkurs vafa nęrri lķfi slķks óvenjulegs fólks heldur žeirra sem beita einungis vitsmunalegri nįlgun. Hvaš varšar lķf og dauša er žaš spurning um fleira en eitt tilverustig sem eru tengd innbyršis, žar į mešal „orsakabundiš" stig sem skapar lögmįl og örlög. Fólk meš minni dulspekitengingu viš Guš getur meira segja notaš atburšina į hugsandi mįta sem brś viš raunveruleikann, eins ófullkomiš og slķkt getur veriš. Jesśs sagši glępamanninum sem krossfestur var meš honum aš brįtt yrši hann meš honum „ķ paradķs". Slķkt gefur ķ skyn aš skjótur skilningur į vegi hans sé einnig mögulegur.

Mešvitaš innsęi į dżpstu ferlum mannlegrar vitundar, žau er tengjast žunglyndi, žjįningu og śrkynjun, geta birst sem raunverulegur, rķkjandi möguleiki. Žó aš žessi möguleiki sé ekki bundinn tķma eša landfręšilegu stöšunum žar sem hinir fornu atburšir įttu sér staš viršast pįskarnir aušvelda upplifun. Žaš er sem nż „įttund" hafi veriš fest ķ hinn aldna, hefšbundna og įrstķšarbundna hrynjanda hrörnunar og endurnżjunar.

Tilfelli Lasarusar sżnir einnig aš Jesś styšur ekki lengur gamla samninginn, aš efni bjóši upp į óyfirstķganlegar hindranir fyrir andann. Ekkert nema Guš er rétt śt į viš hvaš varšar žetta sjónarmiš, sama hve žroskinn er hęgur eša neikvęšur, allt er aš lokum umbreytilegt.

Žvķ lęgra og ómešvitašra višfangsefniš er, žvķ erfišara er aš hafa įhrif į žaš.

Į mešan krossfestingunni stóš og viš atburšina sem įttu sér staš į undan henni, fyrir utan valdiš til aš vinna bug į žjįningu, er alheimsvitund gefin til kynna. T.d. ķ oršunum į krossinum sem nį hįmarki ķ setningunni: „Žaš er fullkomnaš!" Žessi almennt séš „fórnandi įst" sem finna mį fyrir er einnig ekki skżrš nęgilega af gömlu, nęstum lagalegu formślu varšandi „frelsun mannkyns meš fórn Jesś". Žetta er ašferš til aš ašstoša vitsmunina til aš skilja mikilvęgiš. Til aš byrja meš gętu hinir kristnu menn tengt žessa hugsun viš forngyšinga og ašrar fornžjóšir sem töldu aš fórnun dżra myndi setja Guš ķ vinsamlegt skap. Sjį einnig fyrir nešan.

Į sama hįtt veitir önnur trśfręši, sem t.d. lagši įherslu į aš Jesś hafi višhaldiš sannfęringum sķnum til dauša, ekki nęgja śtskżringu heldur. Hvorki hvaš varšar efnislega fylgifiska į borš viš aš bera kennimark Krists og aš borša ekki. Sjį t.d. Thurston „The physical concomitants of mysticism" (titill enduržżddur; ętti aš vera til į ensku) og Höcht „Von Franziskus zu Pater Pio and Therese Neumann" (į žżsku) og eftirfarandi kafli.

Rupert Sheldrake, lķffręšingur žekktur fyrir sķna samžęttu nįlgun, t.d. ķ nżju andlegu hreyfingunni, žróaši kenninguna varšandi „formžroskunarsviš". Žegar apar žróušu meš sér nżjan hęfileika į eyju gįtu apar stuttu sķšar af sama kyni žróaš sama hęfileika meš sér į annari eyju, įn žess aš žeir vęru ķ efnislegum tengslum. Įhrif aflsviš hlyti aš vera til stašar, ekki bara handahóf, sem tengdi dżr af sömu tegund hvert viš annaš. Rupert Sheldrake spurši eitt sinn hvort hann gęti ķmyndaš sér aš žróun Jesś allt aš krossfestingunni og upprisunni gęti hafa leitt įlķka aflsviš yfir allt mannkyniš. Hann sagši eftir aš velta žvķ fyrir sér meš undrun: „Jį, samt sem įšur ekki formžroskunarsvišiš, heldur hefši andleg aflsviš žurft aš bera įbyrgšina į žvķ."

Jafnvel žetta er ekki "sönnun į tilvist Gušs" en sumar vķsindalegar rannsóknir veita nś žegar betri mögulegar nįlganir fyrir žetta samband sem erfitt er aš velta fyrir sér heldur en trśfręšin sem fylgir annaš hvort gömlum kenningum į kenningarlegan mįta eša eyšir hlutum, meš śtskżringum, sem er erfitt aš skilja.

Krossfestingin minnti einnig į, žó hśn hefši enga samsemd, viš gamla vķgslusiši. Krossinn eša tréš sem einstaklingurinn var hengdur śr mį einna finna ķ noršrinu, t.d. ķ gošsögnunum um Óšinn, sem hékk ķ nķu daga į trénu og įtti ęšri upplifanir į mešan žvķ stóš. Grunnstefiš varšandi gröf sem vķgslustašar var śtbreitt į jötunsteinaöld, einnig į keltnesku öldinni og var sérstaklega greinilegt ķ pżramķdamenningu Egyptalands. Pżramķdarnir, ef žeir voru žį greftrunarstašir en slķkt hefur ekki veriš sannaš žvķ įletrun gefur lķtiš ķ ljós, voru notašir į trśarreglutengdan mįta, alveg eins og keltneskir grafreitir. Žaš myndi krefjast hunsunar į mörgum stašreyndum ef žessu ętti aš vera hafnaš. Žvķ žurfum viš ekki aš ręša žetta atriši frekar. R. Steiner tekur fram aš bįšar andlegar leišir, krossinn (eša tréš) og gröfin flęša saman ķ aš nżju ķ vegi Krists.

Ķ dag eru įkvešin lķkindi į endurupplifun krossfestingarinnar inn į viš eša „mišnętti sįlarinnar", hinn „dulspekilegi dauši", umskiptin ķ gegnum „desertedness", įn nokkurs sem einstaklingurinn getur hallaš sér aš sem er nokkuš sem allir žekktir kristnir dulspekingar hafa upplifaš į einhvern mįta og meš ofurreynslu Jóga, Nirvikalpa Samadhi eša upplifun tómleika „algleymis". Kristnir dulspekingar veittu samt sem įšur žį upplifun aš ķ eša aš baki žessa tómleika sé „eitthvaš", t.d. Kristur eša Guš. Aurobindo sżndi aš žaš er mögulegt aš fara fram śr „alsęlu" og ķ žaš sem er aš baki, einnig į indverskan hįtt. Į hinum kristna vegi gęti eitthvaš af allsnęgtum Gušs veriš aš baki alls allt frį fyrsta augnablikinu žvķ Kristur, eftir aš hafa veriš į jöršinni, stendur fyrir brś.

Žegar einhver eins og Aurobindo stendur andspęnis öflum sem viršast hafa tengingar viš žróun Krists, en bakgrunnurinn er ekki til stašar, er erfiš jafnvęgislist lįtinn ķ skķna. Slķkt er ómögulegt samt sem įšur. Sumir gętu munaš eftir tilfelli hindśadrengsins Sadhu Sundar Singh, sem vissi ekkert um kristna trś, en eftir aš spyrja inn į viš įkaft eftir Guši upplifši hann lifandi Krist. Sķšar var žetta skrifaš ķ bękur. Einnig žegar tantra hindśatrśar birtist fólki sżn af Kristi žegar vęnst hefši veriš indverskra guša ķ stašinn. „Andinn fer hvert sem hann vill".

Žetta gęti ekki skipt mįli fyrir trśfręši bundna kristindómi sem trśarlegt samfélag en žeim mun įhugaveršara fyrir önnur menningarsvęši: vķsbendingin um aš R. Steiner sjįi Krist sem sólina, sem ęšri vitringar žekkja, įšur en hann kom nišur į jöršina Sjį kaflann „Ķ upphafi var oršiš…" ķ žessum texta og aukasķšan „Gamla testamentiš og trśarbrögš į undan kristni".
Žegar hann kom nišur til jaršar, einnig samkvęmt öšrum heimildum, kom t.d. upplifun „Jehóva" fram. Žessi upplifun var lķklega hulin sķšar, eins og annars stašar lķka, sem žżšir žó ekki aš hver atburšur ķ Gamla testamentinu geti veriš metinn śt frį sjónarmišum okkar nśtķmažjóšfélags. Guš veit betur hvaš hann gerir og af hverju en viš gerum.

Fyrir 2000 įrum sjįum viš lķkamlega holdgun Krists į jöršinni, sem męlistiku, į tķmamótum ķ žróunar heimsins, tekur žetta og mannkyniš sjįlft, žar į mešan žau aš nżju inn ķ sitt lķf. Gömlu trśarreglurnar voru sérstaklega śrkynjašar, alveg eins og kristin trś varš sķšar yfirboršskennd, žó aš rannsókn į žessu vęri einnig įhugaverš. Kristur sżndi sjįlfan sig sem eitthvaš sem samsvarar ekki hlutverkinu sem stundum er ętlaš honum sem įbyrgšarašili valds sérstaks trśarlegs samfélags, vera sem stóš fyrir hiš endurnżjaša mannkyn, hinn „nżi Adam" frį Golgata.

Ķ samhengi krossfestingarinnar ręšir gušfręši um fyrirgefningu syndanna (samanber Jóh 1:29). Žessi „endurlausn", sem „ófullmótašur" möguleiki žarfnast hinnar mešvitušu įkvöršunar og lķkingar Krists („eftirlķking Krists"), til aš verša tjįš ķ lķfi manns. Žetta er raunverulegt starf. Sį sem upplifir žetta lķf veršur meira sem órofa heild ef hann/hśn hefur višhorfiš aš vera leiddur ķ gegnum lķfiš af Guši eins og gefiš er til kynna af Guši. Ef mašur hefur ķ stašinn višhorf vélręnna, virkra örlaga eša jafnvęgi „karma" žį mun lķfiš žróast ķ samręmi viš žessar meginreglur. Kristur ręšir einnig um endurgreišslu „allra peninga" en hann segir ekki hvort slķkt žurfi aš vera meš hlišsjón til „auga fyrir auga og tönn fyrir tönn". Hiš nżja verkefni einstaklingsins er ķ forgrunninum - hvaš sem er įrangursrķkt fyrir hann og umhverfi hans veršur vališ eftir hęfileikum hans og framkvęmt. Aš rįša viš fortķšina er ekki lengur endir ķ sjįlfu sér og ekki lengur žroskahvati. Hjįlp „aš ofan" ķ samskiptum fólks meš mismunandi möguleika mį sjį ķ dag.

Žaš aš kynna sér R. Steiner hér gęti lįtiš ķ žaš skķna aš Kristur sé ašeins aš eiga viš örlög mannkynsins og aš hver einstaklingur veršir aš finna śt sķn eigin örlög sjįlfur. En margir kristnir menn hafa upplifaš aš Kristur ašstošar lķka fólk hvert fyrir sig į mešan žaš vinnur aš sķnum eigin örlögum. Hann getur leitt til žessarar umbreytingar hvaš varšar afgangsins af mannkyninu lķka, ķ staš algjörs skilnings į öllu sem er ešlislęgt. Mįttur fyrirgefningarinnar į milli fólks er einnig raunveruleg upplifun sem er ein af sérstökum einkennum kristindóms. T.d. hinn eilķfi grimmi hringur ofbeldis og andofbeldis er „rofinn" af honum. Žetta er ekki einungis kenning er varšar lausn į veraldlegum flękjum eša į ósamsömun meš žeim. Hvaš žetta varšar eru nokkur lķkindi meš kenningum Bśdda. Dżpri hugleišsla varšandi žaš gerir žaš einnig ljóst aš einnig er um aš ręša raunverulegan mįtt sem gerir flękjum kleift aš leysast upp aš innan og žrįtt fyrir aš ekki sé dregiš til baka, žó slķkt vęri nśna mögulegt, en aš hafa styrkinn til aš vera ķ sem vķšasta skilningi „ķ heiminum" į sama tķma, sem „verkamašur ķ vķngaršinum".

Jafnvel į žessu metnašargjarna stigi breytist einstaklingurinn augljóslega ekki ķ „vökva" eins og dropi ķ hafinu. Žaš nęgir ekki aš śtskżra aš einstaklingurinn skilji eftir žśsundir skyndilegra uppleystra agna śr fyrri hlutum manneskjunnar, žar į mešal lķkamlegir og andlegir hlutar. Žaš vęri eins og lżsing į afleišingum „krossfestingarinnar" į gušspekilega svišinu og eins og įlķka er lżst af Castaneda śr seišmannasvišinu įn hugtaksins „krossfesting", sem eru einnig raunverulegar upplifanir.
Fruma innan heildarinnar sem višheldur įbyrgš sinni fyrir öllu sem er tengd henni er betri lżsing į manneskju heldur en „aš tala kross sinn" og hvers fyrri višleitni veršur nśna bundin aš öšlast stjórn į tilvistarlegum kjarna lķfsins.

Žrįtt fyrir allar tilraunir til aš žurrausa atburšinn og symbólisma krossfestingarinnar ķ andlegu skyni ķ nśtķmanum ęttum viš ekki aš lķta framhjį žeirri stašreynd aš nokkrir hlutir eru sameinašir hér:

- aš Jesś hafši fariš ķ gegnum öll stig mannlegrar tilvistar, frį fęšingu til dauša, breytti öllu meš nżju višhorfi;

- aš krossfestingin, sem óhįš allri annarri merkingu į krossinum, er einnig einfaldlega žekkjanleg sem fyrri veraldleg refsing og var ķ žessu tilviki einnig orsökuš įn nokkurs vafa af sviksamlegum, ólöglegum og efnishyggju ašferšum andstęšinga hans. Žetta var eins og žaš var og hefši ekki getaš gerst į annan mįta og žvķ er ekki hęgt aš byggja neinn žver-skuršgošadżrkun į žvķ. Žetta var sķšustu višbrögš frešinna, ómešvitašra afla žess tķma, sem höfšu snśist į sveif neikvęšninnar. Ķ stašinn var žetta skopstęling į sannarlegri umbreytingu vitundar Jesś.
Uppfęrsla:
Hin heillavęnlegu įhrif atburšanna ultu ekki į žessum ofbeldisfullu ašgeršum gegn Jesś og eru einnig tengd upprisunni. Žetta er verk Gušs.

- Krossinn sem tįkn inniheldur fyrrnefnda samhengi jafnvel žegar hann varš sķšar almennt tįkn fyrir mest fórnandi įst. Ķ žeim skilningi er enn hęgt aš nota hann ķ dag, sem andstęša tómlętis, haturs, o.s.frv.

- Hlutlausari mynd fyrir innra ferli ķ Jesś sem nęr śt fyrir skilyrta samhengi žess tķma myndu vera hans sķšustu orš į krossinum: „Ķ žķnar hendur fel ég anda minn". sem og gröfin, sem stendur ekki fyrir alveg ašskiliš „skref" ólķkt eldri dulspekilżsingum en er ķ stašinn tengd krossfestingunni. Tilfinningin fyrir dauša Jesś er ekki ķ sjįlfum daušanum heldur ķ aš sigrast į „daušažįttum" innan manneskja.

Žetta ritverk fjallar svo mikiš um „sķšustu atburšina ķ lķfi Jesś" žvķ žeir hafa ekki veriš eins andlega innblįsnir heldur en atburširnir sem geršust į undan og er aušveldara aš skilja. Žvķ komu fram ruglingslegri kenningar um žetta sem krefjast meiri višleitni til aš greiša śr. Žetta getur ašstošaš viš aš kalla fram beinni upplifun. Žetta ętti ekki aš misskilja eins og daušinn vegna krossfestingar vęri mikilvęgasti atburšurinn ķ lķfi Jesś, eins og sumar gušfręšistefnur hafa skilgreint hann sem. 

Į svipašan hįtt og fyrstu lęrisveinar Jesś eftir krossfestinguna og upprisuna hafa hefšbundnir gušfręšingar įttaš sig į aš marga texta Gamla testamentisins, alveg nišur ķ fķnustu smįatriši, mętti lesa sem óbeina tilvķsun ķ pķnu og dauša Krists og björgunarumskipti žess (Lśk 24:27; Sįlmarnir 22; Sįlmarnir 40:7ff.; Sįlmarnir 69:22; Jesaja 52:13-14 and 53; Sakarķa 12:10 and 13:1; Speki 2:10-20, o.s.frv.) Ķ hefšbundnum skrifum um klerkdóm Jesś voru nokkrar óbeinar tilvķsanir ķ krossfestinguna og upprisuna – sem er aš hluta til erfitt aš bera kennsl į. Žvķ er er ekki hęgt aš finna trśanlega skżringu į slķku sem seinni tķma višbętur. Forkristni grķski heimspekingurinn Plató skynjaši aš auki aš žessi fyrirmynd af sanngjarnri manneskju ķ žessum heimi myndi enda meš krossfestingu (ķ Politeia II). Žaš er eftirtektarvert aš žessi tilvik hljóta aš hafa einnig aš hafa haft mikil įhrif į Rómverjanna (t.d. Mark 15:38). Žrįtt fyrir merkjanlegan stóran mun į žessari fórn ķ biblķulegum skilningi žótti sumum gagnrżnum gušfręšingum ekki mikiš til koma. Allt frį frumkristni hafa żmsir hópar gripiš til žeirra ašgerša sem fólkiš ķ žeirra hópi hafši upplifaš, eša žaš fólk sem žaš gat skiliš, sem leiddi til mismunandi įherslu frį trśarlegum skilningi.

Spurning:
Vil ég bišja* Guš um aš ašstoša mig viš aš vinna bug į gömlum hugmyndum tengdum elli, sjśkdómum og dauša ?

Aftur ķ „innihald" žessarar vefsķšu.

 

Spurningin um tómu gröfina, „nišurförin til heljar" og „upprisan til paradķsar".

Nśna getum viš fjallaš um frekari umręšuefni er tengjast krossfestingunni. Fyrst ber aš nefna umręšuefniš varšandi tómu gröfina (Jóh 19, 38 - Jóh 20, 10). Viš höfum žegar nefnt aš žetta snerist ekki bara um lękningu lifandi einstaklings meš jurtum. Nķkódemus notaši einnig efni sem voru nytsamleg viš smurningu lįtinna einstaklinga. Hęgt er aš śtiloka žjófnaš į lķki žar sem greftrun fór fram annars stašar frį ekki eingöngu efnishyggjusjónarmiši. Žetta veršur augljóst ķ gegnum uppgötvanir tengdar „upprisunni" sem lżst er ķ nęsta kafla. Frekari upplżsingar mį rįša af žvķ aš vinna meš sjaldgęfar framsetningar į spurningum:

Mašur getur til dęmis skošaš hina almennu spurningu varšandi hvaš kemur fyrir manneskjur viš og eftir dauša og hvort slķkt sé breytilegt. Slķkt hefur oft veriš gert į grundvelli trśarlegra opinberuna og hefša og einnig sökum heimspekilegra hugleišinga. Einnig meš ašstoš til dęmis dulręnna rannsókna, hśmanķskrar og yfirpersónulegrar sįlfręši sem og klķnķskar og einstaklingsbundnar upplifanir (t.d. Elisabeth Kübler-Ross, …)

Nęstum öll trśarbrögš tjį ķ raun aš mašurinn „lifi ekki bara įfram ķ afkomendum sķnum og ķ gegnum menningarleg eftirköst" heldur haldi hann įfram aš vera til sem mešvitašur einstaklingur. Jafnvel tilbeišsla forfešra af (svoköllušu) „frumstęšu fólki" merkir ekki bara aš forfešurnir „lifa įfram" ķ afkomendunum heldur eru žeir sannfęršir um raunverulega andlega eša lķkamlega tilvist forfešranna ķ nśtķmanum og jafnvel um žeirra raunverulegu nęrveru ķ trśarreglulķfinu eša einnig ķ hefšbundnu lķfi forfešranna. Jafnvel žar sem hugmyndir komu fram varšandi žaš aš manneskjur gętu fariš inn ķ eša holdgast ķ öšru formi lķfs į borš viš dżr, jafnvel steina eša eitthvaš annaš. Stjórnun įframhaldandi tilvistar sem andlegrar veru var višurkennd. Hin nżju „hįtt metnu trśarbrögš" leggja einnig įherslu į samfellda tilvist. Slķkt sjį žau jafnvel enn greinilegra į hęrri stigum tilvistar heldur į žeim efnislegu. Sumir ręša um mögulegt samband į milli žessara tilvistarstiga en einnig um vandamįl žeirra. Fyrir mešvitaša uppgöngu ķ hęrri sviš voru nįkvęmar athafnir žróašar, sjį til dęmis „The Tibetan book of the dead" sem C. G. Jung fjallaši t.d. um. Skżrt var frį mjög mismunandi upplifunum og hugmyndum hvaš varšar spurningar į borš viš endurholdgun.
Ķ dag eru til gušfręšingar sem trśa ekki į lķf eftir daušann, eša į „eilķft lķf" ķ gegnum upplifun Jesś*. Žeir hafa ašlagaš hugmyndir sķnar aš hinum śreltu vķsindum 19. aldar. 
Mašur gęti upplifaš eitthvaš andlegt meš žvķ aš spyrja sjįlfan sig reglulega „hvaš er aš handan?".
*Uppfęrsla
: Ķ kristinni trś er „eilķft lķf žeirra réttlįtra" (t.d. Matt 25:46); žeirra sem fylgja Jesś (t.d. Lśk 18:29-30) og/eša žeirra sem trśa į Jesś (t.d. Jóh 3) ekki ašeins įhugavert eftir daušann. Hvaš varšar Krist veršur eitthvaš innra meš okkur įlķkt „himnarķki", lķf „ķ hinum framtķšarheimi" breytist einnig, sem er minnst į ķ sumum biblķuköflum.

Į hinu lęknisfręšilega sviši mį ekki einungis finna tilfelli žar sem fólk undir svęfingu eša fólk sem viršist vera lįtiš snżr til baka og tjįir upplifanir sķnar į öšrum svišum vitundar. Einnig eru vķsindalegar rannsóknir t.d. um minnkunar į žyngd en u.ž.b. 21 grömm hverfa ętķš viš dauša. Ķ mannlķfsspeki og gušspeki myndi mašur ręša um ašskilnaš „sjįlfsins" eša „andlega lķkamans" og „geš- eša tilfinningalega lķkamans" įsamt hinum „himneska eša lķfsorkulķkama" og „vofulķkama" frį hinum efnislega lķkama. Eftir žaš fylgir hörfun inn ķ hiš tilfinningalega og sķšan inn ķ „sjįlfiš" og inn orsakabundna heim, slķkt er ekki enn „himnarķki", ętķš meš hinu ašra sjįlfi aš ofan.

Žetta gętt leitt mann aš spurningunni hvernig deyjandi einstaklingur mešhöndlar geymda hęfileika, upplifanir og efni ķ sķnum mismunandi „lögum" og hvernig glķmt er viš įgreining. Einnig er til skrifaš mįl um žetta efni, t.d. eftir fašir Roesermüller (Žżskaland), en hann bendir į aš „naušsynjahlutir" śr öllum žįttum tilvistar „fylgja manni" og aš greftrun er betri en lķkbrennsla sökum žessa ferlis. Skżrt var frį óvęntri upplausn efnis ķ gröfinni. Einnig hafa żmsar kirkjur allt frį fyrir nokkrum öldum til okkar tķma skżrt frį žvķ aš „lķk rotni ekki". Ķ dag, t.d. Bernadette Soubirius viš Lourdes. Einnig er mikiš sagt frį „tómum gröfum". Ķ slķkum tilfellum var oft sagt aš slķkt fólk hafši lifaš lķfi sķnu „mjög nęrri Guši".

Enginn viršist hafa velt sambandinu į milli žessa og hinna tómu grafar Jesś. Žó ótrślegt megi viršast birtust fyrst umręšur um žetta ķ sķšar dulspekitķmaritum. Einnig er um fleiri undarlega atburši sem erfitt er aš rannsaka. Yfirleitt eru žeir įlitnir blekkingarleikur en slķkar alhęfingar eru of stórtękar. Viš vitum samt sem įšur aš hiš efnislega hefur enn aš geyma umtalsverš leyndarmįl. Rannsóknir innan svišs efnafręšinnar og ešlisfręšinnar skila sķfellt nżjum sannleik, slķkt į einnig viš um rannsóknir į lķkamanum. Ašeins er hęgt aš drepa į žessu hér žar sem heill kafli rżnir ķ žetta umręšuefni.

Einnig er žess virši aš minnast į vafasöm skrif frumkristni (ekki talin vera „villutrśarskrif" af kirkjunum en heldur ekki talin vera fullkominn sannleikur og žvķ er ekki aš finna žau ķ hinni heilögu ritningu). Hluti af hinu svokallaša Nikódemusar-gušspjalli lżsir „nišurgöngu Jesś til heljar" eftir dauša sinn og įhrif hans į verurnar sem žar mį finna, sem fara ķ gegnum, sennilega tilfinningalega, hreinsun. Fundi hans meš fólki Gamla testamentisins eru einnig lżst, ķ einhvers konar „paradķs", hér į žaš viš nokkurs konar andlegt rķki aš ofan. Į vissan hįtt virtust slķkar hugmyndir vera trśanlegar en žęr geta mjög lķklega veriš ósviknar sżnir sem geta aš hluta til beinar og aš hluta til tįknręnar.

Sem lķking sżnir grafarstigiš sem leiš į vegi Krists sķšustu umbreytingu lķks Jesś, sem var žegar „andlega hreinsaš" ķ lķfinu, og hlišstęša atburši hinnar ęšri veru sem lįtin eru laus śr vitund hins efnislega lķkama. Snert er į hinu nżja upphafi hins heildręna (samžętta) „Nżja Adams" hér. Žaš er einnig fullt af symbólisma žvķ samkvęmt samsvarandi venjum eiga „Adam og Eva" aš hafa veriš grafin fyrir nešan žaš svęši „Golgata" („stašur hauskśpna").

Mikilvęgi frįsagna varšandi žaš aš Marķa Magdalena var sś fyrsta sem uppgötvaši hina tómu gröf hefur ekki veriš rędd nógu vel. Hśn bar vķst kennsl į Krist ķ į nokkurs konar millistigi* - „ekki snerta mig" -. Ķ andlegu samhengi viršist hśn hér vera tįkn fyrir hlutverk Evu. - *„Ekki snerta mig žvķ enn hef ég ekki fariš upp til föšurins." Žetta er frįbrugšiš hinni seinni birtingu sem „upprisin vera" žar sem hann bannar t.d. Tómasi aš snerta sig. Lķkiš virtist vera hreyft af anda į nżjan mįta. Sögurnar sem ganga ķ erfšir veita enga trś į tilgįtur varšandi žaš aš Jesś „hefši bara meišst og veriš sķšan lęknašur til heilsu". Birting hans hafši algjörlega breyst og višbrögš Marķu Magdalenu gefa ekki til kynna aš žessar breytingar voru greinilega orsakašar af sįrum eša hrśšrum. Efnin ķ jurtunum tveimur sem Nikódemus notaši voru einnig įhrifarķk ķ žessari samsetningu til smurningar į žeim lįtnu. Žęr hugmyndir sem komu upp ķ kringum žetta passa ekki inn ķ hiš hefšbundna mynstur lķfs og dauša. Žęr passa ekki heldur viš neinar jašarupplifanir į milli lķfs og dauša sem vitaš var um įšur. Žetta hefur einnig įkvešiš mikilvęgi fyrir framtķšina, sjį kafla okkar varšandi „Opinberunina".

Aftur ķ „innihald" žessarar vefsķšu.

 

Upprisan.

Hin tóma gröf og upprisa Krists veita mikla įskorun fyrir vitund margra. Bakgrunnur žeirra, žau upplifšu aš fólk varš aš deyja, hin skiljanlega tilhneiging aš bęla nišur óskżranlega hluti, hin einhliša efnislega leiš til aš hugsa um lķfiš, gamaldags en enn kennd ķ skólum, eru sumar rķkjandi įstęšur žessa. (T.d. Jóh 20, 11- Jóh 21).

Samt sem įšur eru raddir innan svišs sagnfręšilegrar gagnrżni sem segja aš frįsagnir af upprisunni eru žęr meš flestum vitnum ķ frumkristni, jafnvel betur fęrt į žeim sönnur en allar ašrar frįsagnir af lķfi Jesś. Hér er įtt viš frįsagnir varšandi birtingu Jesś į mismunandi stöšum ķ nżrri mynd meš nokkrum nżjum hęfileikum. Hęfileikum sem ekki er alltaf boriš kennsl į samstundis en eru merkjanlegir fyrir alla sem sjį. Žetta myndi gefa żmsar afleišingar ķ skyn. 

Ein afleišingin vęri aš skoša lżsingu Jesś ķ biblķunni sem krefst umbreytingar į lķki Jesś, sem hafiš var upp ķ andlegt veldi ķ lķfinu, og/eša lķkama Jesś eftir dauša (svokallašar „vofur" sem eru yfirleitt sżnilegar). Žróun vitundarįstands sem hafši veriš leyst upp ķ žróun mannsins gęti tapaš ašskilnaši sķnum: „ašskilnašur" er bókstafleg merking oršsins „synd". Žessi ašskilnašur var einnig ašskilnašur manns frį Guši, frį upprunanum. Žvķ mį „lęgri hlutinn", ž.e. lķkaminn, vera lįtinn fylgja meš öšrum hlutum tilveru Krists. Sjį fyrri kafla: „og gröfin var tóm".

„Ég skal reisa musteriš į žrem dögum. En Jesśs var aš tala um musteri lķkama sķns". -–Eftir upprisu žessarar tilveru inn ķ ašra vitundaheima eša inn ķ hans innsta kjarna, į svipašan mįta og annarra, (sjį sķšasta kafla), myndi nż sköpun į svišunum fylgja, žar į mešal į hinum efnislega lķkama į svęša dulvitundar, žvķ Jesś hafši ekki lengur ašskilda hęfileika og allt innra meš honum gegndi kjarna hans.

Hiš mannlķfsspekilega sjónarmiš Rudolf Steiner varšandi hinn „upprisna lķkama" Krists, hinn „nżja Adam" - 1 Kor 15:45-47 - er įlitinn vera endursköpun og er tiltękur öllum sem leiš til persónulegs žroska (hinn svokallaši efnislegi „vofulķkami"). Jafnvel innan gušspekinga (A.Bailey, žar til dęmis köllum „Opinberun" eša „5. vķgslan"), er upprisa Jesś įlitin vera raunveruleg endursköpun. Žó aš gušspekilega sjónarmišiš geti veriš ónįkvęmt į vissum stöšum ęttu kristnir trśfręšingar samt aš spyrja sjįlfa sig um įstęšur žess aš žeir žróušu ekki svona hugmyndir meš sér, eša jafnvel betri nįlgun. Semingur sumra trśfręšinga viš aš taka upprisunina alvarlega uppfyllir ekki einu sinni grundvallarvišmiš góšrar almennra žekkingar.

Hér skal tekiš fram aš hinn„upprisni lķkami" sem tilheyrir verunni er ekki hęgt aš leggja aš jöfnu viš hinn „sżnilega lķkama" (Mayavirupa) innan dulspekilegra skrifa, en sagt er aš sumir meistarar framleiši einhvers konar fatnaš sem gerir žį ósżnilega. Slķkt sżnir samt sem įšur vald žeirra į anda yfir efni.
Nśtķmakenningar, sem stundum eru ekki greinargóšar varšandi „lķkama ljóss". bera einnig lķkindi meš žessu. Žetta varšar skķrskotun til ęšri lķkama ķ hinum efnislega lķkama. Žetta er brś til aš fara inn ķ raunveruleika sem nį śt fyrir hina efnislegu vitund įn žess žó aš fara śr hinum efnislega lķkama, kallast einnig „Merkabah" į hebresku. Undirstöšuatriši mį finna ķ „The Keys of Enoch" eftir J. J. Hurtak og „The synoptic gospels", Academy for Future Science, P.O.Box FE, Los Gatos, CA 95030, USA. Nśna hefur margžętt hreyfing „handleišslu" žróast sem er ekki bundin viš neinar stofnanir. Žessir ljósverjar vilja ašstoša heiminn į žessum erfišu tķmum. En mašur freistast til aš telja aš nokkrar nżjar ęfingar geti uppfyllt allar vonir hinnar svoköllušu „uppstigningar". Ķ reynd virkar ekkert įn heildręnnar žróunar, žar į mešan žroski einstaklingsins. Sjį einnig nęsta kafla.

Hugmyndirnar varšandi endurholdgun, žaš er endurpersónugerving sįlarinnar ķ nżjum lķkama, eins og finna mį ķ alls konar trśarbrögšum į einhvern hįtt, vęri lęgri, ófullkomnari „įttund" af hinum nżja upprisuatburši og ekki nįkvęmlega eins. Kenningar varšandi fortilveru sįlarinnar į undan frjóvgun og einnig kenningar varšandi endurpersónugervingu var vķša haldiš į lofti ķ frumkristni og, samkvęmt Ruffinus, višhaldiš. Žaš er samt sem įšur įhugavert aš merkja aš sķšar var engin sérstök įhersla sett į žessa hugmynd. Slķkt stafar ekki einungis af kringumstęšum žeim žar sem fólk įttu aš einbeita sér aš lķfinu į jöršinni, eins og R. Steiner skrifar, og ekki heldur einungis vegna valdžorsta pįfa sem vildu gera fólk meira hįš takmörkunum eins lķfs, eins og ašrir andlegri rithöfundar gera rįš fyrir. Žżšingarmeira fyrirbrigši mį einnig finna til aš undirstrika žetta. Žaš mikilvęgasta fyrir fólk er aš tengja hugmyndina um upprisu viš sig sjįlft. (Sjį einnig t.d. 1. Kor 15:53; Fil 3:21). Žó žetta viršist vera hįlfgerš draumsżn fer endurholdgun aš lķta śt eins og ferli sem hefur veriš fariš fram śr af Kristi. Hinn upprisni Kristur žurfti ekki aš endurfęšast til aš birtast fólkinu aftur. Margir, žó ekki allir, kristnir hópar gagnrżna hugmyndir um endurholdgun. Žaš skal gengist viš žvķ aš hugmyndin um hin ósveigjanlegu „sįlfręši-vélręnu" örlagalögmįl, dauša og endurholdgun, aš minnsta kosti sem endi ķ sjįlfu sér, samsvarar ekki fyrirmyndinni um lķf Jesś. Žaš žżšir samt sem įšur ekki aš endurholdgunin hafi ekki geta įtt sér staš eša gęti ekki įtt sér staš ķ dag. Margar fyrri „upplifanir endurholdgunar" sem og žęr sem eiga sér staš ķ nśtķmanum er ekki hęgt aš finna trślega skżringu į, jafnvel žó ekki allar žessar upplifanir séu endilega byggšar į raunverulegri endurholdgun heldur oft į öšrum žįttum. En įn nokkurs vafa innan hins kristna svišs viršast tilkynntar upplifanir vera sérstök tilfelli, t.d. tilfelli Jóhannesar skķrara. Ķ staš žess aš taka yfir hlutverk Elķa, eins og margir tślkušu žaš, sagši Jesś einfaldlega: „Žaš er hann". Žaš vęri samt sem įšur hlutverk veru sem er send aftur til aš sinna sérstöku verkefni, til aš hjįlpa fólki, en ekki naušsynleg hringrįs fanga ķ hjóli endurfęšingar (innan hindśatrśar). Innan kristinnar dulspeki, jafnvel žar sem endurholdgun er višurkennd (t.d Lorber) er lögš meiri įhersla į aš lęra nżja hluti viš lęrdóm eftir daušann ķ öšrum vķddum Ķ dag getur fólk lęrt grķšarlega mikiš ķ einu lķfi. Endurholdgun fyrir hefšbundna hreinsun og žroska, mögulega meš nżjum verkefnum til aš samsvara ašstęšunum, žarf ekki endilega aš vera af hinu gamla, sjįlfvirka ešli. Žessar gömlu hugmyndir hafa valdiš žvķ aš menn hafa efast um aš kenningar varšandi endurholdgun séu kristnar. Fyrir utan žaš veltu önnur trśarbrögš varšandi endurholdgun ekki fyrir sér hlutverki Gušs og Krists. Ešli allra ķ lķkama og anda er ķ grundvallaratrišum žaš sama og žvķ getur samanburšur hjįlpaš öllum aš lęra hver af öšrum - įn jafnréttisstefnu.

Žegar hefur veriš skrifaš um įhrif vélręnnar tiluršar örlaga og endurholdgunar ķ kaflanum „Krossfestingin".

Ķ dag sér mašur oft aš sterkir persónuleikar eru mjög ólķkir efnislegum foreldrum sķnum, jafnvel sem ungir einstaklingar. Stundum viršist form žeirra vera sterklega tengt öšrum, eša fyrri menningu. Žetta gęti veriš tengt hinu aukna mikilvęgi sįlfręšilegu-vitsmunalegu verunnar ķ samanburši viš tengingar viš forfešur og arfleiš. R. Steiner hugsar um tengingu viš žetta fyrirbrigši og starf Krists.

Žrįtt fyrir žetta fyrirbrigši er enginn įstęša til aš kenna Jesś einungis viš einhliša įherslu į sįlfręšilega-andlega hluta. Ķ langtķmastarfi Krists mį frekar finna hvöt til aš hreinsa alla hluta, žar į mešal lķkamann, og sameina alla žessa hluta aš nżju. (Andi,) einstaklingurinn og lķkaminn eiga aš fara saman (sem įn nokkurs vafa hefur ekki tekist alls stašar ķ dag). Vegurinn aš upprisu inniheldur einkum ekki andlegt starf, „óhįš lķkamanum", heldur veršur „lķkaminn" andlegur og andinn veršur efnislegur - upphafiš nęr śt fyrir alla einhliša, gešžóttalega vitsmuni. Samanber t.d. Lśk 24:36-43.
Hugmyndafręši sem leitar eftir aš minnka fjölbreytileika žjóša og svo framvegis ķ einsleitt mannkyn er fjarri žessari hvöt sem hugmyndafręši eins drottnaražjóšar sem mismunar öšrum. Til eru żmsir hlutar og til er heild, sem gętu veriš sjįlfsagšir en ķ dag į žaš ekki viš neitt, allt veršur aš finna śt į mešvitašan hįtt.

Einkennisorš Krists eru „Sjį! Ég gjöri alla hluti nżja". Žó hann sé aš fjalla um kjarna einstaklingsešlisins, žar sem mašur er „hvorki gyšingur né Grikki..." heldur manneskja eigum viš ekki aš hugsa um neina einsleita sśpervitund heldur hugsanir Gušs eša žaš sem hann lętur rętast ķ gegnum einstaklinginn. Frį einstaklingsešlinu getum viš byrjaš aš móta nż samfélög, sem eru ekki hin gömlu tengsl viš fjölskyldu, starf, o.s.frv. Į mešal hinna nżju sambanda sem mótuš eru ķ anda geta einnig veriš „gömul" sem frelsuš eru frį naušung dulvitundar, żtt ķ frjįlsari įttir.

Ķ tengslum viš athugasemdir varšandi įhrif į heimsvķsu ķ gegnum aflsvišs, til dęmis ķ kaflanum varšandi krossfestinguna, ęttum viš aš hafa ķ huga aš eftir aš Kristur hafši gegnum ķ gegnum öll žessara skref eru žau öll og į sama tķma „žar". Žó skref Krists og röš žeirra haldist er „upplifun krossfestingarinnar" öšruvķsi, eftir aš hvöt upprisunnar skķn ķ gegn. Žaš er ekki sjįlfsagt aš meš djśpum skilningi hefši hinn efnislegi dauši įtt sér staš, įšur en „afl upprisunnar" getur öšlast gildi. Dulspekilegar upplifanir réttlęta žetta. Afl upprisunnar mį upplifa sem nśverandi, ašlašandi afl aš baki alls, jafnvel aš baki einföldustu skrefunum. Į annan mįta sagši R. Steiner aš atburšir pįskanna virkušu enn sem eining ķ dag; bęttu viš frekari uppgötvanir į borš viš „etersvęfingu blóšsins".

Hęfileikar sem žróašir hafa veriš ķ dag į vegi „lķkingar viš Krist" skipta einnig mįli.

Ķ žessu samhengi er įhugavert aš merkja aš nżjar hugmyndir eru til sem eru ekki sammįla hinum almennu įlyktunum varšandi nįttśrulega, skyldubundna daušleika lķkamans, eins og Kristur:

Indverski heimspekingurinn og Jóginn Aurobindo starfaši i svipaša įtt eftir ummyndun sķna ķ gegnum alsęluupplifun og reyndi „fęra yfirandleg öfl inn ķ lķf į jöršinni." Andlegi samstarfsašili hans, „Móšir" Mira Alfassa gat fariš ķ gegnum óžekkt lög af hinum efnislega lķkama į žennan hįtt, t.d. ķ frumurnar sem innihéldu minniš, sem er tengd gömlum kerfum daušans. Hśn upplifši žetta er „hśn vann aš einum lķkama mannkyns".

Į annan mįta ręddi Rudolf Steiner um nżmótuš ęšri žętti vera eša lķkama ķ žessum svišum fyrir ofan hugann, sem sķšar fór ķ gegnum eldri tilfinningaleg, himnesk og efnislega hluta manneskjunnar, einu į eftir öšru nišur ķ minnstu smįatriši. Hann kallar žessa nżju hluta: „andlegt sjįlf, lķfsandi, andleg manneskja" (eigin žżšing śr žżsku įn žess aš skoša žżšingu ķ enskum oršabókum.) Įhrif gętu komiš fram aš žessi spį muni einungis rętast ķ gegnum langan tķma. Samanburšur meš nśverandi žróun sżnir samt sem įšur aš žetta getur žegar įtt viš ķ įkvešnum hlutum ķ dag.
Einkennisorš kristinna félaga ķ Rósakrossreglunni var „Fęddur i Guši, lįtinn ķ Kristi, upprisinn (latneska: reviviscimus) ķ heilaga andanum.

Ķ dulspekilegri bśddatrś var gefiš til kynna aš žessir ęšri „ašilar" vęru aš minnsta kosti möguleiki fyrir Bśdda: „Dharmakaya, Sambhogyakaya, Nirmanakaya". Raunar eru markmiš, ašferšir og nišurstöšur žessara mismunandi stefna ekki alveg žęr sömu. En žaš veršur augljóst aš mismunandi fólk tekst į viš sömu sviš athafna óhįš hvert öšru, žannig getur mašur eignaš žvķ ęšri raunveruleika.

Hér er bętt viš frekari upplifun frį okkar öld Carl Welkisch, „Im Geistfeuer Gottes" (= ķ eldi anda Gušs). Hann var lķkamlega, óvenjulega viškvęmur dulspekingur sem fannst, og var stašfest af sżnum, hann vera kallašur til til aš framkvęma vera er varšar žį stašreynd aš lķkamlegt efni geti nś einnig veriš breytt af Guši og hann vęri verkfęriš til aš framkvęma slķkt. Žar sem žaš gerist oft aš fólk meš óvenjuleg „verk aš ofan" telji sig vera žau einu sem fį slķkt, žó śtdeiling Gušs į verkum hafi tilhneigingu til aš vera flókin, er oft aušvelt aš taka ekki mark į žeim og kalla žau „brjįlęšinga". Žeir sem žekkja žessa tegund dulspekilegra upplifana vita aš slķkar upplifanir eru ósviknar. Žaš sama į viš Welkisch.

„Ódaušleiki" er sérstaklega predikašur af įkvešnum nżjum andlegum, mešferšarhópum sem finna mį ašallega ķ Bandarķkjunum. Žeir reyna aš „lękna hugmyndir er varšar ódaušleika". Žeir reyna einnig aš stušla aš öndunartękni į borš viš Endurfęšingu til aš mešhöndla fęšingarįfall, heilbrigt mataręši o.s.frv. til aš auka raunverulega lengingu lķfs, lķf sem gefur frį sér jįkvęšni. Žó aš Kristur komi einungis fram ķ jašri žessara hópa eru kristnir menn eins og mormóninn Annalee Skarin einnig žekktir innan raša žeirra. Žeir hafa skrifaš um sinn eigin skilning varšandi af- og endurholdgun lķkamans byggt į tengingu sinni viš Guš.

Ašrir, innan lęknissvišsins, rannsaka hormónatengdar ašferšir til aš nį fram įkvešinni yngingu. Žessi žróun inniheldur ešlilegar hvatir. Ekki er hęgt aš gruna allar žessar nįlganir um einhvers konar mikilmennskubrjįlęši.

Upprisunarafliš sem upplifaš er meš Kristi, og hófst sżnilega og į samžęttan mįta, viršist standa fyrir hin raunverulegu „ensķm" hvaš varšar samstillta žróun ķ žessa įtt. Mikiš aš žeim hlutum sem hann gaf okkur sem „frę" į enn eftir aš ljśka. Žvķ er vit ķ žvķ aš vķsa mešvitaš til hans um slķkt.

Viš ęttum samt sem įšur aš muna aš Kristur hefši viljaš aš viš hefšum hugleitt alla manneskjuna (einstaklinginn) en ekki einungis trśarreglu varšandi lķf hins efnislega lķkama sem einangrašs og ęšsta gildi. Hann hefši einnig ekki męlt meš einangrašri venju til aš lķfga upp į frumurnar. Heldur hefši hann męlt meš sameinašri helgun lķkamans, žar į mešal lķffęri hans, frumur o.s.frv. og hiš andlega lķf mannsins. Žetta er einnig spurningin um frelsiš til aš lifa en ekki žvingunina til aš lifa. Ašeins er minnst į žetta sem möguleg upptök vandamįla į žessum erfišu tķmum „jafnvęgislistar" og ekki er veriš aš gefa til kynna aš žessir hópar verši ętķš öfgakenndir.

Į mešan er „upprisa" ekki ašeins andleg upplifun. Hśn getur varanlega endurnżjaš allt ķ lķfinu, ķ žvķ samhengi hefur lķtill nżopinberunarhópur, „Lichtzentrum Bethanien" (mišja ljóss Betanķu) ķ Sigriswil, Sviss bśiš til nżyršiš „upprisulķf" ķ tķmariti sķnu „Lichtbote" (Bošberi ljóssins). Eftir hiš „žrönga hliš" krossins munu allsnęgtir fylgja. Jesśs leggur įherslu į aš žessi vegur getu einungis oršiš skżr ķ gegnum dįšir. Framfarir ašeins į hinni persónulegu leiš, ž.e. „aš lķkja eftir Kristi" geta byrjaš aš gera žetta erfiša skref skiljanlegra. Eins og viš höfum séš er žessi vegur ekki samfelldur og eykst ekki stöšugt žar til hann nęr hįmarki. Ķ stašinn veršur hann sżnilegur ķ viškomandi sem hinn gušdómlega uppbygging mikillar byggingar žar sem hver steinn er byggšur ofan į žann fyrri. Steinarnir eru hęfileikarnir ķ manninum sem standast hans ytri byggingar. Alveg eins og forsögulegi mašurinn var skapašur til aš vera fullkominn, samkvęmt żmsum helgum skrifum, getur hann/hśn oršiš „fullkomin/n eins og himnafašir" eftir ummyndun ķ hinum dramatķska, ófullkomna heimi. Žessu lofaši Kristur fólkinu. Žetta į ekki einungis viš einföldustu skrefin į veginum en lķka fyrir upprisuna. Hann setti engin takmörk og lżsti ekki yfir aš takmarkašur skilningur nśtķmans yršu višmišin. Hann setti sjįlfur nż višmiš, sjį „ég er... oršalagiš" ķ gušspjöllunum: „Ég er brauš lķfsins", „Ég er ljós heimsins…"; „Ég er dyrnar"; „Ég er góši hirširinn" og einnig „Ég er upprisan og lķfiš", sį sem trśir į mig „mun lifa žótt hann deyi". Žetta žżšir bķšiš ekki eftir almennri lausn „dómsdags" eins og įkvešnir kristnir hópar halda fram. „Ég er vegurinn, sannleikurinn og lķfiš"; „Ég er hinn sanni vķnvišur og fašir minn er vķnyrkinn, …žiš eruš greinarnar…"; Ég er konungur. Til žess er ég fęddur og til žess er ég kominn ķ heiminn, aš ég beri sannleikanum vitni". Kristur er hiš raunverulega „Ég er" ķ manninum sem ętti aš vera greinilega ašskiliš frį hinu hversdagslega sjįlfsįliti.

Ķ gyšingartrś var upprisa eša upprisa frį dauša, en ašeins viš endalok alls. Ķ hefšbundinni kristinni gušfręši er hins vegar litiš į upprisuna sem tękifęri ķ gegnum trśna į Kristi,en įn žess aš hafa įttaš sig į slķku śt fyrir sķšustu kvöldmįltķšina. Innan nśtķmalega, gagnrżninna gušspekilegra ķhugunarefna mį žegar lķta į slķkt sem framför - ķ samanburši viš efnislegri mynd gušfręši, sem vildi finna trśarlega skżringu į öllu sem var erfitt aš sjį fyrir sér -, aš upprisan sé aš nżju tekin upp sem „myndlķking", ķ óeiginlegum, allegórķskum skilningi. (Hans Kessler, safnrit „Resurrection of the Dead"). Sumir gętu žarfnast nįlgun af žessum toga ķ staš žeirrar sem erfitt er aš ķmynda sér, en ekki endilega žeir sem geta trśaš beint į upprisuna sem innri og ytri raunveruleiki. Į vissan hįtt samsvarar žessi trś einfaldra kristinna manna meira rannsóknarstigi nśtķmans og žekkingu į mörgum svišum, eins og nśtķmalegar rannsóknir stefna. Fyrir žį sem sjį allt sem einfalda „myndhverfingu", samkvęmt rannsókn okkar, eru žeir ašeins lķklegir til aš öšlast andlega sįlarbót - og lękningarmįttinn, sem getur haft įhrif į hinn efnislega lķkama, jafnvel ķ ag, er aš minnsta kosti hęgt aš fresta slķku eša draga śr.

Į žżsku og ensku sķšunum er hluta śr Jóh 20 bętt viš.

Spurning:
Leitast ég viš aš skilja, meš Guši, hvernig mįttur upprisunnar geti oršiš gagnlegur ķ dag?

Aftur ķ „innihald" žessarar vefsķšu.

 

„Uppstigning" Krists.

Athugasemd: Nśtķmalegar enskar andlegar hreyfingar og ljósverjar nota oršiš „uppstigning" fyrir annaš ferli sem er tengd afli Upprisunnar, eins og lżst er ķ kaflanum į undan.

Alveg eins og Jesśs Kristur byrjaši į 40 daga einangrun ķ eyšimörkinni įšur en hann hóf kennslu sķna lauk hann sżnilegri virkni sinni į jöršinni meš 40 dögunum eftir pįskanna, žį birtist hann fólk į mismunandi afskekktum stöšum.

Eftir sķšustu mįltķš og samręšur „fór hann meš žau śt ķ nįnd viš Betanķu, hóf upp hendur sķnar og blessaši žau. En žaš varš, mešan hann var aš blessa žau, aš hann skildist frį žeim og var upp numinn til himins" (Lśk 24, Mark 16). „...varš hann upp numinn aš žeim įsjįandi, og skż huldi hann sjónum žeirra. Žį stóšu hjį žeim allt ķ einu tveir menn ķ hvķtum klęšum og sögšu: "... Žessi Jesśs, sem varš upp numinn frį yšur til himins, mun koma į sama hįtt og žér sįuš hann fara til himins" (Pos 1). Postularnir geršu greinilega greinarmun į žessum 40 dögum žar sem Kristur var skyndilega į mešal žeirra og hvarf alltaf aš nżju og tķmans eftir žaš žar sem žeir voru sameinašir anda hans, en įn hans persónulegu nęrveru.

Kristur hafši žegar lżst yfir aš hann yrši faširinn. Ašeins eftir uppstigninguna var hann sagšur „hafinn til Gušs hęgri handar" žar meš meš Guš į stigi „framhaldslķfs" sem mannkyniš getur nįš. Įstand birtist ķ śtlķnum, žar sem Kristur er hvarvetna meš Guši. Guš er: „Ég er ég er" Hann er almįttugur og samt gefur hann manninum frjįlsan taum. Hann er hinn lifandi uppruni allra afla og vera en samt er hann einn. Hann er fyrir utan rżmiš en einnig alls stašar nįlęgur. Hann er eilķfur en einnig raunveruleiki bundinn ķ hverju andartaki. Žetta žżšir ekki aš Kristur leysti sjįlfan sig ķ vitundarleysi, frekar aš nśna er hann alls stašar. Brśna į milli manns og Gušs mį enn upplifa ķ lķfinu meš žvķ aš samstilla sig Kristi - „Bišjiš til föšurins ķ mķnu nafni" (Jóh 15,16). Žaš er raunveruleiki śt af fyrir sig, óhįšur viškomandi hugmyndum er varša atburši sem įttu sér staš fyrir 2000 įrum.

Lęrisveinarnir uršu žį mešvitašir um mikilvęgi sitt sem postular į jöršinni fyrir Krist. Kristur birtist nśna į sterkari mįta innan žeirra og ķ gegnum žį. Žaš vęri rangt aš meta žetta įstand frį utanaškomandi sjónarmiši eins og ekkert hefši gerst nema aš kennarinn hefši horfiš, lįtiš žį eina halda įfram meš verkefniš. Ef hiš sjįlfstęša hlutverk uppstigningarinnar er einnig tekiš meš hér gęti mašur lżst žvķ sem śtbreišing verka Krists. Samanburšur į žessu vęri heilmynd žar sem hver flķs myndarinnar inniheldur heila mynd Athugasemd: Samanburšinum er ekki ętlaš aš taka upp žess konar heilmyndaheimspeki žar sem mašurinn vęri eins og Guš og afleišingarnar vęru žęr aš enga višleitni žyrfti aš sżna til aš verša eins og hann. Žaš vęri svipaš og sś tegund endurlausnarhugmyndar sem gleymir aš endurlausn er sem brum sem veršur aš taka meš įkvöršun einstaklingsins og meš višleitni til aš jafnast į viš eitthvaš (feta sama veg) - eins og Kristur įkvaš mešvitaš fyrir okkur.

Fyrir utan mannleg sambönd fęr mašur einnig sambönd viš Krist. Žessi hvöt hófst meš Jesś į mešan hann lifši sem įkvešinn möguleiki og var innsiglašur viš uppstigninguna til notkunar fyrir lęrisveinana og aš lokum fyrir alla. Bent var į möguleikann į aš Kristur tęki sér lögun ķ manninum ķ kaflanum um skķrnina ķ Jórdan. Žetta žżšir aš žaš sem Kristur fęrši eša vann aš hefur nśna śtvķkkaš ešli ķ samanburši viš verk mannanna. Žaš er fest ķ Guši, ekki ašeins į „formžroskunarsvišinu" – sjį „Krossfestingin". Önnur nįlgun į žessu vęri aš „Guš dregur allt aš sér".

Ķ dag er heilagur Pįll oft žekktur fyrir suma af hans hefšbundnu „óheflušu jašra", Žó stundum sé lagt of mikil įhersla į žetta meš einhliša tślkunum eru hugsjónaupplifanir hans ósviknar. Į sinn hįtt gat hann boriš kennsl į, eins og Jóhannes ķ gušspjalli sķnu, aš hlutverk Krists nęr śt fyrir hlutverk fyrir gyšingdóm og aš gyšingdómur var valinn sem upphafspunktur fyrir alheims-Krist, fyrir framlag hans til allra. Žetta var skiljanlega įstęša eins af fyrstu deilumįlum į mešal lęrisveinanna.

Kirkjulegar stašhęfingar hafa tilhneigingu til aš leggja kirkjuna aš jöfnu viš „lķkama Krists", jafnvel žó afgangur mannkyns vęri meint į almennan mįta. Stašhęfingar tengdar mannlķfsspeki sjį mannkyniš ótvķrętt sem lķkama Krists. Gušfręšilegar hugsanastefnur, sem eru ekki einungis byggšar į kristni, sjį einnig hlutverk Krists fyrir mannkyniš, jafnvel einungis sem „kennara heimsins".

Nśtķmaleg kristin nżopinberunarnet, sérstaklega „Universal life"  - skal ekki rugla viš Universal Life Church - sjį einnig hlutverk Krists ķ dag fyrir verur sem eru ekki manneskjur; komast aš žeirri nišurstöšu aš framtķš örlaga heimsins veršur ekki sett ķ hendur mannanna. Fólk sem olli samt sem įšur ekki vandamįlunum į jöršinni og eru hluti af „lausninni" munu įn nokkurs vafa hafa įkvešiš hlutverk, eins og minnst er į ķ Fjallręšunni.

Reyndar žegar einhver hefur gert eitthvaš „ķ Kristi" hefur žaš einnig veriš gert fyrir Krist og žvķ fyrir heiminn.

Žeir sem virkilega tengjast Kristi og stefnu starfs hans, sem ekki er handahófskennt hęgt aš breyta, gętu ekki samžykkt margar af žeim kenningum sem voru hefšbundnar ķ kirkjum ķ margar aldir. Samkvęmt reynslumiklum dulspekingum er Kristur ekki opinn fyrir ('ekki hęgt aš fęra ķ tal'), hvorki mešvitaš né ómešvitaš, nokkuš sem strķšir gegn kenningum hans.

Žvķ getur žaš legiš hjį kirkjunum sjįlfum aš śtskżra meš sķnum oršum hvašan styrkurinn kom til aš leggja ķ strķš, aš ofsękja og hata. Einnig var mest af slķku framkvęmt ķ žjónustu veraldlegra valda. . Samkvęmt upplifunum sem almennt eru žekktar innan andlegra hreyfinga getur ljós einnig żft upp dimma hluti sem eru til Aš gera sjįlfan sig aš myrkrartóli, eins og gešrist oft ķ fortķšinni, ķ staš žess aš vinna aš skuggunum sem bśa ķ sjįlfum manni og öšrum hefur kristnar sišferšilegar kröfur aš athlęgi.
En samt sżna sķšari frįsagnir, t.d.
lokaskjal evrópsku alkirkjulegu stjórnarinnar „Peace in justice for the whole of creation" frį įrinu 1989, aš tilraunir eru geršar til aš komast aš samkomulagi varšandi fyrri mistök. Textinn er fįanlegur į Hanover EKD og į fleiri stöšum.

„Uppstigningin" getur einnig oršiš mjög žżšingarmikil innan „eftirlķkingarinnar af Kristi". Félagar ķ Rósakrossreglunni upplifšu t.d nišurgöngu skżsins frį himninum ķ myndum og draumum. Einstök og jafnvel endurtekin upplifun af žessum toga žżšir žó ekki aš žessi einstaklingur hafi framkvęmt slķkt skref ķ lķfinu. Til aš byrja meš žżšir žaš aš žessi hęfileiki hefur byrjaš aš öšlast gildi innan viškomandi einstaklings.

Aš finna fyrir merkingu „uppstigningar" krefst mikillar andlegrar žroska og skal žvķ ekki rugla saman viš tęknilegan flutning af fljśgandi furšuhlutum. Hvaš varšar sögur sem lįtnar eru ganga ķ erfšir og lżsa żmsu „brottnįmi" biblķulegra spįmanna er slķkt ekki lķklegt žegar ašrir andlegir möguleikar eru skošašir (sjį kaflann „Upprisan"). Žetta sjónarmiš er samt sem įšur ekki notaš hér til aš neita lķklegri tilveru žessara „fljśgandi furšuhluta" sem, samkvęmt fjölda alžjóšlegra sżna, gęti veriš birting geimfara utan śr geimi* og sumar žjóšsögur gętu veriš aš vķsa til įlķka jįkvęšra og neikvęšra fyrirbrigša śr fortķšinni. Žeir gętu einnig haft hlutverk ķ framtķšinni. En tilraunir hópa „fornrar geimfararannsóknar" til aš bera kennsl į allar andlegar teikningar meš hringum og svo framvegis og tengja žęr geimskipum eru gegndarlausar og eiga uppruna sinn ķ hugarburši sem takmarkašur er aš okkar tęknilegu og efnishyggjusišmenningu. Žó aš mannkyniš žarfnist gušdómlegrar ašstošar af mörgum toga veršur žaš aš framkvęma björgunina sjįlfa aš lokum. Sökum framsóknar ķ tilvist, gjöršum og vitund fólks į jöršinni mun okkur takast aš lifa af, finna verkefni okkar og uppfylla žau. Engin ytri afrek og engin tęknileg afrek geta komiš ķ staš fyrir žroska ķ frekari stig vitundar. Slķk nįlgun, sem leiddi til Challenger-slyssins, er sem truflandi og lélegt afrit af žvķ sem ķ raun er naušsynlegt.
* Uppfęrsla:
Athugiš: innan kažólsku kirkjunnar hefur gušfręšingurinn Monsignor Corrado Balducci (Vatķkaniš) til dęmis oft tjįš samsvarandi skošun. Valdamenn żmissa kirkna geršu oft einungis rįš fyrir andlegu eša félagslegu fyrirbrigši. Samt sem įšur skżrši hiš opinbera dagblaš ķ Vatķkaninu „Osservatore Romano" frį eftirfarandi: „Alheimurinn samanstendur af billjónum stjörnužoka, hvert žeirra samanstendur af hundrušum billjón stjarna. Hvernig getur nokkur śtilokaš möguleikann į žvķ aš lķf hafi žróast einhvers stašar annars stašar? Viš getum ekki takmarkaš skapandi frelsi Gušs. Ef viš sjįum sköpunarverk jaršarinnar sem bręšur okkar og systur, eins og Frans frį Assisķ, hvķ ęttum viš žį ekki einnig aš ręša um bróšir utan jaršar? Žaš er mögulegt aš ašrar vitsmunaverur bśi enn ķ fullkomnu samlyndi viš skapara sinn. "

Žetta žżšir ekki aš leiša eigi hjį sér žį stašreynd aš tęknileg žróun sé einnig naušsynleg, t.d. til aš endurnżja lķfshęttulega tękni į borš viš kjarnorku, ašrar tegundir af rafsegulfręšilegri geislun „erfšatękni" og ašra tękni. Žetta getur samt sem įšur einungis gerst į grundvelli ęšri vitundar. Žroski sem minnst er į ķ ķtarlegri vitundar ķ skilningi Krists yrši aš vera samhangandi žroski en ekki nein önnur tęknileg hagręšing. Engin andleg „tękni" getur kallaš „sįluhjįlp" fram. Żmsar hefšir eru einungis góšar til undirbśnings og skal leggja til hlišar eftir aš žęr hafa žjónaš markmiši sķnu. Ašeins žaš sem hefur oršiš manns eigiš telur aš lokum. Žaš er alveg mögulegt aš „neyta" Gušs meš hendur ķ skauti meš „heilavélum" nśtķmans. 

Kristur hefur einkum veriš settur nišur ķ sitt sérstaka hlutverk į jöršinni en birting į öšrum tilvistarstigum og öšrum stöšum ķ alheiminum eru einnig mögulegar: „The Urantia Book"/Bandarķkin; en hans sérstaka verkefni į žessari svo mjög žéttu efnislegu jörš er ekki dregiš ķ efa; og bękurnar „Analekta" 1 og 2 („Analekta" ašeins į žżsku, eintök mį fį frį Mag. Alois Thurner, Staudach 103, A-8230 Hartberg, Austurrķki.)

Gušfręšingar hafa tengt upprisu Jesś ķ „skż" viš hluta af Gamla testamentinu (Önnur Mósebók 13:21 og 40:34). Žeir mešhöndlušu eftirfarandi gleši lęrisveinanna sem nżja upplifun į nęrveru Krists, suma sem mjög raunverulega og ašra sem hugręna.

Į ensku og žżsku sķšunum er vitnaš ķ Lśk 24 og Mark 16,15-20 hér.

Spurning:
Er nśtķmalegt eša vęntanlegt mikilvęgi uppstigningarinnar til himna spurning sem hefur įhrif į samskipti mķn viš Guš?

Aftur ķ „innihald" žessarar vefsķšu.

 

Hvķtasunnuatburšurinn (hvķtasunnudagur).

Fyrir krossfestinguna hafši Jesś kunngert aš hann myndi fara til föšurins og žvķ veršur hinn heilagi andi/„hjįlparinn"/„sannleiksandinn" sendur til föšurins (Jśh 14,15,16).

Um 10 dögum eftir uppstigninguna kom hiš kristna samfélag saman ķ Jerśsalem til aš bišja. „Varš žį skyndilega gnżr af himni eins og ašdynjanda sterkvišris og fyllti allt hśsiš... Žeim birtust tungur, eins og af eldi vęru, er kvķslušust og settust į hvern og einn žeirra. Žeir fylltust allir heilögum anda og tóku aš tala öšrum tungum…" (Pos 2). Enginn lżsir ešlilegri tilfinningu efnda eftir bęnar meš slķkum oršum. Žetta hljómar lķkara hefšum hvķtasunnukirkna og kvekara. Fyrsti hvķtasunnuatburšurinn kemur hér sem merkjanlegt ytra tįkn žess sem hefur veriš lżst ķ kaflanum um upprisuna, śtdeilingu valds Krists til lęrisveinanna og žeirra ķ kringum žį. Meš žessari „sendingu nišur" sannleiksandans sjįum viš aftur gagnkvęm įhrif Gušs og Krists. Ķ žessu samhengi mį einnig sjį fyrsta hvķtasunnuatburšinn sem fyrsta tįkn um „endurkomu Krists į dómsdegi" eša aš minnsta kosti nįlgun. Jafnvel hvaš varšar žetta sjónarmiš getum viš įtt von į aš hin spįša „endurkoma Krists į dómsdegi" žżšir ekki einungis ašra persónugervingu sem manneskja.

Athugasemd: „Hjįlparinn" eša „rįšgjafinn" eša „sannleiksandinn" (Jóh 15:26) mį ekki, strangt til tekiš, vera lagšur aš jöfnu viš hinn „heilaga anda"; sjį aš nešan: „Sófķa".

- „Sannleiksandinn" birtist sem hluti af sjįlfum Kristi, sem minnir samfélagiš į hann og orš hans og gerir lęrisveinunum kleift aš halda starfi hans įfram į jöršinni. Žvķ žį er ekki lengur viršingarvert aš mešhöndla trśarlegar og heimspekilegar spurningar sem einungis sagnfręšilegar og bókmenntalegar innleišingar eša andlegar afleišslur. Mikiš hefur veriš skrifaš um žessi sjónarmiš. Ašrir žęttir koma einnig til, einnig innan fólks og höfušmarkmiš žessa texta er aš hjįlpa fólki aš „finna fyrir" žessu žįttum.

Arfleifš skaparans, föšurins ķ manni, svo lengi sem hann er „af Guši fęddur" (Jóh 1) er veitt ķ lķfi Jesś. Allir geta gert hana aš sinni į mešvitašan mįta og allt frį hvķtasunnuatburšinum er arfleifš sjįlfs Krists fest ķ žeim sem eru į jöršinni.

- Hinn heilagi andi sem „kvenlegur, móšurlegur" andlega, vitsmunalegur eiginleiki og orka fannst ķ mismunandi tilvistarlögum og vitnisburši įšur en lķf Jesś hófst į jöršinni, fyrir utan manninn og einnig ķ hans innblįsnu įhrifum į manninn. Einnig mį finna tengsl viš „manna" (Önnur Mósebók, Fjórša Mósebók, Fimmta, Mósebók, Sįlmarnir, Nehemķabók, Jesaja, Jóhannesargušspjall, Hebreabréfiš, Opinberunarbókin.)

En žaš er ekki aš leggja hugtökin „sannleiksandinn" og „heilagur andi" aš jöfnu, eins og oft er gert, hvaš varšar praktķskar upplifanir. Žaš getur gerst oftar aš gušdómleg öfl vinna saman og aš loks geti eining eins og mašurinn, sem var upprunalega „skapašur ķ mynd Gušs", geti upplifaš ašgreiningu vitundarinnar og sķšan aš nżju samžęttingu tilvistar sinnar.

Ķ gegnum žaš mun lķfiš sem deilt er į milli mannkyns og jaršar birtast į žį vegu sem vęri varla žekkjanlegt ķ dag. Litiš veršur į žetta ķ vęntanlegum köflum er varšar opinberun Jóhannesar, įn žess aš hugsa aš žessa framtķš vęri hęgt aš ašlaga aš ķmyndunarafli nśtķmans.

Hinn „heilagi andi" er ekki einungis andi, lķfsandi eša lķfskraftur. Žaš getur veriš gagnlegt aš stunda žetta stigvaxandi tilfelli į vegi Krists. Hann er nefndur ķ tengslum viš hugmyndina um Marķu, žvķ aš minnsta kosti sem žįtttaka ķ einstaklings atburši.

Einnig mį finna hann ķ tilvitnuninni žar sem Kristur er persónulega į stašnum ķ sķnum upprisna lķkama og „blęs" į lęrisveina sķna og segir: „takiš į móti heilögum anda" (Jóh 20, 22) sem sżnir sig žvķ ķ gegnum hann hér. Hreinsun į getu žeirra til aš skynja eša, ķ dżpri merkingu, samvisku žeirra mį sjį sem forsendu žeirrar įbyrgšar sem er breidd śt ķ gegnum žį eša sem žeir eru geršir mešvitašir um: „aš fyrirgefa syndir eša ekki (aš gera eitthvaš)". Samkvęmt J. Lorber er žessi samviska sem skilgreind er af Kristi sem įhrif frį hinum heilaga anda. Hśn er ekki sambland af ęvisögulegum mótušum ótta sem oft er ruglaš saman viš samviskuna. Aš baki slķku getur reyndar leynst hluti af ósvikinni samvisku. Samviska ķ sķnum hreinasta mįta er einnig mešvituš innri tilsjón einstaklingsins.

Viš fyrsta hvķtasunnuatburšinn viršist heilagi andinn vera ópersónulegur, jafnvel „alheimslegur". Honum tekst žį aš nį til sįrra staša hugans og hreinsa žį ef einstaklingurinn horfir į žį ķ ljósi andans. Žetta veltur žó į mismunandi ašstęšum fólks sem andinn nęr til sem og heimsins. Til aš bera betur kennsl į grundvallarmismun og sannleika höfum viš ašra eiginleika vitundarinnar sem viršast vera virkjašir af hinum heilaga anda. Hreinsun óreišunnar er ekki svo mikilvęg en sama afl sżnir sig sem mun meira skapandi viš mótun, samfélagsmótun, fullkomnun sem leišir til Gušs.

19. öldin, meš sķnar mismunandi endurvakningarhreyfingar ķ kirkjum og nżopinberunarhreyfingar, sem og 20. öldin sżnir okkur nżjar öldur hins heilaga anda og įhrifin sem verša til af žeim žegar mašur skošar slķkt nįnar. Slķkt gefur til kynna aš kristnar hvatir og heilagi andinn snéru sér sķfellt meira aš mįlefnum Opinberunarbókarinnar.

Ķ žessum hlutum Postulasögunnar eru Marķa ašrir kvenkyns lęrisveinar „sameinuš ķ bęn" meš karlkyns lęrisveinunum. Hlutverk kvennanna, hvort sem žęr tala eša eru „žöglar" eins og Pįll sagši, ętti aš ómissandi sökum żmsra įstęšna. Žęr voru til dęmis tilfinningalega móttękilegri fyrir fķngeršum įhrifum og voru svo sannarlega megnugar um aš koma žeim įleišis, meš oršum eša įn orša, til fólksins ķ kring. Jafnvel į alls konar fundum ķ dag, lķka žeim af andlegum toga, getur mašur séš muninn į žvķ žegar bęši karlar og konur taka žįtt. Įn karlmannlegrar hegšunar geta margir atburšir fariš fram į mun innblįsnari og įkafann hįtt, svo lengi sem innri žįtttaka ķ atburšinum nęgi. Innan mannlķfsspekinga og hjį félögum ķ Rósakrossreglunni er litiš į Marķu, móšur Jesś, sem raunverulega uppsprettu sem hinn heilagi andi gat tengst lęrisveinunum.

Hér rekumst viš einnig į leyndarmįliš um „Sófķu", „viska" Gamla testamentisins, kvenleg framsetning į gušdómlegu valdi. Ķ rétttrśnašarkirkjunni var Marķa oft samsömuš viš Sófķu. „Sófķufręšingurinn" og hugsjónamašurinn Solowjoff upplifši hana sem veru okkar tķma, slķkt er einnig eignaš Kristi (t.d. fyrirlestrar Steiners um „himneska endurkomu Krists į dómsdegi" ķ kringum 1909, eša ašrar kenningar.) Lķkt og žaš var meš Jesś og Marķu aš litlu leyti mį upplifa į stęrri hįtt hinn „alheimskrist" og „Sófķu" sem himneska móšur ķ gegnum dulspekina o.s.frv. Sjį einnig Hildegunde Wöller „Ein Traum von Christus" (žżska, „Draumur um Krist" - ekki vitaš hvort fįanleg sé į ensku). Samhengi žessa mį einnig lżsa į žessa vegu: hin „móšurlega" hliš Gušs ašstošar sköpunina aš vaxa ķ įtt aš skaparanum, į sama mįta og skaparinn nįlgast sköpunarverk sķn.

Feminķskir trśfręšingar hafa bent į aš heilagi andinn var kallašur kvenkyns ķ hinum fyrri tungumįlum. Marķa og Sófķa mętti sjį sem sś mynd sem heilagi andinn tekur, eins og tįkniš meš dśfuna.

Einnig mį ķ żmsum feminķskum hreyfingum ķ vestrinu og austrinu „Sófķuleg" įhrif, sjį dr. Susanne Schaup ķ frįsögn „Evangelische Akademie" (mótmęlendafélag) ķ Bad Boll, Žżskalandi į fundinum „Nżöld 3: Sófķa". Į svipašan hįtt mį finna „kristileg" įhrif ķ nżjum kristnum verkefnum į heimsvķsu į borš viš „Universal life" eša innan endurnżjunarhreyfinga kirknanna, en einnig ķ öšrum hreyfingum sem eru jafnvel af veraldlegum toga. Athugasemd śr Nżja testamentinu: „Vindurinn blęs žar sem hann vill. Žś heyrir žyt hans. Samt veistu ekki hvašan hann kemur né hvert hann fer. Svo er um žann sem af andanum er fęddur." (Jóh 3).

Žaš sem kemur hefur karmannlegt-kvenlegt ešli, tilheyrir hvorki fešraveldi né męšraveldi.

Žó eitthvaš af starfi Krists bśiš innan allra einstaklinga, eins og lżst er ķ fyrri köflum, mį skżra žaš nśna af hinum ytri Krist og hinum heilaga anda aš nżju. Einnig meš oršum hans, en samt ekki bara meš žeim.

Gral-riddararnir geršu einnig rįš fyrir aš eitthvaš af starfi Krists vęri eftir į jöršinni fyrir 2000 įrum, aš fólk gęti leitaš og fundiš „Gralinn". Žjóšsagan segir aš blóš Krists hafi lent į jöršinni viš krossinn og veriš safnaš saman ķ skįl. Jósef frį Arķmažeu (Jóh 19:38) og félagar hans įttu aš hafa bjargaš žvķ og fariš meš žaš til Frakklands eša Englands. Žeir įttu alltaf aš hafa safnast saman fyrir framan žennan „gral sem skapaši kraftaverk" viš bęnir og innblįstur. Sjį til dęmis Robert de Boron „The story of the Holy Grail", skrifaš ķ kringum 1200. Žó aš žessi žjóšsaga geti veriš byggš į ytri raunveruleika er athyglisvert aš hin gyllta gralskįl meš bikar sinn aš ofan, žykknun fyrir mišju og breikkun eša opnun aš nešan tįknar manninn. Manninn sem frį mišju sinni eša hjarta sķnu opnar sjįlfan sig fyrir hinum heilaga anda og nišur fyrir „endurlausn jaršarinnar."* Žaš er „endurleyst manneskja", sem „sköpunarverkiš bķšur eftir" (Rómverjabréfiš 8, 18-28). Į stęrri męlikvarša mį einnig lķta į žetta sem tįkn jaršarinnar aš opnast fyrir Guši. Katararnir og Albigensar, mansöngvarar og trśbadorar myndušu hópa į grunni žessarar hreyfingar. Sumir žeirra höfšu oršiš fjarlęgir heiminum. Nokkrar milljónir žessara „dulspekilegu" kristinna manna var upprętt af pįfadómi sem meintir „villutrśarmenn". Hin dżpri žżšing gralsins er ekki gerš tęmandi skil af hinni žjóšsögunni varšandi žaš aš afkomendur Jesś ķ konunglegum fjölskuldum eiga aš eiga upptök sķn ķ gralinum. *) 

Jóh 4: „Trś žś mér, kona. Sś stund kemur aš žiš munuš hvorki tilbišja föšurinn į žessu fjalli né ķ Jerśsalem. En sś stund kemur, jį, hśn er nś komin, er hinir sönnu tilbišjendur munu tilbišja föšurinn ķ anda og sannleika. Faširinn leitar slķkra tilbišjenda. Guš er andi og žeir sem tilbišja hann eiga aš tilbišja ķ anda og sannleika." Kirkjur réšu ašeins viš žetta sjįlfsmešvitaša, frjįlsa višhorf kristindóms, žar sem įhuginn var į višurkenningu, ef žęr hefšu hugrekkiš til aš endurnżja sig sjįlfar į grundvelli frjįlsra kristinna karla og kvenna. Žar sem slķkir andlegir skólar kristindóms var aš mestu śtrżmt, svo mikiš aš žaš er erfitt aš endurbyggja kenningar žeirra, kirkjan fjarlęgši sitt eigiš inntak varšandi andlega hefš sem smįm saman er višurkennt sem mistök ķ dag. Eftir mikiš af vafasömum tilraunum annarra menningarheima til aš fylla upp ķ žetta gat eru kirkjur nśna farnar aš leita aš žessari tżndu kristinni hefš.

Hinn fręgi įbóti, Joachim di Fiore, ręddi ķ kringum 110 um tķmabil föšurins, tķmabil trśarlegra laga Gamla testamentisins sem og tķmabil sonarins meš hjįlp kirkjunnar; og spįši fyrir um žrišja „tķmabil hins heilaga anda" - =„Zeitalter des heiligen Geistes", heiti žżskrar bókar frį Turm-Verlag (śtgefandi), žar sem einstaklingsbundin tengsl fólks viš Guš eykst. Śr žessum spįdómi, hvers žżšing viš erum rétt aš byrja aš bera kennsl į nśna, flęddu żmsir žęttir beint og óbeint inn ķ alls konar hreyfingar. Allt frį Lśter ķ gegnum Marx og til Hitlers žar sem hann var misskilinn og sķšan misnotašur. Til veršur einnig ešlileg fullkomin ķmynd śr slķkri misnotkun.

Hér er einnig athugasemd varšandi mismuninn į andlegri višleitni hins heilaga anda og spķritistahefša: „Aš vera hreyfšur į djśpan mįta af heilögum anda", ķ hinu fullkomna tilfelli žegar vitund tekur viš heilögum anda, snertir innsta kjarna mannsins. Dįleišsla eša dulspekilegt leišsluįstand og „yfirrįš" af „öndum" lįtinna manna į sér ekki staš hér, hvaš žį aš „kalla anda fram". Hvorki fyrir viškomandi né ašra į samkomunni sviptir žessi upplifun mann styrk eins og spķritistafundir hafa tilhneigingu til aš hafa ķ för meš sér. Vitundin er ekki žröng, heldur vķkkuš. Óvenjuleg skynjun getur veriš möguleg en žį er hśn mešvituš og įn minnisleysis.

Įhrif hins heilaga anda eru samrżmanleg bęši viš hugleišslužögn, sem yfirleitt vantar ķ vestręnum kirkjum, og viš andstęšum tilraunum til aš nį slķku fram meš meiri og betri samskiptum eins og į sérstaklega viš vesturheim og Bandarķkin. Ef žögnin og samskiptin vęru tengd, möguleiki sérstaklega fyrir miševrópskt hugarfar, myndi įsetningur andans verša mun žekkjanlegri. Žaš birtist oft sem „žrišja leiš" sem nęr śt fyrir austręnar og vestręnar öfgar. Samt sem įšur į žaš einungis viš ef metnašurinn er ekki sjįlfselskur, ž.e. sišlaus. Kristur getur ašeins veriš skilinn meš hógvęrš, sišareglum og tilgangi žess sem hann gaf heiminum sem forsaga endurlausnar, įherslan lögš į nįš Gušs.

Ekki er hęgt aš lķta į heilaga andann sem algjörlega ašskilinn frį Kristi eša kröfum hans. Kristur eignaši heilaga andanum eiginleikann sem mun minna lęrisveinana „į allt sem ég sagši ykkur". Hann bętti viš: „Enn hef ég margt aš segja yšur, en žér getiš ekki boriš žaš nś. En žegar hann kemur, andi sannleikans, mun hann leiša yšur ķ allan sannleikann" (Jóh. 16:12-13).

Žaš sem er hreinsaš aš sannleikanum getur sameinaš sig hinum heilaga anda og öllum žeim öflum sem vilja bjarga jöršinni.

Ķ kenningum Krists er mašurinn meš sķna hlutlęgni en ekki žį ótakmörkuš afstęšishyggju sem, samkvęmt sumum nśtķma hugmyndum heimspekinnar, heimila ekki lengur hlutlęgan sannleika.

* Aukagluggi: skissa af hinum heilaga gral. (Nżjar sķšur į ensku og žżsku og)

Spurning:
Hvaš hefur Guš žegar ašstošaš viš aš žróa innra meš mér, og hvaš kemur til mķn frį Guši ķ dag?

Aftur ķ „innihald" žessarar vefsķšu.

 

Mynd af Jesś.

Fyrir žau ykkar sem myndu vilja fį betri hugmynd af žvķ hvernig Jesś leit śt bendum viš hér viš lok gušspjallanna į andlitsmynd sem lķta mį į sem žį mest ósviknu, žó aš almennt séš sé engin višurkennd mynd til:
Hin svokallaša eina raunverulega „Bild unseres Heilandes" fįanleg frį Lorber-Verlag (śtgefandi aš 74321 Bietigheim-Bissingen, Žżskaland). Sagan segir aš aš hśn eigi upptök sķn ķ fyrirskipun Tķberķusar keisara žašan sem hśn barst ķ sjóši Konstantķnópel. Soldįn Tyrkja gaf hana sķšan pįfanum Innocent VIII fyrir aš frelsa bróšur sinn. Henni fylgir lżsing į persónu Jesś eftir Publius Lentulus, sem žį var landstjóri Jśdeu, fyrir öldungarįšiš og rómversku žjóšina.
„Į žeim tķma birtist mjög dyggšugur mašur, sem hét Jesśs Kristur, sem bżr į mešal okkar, var įlitinn sannleiksspįmašur af heišingjunum, en nefndur sonur Gušs af lęrisveinum sķnum. Hann vekur fólk upp frį dauša, lęknar alla sjśkdóma. Mešalmašur aš stęrš, sterklega byggšur og meš viršulegt śtlit žannig aš žeir sem horfa į hann verša aš elska og óttast hann aš auki. Hįr hans er er litaš sem žroskuš heslihneta, nęstum beint nišur eyrun, smį krullaš yfir axlirnar, meš austręnan stķl og skipt ķ mišju eins og vani er hjį Nasaret-bśum. Framhliš hans er opin og slétt, andlit hans į śtbrota og hrukkna, fallegt, meš žęgilegan raušan lit. Nefiš og munnurinn er mótaš į sléttan mįta. Skeggiš er ekki žykkt, liturinn samsvarar hįrinu, ekki mjög langt. Augun hans eru dökkblį, björt og lķfleg. Lķkami hans er vel mótašur og beinn, hendur hans samręma handleggjum. Umvöndun hans er skelfileg, hvatning hans vinaleg og viškunnaleg, mįl hans hóflegt, hyggiš og hógvęrt blandaš viršuleika. Enginn man eftir aš hafa séš hann hlęja (aš einhverjum), en margir sįu hann grįta. Mašur sem fer fram śr fólkinu meš sinni forvitnilegu fegurš". 

(Ķ žżska prentmįlinu var myndinni bętt viš meš leyfi frį ritstjóranum frį 1992).
Uppfęrsla: Varšandi far lķks Jesś į hinu „heilaga klęši Tórķnó" - sjį kafla okkar „Krossfestingin ...". Til er annaš klęši meš andliti Jesś meš opin augu, ž.e. „blęjan frį Manoppello" sem hefur veriš rannsökuš af P. Prof. Dr. Heinrich Pfeiffer og Systur Blandina Paschalis Schlömer sķšan 1979. http://voltosanto.com
. Žessa mynd er einnig og erfitt aš śtskżra. Til dęmis er ekki hęgt aš mįla į kręklingssilki. Andlitsmįlin į bįšum klęšunum eru samsvarandi. Samanber Jóh 20: 5-7. Žessar myndir höfšu įhrif į mįlverk fyrri alda. Blęjan, sem viršist hafa veriš vafin um andlit Jesś, sżnir framhliš egglaga andlits meš hįrinu. Žaš er einnig įkvešinn svipur meš myndinni sem lżst er aš ofan sem sżnir hinn lifandi Jesś frį hliš.

 

Til baka ķ efnisinnihald žessa hluta

Ķ hluta tvö: Skrefin ķ opinberunni, spįdómur smella hér
Ķ lokakafla megintextans 

meš töflu „Kristiš višhorf..."

Ķ hluta žrjś: Önnur efnisatriši

Ķ hluta fjögur: Gamla testamentiš og framlag sökum oršręšu viš önnur trśarbrögš

Ķ upphafssķšuna meš frekari framlög.

Žś getur sent tölvupóst til Ways-of-Christ (ef mögulegt er skal skrifa žżsku eša ensku; annars skal skrifa stuttar setningar og gefa up tungumįl žitt.)

Tilvķsanir ķ önnur tungumįl og réttindi.

 .

Žżska og enska textinn į netinu er nśna veriš aš raungera. Viš getum ekki tryggt 100% nįkvęmni žżšinganna į öšrum tungumįlum en žżsku og ensku. Žér er heimilt aš prenta efni af sķšunni og gefa afrit af žvķ til einstaklinga sem hafa įhuga į žvķ įn žess žó aš gera breytingar į efnisatrišum žeirra.

Stuttar tilvitnanir śr biblķunni, byggšar į mismunandi žżšingum, eru višbętur viš samsvarandi kafla megintexta Vegs Krists. Hafa skal žó ķ huga aš slķkir einkennandi stašir geta ekki komiš aš fullu ķ staš rannsóknar eša hugleišslu į öllum köflum gušspjallanna.